Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3) perduoti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nagrinėti iš naujo.?

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų (taip pat TIS Liteko ir Nuosavybės teisių atkūrimo bylos) visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1992 m. kovo 31 d. A. P. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atkūrimo būdas nepasirinktas - niekas neišbraukta) į tėvo J. M. iki 1940 m. turėtą žemę. Pateikdama prašymą nepateikė giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. A. P. 1996 m. lapkričio 4 d. raštu buvo informuota, kad turi pateikti giminystės ryšį, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus bei archyvo pažymėjimą apie tėvo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. kovo 22 d. raštu Nr. 1104 pakartotinai informavo dėl trūkstamų dokumentų pateikimo. 2007 m. vasario 13 d. Nr. Sl- 1023(1.10) A. P. įpėdinė – pareiškėja R. B. Š. buvo informuota, kad piliečiai, kurie iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir turi teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo nepristatytiems dokumentams pateikti.

Pateikti duomenys (ir TIS LITEKO esantys procesiniai sprendimai) taip pat patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-90-454/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimą po J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties faktiškai pradėjusi jį valdyti, priėmė jo sutuoktinė T. M.-M., mirusi 1968 m. vasario 7 d., ir T. M.-M. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 870 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu bendrosios kompetencijos teismas taip pat pripažino, kad A. P. 1992 m. kovo 31 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. nuosavybės teise valdytą 870 kv. m ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), yra laikomas prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. įpėdinės T. M.-M. valdytą 870 kv. m ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai taip pat buvo atnaujintas praleistas terminas nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti Kauno miesto skyriui. NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. liepos 18 d. raštu Nr. 8SD-3788-(14.8.94.) informavo pareiškėją apie būtinumą taip pat pateikti trūkstamus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Advokatė, atstovaujanti pareiškėją, 2017 m. rugpjūčio 29 d. pateikė Kauno miesto skyriui trūkstamus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, kurie buvo būtini tęsiant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą.

Išnagrinėjus ginčijamų raštų turinį matyti, kad jie pareiškėjai sukelia teisines pasekmes – atsakovas atsisakė parengti išvadą dėl suteikimo lygiaverčio miško ploto ir nedviprasmiškai nurodė, jog bus rengiamas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais. Taigi, paminėti raštai atitinka pagrindinius individualaus administracinio akti požymius ir gali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Administracinėje byloje ginčas pagrinde kilo dėl to, ar atsakovas, priimdamas ginčijamus individualius administracinius aktus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir, ar pagrįstai bei teisėtai atsisakė inicijuoti procedūrą dėl lygiaverčio miško ploto suteikimo Kaišiadorių rajone bei vienasmeniškai numatė ateityje parinkti atlyginimo už negrąžintą žemės dalį būdą – atlyginimą pinigais. Teismas vertina nuosavybės teisių atkūrimo proceso veiksmus toje dalyje, kiek tai susiję su atsakovo priimtais sprendimais. Administracinėje byloje nekyla ginčas, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, iki žemės nacionalizacijos buvusioje vietoje žemės, į kuria galima nuosavybės teises atkurti natūrine žeme, nėra, todėl atsakovo priimti sprendimai pagrinde vertinami tik dėl būdo atkurti nuosavybės teises parinkimo – atsisakymo suteikti miško žemės plotą (parengti išvadą) ir ateityje numatomo atlyginimo pinigais.

Teismas, įvertinęs ginčijamų individualių administracinių aktų turinį, daro išvadą, kad atsakovas, atsisakydamas patenkinti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 4 d. prašymą suteikti lygiavertį miško plotą, pagrinde rėmėsi vienu argumentu – pareiškėja prašymą dėl valios pakeitimo pateikė per vėlai, nes turėjo pateikti atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka iki 2019 m. birželio 1 d.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi jau labai ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019 m. vasario 1 d.) nurodyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Akivaizdu, kad pareiškėja tokio prašymo iki 2019 m. birželio 1 d. nepateikė kompetentingai institucijai. Pirmą kartą tokį prašymą pateikė tik 2019 m. rugsėjo 4 d.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis imperatyviai numato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija, įsigaliojusi dar nuo 2014 m. lapkričio 1 d., taip pat numatė galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (prašant atlyginti mišku), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu šie terminai, kaip ir ankstesnėse Atkūrimo įstatymo redakcijose nustatyti terminai – iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią būdo atlyginti pinigais pasirinkimo, yra naikinamieji ir asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (LVAT 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013, 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 ir kt.). Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio administracinėse bylose ginčo kontekste teisinės reikšmės neturi priežastys dėl kurių pareiškėja arba jos atstovė iki 2019 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo.

Teismas akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė atnaujinti įstatymu praleistą terminą tik prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Šioje įstatymo nuostatoje nurodyti prašymai suprantami kaip pradiniai prašymai atkurti nuosavybės teises, kurie yra tolimesnė vada institucijos sprendimų priėmimui atkuriant nuosavybės teises, o ne valios dėl būdo keitimui. Be to, LVAT ir 2015 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A348-552/2015 konstatavo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje numatyti apribojimai bei terminai, per kuriuos asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, yra skirti operatyvesniam nuosavybės teisių atkūrimui ir taikytini tais atvejais, kai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iš esmės dėl pretendentų nenoro ar nesugebėjimo pasirinkti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, dėl pavėluoto kreipimosi į nuosavybės teises atkuriančias institucijas ir dėl panašių priežasčių, susijusių su pretendentų valios išraiška ir jų teisių realizavimu. Ginčo situacijoje 1992 m. kovo 31 d. A. P. prašyme atsakovui dėl nuosavybės teisių atkūrimo nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas ir ši aplinkybė Atkūrimo įstatymo numatytais terminais detalizuota nebuvo. Nuosavybės teisės atsakovo iniciatyva buvo atkuriamos grąžinant įpėdiniams laisvą natūrinę žemę ir tai neprieštaravo galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Tam neprieštaravo ir pati pareiškėja. Kad likusi negražinta natūrinė žemė šiai dienai nėra laisva ir yra išperkama valstybės, ginčo iš esmės niekas nekelia. Pareiškėja teismine tvarka neginčija Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto, kuriuo buvo konstatuota, jog iki žemės nacionalizacijos buvusio sklypo ribose daigiau laisvos žemės, tinkančios nuosavybės teisių atkūrimui, nėra.

Ginčo kontekste teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014). Be to, terminai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu, todėl pareiškėja, kaip Lietuvos Respublikos pilietė, privalėjo domėtis įstatymo leidėjo valia, kadangi žinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas jos atžvilgiu nėra baigtas. Tai duoda pagrindą išvadai, kad iš esmės pačios pareiškėjos veiksmai nulėmė situaciją, jog iki įstatyme nustatyto termino nebuvo pateiktas prašymas pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo, atkuriant nuosavybės teises už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginant lygiaverčiu miško plotu (ABTĮ 56 str.).

Be to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. spalio 11 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, kitaip reguliuodamas šiuos teisinius santykius, paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, todėl turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Pareiškėja pagal teismo sprendime aptarto teisinio reguliavimo kitimą, neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, jog jai neribotą laiką yra suteikiama teisė pakeisti būdą atkurti nuosavybės teises, jog nėra nustatyti jokie terminai ir pan.. Pareiškėjos teisėtas lūkestis į nuosavybės teisių atkūrimą buvo tinkamai užtikrintas priimant sprendimą grąžinti natūrinę žemę, kuri nebuvo valstybės išperkama, o už likusią dalį ateityje išmokėti piniginę kompensaciją, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atsakovas jokio kito elgesio varianto negali pasirinkti. Teisėje preziumuojama, asmuo privalo žinoti įstatymų reikalavimus, nes įstatymų nežinojimas neatleidžia jo nuo atsiradusių neigiamų pasekmių. Teisės aktai jau 2014 metais nenumatė atsakovui imperatyvios pareigos informuoti pareiškėją (pretendentą) apie įstatymų pakeitimus ir tokio pobūdžio pranešimus siųsti registruotu paštu ar panašiai. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja objektyviai turėjo galimybę žinoti apie galimybę iki 2019 m. birželio 1 d. atsakovui pateikti prašymą dėl valios apie nuosavybės teisių atkūrimo būdą pakeitimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjos ginčijamus sprendimus, pažeidė Atkūrimo įstatymo 2, 21 straipsnių, Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnių nuostatas.

Atkūrimo įstatyme nesant numatytos galimybės atnaujinti praleistą terminą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - atlyginant lygiaverčiu miško plotu - pasirinkimo, teismas neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.). Dėl šios priežasties kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas - perduoti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir jos atstovės, atsakovo bei jo atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos R. B. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.