Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1237-173/2015 pagal ieškovų M. B., viešosios įstaigos Kauno technologijos universiteto ir J. K. pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „E-verslo klasteris“; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „NAUJOJI ŠVARA“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti atsakovui UAB „E-verslo klasteris“ bankroto bylą, teisėtumo klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl vėlavimo išmokėti darbo užmokestį

ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato bent vieną iš šioje dalyje įtvirtintų sąlygų, tarp jų ir tuo atveju, kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis, gaudamas įstatyme nustatyto dydžio išmokas, skirtas bankrutuojančios įmonės įsiskolinimams, susijusiems su darbo santykiais, padengti. Remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 2-1173, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-561/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-517/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-606/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis byloje Nr. 2-467/2009). Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika, jog vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais pagrindas neturi būti aiškinamas formaliai, nepaneigia šio pagrindo savarankiškumo bei nereiškia teismo, nagrinėjančio klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareigos nustačius savarankišką pagrindą bankroto bylai iškelti – vėlavimą mokėti darbo užmokestį, kiekvienu atveju įsitikinti ir nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme), kaip kito savarankiško pagrindo, buvimu. Taigi nėra būtinas šių pagrindų visetas. Todėl nustačius vėlavimo mokėti darbo užmokestį pagrindą, įmonės nemokumas turėtų būti vertinamas tik tokia apimtimi, kiek tai būtina vertinant įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais priežastis ir terminą, skolos darbuotojams dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvas bei reabilitacinio bankroto proceso tikslo realizavimo galimybes. Todėl nustačius neatsiskaitymo su darbuotojais faktą, atsakovo nemokumas neturėtų būti nustatomas formaliai pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus, t. y. nėra būtina nustatyti, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinis teismas, įvertinęs apskųstosios teismo nutarties turinį, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai identifikavo ieškovės (apeliantės) pareiškimo teisinį pagrindą, visgi konstatuoja, jog šio pagrindo (darbo užmokesčio nemokėjimo fakto) teismas iš esmės nevertino, nors nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste šis pagrindas yra esminis. Pirmosios instancijos teismas nevertino darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių, įsiskolinimo laikotarpio, skolos grąžinimo perspektyvų. Pirmosios instancijos teismui atsakovo pareikšta pozicija neleidžia daryti prielaidos, jog įmonė ėmėsi ar ketina imtis veiksmingų priemonių apeliantės (ir kitų darbuotojų) reikalavimų patenkinimui. Aptariamu atveju turėjo būti įvertintas ir įsiskolinimo kitiems darbuotojams faktas. Atsakovo pateiktas įmonės kreditorių sąrašas patvirtina, jog atsakovas pakankamai ilgą laiką skolingas ir kitiems (be kita ko, ir atleistiems) darbuotojams (t. 1, b. l. 180).

Dėl (ne) mokumo vertinimo

Kaip minėta, apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą atsakovo mokumo vertinimo metodą. Jos nuomone, įmonės mokumui įvertinti reikšmingas nuosavo kapitalo ir skolų, o ne skolų ir gautinų sumų santykis. Apeliacinis teismas pripažįsta nepagrįstais apeliantės argumentus dėl kitokio (jos pasiūlyto) (ne) mokumo vertinimo būdo taikymo. Pažymėtina, jog bankroto bylai išketi kitu alternatyviu (nemokumo) pagrindu būtina konstatuoti įmonės teisinį nemokumą. Bankroto procese įmonės nemokumas konstatuojamas, nustačius įmonės būseną, kuomet įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Taigi kiti, be kita ko, ir apeliantės nurodyti mokumo būsenos vertinimo būdai laikytini pagalbinėmis priemonėmis sprendžiant aptariamą klausimą, tačiau nėra esminiai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitais atskirojo skundo argumentais, jog atsakovo tikroji finansinė padėtis nėra aiški, o surinkti duomenys sudaro prielaidas įžvelgti tam tikrų nemokumo požymių ir abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto (ne) mokumo situacijos vertinimo teisingumu. Apeliacinis teismas pažymi, jog remiantis vien tik atsakovo pateiktais 2014 metų balansu, pelno (nuostolių) ataskaita bei kreditorių sąrašu iš tiesų galima būtų sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo būsena neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtų nemokumo kriterijų. Kita vertus, pritartina apeliantės motyvui, jog egzistuoja nepašalintos abejonės dėl to, ar balanse nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį, todėl teismas turėjo imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, kad išsiaiškintų, ar įmonė nėra nemoki.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, t. y. vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teisminėje praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pagal bendrą taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teisminėje praktikoje, be kita ko, pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011; 2013 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo sąlygų, t. y. ar atsakovas atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), vadovavosi atsakovo į bylą pateiktais 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, iš kurių matyti, kad į balansą įrašyto turto vertė – 7 631 249 Lt (2 210 162,40 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos – 2 438 243 Lt (706 163,98 Eur), taip pat kreditorių sąrašu, iš kurio matyti, kad įmonė turi 2 615 169 Lt (757 406,29 Eur) pradelstų skolų, ir konstatavo, kad įmonė yra moki. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl šio sąrašo tikrumo ir išsamumo. Tačiau ieškovė pagrįstai iškėlė abejonę dėl atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų patikimumo ir informatyvumo. Iš analizuojamo balanso duomenų matyti, kad didžiąją dalį įmonės turto sudaro trumpalaikis turtas – 5 574 889 Lt (1 61 459,40 Eur) per vienerius metus gautinų sumų, mažesniąją dalį – 2 438 243 Lt (706 163,98 Eur) sudaro ilgalaikis turtas. Tačiau atsakovo pateiktame ilgalaikio turto sąraše ir 2014 m. rusėjo 30 d. balanse nurodyta šio turto 2 088 607 Lt (604 902,39 Eur) vertė. Įvertinus šiuos dokumentus pastebimas gana žymus duomenų skirtumas, tačiau teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, šių pokyčių nevertino. Minėta, kad didžiąją atsakovo turto dalį sudaro per vienerius metus gautinos sumos. Tačiau nei atsakovo deklaratyvūs teiginiai dėl įmonės vykdomos veiklos ypatumų, perspektyvų ir planuojamos veiklos krypčių, nei 2014 m. lapkričio 13 d. įmonės debitorių sąrašas, kurio duomenimis debitorių skolos maksimaliai sudaro 1 385 196 Lt (401 180,49 Eur), neįtikina per vienerius metus planuojamų gauti lėšų realumu. Pažymėtina, jog abejonių kelia ir balanse nurodyto ilgalaikio turto vertė. Nors atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė šio turto sąrašą, apeliacinis teismas pritaria atskirojo skundo argumentui, kuriuo reiškiamos abejonės dėl šio turto realaus egzistavimo ir (ar) realios jo vertės, įvertinus aplinkybę, jog vykdymo procese šio turto buvimo vietos nustatyti ir nukreipti skolų išieškojimą nepavyko (vykdomieji dokumentai grąžinti su išieškojimo negalimumo aktais). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas šio turto buvimo vietos nenurodė ir jo realios vertės nepagrindė. Esant tokioms aplinkybėms, kurias apeliantė ir kiti proceso dalyviai nurodė dar pradinėje proceso stadijoje, pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių joms išaiškinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nurodytų aplinkybių tyrimas būtinas ne tik vertinant įmonės mokumo būseną, bet ir atsakovo prielaidas dėl tolimesnės veiklos perspektyvų bei pajėgumo atsiskaityti su esamais kreditoriais. Siekiant pašalinti abejones tiek dėl įmonės aktyvų ir pasyvų santykio, tiek dėl atsakovo pateiktų duomenų realumo, įmonės tolimesnės veiklos perspektyvumo, būtina įvertinti ir ankstesnių laikotarpių finansinius duomenis, iš kurių būtų galima spręsti dėl įmonės veiklos dinamiškumo (gerėja ar blogėja veiklos rodikliai). Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal atsakovo paaiškinimus, kuriais deklaruoti lūkesčiai, jog įmonė plečia veiklą, dalyvauja ar ketina dalyvauti naujuose projektuose, su Europos Sąjungos ar valstybės parama statyti (renovuoti) biurų pastatą, susitarti su kreditoriais, negalima daryti išvados, kad atsakovas atitinkamų (realių) veiksmų iš tiesų ėmėsi. Tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovo atžvilgiu pradedami nauji teisminiai procesai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, jog atsakovo pateiktas kreditorių sąrašas, net ir preziumuojant jo realumą ir išsamumą, įvertinus pradelstų įsipareigojimų apimtis ir terminus, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste neleidžia daryti išvados, jog atsakovo finansiniai sunkumai yra trumpalaikiai ir neturintys įtakos jo veiklos tęstinumui. Apeliacinis teismas pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos abejonės dėl realaus įmonės veiklos vykdymo fakto, kas paneigtų antstolio surašyto išieškojimo negalimumo akto turinį.

Teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Teismas, rengdamasis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą išvadai dėl įmonės (ne) mokumo ar kito pagrindo bankroto bylai iškelti egzistavimo. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis (pvz. teismas gali įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą; kviesti į teismą įmonės kreditorius; reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis ir pan.). Taigi teismas gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio būtų galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti, ar jį atmesti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1002/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-1247, kt. ).

Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo atsakovo turtinę padėtį, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, ex officio neišreikalavo papildomų duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tikrąją atsakovo finansinę padėtį, t. y. turimo turto vertę, jo likvidumą, realios veiklos vykdymą, gaunamas pajamas ir pan. Esant tokioms nepašalintoms abejonėms, apskųsta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikinama, o bankroto bylos iškėlimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis).

Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų teismas plačiau nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės išsprendžiant skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „E-verslo klasteris“, ir bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.