- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-30
- Bylos Nr.
- I-2909-189/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01039-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Margarita Stambrauskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės, Nijolės Žalnieriūnienės,
atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Vilniaus pataisos namų atstovei Miglei Einorytei,
atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2012-03-13 sprendimą Nr. 42-1-180;
2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012-03-15 sprendimą Nr. 23-1111;
3) įpareigoti Vilniaus pataisos namus ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškėją ir brolį D. S. tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti paskirti kartu į vienus pataisos namus;
4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų priteisti 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti;
5) iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priteisti 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad kartu su broliu (dvyniu) D. S. laisvės atėmimo bausmę atlikdami Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) ir norėdami išvengti Vilniaus PN pareigūnų ir nuteistųjų spaudimo, raštu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių ir į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorių, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl pastarųjų pervežimo į kitus pataisos namus.
Institucijų skundžiamais sprendimais buvo atsakyta, kad klausimas dėl perkėlimo į kitus pataisos namus yra sprendžiamas tik brolio D. S. atžvilgiu, o tuo tarpu pareiškėją atsisakytina perkelti į kitus pataisos namus.
Nesutikimo su priimtais sprendimais argumentus pareiškėjas grindžia tuo, jog tokią galimybę (perkėlimą į kitus pataisos namus), reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65-69 str., kiti bausmių vykdymo teisės aktai, bei 2006 m. Europos Tarybos Ministrų komiteto priimtų Europos kalinimo taisyklių 17.1, 17.2, 17.3 punktai. Kaip perkėlimo argumentą nurodė ir tai, jog Vilniaus PN yra nuteistųjų, kurie pareiškėjo atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai ir dėl ko vėliau galėtų kilti konfliktai ar provokacijos. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėją su broliu lanko tik viena senelė, o atliekant bausmę skirtinguose PN jai bus sunku atvykti į pasimatymus.
Pažymėjo, jog būtent dėl neteisėtų pareiškėjo atžvilgiu priimtų sprendimų pastarasis patyrė emocinį dvasinį sukrėtimą bei bendravimo galimybių sumažėjimą dėl ko ir prašė priteisti neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybei, atstovaujami Vilniaus pataisos namai ir Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 19-20) nurodė, kad kaip matyti iš Vilniaus PN dirbančių specialistų pažymų (b. l. 21-23), brolių laikyti vienuose PN yra netikslinga, nes, tai trukdo bausmės tikslų siekimui. Pažymėjo, jog pareigūnų, stebėjusių pareiškėjo elgesį vertinimu, pastarasis sunkiai adaptuojasi izoliacijos sąlygomis, dalyvauja konfliktinėse situacijose, taip pat yra įtakojamas savo brolio D. S.. Pabrėžė, kad buvo pastebėta, jog brolius perkėlus į skirtingus būrius jų elgesys pagerėjo. Tuo remiantis buvo nuspręsta, kad broliams laisvės atėmimo bausmes yra tikslinga atlikinėti skirtinguose PN.
Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog teisės aktai neleidžia brolius laikyti atskirai yra nepagrįstas, nes teisės aktai nenumato galimybės giminystės ryšių pagrindu asmenų neperkelti į skirtingus PN. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai, kad juos lanko tik viena senelė, neatitinka tikrovės, nes pareiškėja lanko ir žmona.
Dėl skundžiamo 2012-03-13 sprendimo nurodė, jog tai tik informacinio pobūdžio raštas, pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių.
Nesutiko su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų būtinų neturtinei žalai pagrįsti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Atsakovai Lietuvos valstybei, atstovaujantis Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo (b. l. 12-14) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu priimtas Departamento 2012-03-15 sprendimas, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Pažymėjo, kad nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės) 72 p., tačiau, išimtinio pobūdžio aplinkybių, suteikiančių galimybę nuteistąjį perkelti į kitą pataisos įstaigą, sąrašo nepateikią, todėl spręsti ar atsiradusios aplinkybės yra išimtinės turi teisę tik tos įstaigos vadovas. Nurodė, jog tokių išimtinių aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu nustatyta nebuvo.
Dėl argumento priteisti neturtinę žalą nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų liudijančių jam padarytą neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).
Negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t.y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).
Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo bei tuo pagrindu turėjusios atsirasti neturtinės žalos pagrįstumo.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento priimtų sprendimų, kurie pareiškėjo teigimu naikintini.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, atliekantis bausmę Vilniaus pataisos namuose su 2012-02-20 skundais dėl pastarojo ir jo brolio D. S. perkėlimo į Marijampolės pataisos namus, nes pareiškėjo teigimu, jis negalintis bausmės atlikinėti vienoje įstaigoje su baudžiamosios bylos, kurioje buvo pripažintas kaltu, liudytojais, kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją ir Kalėjimų departamentą. Vilniaus PN skundžiamu 2012-03-13 raštu Nr. 42-1-180 ir Departamentas skundžiamu 2012-03-15 raštu Nr. 2S-1111 pareiškėją informavo, jog įvertinus pareiškėjo skunduose išdėstytą argumentaciją, pagrindžiančią pareiškėjo perkėlimą į kitus pataisos namus būtinumą, nusprendė, jog pareiškėjo perkėlimas nėra tikslingas.
Pareiškėjas skundo teismui argumentais nurodė, jog būtent minėtų skundžiamų raštų pagrindu pareiškėjui ir atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kuri turėtų būti priteistina atsižvelgiant į pareiškėjo patirtą emocinį, dvasinį sukrėtimą bei bendravimo galimybių sumažėjimą.
Pareiškėjo teigimu, priimant neigiamo pobūdžio sprendimus, buvo neatsižvelgta į aplinkybes, jog pareiškėjas su broliu D. S. yra broliai dvyniai, o brolių paskyrimą į vienus pataisos namus, kaip išlaikant artimą giminystės ryšį, reglamentuoja BVK 65-69 str., taip pat Europos kalinimo taisyklių 17.1, 17.2, 17.3 punktai bei kiti teisės aktai, taip pat į tai, kad pareiškėjas su broliu yra lankomas tik vienos senelės ir kuriai bus sunku atvykti į pasimatymus, jei pareiškėjas su broliu bus skirtinguose pataisos namuose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 str. reglamentuojantis konkrečios pataisos įstaigos nustatymo pagrindus, numato, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Šio kodekso 69 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje.
Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (69 str. 2 d.). Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (69 str. 3 d.).
Europos kalinimo įstaigų taisyklių 17.1. p. numato, jog pagal galimybes kaliniai turi būti siunčiami į bausmės atlikimo vietą, kuri yra arčiausiai jų namų ar socialinės reabilitacijos vietų; 17.2. p. nustatyta, jog skirstant taip pat reikia atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su besitęsiančiu nusikaltimo tyrimu ir saugumo užtikrinimu, o taip pat į būtinybę palaikyti atitinkamą visų kalinių rėžimą; 17.3. p. nustatyta, kad kiek tai įmanoma, išsiaiškinti kalinio nuomonę apie pirminę jo bausmės atlikimo vietą ir apie bet kuriuos vėlesnius jo perkėlimus į kitas kalinimo vietas.
Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 (redakcija galiojusi nuo 2011-02-15 iki 2012-04-01) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių X skyriaus 72 punktas. Taisyklėse nurodyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu (72.1 p.); dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (72.2 p.).
Išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, sąrašo Taisyklės nepateikia, vadinasi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą, konstatuoti, kad atsirado išimtinės aplinkybės, kliudančios nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, gali tos pataisos įstaigos vadovas. Tačiau, visais atvejais, nuteistojo prašymas būti perkeltam į kitus pataisos namus tiek dėl ligos, tiek dėl išimtinių aplinkybių turi būti pagrįstas.
Pareiškėjas reikšdamas prašymą (b. l. 15) būti perkeltam į Marijampolės pataisos namus nurodė aplinkybes susijusias su pastarojo atžvilgiu sufabrikuota baudžiamąja byla, tai, jog negalintis bausmės atlikinėti vienuose pataisos namuose su baudžiamosios bylos liudininku bei su kitais nuteistaisiais, kurie pareiškėjo atžvilgiu yra priešiškai nusiteikę ir dėl ko vėliau galėtų kilti konfliktai ar provokacijos, bei tai, kad bausmę turėtų atlikinėti kartu su broliu (vienuose PN), nes yra dvyniai (artimas giminystės ryšys). Skunde teismui, papildomai, kaip priežastį perkelti nurodė senelės, kaip vienintelio pareiškėją su broliu lankančio asmens komplikuotą atvykimą jei broliai būtų skirtinguose pataisos namuose.
Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas skundų (institucijoms) aplinkybes ir paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad tiek Vilniaus pataisos namai, tiek Kalėjimų departamentas pagrįstai pareiškėjo argumentų, jo nuomone pagrindžiančių perkėlimo būtinumą, nepriskyrė teisės aktuose reglamentuotai nuteistojo perkėlimo išimtinei situacijai. Pareiškėjas skunduose be kitą ko, išdėstė tik samprotavimus (baudžiamosios bylos sufabrikavimas, kitų asmenų priešiškas nusiteikimas) bei prielaidas (gali kilti rimti konfliktai, provokacijos), ir tiek teisme grįsdamas institucijų sprendimų neteisėtumą, tiek institucijoms nagrinėjant pareiškėjo skundus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui kylančią grėsmę, jam liekant Vilniaus pataisos namuose.
Atkreiptina, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, teisės aktai reglamentuojantys laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarką bei sąlygas tiesiogiai nenumato galimybės perkelti asmenį atliekantį laisvės atėmimo bausmę į vienus pataisos namus kartu su broliu išimtinai išskiriant artimą giminystės ryšį, t. y., šiuo atveju, būnant dvyniais. Todėl, pareiškėjo skundo teismui argumentai, jog tokią galimybę numato BVK 65-69 straipsniai, bei Europos kalinimo taisyklių 17.1, 17.2, 17.3 punktai, vertintini nepagrįstais. Tiek BVK, tiek Europos kalinimo taisyklių nuostatos numato asmenų atliekančių laisvės atėmimo bausmę perkėlimą į kitus pataisos namus, tačiau atskirai vertinant kiekvienos situacijos išimtinumą.
Pareiškėjo skundo teismui argumentas, jog pastarąjį su broliu lanko tik viena senelė, kuriai būtų sunku vykti į skirtingus pataisos namus, todėl institucijos priimdamos neigiamus sprendimus turėjo atsižvelgti ir į šią aplinkybę, prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniam įrodymams. Iš Vilniaus pataisos namų pateiktų nutarimų dėl papildomo pasimatymo suteikimo nuteistajam socialiniams ryšiams palaikyti (b. l. 25-27) matyti, kad pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai susitikimui su žmona. Taip pat, iš atsakovo pateiktos pasimatymų apskaitos (b. l. 38-42) matyti, kad laikotarpiu nuo 2008-12-18 iki 2012-03-06, į mėnesį po kelis kartus, pareiškėją lankė močiutė, motina, žmona bei kiti asmenys. Iš Kybartų pataisos namų (pareiškėjo brolis D. S. bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose) pateiktos pasimatymų apskaitos matyti, kad pareiškėjo brolį D. S. laikotarpiu nuo 2012-12-18 iki 2012-01-01 taip pat lankė ir močiutė ir žmona, todėl teigti, kad pareiškėją su broliu lankė tik viena močiutė nėra jokio pagrindo. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais pareiškėjo argumentas, jog kartu su broliu yra lankomas tik vienos močiutės, atmestinas.
Šiuo atveju, svarbi aplinkybė patvirtinantį priimtų sprendimų teisėtumą yra tai, jog sprendimą D. S. perkelti į kitus pataisos namus sąlygojo ir Vilniaus pataisos namų psichologinės tarnybos specialistės, Vilniaus pataisos namų socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko, Vilniaus pataisos namų vidaus tyrimų skyriaus darbuotojo pažymos (b. l. 21-22) ir tarnybinis pranešimas (b. l. 23), kuriuose pažymėta, jog pareiškėjas būnant kartu su broliu D. S. yra daugiau jo įtakojamas, linkęs dažniau nusižengti, patenka į situacijas, kuriose pažeidinėjama vidaus tvarka. Taip pat nustatyta, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę viename būryje D. S. nusižengė 59 kartus, K. S. 43 kartus. Tuo tarpu broliams esant skirtinguose būriuose buvo užfiksuota mažiau jų drausmės pažeidimų. Todėl pastaruosius buvo rekomenduojama perkelti į atskirus būrius arba kitas pataisos įstaigas.
Sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar Valstybės pareigūnai, t. y. Vilniaus pataisos namų, bei Kalėjimų departamento pareigūnai ir tarnautojai, nusprendę, jog pareiškėjo pateikti argumentai nepriskirtini išimtinei situacijai ir tuo pagrindu pareiškėjo neperkeldami į kitus pataisos namus, pareiškėjo prašomus Marijampolės pataisos namus, bei nesiimdami priemonių pareiškėjui su broliu užtikrinti saugias ir ramias gyvenimo sąlygas pataisos įstaigoje, veikė teisėtai. Vertinant neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, šiuo atveju, būtina nustatyti, kokios konkrečiai minėtų valstybės įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir, kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalėjo žalos atsiradimo aplinkybes įrodyti. Kaip jau nustatyta, pareiškėjas reikalaudamas Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimo departamento atlyginti Valstybės pareigūnų ir tarnautojų padarytą žalą, teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog institucijų pareigūnai ir tarnautojai elgėsi neteisėtai, ir kad tuo pagrindu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Todėl, pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą, taip, kaip nepateikus ir jokių medicininių dokumentų, iš kurių būtų galima padaryti išvadas dėl pareiškėjo atžvilgiu pasireiškusių sveikatos sutrikimų, ar tokių sutrikimų priežasčių, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė sąlygų numatytų neturtinei žalai atlyginti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad institucijos, atlikusios išsamų ir visapusišką pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, priimdamos skundžiamus sprendimus tinkamai atliko savo pareigas, ir priėmė pagrįstą išvadą, jog K. S. perkėlimas į kitus pataisos namus kartu su broliu D. S., pareiškėjo pateiktų argumentų kontekste, bei atsižvelgiant į brolių elgesį būnant vienuose pataisos namuose, nėra tikslinga. Todėl, naikinti kaip nepagrįstus ir neteisėtus skundžiamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Apibendrinus, darytina išvada, kad pareiškėjas savo skundo teiginių pagrįstumo neįrodė, o atsakovų pateikti atsiliepimų argumentai ir rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovų išvados dėl pareiškėjo neperkėlimo į kitus pataisos namus, pagrįstumą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo K. S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.