- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-07
- Bylos Nr.
- Iv-1574-629/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00740-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjui R. T., atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM atstovei Vilijai Plotnikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. T. (toliau pareiškėjas) su skundu (b.l.1-3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM 1798,76 Lt (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt aštuonių litų ir septyniasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią 2007 m. liepos ir gruodžio bei 2008 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki šiol dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Operatyvinės veiklos valdybos vyriausiojo specialisto pareigose ir nepriemoka jam susidarė todėl, kad atsakovas, apskaičiuodamas jo 2007 metų ir 2008 metų darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2002, Nr. 45-1708) ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, kadangi dirbo viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Nurodo, kad dalies atlyginimo neišmokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai.
Nurodo, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2009 m. gruodžio 11 dienos nutarime konstatavo, kad „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus". Konstitucinis Teismas nutarė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis" (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas nurodo, kad tik Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą pažeista, nes Valstybės tarnybos įstatyme numatytas priedų ir priemokų ribojimas buvo taikomas pažeidžiant Konstituciją. Iki Konstitucinio Teismo sprendimo jam nekilo abejonių dėl minėto teisės akto teisėtumo, nes jis nėra konstitucinės teisės specialistas, be to, pasitikėjo aukščiausiu valstybės valdžios organu –Lietuvos Respublikos Seimu, priėmusiu Valstybės tarnybos įstatymą ir jo pakeitimus bei papildymus.
Be to, nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad šis įstatymas ar jo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjo teigimu, sprendimas, taikant Valstybės tarnybos įstatymu numatytus priemokų ir priedų ribojimus, nesumokėti jam darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu", kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme, o teismo sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisė normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. Al2-219/2004).
Pareiškėjo teigimu, turi būti taikomos 2008 m. gruodžio 9 d. redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. nuostatos, kurios jau galiojo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dieną ir galioja šiuo metu.
Nurodo, kad pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos. Todėl mano, kad galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l.9-10) į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).
Nurodo, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nurodo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t.y. nesukėlę realių teisinių pasekmių.
Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7).
Atsakovas nurodo, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus, papildomai paaiškino, kad šiuo metu yra sunki valstybės finansinė padėtis, asignavimai šiems metams biudžetinėms įstaigoms jau yra paskirstyti, todėl priteistos sumos bus mokamos iš dirbančių darbuotojų sutaupytų lėšų nemokamų atostogų sąskaita, todėl prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso 264 straipsnio 1 dalimi. Be to, paaiškino, kad teismų praktika analogiškose bylose rodo, kad esant sunkiai situacijai leidžiama sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Byloje nustatyta, kad R. T. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Operatyvinės veikos valdybos vyriausiojo specialisto pareigose. (b.l.1-3, 9-10). Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM, vadovaudamasi VTĮ 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, pareiškėjui R. T. neišmokėjo: 2007 m. liepos mėnesį – 107,24 Lt, 2007 m. gruodžio mėnesį – 4,03 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėnesį – 1034,70 Lt, 2008 m. lapkričio mėnesį – 577,44 Lt, 2008 m. gruodžio mėnesį – 75,35 Lt, iš viso – 1798, 76 Lt (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt aštuonių litų ir septyniasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.5-6). Dėl laikotarpio, už kurį buvo neišmokėta minėta suma bei dėl neišmokėtos sumos dydžio ginčo šioje administracinėje byloje nėra.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija), priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.
VTĮ nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005). Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. kovo 23 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. liepos ir gruodžio bei 2008 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesius.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimai pagrįsti ir teisėti.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM.
Taip pat pažymėtina, jog sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Atsakovo prašymas netenkinamas, kadangi teismui nebuvo pateikta įrodymų kodėl sprendimas negali būti vykdomas. Bendra Lietuvos valstybės finansinė padėtis nėra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą, kai neišmokėto darbo užmokesčio sumos priteisiamos iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM, t.y. sprendimo vykdymas siejamas su šios institucijos turtine padėtimi.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo R. T. skundas tenkinamas: R. T. naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM priteistina 1798,76 Lt (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt aštuonių litų ir septyniasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemoka už 2007 m. liepos ir gruodžio bei 2008 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesius.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjo R. T. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui R. T., a.k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM 1798,76 Lt (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt aštuonių litų ir septyniasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemoką.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.