Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-14 · Administracinė byla Nr. P-858-150-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-14
Bylos Nr.
P-858-150-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01619-2009-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
K. P.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
S. M., T. A., I. N., H. N., E. M., A. M., I. P., R. K.
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-150/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01619-2009-1Procesinio sprendimo kategorija: 80.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2011 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1350/2011 bylą pagal pareiškėjos K. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) (tretieji suinteresuoti asmenys – S. M. (M. M. teisių perėmėjas), T. A. (G. M. teisių perėmėja), I. N. (R. N. teisių perėmėjas), H. N., E. M. (J. M. teisių perėmėjai), A. M. (P. M. teisių perėmėja), I. P. (Z. N. teisių perėmėja), R. K., T. A. (J. F. teisių perėmėjos)) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja K. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) (Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos – VAVA teisių perėmėjas) 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4215 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. M.“ ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4216 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. M.“.

Skunde ir patikslintame skunde (t. I, b. l. 4-6, t. II, b. l. 6) paaiškino, kad jos tėvas V. C. (V. C.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,5 dešimtinių žemės sklypą Vilniaus – Trakų apskrityje, Šumsko valsčiuje, Kalabariškių kaime (dab. Vilniaus rajono Kenos kadastrinė vietovė, Kalvelių seniūnija, Kalabariškių kaimas). VAVA 1991 m. lapkričio 21 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Kalabariškių kaime, taip pat pateikė pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. 1998 m. Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymu buvo nutarta parengti pažymą dėl buvusio savininko V. C. turėtos 4,04 ha žemės. 2007 m. kovo 5 d. buvo atlikta sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūra ir ribų nustatymas. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintame Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra pareiškėjai buvo suprojektuotas 1,85 ha žemės sklypas Nr. 48-1. Tačiau nuosavybės teisės į šį žemės sklypą atkurtos nebuvo, nes pareiškėja nesutiko su suprojektuota žemės sklypo vieta ir Kenos kadastrinės vietovės teritorijoje 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę žiniaraštyje nepasirašė – jai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo toje vietovėje valdytą žemę, o ne į jos dalį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 41-4215 ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 41-4216 M. M. ir G. M. bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant 6,00 ha ploto du žemės sklypus, esančius Kalabariškių kaime, Kalvelių seniūnijoje, Vilniaus rajone. Ši žemė, pareiškėjos teigimu, M. M. ir G. M. grąžinta jos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytoje žemėje. Tvirtino, kad prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo žemę pateikė 1991 m. lapkričio 21 d., todėl po šio prašymo pateikimo jokie sprendimai dėl ginčo žemės skyrimo kitiems asmenims negalėjo būti priimami, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą.

Pažymėjo, kad Vilniaus rajono, Kalvelių seniūnijos, Kenos kadastrinės vietovės teritorijoje 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais metu apie tai, kad žemės sklypo vietoje, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, atkurtos nuosavybės teisės M. M. bei G. M., jai nebuvo žinoma. Nuosavybės teisių atkūrimo eiga pareiškėja nuolat domėjosi Kalvelių seniūnijoje. Apie tai, kad toje vietoje į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises jau būtų atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, seniūnijos darbuotojai jai neminėjo. Maždaug 2007 metų pavasarį kaimynas I. M. užsiminė, kad žemės sklypo vietoje, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, lauko darbus dirbo S. M. (M. M. teisių perėmėjas). Vėl kreipėsi į Kalvelių seniūniją, seniūnijos darbuotojai pasiūlė kreiptis į advokatą bei VAVA. 2007 m. gegužės mėnesį K. P. kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos. VAVA atsakymą į advokato paklausimą (2008 m. birželio 19 d. raštą Nr. S12-3111-(S.12) „Dėl informacijos pateikimo“) su pridėtais skundžiamais sprendimais gavo tik 2008 m. birželio 26 d. Minėtų sprendimų priedai nebuvo pateikti. Skundą teismui pateikė 2008 m. liepos 14 d., taigi termino ginčyti VAVA sprendimus nepraleido.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (t. I, b. l. 87-89, t. II, b. l. 27-29) nurodė, kad apie Vilniaus rajono visų kadastro vietovių žemės reformos žemėtvarkos projektų viešąjį svarstymą vykdant metodikos reikalavimus buvo skelbiama 2000 m. rugpjūčio 24-30 d. Vilniaus krašto savaitraštyje „Draugystė“. Duomenų, kad pareiškėja būtų teikusi pretenzijas dėl to, jog parengtas Vilniaus rajono, Kalvelių seniūnijos, Kenos kadastro vietovės 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektas dėl nesuprojektuoto žemės sklypo pareiškėjos pageidaujamoje vietoje, būtų pažeidęs jos teises, negauta. Pareiškėja, dalyvavusi žemės sklypų projektavime rengiant 2000 metų žemės reformos žemėtvarkos projektą, turėjo galimybę žinoti ir žinojo apie tai, kad jos pageidaujamoje vietoje negali būti ir nebus projektuojamas žemės sklypas grąžinimui natūra pagal buvusį savininką V. C., nes toje vietoje jau buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims. Taigi, pareiškėja apie tariamą savo teisių pažeidimą žinojo jau 2000 metais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad yra praleistas skundo administraciniam teismui padavimo terminas.

Paaiškino, kad 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir prie jo pridėtas buvusio savininko V. C. sklypo planas nėra dokumentai, tiksliai nurodantys buvusios valdos ribas vien jau dėl to, kad pareiškėjos norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos tik liudytojų, nacionalizacijos metu buvusių mažamečiais, parodymais, o ne remiantis archyvine medžiaga. Sklypo ribų apžiūrėjimo aktas nėra istorinių sklypo ribų įrodymas, kadangi šis dokumentas nėra tikslus planas. Ištraukoje iš Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano pažymėta L. C. sklypo ir J. C. sklypo ribos. V. C. tėvas buvo L. C., iš kurio galėjo būti paveldėta žemė. Pateiktoje ištraukoje Kalabariškių kaime buvusi L. C. žemės valda pažymėta yra kitoje vietoje negu nurodoma pareiškėjos pateikiamame vadovaujantis liudytojų parodymais parengtame žemės sklypo plane. Tuo tarpu toje vietoje, į kurią K. P. šiuo metu pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, pagal išskirstymo į vienkiemius planą žemę valdė visai kitas buvęs savininkas – J. C.. Nurodė, kad naikinti sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims, tiksliai nenustačius, ar toje vietoje, kur šiems asmenims suformuoti sklypai, buvo V. C. žemė, nėra jokio teisinio pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. M., G. M. teisių perėmėja T. A. su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (t. I, b. l. 120-121, t. II, b. l. 8-15, 33-38) nurodė, kad pareiškėja skunde pripažįsta, kad su jai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintame Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos, Kenos kadastro vietovės žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra suprojektuoto 1,85 ha žemės sklypo Nr. 48-1 vieta nesutiko, nes jai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo toje vietoje valdytą žemę, o ne į dalį. Taigi, jau tuo metu, tai yra nuo 2000 metų, pareiškėja žinojo apie galimą jos teisių pažeidimą, todėl galėjo ir turėjo ginti savo tariamai pažeidžiamas teises. Iš į bylą pateikto pareiškėjos atstovo advokato B. P. 2007 m. gegužės 4 d. paklausimo Nr. 11BP VAVA turinio matyti, kad pareiškėja žinojo, kad nuosavybės teisės atkurtos S. M.. Todėl teigtina, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. Skundžiamais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos į du žemės sklypus, esančius skirtingose vietose, o pareiškėja prašo panaikinti sprendimus priimtus abiejų sklypų atžvilgiu. Net jei V. C. turėta žemė buvo toje vietoje, kur nurodo pareiškėja, nesuprantama, kodėl turėtų būti panaikinta skundžiamo sprendimo dalis susijusi su žemės sklypu, kurio plotą sudaro 3,75 ha. Net ir panaikinus skundžiamus sprendimus, visa žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėja, nebūtų laisva, nes tose ribose nuosavybės teisės atkurtos kitiems savininkams. Pareiškėjos pateiktas 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir prie jo pridedamas V. C. sklypo planas yra grįstas prielaidomis bei liudytojų parodymais, todėl nesukelia teisinių pasekmių, kokiomis pareiškėja įrodinėja savo teisių pažeidimą priimant skundžiamus sprendimus. Iš pareiškėjos į bylą pateiktų archyvinių dokumentų darytina išvada, kad nustatyti tikslios V. C. turėtos žemės vietos iš dokumentų negalima, todėl jo valdytos žemės vieta galėtų būti nustatyta tik teismo sprendžiant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjai neįrodžius, kad V. C. turėtose iki nacionalizacijos žemės sklypo ribose skundžiamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės M. M. ir G. M. nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, nes pareiškėja neturi tokios reikalavimo teisės. Rengiant dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. M. ir G. M. buvo vadovaujamasi nuostata, kad Kalabariškių kaimas buvo rėžinis, tą patį tvirtino ir senieji kaimo gyventojai. Ginčijami sprendimai nors ir priimti jau galiojant 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), buvo rengiami ir priimami pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nenurodė, koks teisės aktas buvo pažeistas priimant skundžiamus sprendimus, jos skundas atmestinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjos K. P. skundą patenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4215 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. M.“ ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4216 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. M.“ dalyje, kurioje nuosavybės teisės M. M. ir G. M. atkurtos į 2,25 ha ploto žemės sklypą, į kurį pareiškėja K. P. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra.

Pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 21-39-Ch ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. R4-2999 patvirtina, kad Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus žemės sklypų savininkų 1923 m. sąraše įrašytas C. L. K. kaime turėjo 4 dešimtinės žemės. Pagal Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kolabaryški kaimo gyventojų 1930 m. gegužės 7 d. sąrašą V. C. turėjo 3,5 deš. žemės. Nurodyta, jog Vilniaus iždo rūmų 1935–1939 m. archyviniame fonde Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kovalčuki gromados žemių sąraše įrašyti C. L. įpėdiniai – vaikai: Vladyslav, Antoni, Jan ir Michal, Kalabaryški kaime sklype Nr. 16 turėję žemės. Teismas nurodė, kad pareiškėja pateikė visus reikiamus dokumentus. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. nutarė pripažinti, kad V. C. valdė 4,04 ha žemės ir parengti pažymą K. P. apie buvusio savininko turėtos žemės plotą. Pareiškėja pateikė 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir V. C. sklypo planą. Nustatant plane pažymėto sklypo ribas, dalyvavo S. Š. ir I. M. pasirašę minėtame dokumente. Pareiškėja ir jos atstovai nurodė, kad J. (J.) C., planuose nurodytas kaip buvęs sklypo, į kurį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, savininkas, yra jos tėvo brolis, kuris buvo viengungis ir savo turėtą žemę paliko broliui V.. Iki nacionalizacijos žemės sklypus plane pažymėtus Nr. 11 ir Nr. 12 (L. C. ir J. C.) nuosavybės teisėmis valdė V. C., sklype išlikę C. gyvenamojo namo pamatai. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjos teiginius. Juos patvirtina minėti 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 21-39-Ch ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. R4-2999. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje 2010 m. vasario 22 d. apklaustos liudytojos I. A. ir S. C. nurodė, kad gyveno pareiškėjos kaimynystėje, o žemės sklypas prie Šumsko kelio priklausė pareiškėjos tėvui V. C.. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. vasario 2 d. raštu Nr. SR-572-(1.12) informavo teismą, kad nėra gauta prašymų atkurti nuosavybės teises į J. M. C. ir L. A. C. turėtą žemė bei pateikė ištrauką iš Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano su pažymėtomis buvusių savininkų V. C., J. M. C. ir L. A. C. žemėvaldų ribomis bei žemės sklypų kadastro Nr. 4140/0400:124, 125, ribomis; ištrauką iš Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtinto Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto su pažymėtomis V. C. žemėvaldos ribomis bei žemės sklypų kadastro Nr. 4140/0400:124, 125, ribomis; Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano kopiją. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą nuosavybės teisių atkūrimo bylą į buvusio savininko D. M. valdytą žemę, konstatavo, kad D. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra medžiagos, iš kurios būtų galima nustatyti jo iki nacionalizacijos valdytos žemės buvimo vietą.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus 1998 m. birželio 8 d. sprendimus Nr. 41-2415 ir Nr. 41-4216 ir atkurdamas nuosavybės teises tretiesiems suinteresuotiems asmenims, šiuos sklypus suprojektavo pažeisdamas pareiškėjos teises, t. y. tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtų žemės sklypų dalis (2,25 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. 4140/0400:125) patenka į pareiškėjos pageidaujamo atkurti nuosavybes teisėmis 4,04 ha ploto žemės sklypo ribas. Tai patvirtinta ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. vasario 19 d. raštas Nr. SR-1053-(8.12), taip pat pateikti planai. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų informavęs pareiškėją, dėl kokių priežasčių jai neatkuriamos nuosavybės teisės į žemę pageidaujamoje vietoje, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys (1998 m. pasiūlymas, 1999 m. pažyma) priešingai, pagrįstai leido pareiškėjai tikėtis, kad jai, kaip turinčiai pirmumo teisę, bus parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra buvusio savininko turėtojo vietoje. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises M. M. ir G. M. į 2,25 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 4140/0400:125), kuris patenka į pareiškėjos pretenduojamą atkurti nuosavybės teisėmis 4,04 ha ploto žemės sklypą, nenurodė ir nemotyvavo, kodėl taip pasielgta, ignoruojant pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra toje vietoje, kurioje ją turėjo buvęs savininkas. Tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip pareiškėjos teisių pažeidimą ir Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymą.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 99-102) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. M. ir T. A. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 94-97) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė. Teisėjų kolegija nurodė, jog pareiškėjos skundas dėl VAVA 1998 m. birželio 8 d. sprendimų gautas 2008 m. liepos 14 d. Pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintame Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra buvo suprojektuotas 1,85 ha žemės sklypas Nr. 48-1. Pati pareiškėja nurodė, jog nepasirašė 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žiniaraštyje, nes, jos manymu, jai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą jos tėvo toje vietovėje valdytą žemę, o ne jo dalį. Pažymėjo, jog apie žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymą buvo paskelbta savaitraštyje „Draugystė“. Nurodė, jog pareiškėja žinojo apie Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintą Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, taip pat žinojo, kad jai minėtame žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra buvo suprojektuotas 1,85 ha žemės sklypas, t. y. mažesnis nei ji pretendavo atkurti nuosavybės teises. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja apie galimą jos teisių pažeidimą žinojo jau 2000 metais. Pažymėjo, jog pareiškėja apie skundžiamus administracinius aktus būdama apdairi ir rūpestinga turėjo pagrindą pasidomėti ir sužinoti jau 2000 metais, t. y. išsiaiškinti, kodėl jai nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuotas mažesnis žemės sklypas. Paaiškino, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja buvo atidi ir ėmėsi kokių nors veiksmų, kad gautų dokumentus, ar kitą informaciją galimai pažeistų teisių gynimui. Taip pat pati pareiškėja nurodė bei bylos medžiaga patvirtina, kad ji pirmą kartą į VAVA kreipėsi tik 2007 m. gegužės 4 d. prašydama pateikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą S. M., pakartotinai kreipėsi 2007 m. rugpjūčio 28 d., tačiau iki 2008 m. birželio 26 d. negavusi jokio atsakymo, nesiėmė jokių papildomų veiksmų, kad gautų dokumentus ginčui administraciniame teisme pradėti. Pabrėžė, jog pareiškėja būdama aktyvia ir protinga teisinių santykių dalyve privalėjo domėtis savo teisine padėtimi bei imtis visų priemonių operatyviai savo teises ginti. Todėl teismas vertino, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nežinojo ar negalėjo sužinoti apie skundžiamus aktus iki 2008 m. birželio 26 d.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja skundą dėl VAVA 1998 m. birželio 8 d. sprendimų Nr. 41-4215 ir Nr. 41-4216 panaikinimo pateikė praleidusi įstatymu nustatytą terminą ir neprašė šį terminą atnaujinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikintino, bylą nutraukė vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punktu.

IV.

Pareiškėja pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. III, b. l. 137-139), kuriame nurodo, jog ji nepasirašydama 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žiniaraštyje taip gynė savo teises ir teisėtų lūkesčių principas jai suponavo nuostatą, jog VAVA pareiškėjos atžvilgiu nepriims neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų.

Pažymi, jog Lietuvos teisės doktrinoje neginčijamai pripažįstama, kad teisėti lūkesčiai yra teisės principas, tačiau to negalima pasakyti apie asmens apdairumą bei jo rūpestingumą. Todėl pareiškėjai yra nesuprantama, kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje ignoravo teisės principą ir prioritetą skyrė asmens apdairumui ir rūpestingumui. Nurodo, jog teismas teisingumą vykdė tik formaliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pažymėtina, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų (kurio nors vieno ar kelių) buvimą. Taigi, nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Pabrėžtina, jog sprendžiant dėl proceso atnaujinimo yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Teisėjų kolegija pareiškėjos pateiktą prašymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui pateikti teikimą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1350/2011 vertina kaip pareiškėjos pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 154 str. 1 d.) (t. III, b. l. 137-139) ir nurodo, jog pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo neįvardijo, kokiu proceso atnaujinimo pagrindu ji siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje. Iš pareiškėjos pateikto prašymo turinio darytina išvada, jog pareiškėja iš esmės siekia, jog kad byloje būtų iš naujo įvertinami įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog asmens apdairumas bei jo rūpestingumas nėra reikšmingi faktoriai vertinant faktines bylos aplinkybes ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prioritetas besąlygiškai turėjo būti teikiamas teisėtų lūkesčių principui. Nurodo, jog asmuo siekdamas tinkamai apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus turi elgtis apdairiai ir rūpestingai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 128-142). Visi teisės principai sudaro sistemą ir teismas juos taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo bylą, įvertino byloje esančius įrodymus ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, asmens pareigą būti apdairiam, rūpestingam ginant savo teises priėmė 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1350/2011.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A444-1350/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis