Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ACME KOMPIUTERIŲ KOMPONENTAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-77-565/2012 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ACCIT“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas byloje vadovavosi atsakovo įrodymais, neatitinkančiais CPK nustatytų įrodymų leistinumo reikalavimų, nes visi atsakovo priedai patvirtinti, nesilaikant Advokatų nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2006-01-19 nutarimu;Teismas nepasisakė dėl ieškovo pateikto įrodymo – Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininko T. K. atsakovo įmonės pavadinimo UAB „ACCIT“ ir ieškovo prekių ženklo „acc ACME COMPUTER COMPONENTS“ palyginimo išvados, kurioje nurodyta, kad pateikti žymenys pagal bendrą įspūdį informuotam vartotojui yra klaidinamai panašūs. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį;Teismas neteisingai vertino ieškovo prekės ženklo ir atsakovo pavadinimo panašumą pagal Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro (toliau – VPB) 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintus metodinius nurodymus „Dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo“ (toliau – Metodiniai nurodymai), nes turėjo lyginti ne visą ieškovo kombinuotą ženklą, o jo dominuojantį elementą „acc“ ir atsakovo pavadinimą „ACCIT“, nes būtent elementas „acc“ lemia ieškovo prekių ženklo bendrą suvokimo įspūdį:ieškovo ženklas yra panašus vizualiai į atsakovo pavadinimą, nes vartotojai didesnį dėmesį skiria žodžio pradžiai, o ne pabaigai; raidžių šrifto dydis visiškai nesvarbus, nes jis vartotojų suvokimo įspūdžio neįtakoja;ginčo žymenys fonetiškai taip pat yra panašūs, nes be teksto ACME COMPUTER COMPONENTS ieškovo ženklą sudaro ir elementas „acc“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pavadinimas „ACCIT“ yra dirbtinis žodis, sudarytas iš lotynų kalbos raidžių, nėra jokio pagrindo teigti, kad vartotojai priskirs elementus „ACCIT“ anglų kalbos žodžiams ir vadovausis anglų kalbos taisyklėmis. Labiausiai tikėtina, kad vartotojai ištarinės „ACCIT“ po atskirą raidę kaip „a-c-c-i-t“. Teismas netinkamai atliko fonetinį ženklų palyginimą, nes su atsakovo pavadinimu turėjo būti lyginami ne tekstas „ACME COMPUTER COMPONENTS“, o elementas „acc“;Teismas, vertindamas ginčo žymenų semantinį panašumą, privalėjo atsižvelgti į analogiškose Europos Teisingumo Teismo bylose dėl prekių ženklų klaidinamo panašumo sprendimus, kuriuose nurodyta, kad lyginamų žymenų panašumui nustatyti pakanka vien to, kad vienas ženklas yra inkorporuotas į kitą; Atsakovo pateikti įrodymai dėl žymenų su „ACC“ elementais neturi reikšmės bylai, nes iš jų neaišku, kokioms prekėms ir kokiai klasei prekių ženklai registruoti, o prekių ženklai, kuriuose panaudotas „ACC“ elementas pagal bendrą suvokimą nėra panašūs į ieškovo prekių ženklus. Be to, net ir pripažinus juos panašiais, neatimama iš ieškovo teisė ginčyti juridinio asmens pavadinimą PŽĮ pagrindu; pagal Vidaus rinkos derinimo tarnybos praktiką tam tikro žodinio elemento vertinimui svarbi ne abstrakti situacija prekių ženklų registruose, ženklų registracijos gausa, o realus šio elemento panaudojimas konkrečių paslaugų ar prekių atžvilgiu, tuo tarpu atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad „ACC“ buvo naudojamas ir kitų subjektų komercinėje veikloje, o ieškovo pateikti dokumentai įrodo, kad jis naudojo žymenį „ACC“ savo veikloje;Teismas klaidingai aiškinio skiriamojo požymio sąvoką, nes žymens skiriamasis požymis nustatomas ne pagal tai, kiek plačiai naudojamas, o atsižvelgiant į jo pobūdį. Ieškovo žymuo „acc“ atskiria jo prekes nuo kito asmens prekių ir kitų paslaugų;Atsakovas tiesiogiai dalyvauja kompiuterių ir jų komponentų prekyboje per savo partnerį Suomijos įmonę Tech Data Finland Oy. Ieškovas taip pat verčiasi prekyba kompiuteriais, jų komponentais ir priedais, todėl ieškovas ir atsakovas laikytini konkurentais. Atsakovas savo veiksmais sukelia painiavą dėl ūkio subjektų ir pažeidžia Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą;Teismas priteisė nepagrįstai dideles (4961 Lt) atsakovo atstovavimo išlaidas, nes pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio turėjo priteisti 2000 Lt, kadangi byla iš esmės nesudėtinga, nereikalavo išskirtinių specialių žinių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, o pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

CPK 329 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Pagal CPK 114 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas, patvirtintas teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagal civilinio proceso taisykles išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė teisingas išvadas, tinkamai pritaikydamas materialinės teisės normas.

CPK 114 straipsnio norma nenumato, kokia tvarka byloje dalyvaujantis advokatas turi patvirtinti dokumentų kopijas, o Lietuvos Advokatūros advokatų tarybos 2006-01-19 sprendimu patvirtinta advokatų nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarka nėra imperatyvi, ji nenustatyta įstatymo leidėjo, todėl jos pažeidimas negali būti vertinamas, kaip procesinės teisės normų, nustatytų įstatymo leidėjo, pažeidimas. Juolab kad atsakovo pateikti dokumentai yra patvirtinti atstovo - advokato spaudu su jo pavarde ir parašu (1 b. t., 38-45, 100-107, 143-19 l.), ieškovas neginčija atsakovo atstovo pateiktų dokumentų ar jų turinio autentiškumo, o jo nurodyti atsakovo pateiktų dokumentų patvirtinimo trūkumai (atsakovo atstovo pateiktų dokumentų nuorašų registracijos numerio ir datos nenurodymas) nesudaro pagrindo jų nevertinti kaip įrodymų ar panaikinti dėl to teismo sprendimą (CPK 177 str., 197 str., 185 str. 1 d.).

Dėl prekių ženklo ir juridinio asmens pavadinimo panašumo vertinimo

PŽĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prekių ženklas – tai bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų, ir kurį galima pavaizduoti grafiškai.

Pagal PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktą įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu.

CK 2.39 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus.

Teismų praktikoje pažymima, kad juridinių asmenų pavadinimų ir prekių ženklų teisinė apsauga (bei reikalavimai kiekvieno iš jų teisinei apsaugai) nėra visiškai autonomiška, o šie objektai nėra atsieti vienas nuo kito; juridinio asmens pavadinimo bei prekių ženklo paskirtis nėra identiška, nes pirmojo funkcija – atskirti juridinį asmenį nuo kitų juridinių asmenų, o antrojo – prekių ženklo funkcija – atskirti vieno asmens prekes ir paslaugas nuo kito asmens prekių ir paslaugų; šios funkcijos turi harmoningai tarpusavyje derėti, nes juridiniai asmenys (turintys pavadinimus) savo gaminamoms prekėms ir (ar) teikiamoms paslaugoms žymėti paprastai naudoja atitinkamus prekių ženklus, o rinkoje esantys prekių ženklai yra tam tikrų juridinių (arba fizinių) asmenų nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2006).

Prekių ženklų panašumo ir tapatumo nustatymui yra reikšmingi Valstybinio patento biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintuose Metodiniuose nurodymuose dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo (toliau – Metodiniai nurodymai) pateikti išaiškinimai. Metodinių nurodymų 2.2 punkte numatyta, kad bendriausias ženklų panašumo kriterijus yra bendras suvokimo įspūdis, kurį sukelia ženklas ir jo vaizdo prasmė, dėl ko vartotojai ūkinėje veikloje gali ženklus supainioti, nepaisant tam tikrų juos sudarančių elementų skirtumų. Be to, pagal Metodinių nurodymų 3.1.2 papunkčio 2, 3 dalis, nagrinėjant ženklų panašumo klausimus, atsižvelgtina į ženklų stiprių ir silpnų elementų derinį; stipriems prekių ženklų elementams būdingas originalumas bei skambesio savitumas; silpni elementai atskirai paimti nesukuria ženklų panašumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, regimasis prekių ženklų palyginimas parodo jų panašumus ir skirtumus, todėl prekių ženklų panašumo ar skirtingumo vertinimas turi būti grindžiamas bendru lyginamųjų prekių ženklų daromu įspūdžiu, nes ir eilinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą, jis paprastai neanalizuoja atskirų jo dalių, o pagal Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (OHIM) aiškinimą, vertinant vartotojų suklaidinimo riziką reikia remtis bendru jų susikurtu įspūdžiu, ypač atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius komponentus; nagrinėjant prekių ženklų panašumo ar skirtingumo klausimą, turi būti analizuojami visi prekių ženklus sudarantys elementai, jų svarba prekių ženklų kompozicijoje ir sutampančių bei nesutampančių elementų santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2005).

Europos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nagrinėjant, ar yra galimybė supainioti prekių ženklus, dviejų prekių ženklų panašumo vertinimas nereiškia, kad reikia atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį palyginti su kitu prekių ženklu; palyginimą būtina naudoti, vertinant kiekvieno iš ženklų visumą, tačiau tai nereiškia, kad bendro įspūdžio, kurį atitinkamos visuomenės atmintyje paliko sudėtinis prekių ženklas, negali labiau lemti vienas ar keli jo elementai; panašumas gali būti vertinamas, remiantis vien dominuojančiu elementu, tik tuomet, jei visos kitos prekių ženklų sudedamosios dalys yra nesvarbios (Europos Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Vidaus rinkos derinimo tarnyba v. Shaker di L. Laudato & C. Sas, Nr. C-334/05 P).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sprendė, kad ieškovo prekių ženkle ryškiai išsiskiria raidžių junginys „acc“, tačiau teisingai nevertino jo kaip „stipraus“ elemento, kadangi atsakovo pateikti dokumentai (tarp jų Europos Bendrijos prekių ženklų ir dizaino registravimo biuro Interneto tinklalapyje esanti informacija apie prekių ženklus, kuriuose naudojamas žymuo „acc“), patvirtina, jog raidžių junginys „acc“ naudojamas ir kituose Europos Sąjungos ir tarptautiniuose prekių ženkluose (I b. t., 143 – 190 l.). Be to, ieškovo žymens „acc“ naudojimas komercinėje veikloje ir tai patvirtinantys dokumentai (komercinių užsakymų duomenys, važtaraščiai, sąskaitos – faktūros, atitikties sertifikatai; I b. t., 11-16, 116-118, 120-121, 124-125, 127), kuriuose ieškovo prekėms pažymėti naudojamas žymuo „ACC“, ar prekybos partnerių pranešimai apie tai, kad jie bendradarbiauja su UAB „ACME KOMPIUTERIŲ KOMPONENTAI“ ir kad nuo pat jų bendradarbiavimo su ieškovu pradžios ieškovas savo veiklos srityje naudoja žodinį žymenį „ACC“ (I b. t., 108-111, 113–115, 119, 122), neįrodo šio žymens „stipraus“ požymio vartotojų sąmonėje. Ieškovo verslo partnerių pranešimai apie minėto žymens naudojimą, finansinės atskaitomybės dokumentai, važtaraščiai neatspindi vartotojų nuomonės, lemiančios prekės ženklo dominuojančio požymio „stiprumą“. Juolab byloje atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad žymuo „acc“ naudojamas ir kituose Bendrijos prekių ženkluose, žyminčiuose 9 klasės prekes (I b. t., 46, 49, 51, 53, 55 l.), bei trijų Lietuvos įmonių pavadinimuose (I b. t., 139 l.).

Apygardos teismas, įvertinęs šalių pateiktus dokumentus ir argumentus, padarė išvadą, jog atsakovo pateiktų įrodymų pakanka tam, kad būtų konstatuotas „silpnas“ ieškovo prekės ženklo dominuojantis žymuo „acc“, todėl teisingai lygino ne „silpną“ dominuojantį požymį „acc“, bet visą atsakovo figūrinį prekių ženklą „acc ACME COMPUTER COMPONENTS“ ir atsakovo pavadinimą („ACCIT“), o teismo atliktas ginčo žymenų palyginimas atitinka ir Metodinius nurodymus.

Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas turėjo lyginti žymenį „acc“, o ne visą prekių ženklą („acc ACME COMPUTER COMPONENTS“) su atsakovo pavadinimu („ACCIT“).

Taigi yra pagrindo teigti, kad apygardos teismas, tinkamai palyginęs ieškovo prekių ženklo elementų visumą ir atsakovo pavadinimą, turėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovo prekės ženklas nepanašus į atsakovo pavadinimą, pagrįstai nusprendęs, kad nebuvo ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, o apeliacinio skundo argumentas, susijęs su ginčo prekių ženklo dalies „acc“ panašumu į atsakovo pavadinimą „ACCIT“, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

Dėl visuomenės suklaidinimo įrodinėjimo

Kaip minėta, pagal PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įregistruoto prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims naudoti bet kokį žymenį, kuris yra klaidinamai panašus į jo registruotą prekių ženklą, kai dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę.

Europos Sąjungos 1998 m. gruodžio 21 d. Direktyvos 89/104/EEC preambulėje nurodyta, kad galimybės suklaidinti visuomenę nustatymo būdai ir įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai yra ne šios Direktyvos, o nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad šios kategorijos bylos turi būti nagrinėjamos, vadovaujantis bendrosiomis įrodymų ir įridinėjimo taisyklėmis bei civilinio proceso principais, nustatytais CPK; kad visuomenės klaidinimo galimybė yra fakto klausimas, kurį turi spręsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai; tokio tipo bylose svarbu tinkamai taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę; išvadai, kad prekės ženklas gali suklaidinti visuomenę, padaryti nepakanka subjektyvios nuostatos, tai turi būti pagrįsta tam tikrais įrodymais, patvirtinančiais, kad vidutinis vartotojas gali sudaryti būtent tokią nuomonę; visuomenės klaidinimo tikimybę turi įrodyti ieškovas, pateikdamas atitinkamus argumentus ir įrodymus, o ne teismas ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2000)

Ieškovas visuomenės suklaidinimą dėl jo prekės ženklo ir atsakovo pavadinimo panašumo įrodinėjo ne tik aukščiau nurodytais duomenimis, bet ir dizainerio T. K. Prekės ženklų palyginimo išvada, be to, paskutinio teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde teigė, jog pagal Europos Pirmosios instancijos teismo (šiuo metu Europos Bendrojo Teismo) praktiką visuomenės suklaidinimo galimybė yra teisės klausimas ir neturi būti įrodinėjamas kitais įrodymais, teigdamas, jog, pagrįsdamas savo poziciją, vadovavosi ES Pirmosios instancijos teismo praktika, kurioje nurodyta, jog Vidaus rinkos derinimo tarnyba, nagrinėdama protestą, neturi pateikti specialius įrodymus, patvirtinančius suklaidinimo tikimybę atitinkamos visuomenės sąmonėje (Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Nr. T-246/06).

Minėta, kad Europos Sąjungos 1998 m. gruodžio 21 d. Direktyvos 89/104/EEC preambulėje nurodyta, jog galimybės suklaidinti visuomenę nustatymo būdai ir įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Be to, Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau teismas, motyvuodamas savo išvadas, neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012).

Nors apygardos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo į bylą pateiktos dizainerio T. K. Prekės ženklų palyginimo išvados (I b. t., 215 – 217 l.), tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Juolab kad ši išvada nėra ekspertizės aktas, todėl teismas, nesutikdamas su šia išvada, neprivalėjo pateikti nesutikimo su ja motyvų (CPK 218 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo pateikta dizainerio T. K. išvada dėl ginčo žymenų („ACCIT“ ir „acc ACME COMPUTER COMPONENTS“) panašumo (I b. t., 215 – 217 l.) yra subjektyvi šio asmens nuomonė, nepagrįsta objektyviais duomenimis, gautais iš visuomenės apklausos, ir tai nėra visuomenės nuomonės vertinimas, o įrodymų, pagrindžiančių visuomenės suklaidinimo galimybę, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str.).

Be to, ieškovo apeliaciniame skunde cituojama Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo praktika apie Europos Sąjungos institucijos Vidaus rinkos derinimo tarnybos prekių ženklo protesto nagrinėjimo procedūrą taip pat nepatvirtina, kad ieškovas, neigdamas atsakovo argumentus dėl „silpno“ dominuojančio „acc“ požymio, neturinčio reikšmės, atskiriant ieškovo prekės ženklą nuo atsakovo pavadinimo, neturėjo pareigos įrodyti, jog žymuo „acc“ iš tikrųjų yra „stiprus“ arba esant net gi „silpnam“ dominuojančiam jo požymiui, egzistuoja galimybė suklaidinti visuomenę.

Taigi dėl šioje nutartyje nurodytų ir kitų apygardos teismo sprendime išdėstytų motyvų apygardos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė visuomenės suklaidinimo galimybės dėl ieškovo prekių ženklo „acc ACME COMPUTER COMPONENTS“ ir atsakovo pavadinimo („ACCIT“) jo nurodyto tariamo panašumo (CPK 185 str. 1 d.; PŽĮ 38 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Nors pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo atsakovo naudai 4961 Lt išlaidų už advokato pagalbą, skundžiamame teismo sprendime nenurodė motyvų, kuriais remdamasis, nustatė nurodytą advokato pagalbos išlaidų sumą, tačiau teismo nustatytos atsakovo atstovavimo išlaidos atitinka įstatymą ir Rekomendacijas.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovui atstovavęs advokatas iki pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą atliko šiuos veiksmus: pateikė atsiliepimą į ieškinį (I b. t., 27 – 34 l.), tripliką (I b. t., 132 – 139 l.), pateikė papildomus įrodymus (I b. t., 200 – 206 l.), dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, kurie truko apie 1 val. 25 min. (II b. t. 15, 16, 26 – 35 l.). Pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į kuriuos rekomenduojama atsižvelgti, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas atsakovo atstovo teisines paslaugas dydį, ir turint omenyje CPK 98 straipsnio taisykles, nagrinėjamu atveju buvo pagrindo atsakovo naudai priteisti visas turėtas 4961 Lt išlaidas, nes ginčas vyko dėl teisinių santykių, susijusių su prekių ženklais, o prekių ženklų teisės srityje reikalingos specialios ir specifinės teisinės žinios, ir tai lemia, jog nagrinėjama byla laikytina pakankamai sudėtinga (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8, 11 p.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Nepatenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš ieškovo priteistina atsakovui CPK 98 straipsnio bei Rekomendacijų 8.11, 11 punktų pagrindu dalis atsakovo prašomų priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (4235 Lt) išlaidų, priteisiant iš ieškovo atsakovo naudai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Acme kompiuterių komponentai“ (juridinio asmens kodas 135150085; buveinės adresas (duomenys neskelbtini) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ACCIT“ (juridinio asmens kodas 302468157; buveinės adresas Vilnius, (duomenys neskelbtini), naudai 2 000 Lt (du tūkstančius Lt) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.