Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vertina, jog Inspekcijos Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes jame nurodyta MAĮ 87 straipsnio 1 dalis kaip pareiškėjo turimos 258,25 Eur GPM permokos negrąžinimo priežastis ir teisinis pagrindas nereguliuoja ginčijamų mokesčių priverstinio išieškojimo, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo ginčijamų mokesčių sumoms padengti. Komisijos Sprendimas yra naikintinas, nes jame nurodytos MAĮ 87 straipsnio 4 ir 41 dalys kaip pareiškėjo prašymo grąžinti 258,25 Eur GPM permoką netenkinimo pagrįstumo teisinis pagrindas nereguliuoja ginčijamų mokesčių priverstinio išieškojimo, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo ginčijamų mokesčių sumoms padengti.

Atsakovės vertinimu, MAĮ yra numatyta, kad šio įstatymo nuostatos galioja administruojant VSD ir PSD įmokas tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai numatyta VSD įstatyme ir SD įstatyme. Minėtuose įstatymuose nenustatyta, kad draudėjo ir SODROS ginčams dėl VSD ir PSD įmokų ir su jomis susijusių sumų priskaičiavimo ar išieškojimo turėtų būti taikoma MAĮ 110 straipsnio nuostata dėl ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo sustabdymo tuo atveju, kai paduodamas skundas kilus mokestiniam ginčui. Todėl vertina, jog MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina vykstant draudėjų ir SODROS ginčams dėl VSD ir PSD įmokų priskaičiavimo ar išieškojimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. S-65 (7-35/2022) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimo negrąžinti permokos (sprendimas Nr. 331-47501) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir Komisijos bylos Nr. 7-35/2022 medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas 2021 lapkričio 15 d. pateikė Inspekcijai prašymą grąžinti jo turimą 258,25 Eur permoką.

Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. (17.16 40) GES 650553, nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 258,25 Eur sumos, nes permoka (skirtumu) įskaitytos nepriemokos, vadovaujantis MAĮ 87 ir 111 straipsniais, mokesčių įstatymais, Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklėmis, patvirtintomis Inspekcijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 (toliau – ir Taisyklės).

Prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra skolingas SODRAI 1 599,23 Eur, iš jų: 1 026,79 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 572,44 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų.

Vadovaudamasi MAĮ 87 straipsnio 4, 5 dalies nuostatomis, Inspekcija 2021 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 331-1362561 258,25 Eur GPM permoką įskaityti SODROS administruojamų įmokų nepriemokai padengti ir permoka buvo pervesta į SODROS pajamų surenkamąją sąskaitą.

Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri nusprendė Inspekcijos sprendimą panaikinti ir perduoti pareiškėjo prašymą Inspekcijai nagrinėti iš naujo. Vykdydama Komisijos sprendimą ir iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Inspekcija nusprendė, kad pareiškėjo turėta 258,25 Eur GPM permoka pagrįstai pervesta į SODROS pajamų surenkamąją sąskaitą pareiškėjo turimai SODROS administruojamų įmokų skolai padengti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Inspekcijos sprendimu pateikė naują skundą Komisijai. Komisija 2022 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. S-65 (7-35/2022) netenkino pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

MAĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 13 punkte nurodytos PSD įmokos ir 19 punkte nurodytos VSD įmokos pagal šį Įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (toliau – ir SD įstatymas), Valstybinio socialinio draudimo įstatyme ir šio Įstatymo 87 straipsnio 4 ir 4¹ dalyse.

Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. MAĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos VSD įmokų ir PSD įmokų sumos yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokėtinų kitų mokesčių, administruojamų Inspekcijos, mokestinei nepriemokai padengti, o mokesčių mokėtojo permokėtos kitų mokesčių, administruojamų Inspekcijos, sumos – mokesčių mokėtojo mokėtinų VSD įmokų, delspinigių, baudų, palūkanų skolai padengti, VSD fondo administravimo įstaigų administruojamai žalai, atsiradusiai dėl draudėjo kaltės, atlyginti ir PSD įmokų mokestinei nepriemokai padengti Inspekcijos nustatyta tvarka, suderinta su SODRA. Šios dalies nuostatos dėl permokėtos PSD įmokų sumos įskaitymo kitų mokesčių, administruojamų Inspekcijos, mokestinei nepriemokai padengti taikomos tik SD įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų permokėtoms PSD įmokų sumoms.

MAĮ 87 straipsnio 5 ir 7 dalyse nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje mokesčių administratoriui suteikta teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, kai prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, o bendroji pareiga pagrįsti permokos susidarymo realumą ir prašymo ją grąžinti pagrįstumą tenka mokesčių mokėtojui.

Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) apskundimas nustatytas VSD įstatymo 41 straipsnyje. MAĮ IX skirsnis „MOKESČIŲ ADMINISTRATORIAUS SPRENDIMŲ APSKUNDIMAS. MOKESTINIAI GINČAI“ VSD fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) apskundimui netaikomas. Nei VSD įstatymas, nei SD įstatymas nenumato, kad, apskundus VSD fondo administravimo įstaigų sprendimus dėl priskaičiuotų įmokų skolų, jų išieškojimas turi būti sustabdomas.

Taigi, esant apskųstam VSD fondo administravimo įstaigos sprendimui, sprendimas yra vykdomas ir įmokų skola išieškoma taikant nustatytas skolų išieškojimo priverstinio poveikio priemones. Kadangi nesumokėtų įmokų skola gali būti išieškoma priverstine tvarka, VSD įmokų ir PSD įmokų administravimui taikomos MAĮ 87 straipsnio 4 ir 4¹ dalių nuostatos.

Inspekcijos turimos pareiškėjo permokos pervedimas SODROS skolai padengti yra galimas, nes MAĮ 87 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog Inspekcija mokesčių mokėtojui pagal prašymą grąžina tik likusią turimos permokos sumą po to, kai yra padengtos visos mokesčių nepriemokos, skolos ir kitos šioje dalyje nurodytos sumos.

Pažymėtina, kad pagrindinė mokesčių paskirtis – fiskalinė. Jie naudojami sudaryti valstybės iždui, skirtam visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepageidautinos socialinės-ekonominės raidos tendencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Kartu primintina, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Šiam tikslui pasiekti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos inter alia (lot. k. be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų) reikalavimais, gali būti pasirinktos įvairios priemonės: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-963/2013).

MAĮ yra numatyta, kad šio įstatymo nuostatos galioja administruojant VSD ir PSD įmokas tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai numatyta VSD įstatyme ir SD įstatyme. Minėtuose įstatymuose nenustatyta, kad draudėjo ir SODROS ginčams dėl VSD ir PSD įmokų ir su jomis susijusių sumų priskaičiavimo ar išieškojimo turėtų būti taikoma MAĮ 110 straipsnio nuostata dėl ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo sustabdymo tuo atveju, kai paduodamas skundas kilus mokestiniam ginčui.

Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina vykstant draudėjo ir SODROS ginčui dėl VSD ir PSD įmokų priskaičiavimo ar išieškojimo.

Pažymėtina, jog tiek Komisijos 2022 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. S-65 (7-35/2022), tiek Inspekcijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. 331-47501 laikytini administraciniais sprendimais, todėl jiems taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas „administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės“. LVAT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindimas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, o motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šie reikalavimai siejami su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (LVAT 2011 m. birželio 27 d. Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 19 d. Nr. A-662-839/14, 2014 m. gruodžio 18 d. Nr. A822-1440/14 ir kt.). Administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, nurodyta LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. A-858-2430/2014. VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekta užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Nagrinėjamu atveju įvertinus ginčijamų sprendimų turinį, darytina išvada, kad Komisijos 2022 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. S-65 (7-35/2022), kaip ir Inspekcijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. 331-47501 yra teisėti ir pagrįsti, taip pat visoje jų priėmimo procedūroje nėra padaryta pažeidimų, kurie galėjo daryti reikšmingą įtaką jų turiniui. Tuo remdamasis, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčijami Sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų ar kitų teisės aktų reikalavimų.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Inspekcija ir Komisija ginčijamuose Sprendimuose nustatė visas reikšmingas su pareiškėjo situacija susijusias aplinkybes, išsamiai išdėstė aktualias teisės normas, nurodė kokios poveikio priemonės taikomos, individualiai aptarė, kodėl pareiškėjui taikytina konkreti teisės norma, todėl konstatuotina, kad Inspekcija ir vėliau Komisija priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, jų nėra pagrindo naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2022 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. S-65 (7-35/2022) ir 2022 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. 331-47501 yra pagrįsti ir teisėti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.