Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. G. ir M. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų;

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą – laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą – laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;

-pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti M. R. bei D. K., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Iš nuteistųjų M. R., M. G. ir E. G. nukentėjusiajai V. N. solidariai priteista 4 030 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų M. R., M. G. ir E. G. Valstybinei ligonių kasai solidariai priteista 3 696,89 Lt už nukentėjusiosios V. G. gydymą.

Iš nuteistųjų M. R., M. G. ir E. G. Kauno valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai solidariai priteista 940 Lt už turėtas išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R., E. G., M. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. birželio 16 d. apie 7 val., E. G. „V“ markės automobiliu atvežus į G. Ž. gyvenamąją vietą – sodybą, esančią, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, ir E. G. laukiant automobilyje bei pasirengus išvežti iš įvykio vietos, esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, kai M. R. tyčia iššovė ne mažiau dvidešimt keturis kartus iš automatinio šaunamojo ginklo – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automato „AK 74“, skirto šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45 x39 mm) šoviniais į G. Ž. gyvenamojo namo, pirmąjį bei antrąjį aukštus, namo sienas, dėl ko N. N. buvo padarytas kiaurinis šautinis kaklo ir galvos sužalojimas, sužalojant kaklo pirmą slankstelį su nugaros smegenimis ir kairį viršutinį žandikaulį, nuo ko N. N. mirė, o M. G. tyčia iššovė ne mažiau du kartus iš šaunamojo ginklo – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoleto kulkosvaidžio (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirto šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) į G. Ž. gyvenamojo namo pirmąjį bei antrąjį aukštus, namo sienas, ir taip M. R. bei M. G. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu tyčia nužudė N. N., o E. G. „V“ markės automobiliu išvežė M. R. bei M. G. iš nusikaltimo vietos, padėdamas šiems asmenims kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu tyčia nužudyti N. N.

Be to, M. R., E. G., M. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. birželio 16 d. apie 7 val., E. G. „V“ markės automobiliu atvežus į G. Ž. gyvenamąją vietą – sodybą, esančią, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, ir E. G. laukiant automobilyje bei pasirengus išvežti iš įvykio vietos, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, kai M. R. tyčia iššovė ne mažiau dvidešimt keturis kartus iš automatinio šaunamojo ginklo – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automato „AK 74“, skirto šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45 x39 mm) šoviniais į G. Ž. gyvenamojo namo, pirmąjį bei antrąjį aukštus, namo sienas, o M. G. tyčia iššovė iš šaunamojo ginklo – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoleto kulkosvaidžio (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirto šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) į G. Ž. gyvenamojo namo pirmąjį bei antrąjį aukštus, namo sienas, dėl ko V. G. buvo padarytas atviras kairio šeivikaulio lūžimas, šautinės žaizdos abiejų šlaunų ir kairės blauzdos srityse, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, o E. G. „V“ markės automobiliu išvežė M. R. bei M. G. iš nusikaltimo vietos, padėdamas šiems asmenims kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nesunkiai sutrikdyti V. G. sveikatą.

Be to, M. R., E. G. ir M. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad M. R. 2012 m. birželio 16 d. apie 6 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš D. K. įgijo automatinį šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automatą „AK 74“, skirtą šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45x39 mm) šoviniais ir šaudmenis, ne mažiau 24 vnt. 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio šovinių (5,45x39 mm), šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoletą-kulkosvaidį (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) ir šaudmenis, ne mažiau 15 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šovinių, kuriuos veikdamas bendrininkų grupe su E. G. ir M. G. tą pačią dieną, t. y. 2012 m. birželio 16 d. tarp 6 – 7 val., „V“ markės automobiliu, vairuojant E. G., gabeno po M. miestą, kol atgabeno iki įvykio vietos, t. y. G. Ž. gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

Tęsdami nusikalstamą veiką, t. y. po 2012 m. birželio 16 d. apie 7 val., įvykdytų nusikaltimų – N. N. tyčinio nužudymo bei V. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, automatinį šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automatą „AK 74“, skirtą šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45x39 mm) šoviniais, šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoletą kulkosvaidį (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) ir šaudmenis, ne mažiau 13 pramoninės gamybos 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šovinių nuo nusikaltimo vietos – sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, M. R., E. G. ir M. G. veikdami bendrininkų grupe, „V“ markės automobiliu, kurį vairavo E. G., nugabeno iki vietovės, esančios 2,5 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, kur pakelėje paslėpė bei laikė iki 2012 m. birželio 18 d., tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, kol juos surado ir paėmė D. K.

Be to, E. G., M. G. ir M. R. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, o M. R. 2012 m. birželio 16 d. apie 6 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje, neteisėtai, be atitinkamo leidimo iš D. K. įgijus automatinį šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automatą „AK 74“, skirtą šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45x39 mm) šoviniais ir šaudmenis, ne mažiau 24 vnt. 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio šovinių (5,45x39 mm), šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoletą-kulkosvaidį (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) ir šaudmenis, ne mažiau 15 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šovinių, šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis tą pačią dieną, t. y. (2012-06-16) tarp 6 – 7 val. „V“ markės automobiliu, vairuojant E. G., gabeno po M. miestą, kol atgabeno iki įvykio vietos, t. y. G. Ž. gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

Tęsdami nusikalstamą veiką, po 2012 m. birželio 16 d. apie 7 val. įvykdytų nusikaltimų, t. y. N. N. tyčinio nužudymo bei V. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, automatinį šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automatą „AK 74“, skirtą šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45x39 mm) šoviniais, šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoletą kulkosvaidį (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) ir šaudmenis, ne mažiau 13 pramoninės gamybos 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šovinių nuo nusikaltimo vietos – sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, „V“ markės automobiliu, kurį vairavo E. G., nugabeno iki vietovės esančios 2,5 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, kur pakelėje paslėpė bei laikė iki 2012 m. birželio 18 d., tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, kol juos surado ir paėmė D. K.

Be to, M. R., E. G. ir M. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. birželio 16 d. apie 7 val., viešoje vietoje – G. Ž. gyvenamojo namo kieme, esančio (duomenys neskelbtini), demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nepaisydami elementarių moralės bei elgesio normų, demonstruodami iššūkį visuomeninei tvarkai, E. G. laukiant automobilyje bei pasirengus išvežti iš įvykio vietos, M. R. tyčia šaudamas ne mažiau dvidešimt keturis kartus iš automatinio šaunamojo ginklo – pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikov“ sistemos automato „AK 74“, skirto šaudyti 5,45 mm kalibro (5,45x39 mm) šoviniais, į G. Ž. gyvenamojo namo pirmąjį bei antrąjį aukštus, namo sienas, padarydamas N. N. kiaurinį šautinį kaklo ir galvos sužalojimą, sužalojant kaklo pirmą slankstelį su nugaros smegenimis ir kairį viršutinį žandikaulį, nuo ko N. N. mirė, o M. G. tyčia šaudamas iš šaunamojo ginklo – pramoninės gamybos 9 mm kalibro nenustatyto modelio pistoleto-kulkosvaidžio (kai kuriuose šaltiniuose šis ginklas vadinamas „AGRAM 2002“, skirto šaudyti 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šoviniais) į G. Ž. gyvenamojo namo pirmąjį bei antrąjį aukštus, namo sienas, padarydamas V. G. atvirą kairio šeivikaulio lūžimą, šautines žaizdas abiejų šlaunų ir kairės blauzdos srityse, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o E. G. „V“ markės automobiliu išveždamas M. R. bei M. G. iš nusikaltimo vietos padėjo šiems asmenims sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat apeliantas nurodo, kad baudžiamosiose bylose dėl nužudymo, kuriose kaltinami keli asmenys, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimą, darant šią nusikalstamą veiką, pobūdį, laipsnį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir rūšį. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų M. G. ir E. G. kaltės, jų įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Pažymėtina, kad Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde neskundžia faktinių bylos aplinkybių dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį (išskyrus dėl bausmės paskyrimo dydžio), todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Taip pat Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai nepagrįstai, abstrakčiai bei nesusiedami su konkrečiais bylos duomenimis, o vien tik su netinkamu įrodymų vertinimu, skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistųjų kaltei nustatyti ir paneigti M. G. ir E. G. gynybą, kad jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Pažymėtina, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose savo kaltę neigia visiškai neatsižvelgdami į kitų aplinkybių visumą bei nenurodydami konkrečių, įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jų kaltę. Be to, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų M. G. ir E. G. kaltės ir veikų kvalifikavimo, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, yra pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos, vertinusios įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistieji M. G. ir E. G. tik siekdami sušvelninti savo teisinę padėtį, skunduose bando sumenkinti M. R. parodymų patikimumą.

Teisėjų kolegija nuomone, iš pirmiau paminėtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad vyko konfliktas, kuriame dalyvavo ir apeliantai M. G. bei E. G. Be to, ir patys apeliantai, t. y. tiek M. G., tiek E. G. patvirtino, kad buvo susirinkę pas L. K. žiūrėti futbolo rungtynių.

Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas), tačiau jis nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Apeliantai teisūs skunde teigdami, kad būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Kasacinė nutartis Nr. 2K-636/2011).

Remiantis nuteistojo M. R. parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu duotais parodymais matyti (6 t., 91-94, 101-104 b. l.; 10 t., 25-29, 57-58, 98 b. l.), kad po įvykusio konflikto (muštynių), jam kilo mintis iš D. K. paimti ginklus ir pamokyti juos užpuolusius asmenis. Išsikvietė taksi automobilį, kuriuo kartu su M. G., E. G. ir D. K. nuvyko prie E. G. automobilio, kuriuo nuvažiavo prie D. K. namų. Jis (M. R.) kartu su D. K. iš rūsio paėmė ginklus „Kalašnikov“ ir „Agram“, o šoviniai buvo apkabose. Pasiėmę ginklus, juos atsinešė į automobilį, todėl pasak nuteistojo, visi žinojo ir matė, kokiu tikslu automobilyje yra ginklai. Po to, D. K. užvežė pas draugą, jis (M. R.) pasiūlė važiuoti prie G. Ž. namo ir jį pašaudyti. Parodymų metu taip pat tvirtino, kad šaudymo tikslas buvo atkeršyti, todėl tiek M. G., tiek E. G., kuris vairavo automobilį, žinojo kokiu tikslu ir dėl ko, važiuoja prie namo. Nuvykę prie namo jis (M. R.) kartu su M. G. apšaudė namą, o E. G. laukė automobilyje ir po šaudymų išvežė iš įvykio vietos. Be to, nuteistasis D. K. parodymų metu taip pat patvirtino, kad būtent M. R. perdavė ginklus ir šaudmenis (8 t., 54-55 b. l.; 10 t., 29-30, 61 b. l.). Nuteistasis M. G. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad šaudė į namą (10 t., 55-60 b. l.). Tai, kad namas buvo apšaudytas patvirtina ir kiti bylos duomenys, t. y. 2012 m. birželio 16 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 17-99 b. l.), nukentėjusiųjų parodymai, liudytojų L. M. (2 t., 82-83 b. l; 9 t., 84 b. l.), L. Š. (2 t., 80-81 b. l.; 9 t., 83-84 b. l.), E. S. (2 t., 172-174 b. l.; 9 t., 167-168 b. l.), I. K. (3 t., 20-21 b. l.; 9 t., 84-85 b. l.), Z. S. (3 t., 27-28 b. l.; 9 t., 168 b. l.), R. T. (3 t., 38-39 b. l.; 9 t., 85-86 b. l.), S. P. (3 t., 43-44 b. l.; 9 t., 86 b. l.) ir kt. parodymai, atlikti balistiniai tyrimai bei specialistų išvados.

Teisėjų kolegijos nuomone, iš pirmiau paminėtų įrodymų kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad tarp nuteistųjų M. R., M. G. ir E. G. buvo susitarimas nubausti M. S., G. Ž., M. K. bei kt., t. y. jiems atsilyginti už padarytus sužalojimus, pažeminimą, todėl automobiliu, kurį vairavo E. G., atvyko į M. kaimą, prie namo, kuriame gyveno G. Ž. ir šį namą apšaudė, dėl ko nukentėjusiajai V. G. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiajai N. N. atimta gyvybę. Be to, remiantis byloje pateikta veiksmų analizę matyti, kad nuteistieji veikė bendru susitarimu, t. y. M. G. ir M. R. šaudydami į gyvenamąjį namą, ne tik suprato, jog savo veiksmais kelia pavojų jame buvusių asmenų sveikatai ar net gyvybei, bet ir būdami abejingi pasekmėmis, norėjo taip veikti bei suvokė, kad šias nusikalstamas veikas daro bendrai, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes matydami vieni kitų veiksmus bei turėdami kūnui žaloti pritaikytus šaunamuosius ginklus, nė vienas iš bendrininkų neprieštaravo dėl kito atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti, o priešingai – bendrais veiksmais pritarė vieni kitiems. Tuo tarpu, E. G. atveždamas į įvykio vietą (t. y. prie namo), laukdamas automobilyje ir skubiai iš įvykio vietos išveždamas M. G. ir M. R., tokiais veiksmais realizavo dalį nusikalstamo sumanymo (t. y. padėjo padaryti nusikalstamas veikas), nes sudarė sąlygas M. R. ir M. G. šaudyti į namą, kuriame gyveno G. Ž. Todėl atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad nepriklausomai nuo to, kokius jie veiksmus atliko, esant bendrininkavimui, dėl kilusių padarinių (t. y. dėl nukentėjusios V. G. sužalojimo bei dėl nukentėjusiosios N. N. nužudymo) turi atsakyti ir yra atsakingi visi, t. y. tiek M. G., tiek E. G. (kaip padėjėjas), o ne tik nusikalstamų veikų iniciatorius – nuteistasis M. R.

Be to, atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog nužudymų bylose keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai, jei nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-324/2009, Nr. 2K-523/2009). Todėl esant susitarimui, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Be to, nebūtina, kad kiekvienas iš jų padarytų mirtinus sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.

Nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji N. N. buvo mirtinai sužalota viena kulka, kuri buvo paleista iš šaunamojo ginklo, kuriuo šaudė M. R., o nukentėjusiajai V. G. iš šaunamojo ginklo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nors ir nenustačius iš kurio būtent ginklo (t. y. iš kuriuo šaudė M. R., iššovęs ne mažiau kaip dvidešimt keturis kartus, ar M. G. – iššovęs ne mažiau kaip du kartus), tačiau šios aplinkybės (t. y. nuteistųjų veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, panaudoti šaunamieji ginklai) nepaneigia nei M. G. kaltės dėl nukentėjusios V. G. sužalojimo bei dėl nukentėjusiosios N. N. nužudymo, nei E. G. kaltės padėjus nužudyti ir sužaloti nukentėjusiąsias.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ir atmestini nuteistojo M. G. skundo argumentai, kad išlipus iš automobilio ir M. R. pasiūlius pašaudyti į negyvenamą namą, jis sutiko norėdamas tik pabandyti, nes niekada nebuvo šaudęs iš ginklo, todėl neturėjo jokio tikslo ką nors nužudyti ar sužaloti.

Pažymėtina, kad tokia apelianto pateikta versija laikytina gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jos nepatvirtina šioje byloje ištirti ir įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, pakaltinamas asmuo negali nesuvokti, kad šaudydamas į namą, daro veiką, keliančią pavojų kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, ir to nori. Remiantis byloje pateikta įvykio vietos apžiūros fotolentele (1 t., 27-99 b. l.) matyti, kad namas stovi gyvenamųjų namų kvartele, tvarkingas, aplinka sutvarkyta, šalia stovi automobiliai. Be to, šaudyta buvo šviesiu paros metu, todėl, kad name gali būti žmonių, nuteistasis M. G. tikrai suprato. Taip pat, nėra pagrindo netikėti ir nuteistojo M. R. parodymais, nes jo nurodytos aplinkybės pakankamai išsamiai atskleidė M. G. nusikalstamų veikų aplinkybes. Be to, atkreipiamas M. G. dėmesys ir į tai, kad visiškai nebūtina asmeninė pažintis ar tiesioginis (nuolatinis) bendravimas su kitais bendrininkais. Glaudžių ryšių nustatymas nėra būtinas bendrininkų požymis. Todėl tai, kad M. G. nepažinojo kitų asmenų, o tik E. G., neįrodo jo nekaltumo. Svarbu tai, kad bendrininkas suvokė veikiantis ne vienas, o su kitais bendrininkais. Be to, byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad nuteistasis M. G. aiškiai suprato jam nepažįstamų asmenų veiklos turinį bei prisijungė prie šios neteisėtos veiklos ir norėjo kartu su jais veikti darant nusikalstamas veikas. Nuteistojo M. G. skundo argumentai, kad jokio susitarimo nebuvo ir nieko nežino, nes automobilyje garsiai grojo muzika, yra neįtikinami.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. teigia, kad jis į namą nešaudė, kokius veiksmus atliko kiti nuteistieji nematė, todėl negali būti nuteistas už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas.

Atkreiptinas nuteistojo E. G. dėmesys į tai, kad asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis gali pasireikšti ir tuo, kad be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (t. y. padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantų skundų argumentus, kad jie automobilyje nematė ginklų. Teisėjų kolegijos manymu, tokios nuteistųjų pateiktos versijos laikytinos gynybinėmis pozicijomis, siekiant bent kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jų nepatvirtina byloje ištirti įrodymai. Iš nuteistojo M. R. parodymų matyti, kad tiek M. G., tiek E. G. žinojo ir suprato, jog ginklai buvo reikalingi namo apšaudymui, juos visi matė automobilyje (10 t., 98 b. l.). Tai iš dalies patvirtina nuteistojo D. K. parodymai (10 t., 32-33 b. l.). Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad M. G. šaudė iš pistoleto kulkosvaidžio „Agram“, tai pripažįsta ir pats nuteistasis. Akivaizdu, kad visiems nuteistiesiems buvo žinoma, kokie ginklai buvo gabenami automobiliu „V“, kurį vairavo E. G. Byloje esantys duomenys apie tai, ar šie ginklai buvo suvynioti į paklodę ar pan., arba dėl to byloje esantys nežymūs neatitikimai nuteistojo M. R. parodymuose neturi jokios esminės reikšmės įrodymų vertinimui ar nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji M. G. ir E. G. šias aplinkybes nepagrįstai sureikšmina, tačiau tai nepaneigia jų kaltės dėl padarytų nusikalstamų veiksmų padarymo. Pažymėtina, kad nelogiška ir neįtikinama, jog nuteistieji važiavo viename automobilyje, tačiau apie vežamus šaunamuosius ginklus ir nusikalstamą sumanymą žinojo tik M. R.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė jo atžvilgiu civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. N. bei civilinį ieškinį dėl nukentėjusiosios V. G. gydymo išlaidų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar / ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad dėl nukentėjusiosios N. N. nužudymo bei dėl nukentėjusiosios V. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kaltais pripažinti nuteistieji M. G., E. G., M. R., todėl jie privalo solidariai nukentėjusiajai V. N. atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą bei Valstybinei ligonių kasai atlyginti už nukentėjusiosios V. G. gydymo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuota, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiosios V. G. gydymo išlaidų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis E. G. skunde nenurodo jokių pagrįstų argumentų dėl civilinių ieškinių sumažinimo.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų M. G., E. G., M. R. solidariai priteisė 4 030 Lt turtinei (už laidojimo išlaidas) ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 3 696,89 Lt už nukentėjusiosios V. G. gydymo išlaidas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos kriterijus, juos išsamiai aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Be to, pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų pagrįstai priteisė 3 696,89 Lt Valstybinei ligonių kasai, kadangi byloje yra pateikti dokumentai, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji V. G. buvo gydytą ilgą laiką, ir ligonių kasa už jos gydymą sumokėjo 3 696,89 Lt (2 t., 87-90 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, priteisti civiliniai ieškiniai yra realūs ir nėra aiškiai per dideli ar neteisingi, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų žalos atlyginimo ribų. Be to, pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą taip pat, yra išlaikyta.

Dėl bausmių skyrimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nuteistasis M. G. apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės yra per griežtos ir neproporcingos kitų bendrininkų atžvilgiu. Taip pat, skunde prašo už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnio 1 dalyje, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Teisėjų kolegija nurodo, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis M. G. davė tik iš dalies teisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. G. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kaltu neprisipažino, apie nusikalstamas veikas nieko nežinojo bei atsisakė duoti parodymus (6 t., 185-186 b. l.; 7 t., 4 b. l.). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje M. G. dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino ir nurodė, kad nežino, jog važiuoja žudyti. Be to, galvojo, kad šaudo į negyvenamą namą, nežinojo, jog M. R. į automobilį atsinešė ginklus, juos pamatė tik išlipęs iš automobilio (10 t., 55-60 b. l.). Tačiau Apeliacinio teismo nuomone, nuteistasis M. G. apklausų metu nebuvo visiškai nuoširdus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis neprisipažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių, nors teisiamajame posėdyje savo kaltę ir pripažino. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad nuteistasis savo parodymais iš esmės neprisidėjo prie to, jog byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Be to, nuteistasis M. G. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje menkino savo kaltę teigdamas, kad jį paskatino nusikalsti M. R.

Nors M. G. skunde nurodo, kad savanoriškai papasakojo esmines jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų objektyviąsias aplinkybes, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinio teismo nuomone, nuteistojo vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąja dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo M. G. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam M. G. paskyrė teisingą bausmę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų, du apysunkius ir vieną labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnis), bei į tai, jog yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, buvo aktyvus jos dalyvis (bendravykdytojas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kauno apygardos teismas taip pat įvertino kaltės formą – tiesioginę neapibrėžtą tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (praeityje ne kartą teistas, teistumas neišnykęs, šias nusikalstamas veikas padarė nepraėjus nei parai laiko, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų nuteistojo M. G. atžvilgiu (BK 54 straipsnio 2 dalis). M. G. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir nustatyta subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, ir jų švelninti nėra jokio pagrindo, nes užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Pažymėtina, kad skunde M. G. paskirtų bausmių teisingumą lygina su kitiems nuteistiesiems (bendrininkams) paskirtomis švelnesnėmis bausmėmis. Tačiau bausmės individualizuojamos vadovaujantis įstatymu ir įvertinus nuteistojo atsakomybei reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Be to, įstatymas nenumato teismo pareigos skirti bausmes taip, kad bausmė, paskirta vienam iš nuteistųjų, nulemtų kitiems nuteistiesiems skiriamas bausmes, jų rūšį, dydį ir pan. Todėl tenkinti apelianto M. G. prašymą ir skirti jam švelnesnes bausmes, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su M. G. padarytomis nusikalstamomis veikomis ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijose numatytų bausmių paskyrimas M. G. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir savo skunde. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę teisingai.

Apeliacinis instancijos teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis E. G. už BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą veiką nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką laisvės atėmimu dvejiems metams, už BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 284 straipsnio 1 dalyje laisvės atėmimu aštuoneriems mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad šias nusikalstamas veikas E. G. padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia, praeityje ne kartą teistas, teistumas neišnykęs, nusikalto praėjus tik keliems mėnesiams po to, kai buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, ne kartą baustas administracine tvarka, nedirbo, bei į tai, jog nustatyta jo atsakomybę sunkinanti ir nenustatyta lengvinanti aplinkybės, jam už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jų švelninti nėra pagrindo.

Tuo tarpu, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam E. G. už BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą veiką, paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas nepakankamai įvertino šios nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumą, todėl nuteistajam E. G. už BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto nusikaltimo padarymą, paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, kad kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininką prisipažinti jį padarius. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad nors nuteistasis E. G. savo kaltę neigė, tačiau išnagrinėjus bylą jo vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo įvertintas kaip padėjėjo, t. y. jis tiesiogiai nerealizavo BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, bet atliko kitokias veikas (t. y. atvežė M. G. ir M. R. į įvykio vietą, laukė jų nusikaltimo darymo metu ir skubiai išvežė iš nusikaltimo padarymo vietos). Šios aplinkybės lėmė vykdytojų veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojų nusikalstamomis veikomis ir kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Apeliacinio teismo teisėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas E. G., kaip padėjėjui, paskyrė neproporcingai griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, nei šios nusikalstamos veikos iniciatoriui ir tiesioginiam vykdytojui M. R. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės taikymo efektyvumo bei tikslingumo principus, daro išvadą, kad E. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus minimalią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinio teismo nuomone, ši bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą bei įpareigos nuteistąjį iš naujo įvertinti bendražmoniškas vertybes.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. liepos 1 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.) TPA-1066, kuriame prašo iš nuteistųjų M. G. ir E. G. priteisti valstybei 200 Lt už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69, 14.1.3 punktu, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014 m. liepos 3 d. sudaro advokato užmokestis – 200 Lt.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t. y. teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus padavė nuteistieji M. G. ir E. G. Apeliaciniam teismui iki pirmojo teisiamojo posėdžio pradžios nebuvo žinoma, ar nuteistiems atstovaus pačių pasirinkti gynėjai, todėl byloje siekiant užtikrinti nuteistųjų teises į gynybą, buvo kreiptasi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjų paskyrimo nuteistiesiems M. G. ir E. G. (BPK 51 straipsnis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį E. G. apeliacinio proceso metu gins advokatė Aušra Ručienė, kuri yra sudariusi teisinės gynybos sutartį su nuteistuoju, o nuteistajam M. G. – tarnybos koordinatoriaus sprendimu buvo parinktas gynėjas advokatas Algirdas Grinevičius, kuris suteikė nuteistajam antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) yra numatyta galimybė iš nuteistojo išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Svarbu pažymėti, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje akcentuojama į tai, kad teismas svarstydamas klausimą dėl procesų išlaidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo neturintis pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba parinko gynėją tik nuteistajam M. G., tačiau Apeliaciniam teismui pateikė prašymą, kuriame prašo iš abiejų nuteistųjų, t. y. tiek iš M. G., tiek iš E. G., priteisti valstybei 200 Lt už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Todėl, teisėjų kolegija atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes nurodo, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, svarstytinas tik nuteistojo M. G. atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nėra patvirtinančių duomenų apie nuteistojo M. G. sunkią turtinę padėtį, dėl kurių jam išlaidos už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą turėtų būti sumažintos ar visai nepriteistos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkinamas iš dalies ir iš nuteistojo M. G. valstybei priteistina 100 Lt už gynėjo suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, BK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį dalyje dėl E. G. paskirtos bausmės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pakeisti:

E. G. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, paskirtą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki aštuonerių metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šią bausmę ir bausmes, paskirtas tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir E. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. G. priteisti 100 Lt į valstybės biudžetą už gynėjo suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.