Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (savininkės) E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) „Swedbank“, AB, pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuotas asmuo (skolininkas) R. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas „Swedbank“, AB, kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Nurodė, kad R. S., užtikrindamas 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutarties Nr. 05-058789-FA/05-05790-FA vykdymą, hipotekos lakštu Nr. 01120050017547, 2005 m. rugsėjo 9 d. įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, AB bankui „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“, AB) įkeitė nekilnojamuosius daiktus – 0,0712 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį po ½ R. S. ir P. G. L., ir priklausinį 258,42 kv. m. ploto gyvenamąjį namą (baigtumas 70 procentų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį R. S., esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat pateiktas hipotekos lakšto pakeitimas Nr. 01120110007557, iš kurio matyti, kad pasikeitė vienas iš minėto žemės sklypo savininkų – vietoj P. G. L. savininke tapo E. S.

Pareiškėjas „Swedbank“, AB, pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydamas nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus priverstinai išieškoti iš skolininko R. S. 172 816,26 EUR negrąžinto kredito, 5 836,14 EUR nesumokėtų palūkanų, 1 902,86 EUR delspinigių už negrąžintą paskolą, 824,36 EUR delspinigių už nesumokėtas palūkanas, 316,40 Lt turto draudimo administravimo mokesčio, 40 Lt delspinigių už nesumokėtą pastarąjį mokestį, taip pat 135 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 20 Lt hipotekos lakšto pakeitimo mokestį, sutartines palūkanas, kurias sudaro 6 mėn. EURIBOR+1,1 procento marža (nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2012 m. sausio 20 d. nustatyta palūkanų norma 2,91 procento) nuo negrąžintos kredito sumos (50 226,64 EUR), ir 6 mėn. EURIBOR+2 procentų marža (nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2012 m. sausio 20 d. nustatyta palūkanų norma 3,81 procento) nuo negrąžintos kredito sumos (122 589,62 EUR), bei 5 procentų metines palūkanas nuo visos įsiskolinimo sumos (181 379,62 EUR ir 356,40 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tarp skolininko R. S. ir pareiškėjo buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys, todėl hipotekos teisėjas turėjo pareigą ex officio kvalifikuoti šias sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.188 straipsnis). Būtent tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011 m. birželio 15 d. byloje Nr. 3K-7-272/2011, 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-433/2010 ir kt.). Teismas neatliko sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės, kas sukliudė priimti pagrįstą ir teisėtą nutartį.Sutartyje nustatyta, kad jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka visų priskaičiuotų palūkanų ir kitų sutartyje numatytų mokėjimų, nustatyta kredito gavėjo pareiga iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą kreditą, palūkanas ir kitus mokėjimus. Tokie sutarties nutraukimo pagrindai yra akivaizdžiai nesąžiningi, juolab kad kredito sutartis ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo dar beveik 18 metų – iki 2030 m. rugpjūčio 20 d. Šios sutarties sąlygos pripažintinos negaliojančiomis ab initio.Kadangi minėtos sutarties sąlygos negali būti pripažintos galiojančiomis, kreditorius neturėjo teisės kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, juo labiau kad kredito gavėjas stengėsi vykdyti ir vykdė mokėjimus. Visiškai tiksliai sutartį vykdyti sutrukdė ekonominė krizė.

Skolininkas ne kartą pažeidė kredito sutartį, tačiau kreditorius bendradarbiavo ir ilgą laiką ieškojo būdų atkurti tinkamą sutarties vykdymą, siūlė problemą spręsti gera valia. Paskutinį kartą kredito dalis buvo grąžinta 2008 m. rugsėjo 23 d. Nors 2009 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu kredito sutarties vykdymas buvo palengvintas, tačiau ši priemonė nepasiteisino – paskutinis mokėjimas pagal sutartį atliktas 2010 m. spalio 11 d., o pradelsti įsipareigojimai 2010 m. gruodžio 6 d. siekė 7 075,35 EUR, todėl skolininkas buvo pakartotinai paragintas ir įspėtas, kad nepašalinus sutarties pažeidimo, nuo 2010 m. gruodžio 27 d. privalės grąžinti visą kreditą. Iš esmės skiriasi šios bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi išnagrinėtos bylos Nr. 3K-7-272/2011, kuria remiasi apeliantė, ratio decidendi. Pastarojoje byloje kredito gavėjai po to, kai kreditorius informavo juos apie sutarties nutraukimą, sumokėjo visą įsiskolinimą, tačiau kreditorius vis tiek laikė, kad sutartis nutraukta ir reikalavo grąžinti visą kredito sumą.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimai, susiję su ginču dėl pagrindinės prievolės, byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-103/2008, 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-536/2009). Todėl hipotekos teisėjas neturi teisės atsisakyti tenkinti hipotekos kreditoriaus prašymo, kai pateikti įrodymai patvirtina prielaidas pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą. Kreditavimo santykiai yra pagrįsti kreditoriaus pasitikėjimu skolininku. Siekdamas elgtis profesionaliai ir atsakingai, užtikrinti savo veiklos stabilumą ir patikimumą, bankas privalo imtis priemonių rizikos valdymui. Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalį, finansų įstaiga, sudarydama sandorį, turintį galimos rizikos požymių (kreditavimo) turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta finansų įstaigos teisės, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Šios nuostatos yra imperatyvios. Finansų įstaigų įstatymas įpareigoja banką veikti maksimaliai saugiai. Šiuo atveju kredito sutarties sąlygos nėra nesąžiningos ir nesuteikia nepagrįsto pranašumo kreditoriui. Sutartis nutraukta būtent dėl skolininko padaryto sutarties pažeidimo bei vengimo sąžiningai vykdyti savo pareigas ir spręsti sutarties vykdymo atkūrimo klausimus. Nesąžiningų sąlygų kontrolės priemonės neturėtų būti taikomos Finansų įstaigų įstatyme numatytų privalomųjų nuostatų atžvilgiu. Kitaip bankas neturėtų galimybių ginti savo teisių ir teisėtų interesų, taip galėtų būti pažeistos ne tik banko ir jo indėlininkų teisės, bet ir valstybės ir visuomenės interesai, sukeliant grėsmę finansų rinkos stabilumui. CK 6.874 straipsnio 2 dalyje specialiai nustatyta, kad eilinės paskolos/kredito sumos dalies grąžinimas laiku yra esminė paskolos/kreditavimo sutarties sąlyga. Už šios sąlygos pažeidimą kredito gavėjas gali netekti jo naudai nustatyto piniginės prievolės įvykdymo dalimis, kas ir nutiko skolininkui nevykdant sutarties. Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punkte numatyti sutarties nutraukimo pagrindai išimtinai susiję su įstatymų nustatyta pareiga valdyti kredito riziką ir privalomai formuoti specialiuosius atidėjinius. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad kredito grąžinimo prieš terminą kreditorius pareikalavo ne automatiškai dėl formalaus pagrindo buvimo, o dėl ilgai besitęsiančio pažeidimo, įvertinus jo grėsmę sutarties tolesniam vykdymui, nustatęs skolininkui terminą trūkumų pašalinimui. 2010 m. gruodžio 3 d. kreditorius nustatė skolininkui ir papildomą terminą bei siūlė tartis dėl prievolės pažeidimo pašalinimo būdo, ir tik po to ėmėsi kraštutinės priemonės – pareikalavo prieš terminą grąžinti visą kreditą. Sutartyje nustatyta, kad kreditorius gali pareikalauti grąžinti paskolą prieš terminą tik esant aiškiai apibrėžtiems įvykiams, nustatytiems 11.2.1 punkte, todėl ši sąlyga nėra nesąžininga. Be to, 11.2.1.1 punkte įtvirtintas skolininkui palankesnis teisinis reglamentavimas, nei CK 6.874 straipsnio 2 dalyje, nes sutartis gali būti nutraukta tik po to, kai nemokos tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų, kas yra mažiausiai dvi eilinės įmokos.Faktinės aplinkybės patvirtina, kad skolininkas yra nemokus, sutarties pažeidimas tęsiasi daugiau kaip 300 dienų. Nei kredito grąžinimo atidėjimas, nei pradelstų įmokų refinansavimas nepadėjo atstatyti skolininko mokumo. Tai patvirtina kredito sutarties neįvykdymo rizikos akivaizdumą. Kredito sutarties pažeidimo atveju banko nuostoliai yra ne tik tiesiogiai nesumokėtos periodinės įmokos, bet ir suformuoti atidėjiniai (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, Finansų įstaigų įstatymo 32 straipsnis, Lietuvos banko valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114 patvirtinti „Minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai“).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Ginčas byloje kilo dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi, kaip pagrindo kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo) tvarka. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje. Tokie prašymai, taip pat pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo, nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka. Hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis).

Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Tačiau hipotekos teisėjo atliekama sutarties, iš kurios kyla pagrindinė prievolė, sąlygų kontrolė yra ribota ir tiesiogiai susijusi su kreditoriaus galimybėmis įstatymų nustatyta tvarka pradėti hipotekos procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad visos nurodytos aplinkybės, susijusios su kreditoriaus teise gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto, nagrinėjamos hipotekos teisėjui gavus pirminį kreditoriaus prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Šiuo atveju toks kreditoriaus prašymas buvo išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi, todėl visus atskirajame skunde pateiktus argumentus apeliantė galėjo nurodyti apskųsdama pastarąją nutartį ir/arba ginčydama kredito sutarties, kuri užtikrinta hipoteka, sąlygas, ginčo teisenos tvarka, tačiau šiomis savo procesinėmis teisėmis nepasinaudojo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011 m. gegužės 23 d. nutartis yra įsiteisėjusi, o būtent ši nutartis buvo pagrindas kreditoriui pakartotinai kreiptis į Hipotekos skyrių su pareiškimu dėl skolos išieškojimo.

Vis dėlto nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliantė teisi, jog pagrindinė sutartis, kurios vykdymas užtikrintas hipoteka, kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartimi Nr. 05-058789-FA/05-05790-FA suteikti du kreditai: specialiojoje sutarties dalyje nurodyta, kad kredito Nr. 05-058789-FA paskirtis yra grąžinti AB SEB Vilniaus banko suteiktą kreditą individualaus gyvenamojo namo statybos darbams užbaigti, o kredito Nr. 05-05790-FA paskirtis yra grąžinti R. S. įmonei „Romo artelė“ suteiktą kreditą apyvartinėms lėšoms papildyti ir įsigyti nekilnojamąjį turtą. 2009 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu Nr. 05-058789-FA/05-05790-FA/09-059704-FA-1 dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutarties pakeitimo suteiktas kreditas Nr. 09-059704-FA, kurio paskirtis yra nesumokėtų palūkanų pagal kredito sutartį grąžinimas (b. l. 48, 49, 62). Kreditas Nr. 05-058789-FA yra suteiktas vartojimui, todėl hipoteka užtikrinta kredito sutartis, vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Šiuo atveju kredito sutarties kvalifikavimui neturi reikšmės aplinkybė, kad kredito sutartimi su visais jos pakeitimais ir papildymais suteiktų kreditų paskirtis yra susijusi ne tik su vartojimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad minėti trys skirtingos paskirties kreditai skolininkui buvo suteikti viena sutartimi, ir kad sutarties nuostatos turi būti vertinamos silpnesnės šalies naudai.

Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto lėmė kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą, nes prievolė nebuvo tinkamai vykdoma. Kredito sutartį kreditorius vienašališkai nutraukė susidarius 7 075,35 EUR skolai (b. l. 76) pagal kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1 punktą (b. l. 71), todėl teismas turi įvertinti, ar ši vartojimo sutarties sąlyga yra sąžininga. Pagal minėtą 11.2.1.1 puntą, kreditorius turi teisę, prieš 15 kalendorinių dienų įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. pvz.: 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ir į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas sueina 2030 metais, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, konstatuotina, kad kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimą reglamentuojanti sąlyga ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kreditoriui net ir nedidelės kredito dalies, palūkanų ar kitų mokėjimų, nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą negrąžintą kreditą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodyta sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamu atveju tai, kad kredito sutarties sąlyga, kuri buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, pripažinta negaliojančia ab initio, savaime nereiškia, kad sutartis buvo nutraukta netinkamai, todėl vertintina, ar sutartis buvo nutraukta laikantis CK nustatytos tvarkos. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (nagrinėjamu atveju kreditorius turėjo pranešti prieš 15 kalendorinių dienų (sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktas)). 2010 m. gruodžio 6 d. pranešimu kreditorius informavo skolininką apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2010 m. gruodžio 27 d., sutartis bus vienašališkai nutraukta 2010 m. gruodžio 28 d. (b. l. 76). Konstatuotina, kad skolininkui buvo nustatytas protingas terminas įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti. Pabrėžtina, kad iš kreditoriaus pateiktų duomenų, kuriuos paneigiančių argumentų ir įrodymų atskirajame skunde nepateikta, matyti, kad skolininkas kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus nuolat pažeidinėjo nuo 2007 m. rugsėjo 20 d., t. y. nuo pat kredito grąžinimo pradžios (b. l. 48, 49, 192). 2009 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu dėl kredito sutarties pakeitimo kredito suma buvo padidinta skolininko iki tol nesumokėtų palūkanų suma, o kredito grąžinimo pradžia buvo atidėta iki 2010 m. vasario 20 d. (b. l. 59-64), tačiau skolininkas ir toliau tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, mokėjimus atliko nereguliariai, o paskutinis mokėjimas pagal sutartį atliktas 2010 m. spalio 11 d. (b. l. 197, 204, 207). Be to, 2010 m. gruodžio 6 d. pranešimu kreditorius nurodė, kad skolininkas gali siūlyti savo įsiskolinimo panaikinimo būdus, tačiau duomenų apie tokius skolininko pasiūlymus byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms matyti, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, nėra pagrindo teigti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.

Konstatuotina, jog kreditorius turėjo galiojančią ir pradelstą reikalavimo teisę skolininkui, pagrįstai kreipėsi dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditoriaus pareiškimą (CPK 558 straipsnio 1, 2 dalys, CK 4.192 straipsnis).

Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis), todėl konstatuotina, kad ginčijama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis yra iš esmės teisėta ir pagrįsta, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.