Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja T. P. skunde teismo prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3729 „Dėl teisės gauti motinystės išmoką“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus (toliau – Skyrius) 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. PA_SP6-10903, įpareigoti VSDFV skirti pareiškėjai nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d. motinystės išmoką, taip pat priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, jog nesutinka su sprendimais, kuriais jai neskirta motinystės išmoka nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d. Nurodo, kad VSDFV ir Skyriaus išvada, jog ji neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažo, yra nepagrįsta. Pažymi, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios reformos statutiniai pareigūnai tapo socialiai drausti, o iki to momento, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. sausio 24 d. motinystės pašalpą jai išmokėjo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus AVPK).

Pareiškėjos teigimu, tiek skaičiuojant motinystės pašalpą, tiek ir išmoką, skirtą vaiko priežiūrai, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalis.

Pabrėžia, kad nuo 2020 m. liepos 7 d. iki dabar dirba nepertraukiamai policijoje ir visą šį laiką yra ir buvo socialiai drausta, gaudavo išmokas, o taip pat buvo mokamos išmokos už nedarbingumą. Visus mokesčius mokėjo. Teigia, kad jai teisėtai priklauso Įstatyme įtvirtinta motinystės pašalpa.

Pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 41 straipsnio 3 dalies nuostatomis (redakcija galiojusi nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), tarnaudama vidaus tarnybos sistemoje, galėjo gauti Įstatyme nustatytas išmokas.

Akcentuoja, kad ginčijami sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jos garantuojamai socialinės apsaugos sistemai, pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principus.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į skundą nurodo, kad laikotarpiai iki 2015 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėja nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, ir nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d., kai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskirta ir mokėta vaiko tėvui (pareiškėjos prašymu jai motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas), negali būti įtraukti į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą. Kadangi teisės į motinystės išmoką atsiradimo dieną (2019 m. kovo 21 d.) pareiškėja neatitiko visų teisei į motinystės išmoką nustatytų sąlygų – nebuvo įgijusi reikalaujamo 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažo nei pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, nei pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tvirtina, kad Skyriaus priėmė teisėtą sprendimą.

Pabrėžia, kad Vilniaus AVPK iki 2015 m. gruodžio 31 d. mokėtos išmokos pareiškėjai nėra ir negali būti prilygintos socialinio draudimo išmokoms, numatytoms Įstatyme. Pažymi, kad jeigu nuo vaiko vienerių metų iki jam sukaks dveji metai, motinystės (tėvystės) pašalpą būtų gavusi pati pareiškėja, o ne vaiko tėvas arba jeigu pareiškėja trečiais metais būtų grįžusi į darbą, tie laikotarpiai būtų įskaitomi į jos motinystės socialinio stažą nustatant teisę į motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d.

Pasak atsakovo, taikyti iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusią išimtį, kai pareigūnams išmokos buvo skiriamos netaikant stažo reikalavimo, ir skirti motinystės išmoką nėra pagrindo, nes ji, kaip ir kiti visomis socialinio draudimo rūšimis nuo 2016 m. sausio 1 d. draudžiami pareigūnai, iki teisės į motinystės išmoką atsiradimo dienos turėjo galimybę įgyti reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą tiek pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį (nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 20 d.), tiek pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 15 d.). Teigia, kad nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog motinystės išmoka jai priklauso teisėtai. Skyriui, remiantis įstatymais, nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra.

Pabrėžia, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, nes ji neatitiko visų teisei į motinystės išmoką nustatytų sąlygų.

Atsakovė VSDFV atsiliepime į skundą jį prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Akcentuoja, kad Skyriaus skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl VSDFV jį paliko galioti. Pritarė Skyriaus pozicijai, kad pareiškėja teisės į motinystės išmoką atsiradimo dieną nebuvo įgijusi reikalaujamo 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažo nei pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, nei pagal šio straipsnio 2 dalį. Pažymi, kad pareinamuoju laikotarpiu išmokos buvo mokamas iš dviejų šaltinių, t. y. dalis iš VSDFV biudžeto lėšų, o dalis – iš institucijos, kurioje tarnauja pareigūnas, lėšų. Pabrėžė, kad Skyrius pareiškėjai nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. mokėjo vaiko priežiūros išmoką, o, atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 7 d. prašymą, nutraukė išmokos mokėjimą nuo 2016 m. gruodžio 16 d.

Pareiškėja prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, šalys neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus bei įpareigoti priimti sprendimą įskaityti pareiškėjai motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. kovo 21 d. kreipėsi į Skyrių su prašymu skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d.

Skyrius 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. PA SP6-10903 „Dėl T. P. teisės į motinystės išmoką“ nusprendė neskirti motinystės išmokos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d., nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį – tik 3 mėn. 20 dienų).

Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus sprendimu, 2019 m. gegužės 6 d. skundą pateikė VSDFV

direktoriui „Dėl priimto sprendimo motinystės išmokai gauti“.

VSDFV 2019 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. (11.1) 1-3729 pritarė Skyriaus pozicijai ir konstatavo, kad teisės į motinystės išmoką atsiradimo dieną (2019 m. kovo 21 d.) pareiškėja nėra įgijusi reikalaujamo 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažo nei pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, nei pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėja su sprendimais nesutinka. Esminė aplinkybė, dėl ko kilęs ginčas – ar pareiškėja turėjo 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažo.

Motinystės išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Įstatyme bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, ligos socialinio draudimo stažas – laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos socialiniam draudimui ir (ar) motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo socialinio draudimo išmokas bei dalinio darbo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.

Pagal šį įstatymą, be kita ko, skiriamos ir motinystės, tėvystės išmokos (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Teisė gauti motinystės išmoką reglamentuota Įstatymo 16 straipsnyje. Pastarojo 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti motinystės išmokas turi asmenys, apdrausti motinystės socialiniu draudimu, kurie išleisti nėštumo ir gimdymo atostogų, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. Jeigu apdraustasis asmuo neturi reikiamo motinystės socialinio draudimo stažo, nes stažo skaičiavimo laikotarpiu jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, motinystės socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas iš 24 mėnesių laikotarpio, buvusio iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, sukako dveji metai (Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, už kurį apdraustajam nėra mokama vaiko priežiūros išmoka (iki 2016-12-31 – motinystės (tėvystės) pašalpa) iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų ar jai prilyginta išmoka iš valstybės biudžeto asignavimų, neįtraukiamas į motinystės socialinio draudimo stažą. Motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – Registras) duomenis.

Pareiškėja pateiktų duomenų byloje neginčijo ir ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra.

Kaip minėta, pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2019 m. kovo 21 d.

Skyrius, remdamasis Registro duomenimis, nustatė, kad iki minėtos dienos per paskutinius 24 mėnesius, t. y. nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 20 d. pareiškėja turėjo 3 mėnesių ir 20 dienų motinystės socialinio draudimo stažą. Pati pareiškėja nurodo, kad 2018 m. gruodžio 16 d. grįžo į Vilniaus AVPK ir dirbo iki 2019 m. kovo 20 d. Taigi, pareiškėja į tarnybą grįžo po vaiko priežiūros atostogų, suteiktų nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 15 d.

Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti motinystės išmokas turi asmenys, apdrausti motinystės socialiniu draudimu, kurie išleisti nėštumo ir gimdymo atostogų, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. Tą laikotarpį ginčo atveju sudaro 2017 m. kovo 21 d.–2019 m. kovo 20 d. Skyrius nustatė, kad pagal Registro duomenis ji tokio stažo minėtu laikotarpiu neturėjo. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

Tokiu atveju taikytinos Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. kai apdraustasis asmuo neturi reikiamo motinystės socialinio draudimo stažo, nes stažo skaičiavimo laikotarpiu jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, motinystės socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas iš 24 mėnesių laikotarpio, buvusio iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, sukako dveji metai.

Pareiškėjai nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 15 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, Skyrius nustatydamas teisę į motinystės išmoką, įvertino draudžiamąjį laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. ir nustatė stažą – 11 mėnesių ir 15 dienų.

Skyrius ir VSDFV neįskaičiavo laikotarpio nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kadangi tik nuo 2016 m. sausio 1 d. vidaus tarnybos sistemos pareigūnai draudžiami visomis socialinio draudimo rūšimis.

Atsisakydamas skirti motinystės išmokas atsakovas nurodė, jog iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnai ir statutiniai valstybės tarnautojai nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo jų darbo užmokesčio į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjos iki 2015 m. gruodžio 31 d. gautos motinystės išmokos atsakovas nelaikė socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo laikotarpiais ir jų nevertino nustatant pareiškėjos teisę gauti socialinio draudimo išmokas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Įstatyme nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apima ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Konstatuota, kad pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Sistemiškai aiškindamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl socialinių garantijų į ligos ir motinystės pašalpas, teismas padarė išvadą, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Be to, LVAT yra išaiškinęs ir tai, kad siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017).

Be to, LVAT išaiškino, jog apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apimanti ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo (LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007).

Kitoje administracinėje byloje buvo akcentuota, kad teisės aktai vidaus tarnybos statutiniams pareigūnams garantavo socialines garantijas laikino nedarbingumo dėl ligos atveju, bei, kad, siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį, baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Teismas paminėtoje byloje taip pat padarė išvadą, jog laikotarpiai, kurie pripažįstami kaip ligos socialinio draudimo stažas, yra neatsiejamai susiję su šiais laikotarpiais gaunamomis darbinėmis pajamomis, nes per šiuos socialinio draudimo stažo laikotarpius gautų darbinių pajamų dydis lemia asmeniui išmokamų ligos pašalpų dydžius. (žr. LVAT 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, prieina prie išvados, kad skyriaus ir VSDFV teiginiai, jog pareiškėjos nurodytas 2015 m. gruodžio 15 d.–2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpis į jos motinystės socialinio draudimo stažą negali būti įskaitomas, nes iki 2016 m. sausio 1 d. vidaus sistemos tarnybos pareigūnai motinystės socialiniu draudimu draudžiami nebuvo ir įmokos motinystės socialiniam draudimui nuo jų darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų nebuvo mokamos, nepagrįsti. Pareiškėjos gautas darbo užmokestis dirbant vidaus sistemos tarnyboje vertintinas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės išmoka, o motinystės išmokos gavimo laikotarpis (nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) atitinkamai turėtų būti įskaitomas į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą. Taigi, ginčijami sprendimai naikintini dėl netinkamai taikytų ir aiškintų teisės normų pareiškėjos motinystės stažui nustatyti. Pažymėtina, kad pareiškėjai iki 12 mėn. būtinojo stažo trūko 15 dienų, nustačius jos stažą 11 mėn. 15 d. (Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Teismas siekia ne formalaus teisingumo, o realaus ir efektyvaus pareiškėjos pažeistų teisių gynimo.

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti VSDFV skirti jai laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. liepos 24 d. motinystės išmoką. Toks pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas, kadangi teismas negali priimti sprendimo, kurį įgaliotas priimti viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju Skyrius. Tokiu atveju Skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. kovo 21 d. prašymą, įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Be to, pareiškėja prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundo reikalavimai tenkinti iš dalies (du pilnai ir vienas – 0,5) t. y. ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą tenkintų reikalavimų daliai (83 procentai).

Pareiškėja sumokėjimo 23 Eur žyminį mokestį, prašo priteisti 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 000 Eur skundo surašymas, 150 Eur (2 val. x 75 Eur) konsultacijos dėl skundo ir 150 Eur atstovavimas byloje. Pridėtas 2019 m. birželio 27 d. kvitas 1 300 Eur sumai, kuriuo pareiškėja sumokėjo advokatui L. Mažonui už atstovavimą, dokumento surašymą ir patarimą.

Taigi, pareiškėja iš viso patyrė 1 323 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Taikytinas darbo užmokesčio dydis, galiojęs teiktinų teisinių paslaugų metu, kadangi skundas surašytas 2019 m. birželio 27 d., tai taikytini 2018 m. IV ketvirtį Lietuvos statistikos departamento skelbiami užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) rodikliai – 970,3 Eur. Kadangi byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka, tai už atstovavimą išlaidos negali būti priteisiamos. Taip pat nepriteisiamos ir už konsultacijas dėl skundo, kadangi jos vertinamos kaip kompleksinės paslaugos dalis – skundo surašymas. Už skundo surašymą nurodyta 1 000 Eur neviršija galimų maksimalių dydžių. Tačiau įvertinus tai, kad reikalavimas yra tenkintas iš dalies (83 procentai), pareiškėjai priteistina maksimali suma 849,09 Eur (1 023 x 0,83). Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių galėtų būti mažinama priteistina suma. Atsižvelgus į ginčo esmę ir tai, kad VSDFV pareiškėjos skundą nagrinėjo privaloma išankstine tokiems ginčams nustatyta tvarka, teisines pasekmes sukelia būtent Skyriaus veiksmai, tai išlaidos priteisiamos iš Skyriaus. Priteistos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos bei atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsniu, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos T. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3729 „Dėl teisės gauti motinystės išmoką“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. PA_SP6-10903 „Dėl T. P. teisės į motinystės išmoką“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos T. P. 2019 m. kovo 21 d. prašymą skirti motinystės išmoką, įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Priteisti pareiškėjai T. P. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 849,09 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt devynis eurus ir 9 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią prašymo ir skundo dalį atmesti kaip nepagrįstas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.