Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes iš dalies sudedant, S. M. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, nustatant nemokamiems darbams atlikti 3 mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, taip pat S. M. įpareigotas per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą K. K., G. K. bei be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad jis, M. A., E. B., V. B. pažeidė viešąją tvarką: 2009 m. liepos 7 d., apie 8 val., (duomenys neskelbtini), pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, priklausančio G. K., teritorijoje, tyčia, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, S. M. ir dar dviems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, įmetus nukentėjusįjį V. V. į baseiną su vandeniu, asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, užlipus ant nukentėjusiojo K. K. automobilio stogo ir grasinant automobilį atimti bei E. B. sugriebus nukentėjusįjį G. K. už grandinėlės, nešiojamos ant kaklo, ją tempiant bei grasinant pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, padegimu, asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, veržiantis patekti į K. K. automobilį, E. B., M. A. bei asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, tyčia ir be jokios priežasties keikiant necenzūriniais žodžiais nukentėjusiuosius K. K. ir G. K., bandžiusius sudrausminti nusikalstamą veiką darančius vaikinus, kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais tyčia sugadino svetimą, G. K., turtą: 20 Lt vertės lango laikiklį, nulaužė 50 Lt vertės balkį, sulaužė 200 Lt vertės duris ir staktą, sudaužė 30 Lt vertės terasos lempą, nulaužė 30 Lt vertės elektrinio šildytuvo laikiklius, sugadino 50 Lt vertės laidus iš elektros skydinės, sulaužė 80 Lt vertės skydinės dureles, sulankstė 100 Lt vertės lietvamzdį, sulankstė 200 Lt vertės namelio stogą, sulaužė 100 Lt vertės stalo plokštės dalį, sulaužė dvi 120 Lt vertės kėdes, bendros 240 Lt vertės, sulaužė 60 Lt vertės pintos tvoros 5 metrus, sulaužė 550 Lt vertės kubilo dangtį, sugadino 300 Lt vertės kubilo viršaus apdailą, sudaužė du 80 Lt vertės lauko šviestuvus, bendros 160 Lt vertės, sudaužė 2 vnt. 60 Lt vertės baseino šviestuvus, bendros 120 Lt vertės, nuskėlė 80 Lt vertės medinio krokodilo skulptūrą, išdaužė 1 kvadratinį metrą 18 Lt vertės baseino plytelių, įskėlė 30 Lt vertės šašlykinę, apgadino 250 Lt vertės medinį suolą, apgadino 40 Lt vertės karutį, medinį 50 Lt vertės stalą, nulaužė 60 Lt vertės baseino kopėtėles, apgadino 1200 Lt vertės pavėsinę, tuo bendrais su nusikalstamos veikos bendrininkais veiksmais padarė nukentėjusiajai G. K. 4018 Lt turtinės žalos.

Be to, S. M., M. A., E. B., V. B. 2009 m. liepos 7 d., apie 8 val., (duomenys neskelbtini), pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, priklausančio G. K., teritorijoje, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus: kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio R. K., R. K., V. Š., vyresniojo patrulio R. P. ir operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio T. M. reikalavimams nutraukti nusikalstamą veiką, tyčia pažemino policijos pareigūnus – S. M. rodant jiems savo lytinį organą bei M. A. grasinant išžaginti pareigūno R. K. žmoną, taip pat S. M., V. B. ir M. A. siūlant pareigūnams užsiimti netradiciniu seksu, keikė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulius: R. K., R. K., V. Š. ir vyresnįjį patrulį R. P. bjauriais necenzūriniais žodžiais, įžeidžiančiais pareigūnų garbę ir orumą, ir taip pažemino bei įžeidė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulius R. K., R. K., V. Š., vyresnįjį patrulį R. P. ir operatyvaus valdymo poskyrio vyresnįjį postinį T. M., veikiančius teisėtai įstatymo numatytos kompetencijos ribose.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai S. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama S. M. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, o BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo ir šio straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėčių požymis – viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2K–796/2007, 2K–210/2008). Byloje abejonių, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje – pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje nekyla. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nors tuo metu kitų klientų be nuteistojo ir jo draugų nebuvo, tačiau įvykio vietoje buvo nukentėjusysis K. K., V. V., G. L..

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Pagal teismų praktiką, teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Baudžiamosios teisės teorijoje įžūliais veiksmais laikomas neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką, ir tokie veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksmais. Grasinimais laikomas žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais, o patyčiomis – demonstratyvus ciniškas žmonių orumo žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais. Kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis vandališki veiksmai suprantami kaip svetimo turto daužymas, ardymas, padegimas, apipylimas dažais ar kitoks niokojimas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad S. M. yra kaltas dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. Byloje nustatyta, kad nors nukentėjusysis K. K. parodė, jog S. M. stovėjo nuošaliau, apie 10 metrų nuo visų, buvo ramesnis ir žiūrėjo ką darė jo draugai, tačiau ristynių metu su kitu jaunuoliu įsirėmė į tvorą ir ją sulaužė, keikėsi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiuoju apklaustas V. V. atpažino S. M. kaip labai panašų į asmenį, kuris jį metė į baseiną su vandeniu (6 t. 144-146 b. l.). Šių asmenų parodymai patvirtina, kad nuteistasis S. M. atliko aktyvius veiksmus. Pažymėtina, kad patys nuteistieji pripažino, jog jiems atvykus į „(duomenys neskelbtini)“, viskas buvo tvarkinga, o įvykio vietos apžiūros protokolas liudija, kad svetimas turtas buvo sugadintas, tai patvirtina nukentėjusiojo K. K. parodymus, jog būtent nuteistieji, atlikdami aktyvius veiksmus, sugadino poilsiavietėje buvusį turtą. Nuteistųjų, tarp jų ir S. M., pateiktos versijos, kad jie turto negadino, o miegojo yra nelogiškos, nes be jų poilsiavietėje pašalinių asmenų nebuvo, o jiems miegant daiktai patys savaime nesugadina. Taigi, apelianto versija jis miegojo ir svetimo turto negalėjo sugadinti, yra paneigta ir apylinkės teismas pagrįstai S. M. parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti atsakomybės už savo ir savo draugų neteisėtus veiksmus. Be to, būdamas abejingas savo draugų netinkamam elgesiui, jų nesulaikė, leido gadinti svetimą turtą, t. y. konkliudentiniais veiksmais pritarė kitų nuteistųjų veiksmams naikinant svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad S. M. veikė bendrai su kitais asmenimis ir dėl to privalo atsakyti už bendrais veiksmais padarytą žalą. Be to, byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų kaltinamųjų, tarp jų ir S. M. veiksmų, nukentėjusysis K. K. pranešė savo tėvams G. ir G. K., jog nesusitvarko su klientais, bei buvo iškviesti policijos pareigūnai. Taigi, S. M. pagrįstai pripažintas kaltu bendrininkų grupėje įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, t. y. kai kaltininkas viešoje vietoje elgiasi įžūliai, aplinkinių žmonių akivaizdoje elgiasi šokiruojančiai, moralės požiūriu nepriimtinai, nekonkretizuodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų, baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikalstamais veiksmais realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo S. M. veiksmai buvo pastebėti, nukentėjusieji pagalbos kreipėsi į policijos pareigūnus, nei vienas iš nuteistųjų nenurodė, kodėl taip pasielgė. Be to, pastebėtina, kad pamatęs, jog poilsiavietėje yra sugadintas svetimas turtas, S. M. stengėsi iš ten pasišalinti – išvažiavo taksi automobiliu, o tai rodo, kad jis buvo abejingas savo veiksmams, vengė atsakomybės už turto sugadinimą, t. y. elgėsi sąmoningai veikos atžvilgiu, tyčia elgėsi įžūliai, buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms ir savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Taigi, nuteistojo veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai: ne tik veikos pavojingumas, priešiškumas teisei, bet ir subjektyviniai veikos požymiai, kaip kaltininko kaltė ir kt.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad S. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jo išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Taip pat nuteistasis tvirtina, kad jis policijos pareigūnų neįžeidė, o jo šlapinimasis atvykus policijos pareigūnams vertintinas kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 284 straipsnio 2 dalyje.

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų vykdymą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą – apelianto, nukentėjusiųjų, kitų nuteistųjų parodymus, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliai R. K., R. K., V. Š., vyresnysis patrulis R. P. ir operatyvaus valdymo poskyrio vyresnysis postinis T. M. 2009 m. liepos 7 d., apie 8 val. į (duomenys neskelbtini), pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, priklausančio G. K., teritoriją atvyko vykdydami savo pareigas. Nuteistasis S. M. pripažįsta, kad jis policijos pareigūnams rodė savo lytinį organą, tačiau tai padarė netyčia, kadangi tuo metu jis ant kelio šlapinosi. Tačiau byloje nustatyta, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą aštuoni jaunuoliai tikrai buvo lauke, gal vienas ar du miegojo pirtyje, trys ar keturi jaunuoliai iš karto pasišalino, S. M. bėgo taksi automobiliu, o jį vijosi R. K.. Taip pat nukentėjusieji R. P. ir R. K. atpažino S. M., kaip asmenį, kuris kolojosi necenzūriniais žodžiais, nusimovė kelnes ir kelnaites, rodė jiems lytinį organą (6 t. 131-132, 134-135 b. l.). Nors teisme nukentėjusysis V. Š. parodė, kad jis ieškinio S. M. nereiškia, nes jis konfliktų su apeliantu neturėjo, pretenzijų jam nereiškia, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad savo lytinį organą nuteistasis S. M. rodė ne nukentėjusiajam V. Š., o R. P. ir R. K., kuriuos tokiu gestu įžeidė, pažemino. Nors nuteistasis tvirtina, kad jis šlapinosi, tačiau tokie jo parodymai yra paneigti. Byloje nustatyta, kad S. M. iš „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos dar nebuvo pasišalinęs, niekas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino, kad S. M. šlapinosi ir kad tai darė ant kelio, kad savo lytinį organą S. M. pareigūnams rodė tuo metu, kai pareigūnai pareikalavo vykdyti jų teisėtus nurodymus. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes ir nuteistojo atliktus neteisėtus veiksmus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad lytinio organo demonstravimas policijos pareigūnams, vykdantiems savo pareigas, laikytinas įžeidžiančiu.

Nors apelianto atlikti veiksmai yra įžeidžiantys ir moralės požiūriu nepadorūs bei formaliai atitinka viešosios tvarkos trikdymo objektyviąją pusę, tačiau iš S. M. atliktų veiksmų visumos ir kaip bei kada tokie veiksmai buvo atlikti, daroma išvada, kad demonstruodamas savo lytinį organą, nuteistasis S. M. siekė ne trikdyti visuomenės rimties ar tvarkos, o įžeisti savo pareigas einančius policijos pareigūnus, nepaklusti jų teisėtiems reikalavimams nutraukti nusikalstamus veiksmus. Taigi, S. M. veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimo objektą, o į normalią valstybės tarnautojų veikla, šių asmenų garbę ir orumą. Dėl to nėra pagrindo S. M. neteisėtų veiksmų kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos trikdymą pagal BK 284 straipsnio 2 dalį.

Kaip jau buvo minėta, S. M. neteisėtus veiksmus, tiek viešosios tvarkos pažeidimą, tiek ir policijos pareigūnų įžeidimą demonstruojant jiems savo lytinį organą, padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir bendrai su kitais asmenimis, dėl to privalo atsakyti už bendrais veiksmais padarytą policijos pareigūnų įžeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistasis S. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo jo veiksmų perkvalifikuoti į baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalį.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Skirdamas bausmę S. M., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai veikiant tiesiogine tyčia, į apelianto asmenybę, t. y., kad jis baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, bendrauja su teisės pažeidimus darančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. M. atsižvelgė ir į nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,54 promilių girtumas po įvykio praėjus septynioms valandoms), kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kadangi byloje teisingai nustatyta, jog S. M. nusikalstamas veikas padarė veikdamas kartu su kitais asmenimis, pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje. Taip pat pats nuteistasis neginčija, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, po įvykio, praėjus 7 valandoms, jam buvo nustatytas girtumas. Dėl to nėra pagrindo panaikinti nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai apeliantui parinko griežčiausias sankcijoje numatytas bausmės rūšis.

BK 284 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas numatė alternatyvias bausmes: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą, o BK 290 straipsnyje – baudą, areštą arba laisvės atėmimą. Nors nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, tačiau buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, šiuo metu nuteistasis dirba pagal terminuotą darbo sutartį, turi mažametį vaiką, todėl nėra pagrindo skirti švelnesnės bausmės. Už nesunkaus nusikaltimo padarymą įstatymo leidėjas numatė, kad baudos dydis yra iki 100 MGL (vidurkis 50 MGL), S. M. dirba pagal terminuotą darbo sutartį, gauna minimalų darbo užmokestį, skundžiamu nuosprendžiu solidariai iš visų nuteistųjų yra priteista atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę bei neturtinę žalą, todėl netikslinga apeliantui skirti piniginio pobūdžio bausmę. Sankcijoje numatytas areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas ir jį asmuo privalo atlikti realiai. Skirti viešuosius darbus ar laisvės apribojimą už BK 290 straipsnyje numatytą nusikaltimą teismas nenustatė sąlygų tikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, nes už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstimo padarymą paskyrus viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, jie pagal BK 65 straipsnio bausmės keitimo taisykles būtų keičiamos į į vieną iš BK 290 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių. Nors laisvės atėmimas yra griežčiausia bausmės rūšis, tačiau BK 75 straipsnio nuostatas suteikia teismui teisę asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už nesunkius nusikaltimus ne daugiau kaip 3 metams, atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas griežčiausią sankcijose numatytą bausmės rūšį ir taikydamas bausmės vykdymo atidėjimo nuostatas, pagrįstai S. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Nustatydamas skirtinų laisvės atėmimo bausmių dydžius apylinkės teismas BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeidė, nes S. M. paskirtos bausmės savo dydžiais yra artimos sankcijose numatytoms laisvės atėmimo bausmių vidurkiams. Įvertinus visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad S. M. paskirtos bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo. Taip pat subendrindamas nuosprendžiu paskirtas bausmes ir nustatydamas S. M. galutinę subendrintą bausmę apylinkės teismas nepažeidė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagrįstai bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu. Dėl to nėra pagrindo mažinti ir apeliantui paskirtos galutinės subendrintos bausmės. Kaip matyti, atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nuteistajam nebus apribota galimybė dirbti, būti su savo šeima bei įrodyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas teisingai į S. M. paskirtos subendrintos bausmės laiką įskaitė nuteistojo sulaikymo bei suėmimo laikotarpius.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo S. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.