- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-07
- Bylos Nr.
- I1-895-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02973-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų, įrengtos 2 dviaukštės lovos, nors užtekdavo vienos, todėl viena iš jų buvo nereikalinga. Įrengta dviejų aukštų lova trukdė prieiti prie lango, kuris yra tiesioginė ventiliacija. Vienam asmeniui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Taip pat nebuvo įrengta pakankamai baldų, nes buvo dvi pakabinamos lentynėlės, kurios įrengtos virš radiatoriaus, todėl sugesdavo maistas. Sanitarinis mazgas taip pat mažino kameros plotą. Be to, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Pasivaikščiojimas buvo vykdomas be grafiko, o esant teisme ar mokykloj, t. y. išvykus už kameros ribų, administracija laikydavo, jog buvo atsisakyta pasivaikščiojimo. Esant nepalankioms oro sąlygoms, pasivaikščiojimui nebuvo vedamas, o pagerėjus oro sąlygoms, pasivaikščiojimas nebuvo suteikiamas. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės, t. y. pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai sudaryti iš asbesto pliaušelių šiferio, taip pat stogelis nuo atmosferinių kritulių savo konstrukcijose turėjo asbesto bei buvo nepritvirtintas. Pasivaikščiojimo grafikas sudarytas 2018 m. vasario 23 d. Pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemelių tvarkyti nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti, nespėdavo, kadangi jie iš ryto dalindavo maistą. Prisnigus buvo slidu vaikščioti kiemeliuose, todėl ne kartą buvo nukritęs bei dėl to kreipęsis į medikus. Tiekiamo maisto porcija neatitiko svoriui, o kokybė buvo prasta, todėl buvo apsinuodijęs. Dušų patalpos nebuvo dezinfekuojamos, o jomis naudojosi užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Kamerose tvyro drėgmė, neužtikrinama tinkama ventiliacija, veisėsi kenkėjai. Parduotuvėje esančių prekių galiojimo laikas buvo į pabaigą arba pasibaigęs, o kainų skirtumas lyginant su laisvėje veikiančiomis parduotuvėmis – dvigubas. Saldainių svoris neatitikdavo kainos. Pozityvaus užimtumo programoms neskiriamos tinkamos patalpos, bei nevedamos paskaitos, nors užsieniečiams tai buvo suteikta, todėl tai diskriminaciniai administracijos veiksmai. Sporto salėje negalėjo mankštintis, nes ji skiriama vienai kamerai vienai valandai per savaitę. Elektros tiekimas ribojamas, todėl nakties metu negalima užvirti vandens, tačiau visą naktį dega naktinis šviestuvas, kuris trukdo užmigti. Taip pat naktiniam apšvietimui naudojamos lemputės yra netinkamos, todėl pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Iškvietimo mygtukai daugelyje kamerų neįrengti, o kai kuriose išjungtas jų garsas. Nurodo, kad nei vienoje kameroje nebuvo įrengta priešgaisrinės saugos signalizacija. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė didelę ir nepataisomą žalą sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–27).
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. (su pertraukomis). Pateikia duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įskaitant jų plotus, numerius bei laikomų asmenų skaičių. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymi, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigia, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena, t. y. valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką yra išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Pažymi, jog į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti.
Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Taip pat teisės aktuose nebuvo numatytas atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimas. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Lemputės atitiko Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus, pažymėtos ,,CE” ženklu. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Nepertraukiamas miegas suimtiesiems ir nuteistiesiems numatytas nuo 22 val. iki 6.00 val., o poilsio ir švenčių dienosmis – nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Akcentuoja, jog suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu. Atkreipia dėmesį, kad jei naktį pagal nustatytą dienotvarkę nepertraukiamo miego metu tiek suimtieji, tiek nuteistieji naudotųsi savo daiktais, tai trukdytų kitiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, kurie nakties metu nori poilsio ir ramybės, t. y. pasinaudoti savo teise į nepertraukiamą miegą.
Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcijos priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema, t. y. įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšvietė patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo, o dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Taip pat dušinėse patalpose buvo įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį.
Grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.
Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius, juos patenkindavo. Dėl įvairių priežasčių, pvz.: suplyšęs, apipiltas ir pan., naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas.
Nurodo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas fiziologines mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas patikrinęs maistą, patvirtino savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalina užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų. Pažymi, jog maistas dalinamas kalibruotais specialiais įrankiais, t. y. maistas rankomis neliečiamas.
Paaiškina, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje vaikloje, asmenys, kurie buvo laikomi Lukiškių TI-K, turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Be to, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės naudotis užimtumo ir socialinės reabilitacijos programomis. Atkreipia dėmesį, jog teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu.
Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimas gryname ore, yra nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo ir 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštas padengti I, II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, kurie nėra laužomi, todėl į aplinką neišsiskiria bei sveikatai nepavojingi.
Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga. Parduotuvėms nėra nustatyta prievolė tiekti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į minėtą asortimento sąrašą. Įstaigos teritorijoje buvusioje parduotuvėje prekių likučio poreikis buvo nustatomas remiantis dviejų savaičių pardavimų rezultatais, tačiau buvo neįmanoma prekių kainininke nurodyto asortimento poreikio nustatyti tiksliai, todėl parduotuvėje ne visada galėjo būti visų asortimente nustatytų prekių būtent tam momentui. Sukomplektuoti užsakymai, t. y. nupirkos prekės, tą pačią dieną prieš įteikiant sutikrinus anketinius duomenis, buvo atiduodamos jas užsakiusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems jiems pasirašant parduotubės išduotame kvite. Asmeniui pagrįstai atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, buvio galimas prekių grąžinimas. Prekės buvo grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Prekės galėjo būti grąžinamos tik nepažeidus įpakavimo ar kitaip nesugadinus. Pasirašius čekyje už prekių gavimą, pretenzijos nebuvo priimamos. Jeigu parduotuvėje nebuvo užsakytos prekės, ji galėjo būti pakeičiama tokia pat preke, kurios kaina ne didesnė nei nurodyta užsakyme.
Pažymi, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn., Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pareiškėjas nenurodo nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Pažymi, jog šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol.
Kiekvieno įstaigos pastato kiekviename aukšte buvo pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat buvo kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Gesintuvų gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė buvo tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka (kartą į metus). Įstaigoje įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte. Vidaus gaisrinio vandentiekio gaisriniai yra su žarnomis ir švirkštais laikomi spintelėse. Vidaus gaisrinis vandentiekis buvo tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė.
Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 15 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 15 d., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. (su pertraukomis) (b. l. 13–27). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 7 d. Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, taip pat į tai, kad pareiškėjas neginčija laikotarpio nuo 2018 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d., bei į tai, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio atvyko 2018 m. gruodžio 27 d., todėl ginčo laikotarpiu nagrinėjamoje byloje laikytinas laikotarpis nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 110 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 122 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 136 (2 asm.); 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 111 (2 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 358 (1 asm.); 7,52 kv. m ploto kameroje Nr. 330 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 160 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 190 (1–2 asm.); 7,70 kv. m ploto kameroje Nr. 287 (2 asm.); 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 319 (1 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m (b. l. 13–27).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,69 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,41 kv. m iki 7,38 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad dviejų aukštų lova trukdė prieiti prie lango, kuris buvo tiesioginė ventiliacija, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius. Iš į bylą pateiktos fotonuotraukos matyti, jog kameros langas nėra užstatytas dviaukšte lova, kuri trukdytų prieiti prie lango (b. l. 47). Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą nagrinėjamu aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo įrengta pakankamai baldų, nes buvo dvi pakabinamos lentynėlės, kurios įrengtos virš radiatoriaus, todėl sugesdavo maistas.
Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (b. l. 13–27). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip ir kitose Vilniaus PN kamerose, buvo įrengtos lentynos maisto produktams susidėti. Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkrečios vietos, kurioje turi būti pakabinta lentyna. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl E. B. skundo“ (toliau – ir Pranešimas) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 50–54).
Žemesnės instancijos teismas
Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų nagrinėjamu ginčo laikotarpiu matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais 2018 m. birželio 8 d. pusę paros, nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. liepos 1 d., 2018 m. rugpjūčio 14 d., 2018 m. rugpjūčio 27 d., 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. lapkričio 14 d., 2018 m. lapkričio 24 d., 2018 m. gruodžio 11 d., 2018 m. gruodžio 12 d. pusę paros, iš viso 9 paras, kamerose buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais nuo 2018 m. birželio 8 d. pusę paros iki 2018 m. birželio 24 d., 2018 m. birželio 25 d. pusę paros, 2018 m. birželio 29 d., nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d., nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d., nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d., nuo 2018 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d., iš viso 175 paras, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje (b. l. 13–27). Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog Vilniaus PN sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba atskiromis kabinomis su durimis (b. l. 47, 48, 49). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, darytina išvada, jog sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu (b. l. 50–54).
Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 13–27), todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 9 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 175 parų laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimas buvo vykdomas be grafiko, o išvykus iš įstaigos, administracija vertindavo, jog buvo atsisakyta pasivaikščiojimo.
Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.
BVK 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose.
Lietuvos Respublikos teisingumo mintistro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 104 punkte nustatyta, kad pasivaikščioti nuteistiesiems leidžiama jų dienotvarkėje nurodytu laisvalaikio metu, o suimtiesiems – jų dienotvarkėje nurodytu buvimo gryname ore laiku. Pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje) esantys nuteistieji (suimtieji).
Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti, jog pasivaikščiojimas Vilniaus PN buvo vykdomas laikantis Taisyklių reikalavimų, t. y. dienotvarkėje nustatytu metu. Be to, nors pareiškėjas skunde teigia, jog iki 2018 m. vasario 23 d. Vilniaus PN nebuvo sudarytas pasivaikščiojimo grafikas, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pažymėtina, kad pasivaikščiojimai buvo organizuojami ir tiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, kuriems pasivaikščiojimas gryname ore neįvykdavo nuo jų nepriklausančių priežasčių, o grįžus suimtajam ar nuteistajam į pataisos įstaigoje esančią gyvenamąją kamerą buvo teiraujamasi ar suimtasis ar nuteistasis pageidauja pasivaikščioti gryname ore (b. l. 30–31). Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog pasivaikščiojimas buvo vykdomas be grafiko, tačiau nenurodė nei kada jis buvo išvykęs iš įstaigos, nei kada jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog nebuvus įstaigoje ir praleidus dienotvarkėje numatytą pasivaikščiojimui skirtą laiką, įstaigos administracija pasiūlydavo išeiti pasivaikščioti kitu laiku. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad esant nepalankioms oro sąlygoms, pasivaikščiojimui nebuvo vedamas, o pagerėjus oro sąlygoms, pasivaikščiojimas nebuvo suteikiamas. Kaip minėta, vadovaujantis BVK nuostatomis, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pažymėtina, jog net ir esant prastoms oro sąlygoms, pareiškėjas turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, nebent būtų pats išreiškęs atsisakymą tokia teise pasinaudoti. Nors pareiškėjas teigia, kad nesuteikus teisės pasivaikščioti nustatytu metu, jis turėtų būti perkeliamas į kitą laiką, tačiau galiojantys teisės aktai nenustato tokios teisės pareiškėjui. Be to, nesuteikimas teisės pasivaikščioti gryname ore galimas tik esant paties pareiškėjo atsisakymui, o nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų atsisakęs eiti pasivaikščioti esant prastoms oro sąlygoms. Taip pat pareiškėjas dėl šių aplinkybių į įstaigos administraciją nesikreipė. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės, t. y. pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai sudaryti iš asbesto pliaušelių šiferio, taip pat stogelis nuo atmosferinių kritulių savo konstrukcijose turėjo asbesto bei buvo nepritvirtintas.
Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigos 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III-io korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose (b. l. 13–27).
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą pasivaikščiojimo kiemelių kontūruose ir stogeliuose. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto pasivaikščiojimo kiemeliuose buvimo faktą ir galimą pavojų asmenims. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose stogeliai buvo nepritvirtinti. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo asbesto, darančio įtaką pareiškėjo sveikatai, ar, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai buvo nepritvirtinti, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, kadangi nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti, nespėdavo jų sutvarkyti. Kaip nurodė atsakovės atstovas pasivaikščiojimo kiemelius turėjo valyti patys įstaigoje laikomi asmenys, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Taip pat pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo kiemsargis (b. l. 13–27). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo reguliariai valomi. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ar yra netvarkingi. Taigi, Vilniaus PN administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų. Anot pareiškėjo, prisnigus buvo slidu vaikščioti kiemeliuose, todėl ne kartą buvo nukritęs, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad tiekiamo maisto porcijos neatitiko svorio, kokybė prasta, todėl buvo apsinuodijęs.
BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl Valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas fiziologines mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas patikrinęs maistą, patvirtino savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Vilniaus PN maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalina užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų. Pažymėjo, jog maistas dalinamas kalibruotais specialiais įrankiais, t. y. maistas rankomis neliečiamas (b. l. 13–27). Be to, maistas visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo dalinamas vienodai. Maistas buvo dalinamas samčiais, kurių tūris atitiko maisto normas. Visas maistas buvo sveriamas ir porcijos tikrinamos. Atsakingi Vilniaus PN asmenys pasirinktinai tikrindavo maisto davinio svorį ir kokybę (b. l. 50–54). Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad dušų patalpos nebuvo dezinfekuojamos.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui kartą per savaitę buvo suteikiama teisė nusiprausti duše iki 15 minučių. Pažymėtina, kad dėl dušų būklės pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, skunde teismui nedetalizavo, kurios konkrečiai dušo patalpos galimai neatitiko higienos normų reikalavimų. Vilniaus PN nurodė, kad smulkūs Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai, pvz.: pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užduolaida, užglaistomos sienos ir pan., atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto (b. l. 50–54). Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcijos priemones (b. l. 13–27). Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai dėl dušų patalpų atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 55–88). NVSC 2018 m. vasario 6 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 nustatyta, kad 18 posto dušinėje vizualiai matomas pelėsis ant sienų (b. l. 79–83). Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 27 d. rašte Nr. 9-2420 nurodyta, kad minėtame patikrinimo akte nustatyti trūkumai pašalinti. 18-o posto dušinės sienų vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, nušlifuotos ir naujai užglaistytos (b. l. 89). Tačiau šis NVSC nustatytas pažeidimas nesusijęs su dezinfekcijos vykdymu įstaigoje. Pažymėtina, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)” ir Lukiškių TI-K 2018 m. sausio 5 d. sudariusi paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-4, pagal kurią įstaigoje vykdoma dezinfekcija (b. l. 92–95). Teismas neturi pagrindo abejoti, jog dušinės patalpos buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Daugiau duomenų, patvirtinančių, kad dušo patalpos buvo nedezinfekuojamos, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pareiškėjo teigimu, dušo patalpomis naudojosi užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys.
BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog buvo vedamas į dušą, kuriame prausėsi žmonės, sergantys užkrečiamomis ligomis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šio nusiskundimo į įstaigos administraciją. Taip pat duomenų, jog asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis būtų laikomi ir / ar vedami į dušą kartu su suimtaisiais ir / ar nuteistaisiais, nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti BVK nuostatų užtikrinimu Vilniaus PN, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose tvyrojo drėgmė, neužtikrinama tinkama ventiliacija, veisėsi kenkėjai.
Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai ( LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Iš atsakovės atstovo prie atsiliepimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 110, 111, 122, 136, 160, 190, 287, 319, 330, 358 (b. l. 13–27).
Byloje pateikti NVSC ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai (b. l. 55–88).
NVSC 2018 m. vasario 15 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-321 nustatyta, kad kameroje Nr. 110, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. birželio 8 d. pusę paros, vidinis kameros langas sandariai neužsidarė, unitazo įtvirtinimas išlūžęs, išmatuota oro temperatūra siekė 17 oC (b. l. 66–67). Lukiškių TI-K 2018 m. kovo 7 d. rašte Nr. 9-2805 nurodyta, kad minėtame patikrinimo akte nurodyti trūkumai pašalinti. Kameroje Nr. 110 vidinis langas sutvarkytas, kad būtų galima jį sandariai uždaryti, sanitarinis mazgas pritvirtintas (b. l. 68). Šiuo atveju NVSC nustatytas pažeidimas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, t. y. nenustatyti drėgmės, netinkamos ventiliacijos ar kenkėjų buvimo požymiai. Be to, nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte (b. l. 50–54). Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Akcentuotina, jog kenkėjai Vilniaus PN buvo naikinami pagal paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą, turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 92–95). Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kenkėjų buvimo požymių kamerose yra abstraktaus pobūdžio, paremti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad paslaugų teikėjai užtikrino tinkamų patalpų dezinfekavimą ir vykdė kenkėjų naikinimo darbus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad parduotuvės maisto prekių buvo netinkamas galiojimas, o kainos dvigubos. Taip pat saldainių svoris neatitikdavo kainos.
Pagal BVK 86 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojanti iki 2019 m. liepos 6 d.), drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 3) kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose. Pagal BVK 86 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 6 d.), drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių; jų sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
BVK 92 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti iki 2019 m. liepos 6 d.) nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22 ,,Dėl teisingumo minstro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir PĮVTT) 77 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę.
PĮVTT 78 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.
Pagal PĮVTT 79 punktą, nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (20 priedas), kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina pataisos įstaigos buhalterijoje nuteistojo asmeninės sąskaitos likutį, taip pat nustato, ar įvykdžius nuteistojo prašymą nebus viršyta pinigų suma, už kurią nuteistajam leidžiama per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Nupirktos prekės įteikiamos nuteistajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Anksčiau nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė apsipirkti ne rečiau kaip kartą per savaitę, užpildant prašymo blanką bei gauti prekes, kurios įteikiamos pasirašytinai. Teismo nuomone, pareiškėjas šių nusiskundimų nedetalizavo ir nenurodė, kokiu aspektu jam kilo neturtinė žala. Atsižvelgus į prašymo blanką (PĮVTT 20 priedas) matyti, jog pareiškėjas turėjo nurodyti norimas įsigyti prekes bei jų kiekį. Gavus prekes, jei jų galiojimas baigėsi prekių pristatymo dieną, pareiškėjas turėjo teisę grąžinti prekes (b. l. 13–27), tačiau pareiškėjas nenurodė, ar šia teise pasinaudojo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo pristatytos prekės, kurių galiojimas baigėsi jų pristatymo dieną, ar, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu nustatė, jog saldainių svoris neatitiko kainos. Pranešime nurodyta, kad Vilniaus PN direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija, kuri atliko kainų kontrolę, lygindama kainas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje su netoliese esančių parduotuvių prekių kainomis. Jei buvo pastebima, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje prekės kaina yra 10 proc. didesnė nei šalia įstaigos esančiose parduotuvėse kainų vidurkis, įmonei siunčiamas pranešimas ir kaina yra mažinama (b. l. 50–54). Įvertinus tai, kad parduotuvės kainos nustatomos lyginant su netoliese esančių parduotuvių kainomis, nėra pagrindo konstatuoti, jog kainos buvo dvigubos. Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad pozityvaus užimtumo programoms neskiriamos tinkamos patalpos, bei nevedamos paskaitos, nors užsieniečiams tai buvo suteikta, todėl mano, kad tai diskriminaciniai administracijos veiksmai.
Vadovaujantis BVK 136 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 57 straipsnio 2 dalį, socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Asmenų lygybės principas yra konstitucinės žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai garantija. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 17/97).
Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai (b. l. 13–27).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendina socialines reabilitacijos programas, socialinių poreikių tenkinimą, užtikrina kultūros, sporto, kurybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginius bei sudaro sąlygas sportuoti, lankyti renginius. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs norą žodžiu ar raštu dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar užimtumo priemonėse. Be to, pareiškėjas nenurodė nei kuriose socialinės reabilitacijos ar užimtumo priemonėse norėjo dalyvauti, nei kada jam nebuvo leista jose dalyvauti, nei dėl kokių priežasčių. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog minėtiems užsiėmimams neskiriamos tinkamos patalpos, bei nenurodė, kokiu būdu nustatė, jog patalpos nėra tinkamos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skirtingai vertinamas su kitais įstaigoje laikomais asmenimis, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog administracija atliko diskriminacinius veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sporto salėje negalėjo mankštintis, nes ji skiriama vienai kamerai vienai valandai per savaitę, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojantys teisės aktai nenustato, kiek valandų per dieną turi būti skiriama sportui. Be to, kaip nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas pagal prašymą turėjo teisę lankytis mankštos kambaryje (b. l. 13–27), tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl išvedimo į mankštos kambarį. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, ar eidavo į mankštos kambarį, ar jam ši teisė nebuvo suteikiama. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad elektros tiekimas ribojamas, todėl nakties metu negalima užvirti vandens, tačiau visą naktį dega naktinis šviestuvas, kuris trukdo užmigti.
Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. PĮĮET 13.9 papunktyje nustatyta, kad kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į patalpas. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareigūnai, atjungdami elektros tiekimą į kištukinius elektros lizdus, užtikrindavo režimo reikalavimų laikymąsi bei tai, kad asmenys turėtų teisę į nepertraukiamą miegą (b. l. 13–27). Teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti jungiklius, jog pareiškėjas galėtų naudotis elektros prietaisais. Kadangi naktinis apšvietimas paliekamas per naktį, bei draudžiama naudotis elektros prietaisais, siekiant užtikrinti režimą, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad naktiniam apšvietimui naudojamos lemputės yra netinkamos, todėl pablogėjo pareiškėjo regėjimas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Į bylą pateiktas Vilniaus PN Pranešimas (b. l. 50–54) tvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas. Nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas. Dirbtinė šviesa ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat paaiškino, kad kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos (b. l. 13–27). Atsižvelgiant į išdėstytą teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl tai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus, pareiškėjo nurodomais aspektais, t. y. neužtikrintu tinkamu kameros apšvietimu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad iškvietimo mygtukai daugelyje kamerų neįrengti, o kai kuriose išjungtas jų garsas.
Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia (lot. be kita ko), aliarminis iškvietimas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad 2016–2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti (b. l. 13–27). Vilniaus PN kiekvieną rytą budinčiųjų pamainų pasikeitimo metu bei suimtųjų ir nuteistųjų skaičiuočių metu buvo tikrinama visų gyvenamųjų kamerų techninė būklė ir rezultatai fiksuojami ,,Techninių apžiūrų registracijos žurnaluose”, esant techniniams trūkumams, pvz. gyvenamojoje kameroje sugedus pareigūnų iškvietimo sistemai, šie trūkumai būdavo nedelsiant šalinami (b. l. 30–31).
Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema, jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar pareigūnų kontrolės kamerose kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įstaigos administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ar, kad iškvietimo mygtukuose buvo išjungtas garsas, vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad nei vienoje kameroje nebuvo įrengta priešgaisrinės saugos signalizacija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip statinio galimas neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams, t. y. neįrengta priešgaisrinės saugos signalizacija, pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Akcentuotina, kad kiekvieno įstaigos pastato kiekviename aukšte buvo pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat buvo kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Gesintuvų gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė buvo tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka (kartą į metus). Įstaigoje įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte. Vidaus gaisrinio vandentiekio gaisriniai yra su žarnomis ir švirkštais laikomi spintelėse. Vidaus gaisrinis vandentiekis buvo tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 13–27). Šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais duomenimis. Akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas tik tada, kai nustatomas realus poveikis asmeniui, tačiau ne spėjamas, galimas ar tikėtinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimo nesilaikymo, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo didele ir nepataisoma žala sveikatai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 180 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 180 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.