Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų J. F. ir R. F. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Snoras“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. F. (skolininkui) ir R. F. (įkeisto turto savininkei) dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Skolininkas J. F., užtikrindamas iki 2032-06-21 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu įkeitė AB bankui „Snoras“ nekilnojamąjį turtą – kavinę, baro – biliardo patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį R. F..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atskiraisiais skundais suinteresuoti asmenys J. F. (skolininkas) ir R. F. (įkeisto turto savininkė) prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-03-21 nutartį panaikinti.

bankas, nutraukdamas vienašališkai kredito sutartį, visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad skolininkas kreipėsi į banką su prašymu pratęsti skolos grąžinimo terminą vieniems metams, per nurodomus metus mokant bankui sutartyje suderintas palūkanas. Vietoje derinimo, bankas siekė apgauti skolininką, siūlydamas pratęsti kredito sutartį metams, keičiant kredito sutarties turinį ir numatant viso kredito grąžinimą po metų suėjimo;kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo tikrai įteiktas skolininkui ir turto savininkei. Apeliantų nuomone, tai reiškia, kad atlikdamas veiksmus, nukreiptus į svetimą turtą, bankas nesilaikė privalomo kredito sutarties šalių informavimo apie savo veiksmus;kreditoriui nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad bandė ir siekė surasti ir į surastą, priklausantį J. F. turtą, nukreipė išieškojimą, ir toks išieškojimas buvo neveiksmingas. Apeliantų teigimu, bankas pirmiausiai privalėjo nukreipti išieškojimą į pagrindinio skolininko turtą ir tik pastarajam atsisakius dengti kreditą, turėjo teisę reikalauti teismo taikyti įkeisto daikto savininkės turtui areštą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkinami, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-03-21 nutarties, remiasi skundų teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskiruosiuose skunduose nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą nustatančias procesines teisės normas. Dėl to atskirųjų skundų argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį nesudaro.

Remiantis bylos medžiagos nustatyta, kad 2007-06-22 tarp šalių pasirašyta Vartojimo paskolos su užstatu sutartimi Nr. 031-02848, AB bankas „Snoras“ suteikė J. F. 584 500 Lt paskolą. Šią skolą skolininkas įsipareigojo grąžinti iki 2032-06-21. Pagal šios sutarties 5 p. šalių susitarimu vėluojant grąžinti paskolą, skolininkai įsipareigojo mokėti kreditorei 1 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (b. l. 43). Prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu - 188,26 kv.m. bendro ploto kavinę, barą - biliardinę, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančią duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį R. F.. Skolininkui tinkamai nereaguojant į kreditoriaus pranešimus dėl netinkamo sutarties vykdymo, bei toliau nevykdant Paskolos sutartimi priimtų įsipareigojimų, kreditorius AB bankas „Snoras“ kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriuo prašė areštuoti hipotekos lakštu įkeistą R. F. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - d188,26 kv.m. bendro ploto kavinę, barą - biliardinę, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančią duomenys neskelbtini) ir išieškoti iš skolininko ir įkeisto daikto savininkės 556 079,73 Lt paskolos ir 88 507,02 Lt delspinigių. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011-03-21 nutartimi šį pareiškimą tenkino.

Apeliantai teigia, kad kreditorius pirmiausiai privalėjo nukreipti išieškojimą į pagrindinio skolininko turtą ir tik pastarajam atsisakius dengti kreditą, turėjo teisę reikalauti teismo taikyti įkeisto daikto savininkės (R. F.) turtui areštą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundų argumentu nesutinka.

Teismas pažymi, kad hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Pagal CPK 442 str. 11 p. bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos. CPK 542 str. 1 d. nustatyta, kad prašymus ir pareiškimus dėl iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių CPK XXXVI skyriuje bei CK nustatyta tvarka nagrinėja hipotekos teisėjas, išskyrus atvejus, kai CPK XXXVI skyriuje ar kituose įstatymuose numatyta kitaip. Tai reiškia, kad esant bendrųjų ir specialiųjų teisės normų kolizijai taikytinos specialiosios teisės normos. Hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą.

CPK 558 str. nustatyta hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos. Priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu. CPK 558 str. 1 d. nustatyta, kad pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti. CPK 558 str. 2 d. yra nustatytas pakartotinis hipotekos kreditoriaus kreipimasis su pareiškimu perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Teismas, priėmęs kreditoriaus pareiškimą, priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą, t. y. taiko hipoteka apsunkintam daiktui laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą. Kartu hipotekos teisėjas praneša skolininkui, kad kreditorius kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka ir kad yra pradėtas procesas dėl hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo nevykdymo, kartu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per nustatytus terminus, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių. CPK 558 str. 1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008). Gavęs pakartotinį kreditoriaus pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių (CPK 558 str. 2 d.).

Kreditorius nurodė, jog hipoteka užtikrinta prievolė (Paskolos sutartis) buvo nevykdoma, todėl kreditorius vienašališkai nutraukė minėtą paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą, todėl darytina išvada, kad kreditorius, vienašališkai nutraukęs sutartį, turėjo teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo. Šiuo atveju hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos laikymąsi itin svarbu užtikrinti tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai sutarties nutraukimas gali sukelti antrajai šaliai sunkias pasekmes, pvz. visos paskolos sumos su priklausančiomis mokėti palūkanomis grąžinimą prieš sutartyje nustatytą terminą ir išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą ne ginčo tvarka. CK 6.218 str. 1 d. nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Taigi įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).

Byloje nustatyta, kad kreditorius 2010-01-14 išsiuntė kredito gavėjui J. F. ir įkeisto daikto savininkei R. F. raštiškus pranešimus, kad praėjus pranešime nurodytam terminui ir skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų kreditoriui, kreditorius vienašališkai nutrauks su skolininku sudarytą paskolos sutartį (b.l. 63,64). Įrodymų, kad minėti pranešimai buvo įteikti/neįteikti skolininkui ir įkeisto turto savininkei kreditorius nepateikė. Tačiau pareiškėjas 2011-03-17 papildomai pateikė skolininko 2010-03-03 ieškinio dėl Paskolos sutarties šalies teisių gynimo dėl neteisėtai vienašališkai nutrauktos sutarties bei Paskolos sutarties sąlygų pakeitimų kopiją, kur patvirtinama, kad skolininkas ir įkeisto turto savininkė 2010-01-14 kreditoriaus raštą dėl sutarties sąlygų nevykdymo ir paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą gavo 2010-01-20 (b.l. 75-77). Pareiškėjas taip pat pateikė Vilniaus apygardos teismo 2011-01-27 sprendimo kopiją, kur teismas nutarė, kad kreditoriaus sprendimas vienašališkai nutraukti paskolos sutartį yra pagrįstas ir teisėtas (b.l.78-80). Iš informacinės teismų sistemos LITEKO matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-01-27 sprendimas yra įsiteisėjęs.

Taigi darytina išvada, kad kreditorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitai sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą, todėl konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai taikė procesinės teisės normas, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliantų atskirųjų skundų argumentais, jog kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo tikrai įteiktas skolininkui ir turto savininkei, t.y. kad atlikdamas veiksmus, nukreiptus į svetimą turtą, bankas nesilaikė privalomo kredito sutarties šalių informavimo apie savo veiksmus.

Kiti suinteresuotų asmenų atskirųjų skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.), o skolininko ir įkeisto daikto savininkės atskirieji skundai netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.