Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl 2018 m. gegužės 21 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 2-212 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos (griežto papeikimo) pagrįstumo ir teisėtumo.

Tarnybos Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose veiklos, atsakomybės ir kitus tarnybos santykius reglamentuoja 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr.VIII-1631 patvirtintas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau - Statutas). Statuto 29 straipsnis numato pareigūnų skatinimą ir tarnybinę atsakomybę. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos, viena jų – griežtas papeikimas. Statuto 30 straipsnis reglamentuota nuobaudų skyrimo tvarką. Statuto 30 straipsnio 3 dalyje numatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai. Statuto 30 straipsnio 7 dalyje nustatyta tarnybinio nusižengimo tyrimo tvarka. Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59, detalizuoja tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pataisos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarką, sprendimų dėl nuobaudų, kurios turėtų būti skirtos, priėmimo tvarką.

Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis (LVAT 2008-12-01 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, LVAT 2013-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A146–700/2010, Nr. A62–200/2011). Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis, todėl teismas, spręsdamas tokio administracinio akto pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143–956/2010, Nr. A146–1459/2010, LVAT 2011-02-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2126/2011).

Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y.: objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, kt., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas, II dalis, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2013 m., 571 p.). Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada (toliau – tyrimo išvada), kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai. Skiriant statutiniam pareigūnui nuobaudą, turi būti nustatyta konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo diena, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės. Būtinas tarnybinio nusižengimo elementas - pareigūno kaltė. Pareigūnas gali būti nubaustas už atitinkama tarnybinį nusižengimą tik esant nustatytai jo kaltei.

Sprendžiant klausimą, ar skundžiamu įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus ir analizuoti 2018 m. gegužės 3 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 33-24 pagrįstumą (b. l. 21 - 30).

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 71 str.).

Valstybės tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra tarnybos teisinių santykių silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (pareigūnui), atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas, ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2712/2012 ir kt.). Taigi, ginčo atveju būtent atsakovas, kuris ginčijamu įsakymu skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, turi įrodyti šias aplinkybes.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas (nagrinėjamu atveju pareigūnas) būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo (pareigūno) kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas, II dalis, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2013 m., 547 p., 577 p.). Teisės teorija subjektiniais teisės pažeidimo požymiais pripažįsta ne tik kaltę, bet ir veikos motyvus, tikslus. Motyvai yra tos paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas. Pažeidimo tikslas – tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais. <...> Kaltė – veikos sąmoningumas. <...> tai pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (Vaišvila A., Teisės teorija, Vilnius, leidykla „Justitia“, 2009 m., 448 p.). Darbuotojo kaltė nesiejama vien su jo tyčiniais veiksmais, dėl to darbuotojo aplaidus neveikimas darbe ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-565/2007).

Tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie išsamiai apibendrinti 2018 m. gegužės 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 33-24, nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 28 d. 16 val. 15 min. nevykdė Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau – ir APS) specialisto R. K., kuriam buvo tiesiogiai pavaldus, teisėto nurodymo nuvesti suimtąjį M. S. paskambinti ir užtikrinti suimtojo skambučių kontrolę, tyčia ignoravo vadovaujančio pareigūno nurodymą, nevykdė suimtojo M. S. priežiūros, taip nevykdydamas Statuto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos vykdyti aukštesniojo pagal pavaldumą pataisos pareigūno įsakymus ar nurodymus, taip pat pažeisdamas APS jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1, 7.9 ir 7.14 papunkčių reikalavimus. Be to, pareiškėjas 2018 m. kovo 28 d. 16 val. 22 min. savavališkai, neįspėjęs APS specialisto R. K. ir negavęs leidimo, paliko priežiūros postą, į kurį buvo paskirtas, todėl savo sąmoningais veiksmais pažeidė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 89.2 papunktyje nustatytą draudimą palikti priežiūros postą. Komisija išvadoje konstatavo, kad nevykdydamas aukščiau nurodytų specialiųjų norminių teisės aktų reikalavimų, neteisėtu veikimu D. G. taip pat nesilaikė Statuto 25 straipsnio 2 dalyje nustatytos bendrosios pareigos vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Tokius pareiškėjo veiksmus atsakovas įvertino kaip tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Pareiškėjas teigia, kad tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes neįrodyta tarnybinio nusižengimo sudėtis, jo veiksmuose nebuvo nei tyčios, nei aplaidumo, nekilo jokių žalingų pasekmių ir niekam nebuvo padaryta žala.

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2003 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-557/2003 pabrėžė, jog tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas viena ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011. LVAT biuletenis Nr. 22, p. 213-214, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012 ).

Įrodymus teismas vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios esmė ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų sąsajumas, pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, siekdamas objektyviai nustatyti bylai reikšmingą aplinkybę, ar pareiškėjas atliko tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus kaltus veiksmus, teismas apklausė teismo posėdyje liudytojais R. K., kuriam jis buvo tiesiogiai pavaldus ir APS jaunesniuosius specialistus V. T. ir G. K., kurie patvirtino tarnybinio patikrinimo metu konstatuotus faktus ir paneigė pareiškėjo teiginius. Aplinkybių, leidžiančių netikėti ar pagrįstai abejoti liudytojų parodymais, pripažinti juos nepatikimais, šališkais ir subjektyviais, nenustatyta, todėl teismas jų pagrindu gali spręsti dėl pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal 2018 m kovo 27 d. Apsaugos ir priežiūros budinčios pamainos Nr. 2 pareigūnų paskirstymą į postus Nr. 62-272 APS specialistas R. K. buvo paskirtas dinaminės priežiūros specialistu, vadovaujančiu 3-ojo aukšto jaunesniųjų specialistų grupei, į kurios sudėtį įėjo ir pareiškėjas D. G. (b. l. 64, 65), todėl jis turėjo teisę duoti jam pavaldiems pareigūnams pavedimus, nurodymus. Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 8 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas tiesiogiai pavaldus APS direktoriaus budinčiajam padėjėjui, apsaugos ir priežiūros postų darbo instrukcijose ir apsaugos ir priežiūros budinčios pamainos pareigūnų paskirstymuose į postus nurodytiems pareigūnams (b. l. 33). Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. I-473, 4 punktą būtent APS specialistas R. K. organizavo trečiojo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų išvedimą paskambinti telefonu bei vykdė kontrolę (b. l. 47-50). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. G. buvo tiesiogiai pavaldus R. K. ir pagal Statuto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą tarnybinio pavaldumo principą privalėjo vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą pataisos pareigūno teisėtus nurodymus ir įsakymus.

Pareiškėjas nurodo, kad R. K. nurodymas dėl pokalbio telefonu suteikimo suimtajam M. S. buvo abstraktus, nenurodant konkretaus pareigūno pavardės, todėl buvo adresuotas ne tik jam, bet ir kitiems kartu su juo režiminio korpuso trečiajame aukšte buvusiems pareigūnams, be to, suimtojo teisės paskambinti telefonu nebuvo įmanoma užtikrinti dėl besibaigiančio darbo laiko. Tokie pareiškėjo teiginiai, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų kontekste, nepripažinti patikimais ir objektyviais, nes nėra nuoseklūs, tikslūs, be to, paneigti vaizdo kamerų įrašu, fiksuotu 2018 m. balandžio 11 d. pažymoje (b. l. 41, 42), bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymais, kitiems tarnybinio patikrinimo metu surinktiems objektyviems duomenimis. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2018 m. kovo 28 d. apie 16.15 val. R. K. nurodė pareiškėjui nuvesti suimtąjį M. S. paskambinti. Kadangi G. K. tą dieną suimtųjų skambučių kontrolės neatliko (vykdė tarnybą stacionariuose priežiūros postuose Nr. 7 ir Nr. 8; b. l. 64), o kitas pareigūnas V. T. vykdė funkcijas, susijusias su suimtųjų dienotvarkės užtikrinimu ir privalėjo tuo metu atvesti kitą suimtąjį iš Priėmimo ir paskirstymo skyriaus (V. T. iš trečiojo aukšto išėjo 16.17 val.), akivaizdu, jog nurodymas buvo adresuotas būtent D. G.. Tai pagrindžia ir aplinkybė, kad R. K. po dviejų minučių 16.17 val. pakartotinai nurodė D. G. vykdyti M. S. skambučių kontrolę, kai V. T. poste jau nebebuvo. Pareiškėjas ir po pakartotino nurodymo, vyresniojo pareigūno pavedimą iš esmės ignoravo ir nors atsistojo, tačiau nuėjo į koridoriaus gale esančią dušo patalpą, nesustodamas prie skambinimo patalpos, kurioje tuo metu buvo suimtasis M. S.. Pabrėžtina, kad R. K., matydamas išeinantį D. G., radijo ryšiu susisiekė su budinčiuoju, nurodydamas, kad D. G. nebūtų išleistas. Tik 16.19.27 val. D. G. priėjo prie skambinimo patalpos, kurioje yra suimtasis, tačiau 16.22.19 val. nuo šios patalpos pasišalino, palikdamas suimtąjį be priežiūros. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punktą priežiūra yra visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrini laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Akivaizdu, jog pareiškėjas, nevykdymas aukštesnio pagal pavaldumą pataisos pareigūno teisėto nurodymo, neužtikrino nuolatinės suimtojo priežiūros ir jo elgesio kontrolės suimtojo buvimo vietoje ir jo pasirinktas sąmoningo bei valingo elgesio modelis prieštaravo imperatyviomis teisės normoms, įpareigojančioms jį veikti atitinkamu būdu. Pareiškėjo teiginys, kad nurodymas buvo duotas iki jo darbo pabaigos likus mažiau nei 15 minučių, dėl ko jis tariamai negalėjo užtikrinti suimtojo teisės į 15 min. trukmės skambutį, teismo vertinimu, nepripažintina objektyvia, nuo jo valios nepriklausančia priežastimi, sutrukdžiusia vykdyti jam skirtą užduotį ir tuo pačiu šalinančia jo tarnybinę atsakomybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad suimtasis M. S. į skambinimo patalpą įėjo 16.15.39 val., skambinti pradėjo 16.15.51, iš skambinimo patalpos išėjo 16.32.25 taigi pareiškėjas, esant aukštesnio pagal pavaldumą pataisos pareigūno teisėtam nurodymui, turėjo ne tik pareigą, bet ir realią galimybę tokį nurodymą vykdyti, bent jau iki savo darbo laiko pabaigos, po to perduodant skambučio kontrolę kitam tarnybą vykdančiam pareigūnui (R. K.). Atkreiptinas dėmesys, kad faktinė suimtojo skambučio trukmė tik 2 minutėmis buvo ilgesnė už pareiškėjo darbo laiko trukmę. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad R. K. netinkamai organizavo tarnybą, tarnybos laiką naudojo neefektyviai, nepaneigia jo pareigos vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą pataisos pareigūno teisėtus nurodymus.

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. I-420 patvirtinto apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašyme apibrėžtos (toliau – ir Pareigybės aprašymas) šias pareigas einančio valstybės tarnautojas funkcijos: vykdo suimtųjų ir nuteistų jų apsaugą ir priežiūrą ir įstatymų nustatytus izoliavimo reikalavimus, užtikrindamas įstaigos ir APS nuostatuose iškeltų uždavinių įgyvendinimą (7.1 punktas); vykdo įstaigos direktoriaus nustatytas tvarkas ir instrukcijas, reglamentuojančias nuteistųjų ir suimtųjų apsaugą ir priežiūrą, užtikrindamas tinkamą suimtųjų ir nuteistųjų priežiūrą bei apsaugą (7.9 punktas); pagal Apsaugos ir priežiūros budinčiosios pamainos pareigūnų paskirstymo į postus žiniaraštį vykdo paskirto posto darbo instrukciją, užtikrindamas tikslų reikalavimų laikymąsi (7.14 punktas). Darytina išvada, kad pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, kurio tarnyba, be kita ko, grindžiama statutinio pavaldumo ir statutinės drausmės principais, nevykdydamas teisėto vyresniojo pareigūno jam duoto nurodymo, neužtikrino atėjusio paskambinti suimtojo priežiūros, jo telefoninių skambučių kontrolės, taigi pareigybės aprašymo 7.1, 7.9 ir 7.14 punktuose nurodytų pareigų nevykdė, atitinkamai pažeisdamas ir bendrąsias teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – instrukcija), nustatančios laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros vykdymo tvarką, 89.2 papunktyje nustatyta, kad tarnybos metu apsaugos ir priežiūros budinčiosios pamainos pareigūnams draudžiama be tiesioginio ar aukštesnes vadovo pareigas einančio pareigūno leidimo ar nurodymo palikti tardymo izoliatorių, kalėjimą, apsaugos ar priežiūros postą. Pareiškėjas kaltinamas pažeidęs ir šį draudimą.

Kauno tardymo izoliatoriaus APS dieninės pamainos jaunesniųjų specialistų 2018 m. kovo mėnesio darbo grafiko 7 punkte nustatyta, kad pareiškėjo darbo laikas 2018 m. kovo 28 d. prasideda 8 val. ir baigiasi 16 val. 30 min. (b. l. 63). Iš bylos medžiagos (2018 m. balandžio 11 d. vaizdo įrašo peržiūrėjimo pažymos, b. l. 41, 42) matyti, kad APS jaunesnysis specialistas D. G. 16.22.19 val. palieka skambinimo patalpoje esantį suimtąjį M. S., eina link koridoriaus galo ir 16.22.56 val. išeina iš trečiojo aukšto. Taigi, pareiškėjas, neįvykdęs jam pavestos užduoties, palikęs suimtąjį be priežiūros, neįspėjęs vyresniojo pareigūno, be jo leidimo savavališkai, nesibaigus darbo laikui, palikdamas priežiūros postą, į kurį buvo paskirtas, (b. l. 41), akivaizdžiai pažeidė Instrukcijos 89.2 papunktyje nustatytą draudimą.

Įvertinus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad atsakovui sprendžiant dėl pareiškėjo veikos, jo kaltės ir tarnybinės nuobaudos jam skyrimo, teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios pripažinti esminių tarnybinio nusižengimo elementų visumos buvimą, dėl ko kyla tarnybinė atsakomybė, objektyviai buvo nustatytos. Tarnybinio patikrinimo ir teismo posėdžio metu nustatytų reikšmingų įvykio aplinkybių visuma byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumos vertinimo leistinumo, pakankamumo ir patikimumo aspektais dėl tarnybinio nusižengimo fakto konstatavimo, leidžia daryti išvadą, kad tarnybinis nusižengimas įrodytas, pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta pagrįstai.

Teismo vertinimu, tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis yra priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjai, yra atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir nustatytų pagrindinių procedūrų, išvadoje teisingai įvertinus pareiškėjo teiginius, pareigūnų R. K. V. T. ir G. K. paaiškinimus, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, pašalinus prieštaravimus, konstatavus pareiškėjo neteisėtas veikas, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, tarnybinio tyrimo išvadoje motyvuotai, pakankamai aiškiai nurodant, kurie pareiškėjo veiksmai buvo neteisėti, taip pat adekvačiai, nuosekliai ir pakankamai išdėstant objektyviai nustatytas reikšmingas įvykio aplinkybes, susijusias su visų šiame įvykyje dalyvavusių pareigūnų veiksmais tiek jiems priskirtų tarnybinių funkcijų, tiek ir darbo laiko panaudojimo aspektais. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Taisyklių 82 punkte nustatyta, kad skiriant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, pataisos pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo sukeltas pasekmes, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat ankstesnę pataisos pareigūno tarnybą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į nusižengimo apimtį, pobūdį, padarymo priežastis, pareiškėją charakterizuojančią medžiagą, nenustačius tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas yra adekvati ir proporcinga padarytam nusižengimui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.