Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-08-08 · Byla Nr. ATP-918-487/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-08
Bylos Nr.
ATP-918-487/2012
Teisminio proceso Nr.
4-03-3-01133-2012-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jolanta Čepukėnienė
Pažeidėjas
L. Š.
Kategorijos
  • 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-918-487/2012Teisminio proceso Nr. 4-03-3-01133-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 39.1; 50 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarimo, kuriuo L. Š. nubausta pagal Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188⁴ str. 1 d. 200 (dviejų šimtų) Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarimu L. Š. nubausta pagal ATPK 188⁴ str. 1 d. už tai, kad ji, būdama L. Š. individualios įmonės „duomenys neskelbtini“ direktore, neįvykdė teisėto Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio (toliau – Departamento Vilniaus teritorinis padalinys) 2012 m. sausio 20 d. reikalavimo Nr. RV-03 nedelsiant nutraukti L. Š. individualios įmonės „duomenys neskelbtini“ nuosavybės teise priklausančiose negyvenamojoje patalpoje - komercinėse patalpose, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiose adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje (toliau – komercinės patalpos), savavališkai vykdomus remonto darbus, kurie toliau galės būti vykdomi, parengus statybą leidžiančius dokumentus (toliau – reikalavimas Nr. RV-03) ir 2012 m. vasario 21 d. reikalavimo RV-10 Nr. 2012 m. vasario 28 d. atvykti į Departamento Vilniaus teritorinį padalinį paaiškinti visas su tvarkybos darbų vykdymu komercinėse patalpose susijusias aplinkybes (toliau – reikalavimas Nr. RV-10).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukta L. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, jog Departamento Vilniaus teritorinio padalinio reikalavimas Nr. RV-03 yra nepagrįstas, nes komercinės patalpos išnuomotos UAB „duomenys neskelbtini“ (toliau – nuomininkas), kuri atliko šių patalpų paprastąjį vidaus remontą, L. Š. nėra statinio naudotoja pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. (toliau –Statybos įstatymas). Atliekant paprastąjį remontą, nėra reikalingi jokie leidimai, ką patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012 m. sausio 11 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-91, kuriame nurodyta, jog komercinėse patalpose vykdomiems paprastojo remonto darbams rašytiniai pritarimai statinio projektui neprivalomi. Nurodo, jog reikalavimo Nr. RV-10 2012 m. vasario 28 d. atvykti į Departamento Vilniaus teritorinio padalinį neįvykdė dėl objektyvių priežasčių – vaiko ligos, į bylą pateikė šią aplinkybę patvirtinančius dokumentus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Departamento Vilniaus teritorinis padalinys prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. Š. apeliacinio skundo netenkinti. Teigia, jog komercinėse patalpose remonto darbus vykdę asmenys ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo Departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui nuomos sutarties nepateikė, ji nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 2 str. 39 d., valdytojas yra kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje ar vietovėje savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad sustabdyti savavališkai vykdomus darbus reikalaujama iš statytojo (užsakovo), jeigu jo nėra – iš statinio ar jo dalies savininko. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 2 d. nustato, jog tvarkybos darbų projektas rengiamas, remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis. Nagrinėjamu atveju nepateikta tyrimų išvadų, kurios patvirtintų, kad remonto darbai nesusiję su paveldosaugos reikalavimais. Nurodo, jog apeliantė nevykdė reikalavimo atvykti į Departamento Vilniaus teritorinį padalinį, kas rodo jos nenorą bendradarbiauti ir trukdymą nustatyti patalpų valdytoją ar remonto darbų užsakovą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 188⁴ str. 1 d. nustatyta, jog kliudymas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) pareigūnams lankyti, apžiūrėti, tikrinti, fiksuoti kultūros vertybes, nepateikimas pareigūnams dokumentų, susijusių su kultūros vertybėmis, ar jų nuslėpimas, klaidingų žinių suteikimas, taip pat Departamento pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas – užtraukia baudą piliečiams iki vieno tūkstančio litų ir pareigūnams – nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų. ATPK 188⁴ str. 1 d. yra numatytos kelios savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius. Pirmosios instancijos teismo nutarimu L. Š. pripažinta kalta, nevykdžiusi Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pareigūnų reikalavimų Nr. RV-03, RV-10. Byloje būtina nustatyti, jog Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pareigūnai vykdė pareigas, jų veikla ir veiksmai teisėti, t. y. numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. nustato, jog Departamentas pagal savo kompetenciją atlieka konkrečias įstatymų ir kitų teisės aktų jam pavestas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas, atsako už jų vykdymą, taip pat prisideda prie nacionalinės politikos formavimo ir įgyvendinimo šioje srityje. 2005 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-116 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 5.2. p. nustato, kad Departamentas atlieka nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos funkcijas. Departamentas jam pavestus uždavinius ir funkcijas įgyvendina per savo atitinkamus padalinius, tarp jų – teritorinius padalinius. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. 10 d. suteikia Departamentui uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą užtikrinančias teises, be kita ko gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių; kontroliuoti kultūros paveldo objektų tvarkybą ir priežiūrą; teikti šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nedetalizuoja fiziniams ir juridiniams asmenims teiktinų reikalavimų, todėl jie vertintini per šio įstatymo paskirtį įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus bei saugoti nematerialųjį kultūros paveldą (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 str.), ir turi padėti užtikrinti šių tikslų įgyvendinimą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog L. Š. individualiai įmonei „duomenys neskelbtini“ nuosavybės teise priklausančios komercinės patalpos yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t.y. pastate, kuris 2000 m. liepos 3 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. Į-191 įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip Vilniaus gynybinės sienos dalies liekanos, 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 pripažintas saugomu valstybės kartu su Vilniaus gynybinės sienos kompleksu (b.l. 16), be to, patenka į kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio teritoriją (28 kvartalas), tvarkybos darbai šiame objekte turi būti atliekami, laikantis tokiam objektui nustatytų paveldosaugos reikalavimų (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 1 d. 1 p.). Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, Departamento Vilniaus teritorinis padalinys nustatė, jog nekilnojamojo kultūros paveldo objektui kilo grėsmė dėl to, kad minėtose komercinėse patalpose buvo vykdomi paprastojo remonto darbai - rūsio patalpose ardyta akmenų siena, neturint projekto ir statybą leidžiančio dokumento. Remonto fakto apeliantė neginčija, argumentuodama tuo, jog komercinėse patalpose atlikti remonto darbai nesusiję su paveldosaugos reikalavimais. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, teisingai aiškindamas ir taikydamas kultūros paveldo apsaugą ir statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai konstatavo, jog paprastojo remonto darbai buvo atliekami, nesilaikant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 1 d. 1 p. bei 2010 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (6 priedo) 2 str. 2.1. p. nuostatų, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto projektui privalomi, atliekant kultūros paveldo paprastąjį remontą, išskyrus atvejus, kai paprastojo remonto darbai atliekami pastato viduje ir nėra susiję su paveldosaugos reikalavimais. Duomenų, kad nagrinėjamu atveju galėtų būti taikoma minėta išimtis, byloje nėra.

Kadangi paprastojo remonto darbai nekilnojamojo kultūros paveldo objekte vykdyti, nepaisant jo apsaugos imperatyvo ir specialaus statybos veiklos teisinio reglamentavimo, apeliantės ginčijami Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pareigūnų reikalavimai Nr. RV-03, RV-10 neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apie reikalavimus žinojo (b.l. 82), privalėjo juos vykdyti, nesutikdamas su šiais reikalavimais - apskųsti, tačiau to nepadarė, už galiojančio ir teisėto reikalavimo nevykdymą taikytina ATPK 188⁴ str. numatyta atsakomybė.

L. Š. pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas 2012 m. sausio 11 d. Nr. FAK-91 (b.l. 73), surašytas, atlikus komercinių patalpų patikrinimą pagal gyventojo skundą dėl remonto darbų metu per pastato ventiliacijos sistemą sklindančių kvapų, teisinės reikšmės nagrinėjamu paveldosaugos aspektu neturi ir apeliantės administracinės atsakomybės nešalina, - būtent Departamentas tikrina, kaip vykdomas Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, ir kontroliuoja, ar šie aktai nepažeidžiami, be to, administruoja ir kontroliuoja nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybą (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 6.16 p., 6.17 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad Statybos įstatymo 6 str. aiškiai nurodo, jog, rengiant statinio projektą, statant statinį, jį naudojant ir prižiūrint, be šio įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 8.1 punkte užfiksuota, jog patalpa yra pastate, kuris įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (b.l. 79-79), todėl apeliantės argumentai, kuriais ji nurodo nežinojusi apie pastato statusą, atmestini kaip nepagrįsti.

Administracinėn atsakomybėn patraukta L. Š. ginčija reikalavimą Nr. RV-03, argumentuodama tuo, jog jis adresuotas netinkamam subjektui, nes komercinėse patalpose paprastąjį remontą atliko ne L. Š., o patalpas pagal 2011 m. gruodžio 7 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. K001 naudojantis nuomininkas.

Išnagrinėjus bylos medžiagą, su šiuo teiginiu negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas, apygardos teismo vertinimu, pagrįstai nustatė, jog nei L. Š., nei L. K., kuriems buvo pateikti reikalavimai stabdyti komercinėse patalpose vykdomus remonto darbus, nei UAB „duomenys neskelbtini“, kurios direktorei apie tokius reikalavimus buvo žinoma, Departamento Vilniaus teritoriniam skyriui nepateikė komercinių patalpų nuomos sutarties, galinčios padėti nustatyti patalpų valdytoją ir statytoją bei pareikšti atitinkamus reikalavimus jam, nuomos sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ir priėjo pagrįstos išvados, jog protokolą surašiusi institucija teisingai traktavo, kad statytojas nėra žinomas.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 39 d. teigia, jog valdytojas yra kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas, Statybos įstatymo 3 str. 2 d. nurodo, jog statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais, - šiose normose atsispindi privatinės teisės savininkui suteikiama galimybė perduoti kitiems asmenims dalį savo teisių į nuosavybės teisės objektą. Byloje nustatyta, jog L. Š. individuali įmonė „duomenys neskelbtini“ 2011 m. gruodžio 7 d. nuomos sutartimi Nr. K001 (toliau – nuomos sutartis) (b.l.51-53) perdavė bendrovei UAB „duomenys neskelbtini“ laikinai valdyti ir naudoti komercines patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartys, sudarytos ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotos tik tuo atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruotos viešame registre, tačiau tokios sąlygos nesilaikymas nedaro sutarčių negaliojančiomis, o registracija pasekmių atžvilgiu esminę reikšmę turi tik civilinių teisinių santykių subjektams. Pagal nuomos sutarties 3.2.3. p., nuomininkas įsipareigojo, suderinęs su nuomotoju, savo lėšomis atlikti nuomojamų patalpų bei vidaus inžinerinių tinklų priežiūrą ir einamąjį remontą, pagal nuomos sutarties 3.3. p. nuomotojas atlieka kapitalinį komercinių patalpų remontą, kurį atskiru rašytiniu susitarimu gali atlikti ir nuomininkas. Įgyvendinant nuomininko teises ir pareigas, susijusias su paprastuoju ir(ar) kapitaliniu remontu, didžiulę įtaką turi jau ne civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, reguliuojantys sutarties šalių pareigų atlikimą ir neigiamas pasekmes dėl pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo sutartinių prievolinių santykių kontekste, o viešosios teisės normos, reguliuojančios statybos teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju nuomos sutarties objektas apsunkintas viešais apribojimais, tačiau sutartyje ši aplinkybė neatskleista ir nesulygta nuomininko prievolė daiktą naudoti ir iš sutarties kylančias pareigas įgyvendinti atitinkamu būdu, t.y. laikantis ne tik statybos, bet ir kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės normų, tokiu būdu savininkas kaip daikto šeimininkas prisiėmė nepalankių padarinių viešosios teisės kontekste riziką. Pagal nuomos sutarties 3.2.3. p. nuomininkas einamąjį remontą privalėjo atlikti, suderinęs su nuomotoju. Todėl apeliantė galėjo Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pareigūnams pateikti jos administracinę atsakomybę šalinantį papildomą susitarimą tarp nuomos sutarties šalių dėl teisių, pareigų ir atsakomybės statybų veiklos procese pasiskirstymo, kurio nepateikus bei įvertinus kitus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pareigūnai teisingai nurodė L. Š. sustabdyti komercinių patalpų remonto darbus.

L. Š. pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 3 d. posėdyje paaiškino, neįvykdžiusi reikalavimo Nr. RV-10, nes 2012 m. vasario 28 d. 9.00 val. atvykti į Departamento Vilniaus teritorinį padalinį paaiškinti su komercinėse patalpose vykdomais tvarkybos darbais susijusių aplinkybių negalėjo dėl vaiko ligos ir pateikė šią aplinkybę patvirtinančius dokumentus (b.l. 33-35, 42-43). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog faktas, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo dėl objektyvių priežasčių negalėjo reikalavimo įvykdyti nustatytu laiku, neatleido jo nuo pareigos paaiškinti su komercinėse patalpose vykdomais tvarkybos darbais susijusių aplinkybių vėliau. Byloje nustatyta, jog L. Š. nebandė inicijuoti susitikimo su Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pareigūnais, nepateikė jiems neatvykimą pateisinančių dokumentų kartu su prašymu suderinti kitą datą, 2012 m. balandžio 4 d. atvesdinta į Vilniaus teritorinį padalinį, nepaaiškino su komercinėse patalpose vykdomais tvarkybos darbais susijusių aplinkybių, nepateikė nuomos sutarties, t.y. akivaizdžiai nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, nesiekė bendradarbiauti ir sąžiningai naudotis savo teisėmis.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad L. Š. veikoje yra ATPK 188⁴ str. 1 d. sudėtis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes (ATPK 248 str., 256 str., 284 str.), pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Jolanta Čepukėnienė