Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-12-07 · Administracinė byla Nr. AS-893-261/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-07
Bylos Nr.
AS-893-261/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01641-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-893-261/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01641-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-7), prašydamas: 1) atnaujinti terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus 2016 m. vasario 29 d. sprendimui Nr. 8S-99-(14.8.3.) apskųsti; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 8S-99-(14.8.3.) (toliau – ir Sprendimas).

Prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas nurodė, jog skundžiamas NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimas buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), ir 2016 m. kovo 10 d. buvo įteiktas ne pačiam pareiškėjui, bet kitam asmeniui (jo uošvei A. P.). Nurodė, jog dar 2010 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę. Todėl pareiškėjas tik grįžęs į Lietuvą susipažino su skundžiamu sprendimu. Be to, nei pačiame sprendime, nei lydraštyje nebuvo nurodyta, per kiek laiko šis sprendimas gali būti apskųstas, nenurodyta kokiam teismui gali būti paduotas skundas, o tai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 16 d. NŽT Kauno miesto skyriui pateikė Skundą dėl ginčijamo Sprendimo. NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. birželio 8 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą bei nurodė, kad atsakymas „Dėl nesutikimo su kompensacija“ gali būti per 20 dienų apskųstas NŽT direktoriui. Pareiškėjas, nepraleidęs nustatyto termino, pateikė skundą NŽT direktoriui, kuris 2016 m. liepos 13 d. raštu pareiškėjui nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos, tačiau Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata pareiškėjas nepasinaudojo ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismui neskundė, bei pareiškėją informavo, kad jis gali kreiptis į teismą dėl sprendimo apskundimo termino atnaujinimo ir teikti skundą teismui dėl jo panaikinimo. Todėl, pareiškėjas manė, jog nepraleido 30 dienų termino kreiptis skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, kadangi visus dokumentus atsakovas siuntė adresu, kuriame gyvena jo uošvė, o pastaroji jį netinkamai informavo dėl gautų dokumentų iš Nacionalinės žemės tarnybos, dėl šios priežasties jis atvažiavęs iš Airijos Respublikos (kur faktiškai gyvena) ir susipažinęs su skundžiamais sprendimais, nedelsiant pateikė skundą Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui, ginčydamas 2016 m. vasario 29 d. sprendimą. Nurodė, kad išdėstytos termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi (b. l. 40-43) pareiškėjo prašymo netenkino ir skundą atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su 2016 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 8S-99-(14.8.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo jį apskųsti per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos.

Šalies argumentai

Iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 1 d. prašymu, adresuotu Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, prašė visą informaciją dėl žemės grąžinimo siųsti adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas, priimtą skundžiamą 2016 m. vasario 29 d. Sprendimą, atsižvelgiant į šį pareiškėjo 2015 m. gruodžio 1 d. prašymą, išsiuntė adresu: (duomenys neskelbtini). Skundžiamas Sprendimas buvo įteiktas 2016 m. kovo 10 d. pareiškėjo uošvei. Pareiškėjas teigia, kad su skundžiamu Sprendimu susipažino tik grįžęs į Lietuvą, tačiau visiškai neaišku, kodėl jis negalėjo su juo susipažinti anksčiau, atsižvelgiant į tai, kad uošvė jį gavo 2016 m. kovo 10 d. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad skundo dėl Sprendimo padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 10 d., t. y. nuo jo įteikimo pareiškėjo uošvei dienos, kas nagrinėjamu atveju prilygintina įteikimui pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. rugpjūčio 17 d., t. y. praleidęs Sprendimo apskundimo terminą daugiau nei keturis mėnesius.

Pareiškėjo skunde nurodytas termino praleidimo priežastis teismas nelaikė svarbiomis. Pareiškėjas nurodė adresą, kuriuo pageidauja gauti informaciją dėl žemės grąžinimo, todėl tai vertintina, kaip pareiškėjo aiškiai išreikšta pozicija, neatsižvelgiant į tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos, visus dokumentus, taip pat ir skundžiamą Sprendimą, gauti adresu: (duomenys neskelbtini), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Todėl pareiškėjo motyvai, kad jis gyvena ne Lietuvoje, su priimtu Sprendimu galėjo susipažinti tik grįžęs į Lietuvą ir dėl to reikia atnaujinti terminą skundui paduoti, laikyti visiškai nepagrįstais.

Dėl to, kad Sprendime ir kituose dokumentuose nenurodyta aiški Sprendimo apskundimo tvarka, teismas pažymėjo, jog įstatymo reikalavimų neatitinkantis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.), todėl sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama, atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, išsiųsdamas pareiškėjui Sprendimą, 2016 m. kovo 7 d. raštu informavo, kad NŽT 2016 m. vasario 29 d. sprendimas Nr. 8S-99-(14.8.3.) gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir terminais. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo motyvas, jog nebuvo nurodyta aiški Sprendimo apskundimo tvarka ir dėl to reikia atnaujinti terminą jam apskųsti, yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę veikti aktyviai bei efektyviai (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.) ir laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

III.

Pareiškėjas J. J. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 45-46), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad pareiškėjo tėvas J. J. įstatymo nustatytais terminais ir tvarka 1995 m. pateikė institucijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, tačiau dėl ilgo valstybės pareigūnų sprendimų nepriėmimo atsakymo ir sprendimų nesulaukė, bei 2007 m. mirė. Pareiškėjo prašymas valstybės pareigūnų buvo sprendžiamas apie 12 metų iki prašymą pateikusio asmens mirties ir dar nėra išspręstas virš dvidešimt metų. Pareiškėjo nuomone, administraciniuose santykiuose nustatyti terminai yra būtini, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra užtęstas, sudėtingas ir pareiškėjų interesus perima paveldėtojai, vėliau kiti asmenys, kurie jau nėra patys pateikę ir suformulavę prašymo. Šiuo atveju, iki sprendimo priėmimo konkrečios dienos pareiškėjui nebuvo žinoma, kada gi pagaliau institucija surašys atsakymą (skundžiamą sprendimą) į jo tėvo 1995 m. pateiktą prašymą, bei dėl susiklosčiusių asmeninių šeimos aplinkybių, buvo priverstas išvykti iš savo šalies. Pareiškėjas gyvena ir dirba Airijoje, apie tai nurodė savo pareiškime teismui, bei pateikė duomenis, kad yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos. Institucija, kuri sprendžia nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, neišaiškino pareiškėjui, kad jis privalo nurodyti savo faktinį adresą, jis nežinojo, kad institucija turi teisę ir pareigą dokumentus, liečiančius jo interesus, siųsti į Dubliną, kur yra jo šeimos gyvenamoji vieta. Net ir gavus administracinį sprendimą, suvokti jo teisines pasekmes ir galimybes reikalingos specialios žinios. Pareiškėjas viena vertus, sužinojo apie atsiųstą sprendimą tik 2016 m. gegužės mėn., kai grįžo į Lietuvą, ir tai patvirtina jo suvokimu išreikštas skundas, kuris surašytas ant institucijos paruošto blanko. Skundas buvo surašytas ir įteiktas 2016 m. gegužės 16 d. Institucija šį skundą pati nagrinėjo ir išsiuntė atsakymą 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr.8SD-3598-(14.8.94). Institucija nenurodė aiškiai ir suvokiamai, kad pareiškėjas praleido terminą ir skundą turėjo teikti tik teismui. Tokiu būdu, valstybės institucija suklaidino pareiškėją, kad skųsti galima jų sprendimą Nacionalinės žemės tarnybos vadovui. Būtent, remdamasis tokiu išaiškinimu ir manydamas, kad institucija gali pati pakeisti ir panaikinti savo pačios priimtą sprendimą, bei nurodymu, kad turi kreiptis į įstaigos vadovą, pareiškėjas atliko visus veiksmus ir, gavęs neigiamą sprendimą, kreipėsi teisminės gynybos.

Prašo atsižvelgti į tai, kad jis buvo atidus ir kiek sugebėjo, tiek kreipėsi savo teisių gynybos. Kauno apygardos administracinis teismas, gavęs pareiškimą, formaliai nusprendė, kad praleistas terminas nepateisinamai, tačiau prašo atsižvelgti, kad valstybė sprendimų nepriėmė ne vieną mėnesį, o dvidešimt metų, todėl teismas turi teisę atsižvelgti į šalių teisių pusiausvyrą ir esant duomenų, kad asmuo negavo laiku skundžiamo administracinio akto ne dėl piktnaudžiavimo, bet dėl objektyvių priežasčių, jo teises gali atstatyti teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir atsisakyta jį atnaujinti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 1 d. prašymu atsakovo prašė visą informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo siųsti adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 35), o atsakovas skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 8S-99-(14.8.3.) išsiuntė būtent šiuo adresu, kuriuo skundžiamas Sprendimas 2016 m. kovo 10 d. buvo įteiktas pareiškėjo uošvei (b. l. 38), nors pareiškėjo teigimu, su skundžiamu Sprendimu jis susipažino tik grįžęs į Lietuvą 2016 m. gegužės mėn., kadangi uošvė netinkamai jį informavo apie skundžiamą Sprendimą, sprendė, kad skundo dėl Sprendimo padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 10 d., t. y. nuo jo įteikimo pareiškėjo uošvei dienos, kas nagrinėjamu atveju prilygintina įteikimui pačiam pareiškėjui, todėl pareiškėjas, skundą teismui pateikęs 2016 m. rugpjūčio 17 d., praleido Sprendimo apskundimo terminą.

Spręsdamas šio praleisto termino atnaujinimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytas termino praleidimo priežastis (jis gyvena ne Lietuvoje, su priimtu Sprendimu galėjo susipažinti tik grįžęs į Lietuvą) nelaikė svarbiomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nurodė adresą Lietuvoje, kuriuo pageidauja gauti informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neatsižvelgiant į tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos, ir atsakovas pagrįstai vadovavosi tokiu pareiškėjo prašymu. Taip pat teismas vertino, kad skundžiamame Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka leido pareiškėjui, kaip pakankamai rūpestingam asmeniui, veikti aktyviai bei efektyviai (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.) ir laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atskirajame skunde teigia, kad gyvena ir dirba Airijoje, apie tai nurodė savo pareiškime teismui, bei pateikė duomenis, kad yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, tačiau atsakovas neišaiškino pareiškėjui, kad jis gali nurodyti savo faktinį adresą Dubline, kur yra jo šeimos gyvenamoji vieta. Be to, net ir gavęs skundžiamą Sprendimą, neturėjo galimybės suvokti jo teisines pasekmes, neturėdamas specialių žinių. Pažymi, jog tik sužinojęs apie Sprendimą 2016 m. gegužės mėn., kai grįžo į Lietuvą, 2016 m. gegužės 16 d. parengė ir pateikė dėl jo skundą atsakovo atstovui, kuris atsisakė jį tenkinti, tačiau nenurodė aiškiai ir suvokiamai, t. y. suklaidino pareiškėją, kad pareiškėjas praleido terminą ir skundą turėjo teikti tik teismui. Be to, pareiškėjo teigimu, būtina atsižvelgti į tai, kad atsakovas sprendimų atkurti nuosavybės teise nepriėmė apie dvidešimt metų, todėl būtina išlaikyti šalių teisių pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžiamo Sprendimo laiku neapskundė ne dėl piktnaudžiavimo, bet dėl objektyvių priežasčių.

Taigi, kaip matyti, ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjas praleido skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. 8S-99-(14.8.3.) padavimo teismui terminą, nėra. Pareiškėjas šiuo atveju prašo jo nurodytas termino praleidimo priežastis vertinti svarbiomis ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėjo nurodytas priežastis apie gyvenimą ne Lietuvoje, todėl negalėjimą laiku susipažinti su skundžiamu Sprendimu, pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai nelaikė svarbiomis terminui atnaujinti. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas pats 2015 m. gruodžio 1 d. prašymu atsakovo prašė visą informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo siųsti adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 35), būtent ir yra reikšminga tiek sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti eigos pradžios momento, tiek praleisto termino atnaujinimo klausimą. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog gyvena ir dirba Airijoje, apie tai nurodė savo pareiškime teismui, bei pateikė duomenis, kad yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, atsižvelgus būtent į minėtą paties pareiškėjo įsipareigojimą priimti ir gauti atsakovo siunčiamus raštus, dokumentus ir kitą informaciją jo nurodytu adresu Lietuvoje. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, atsakovas neišaiškino pareiškėjui, kad jis gali nurodyti savo faktinį adresą Dubline, kur yra jo šeimos gyvenamoji vieta, vertintina, kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, juo labiau, kad jis nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų apie atsakovo prašymą ar reikalavimą nurodyti būtent Lietuvoje esančios korespondencijos gavimo vietos adresą ar kitokį sąmoningą atsakovo klaidinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas taip pat patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Tai visiškai pagrįstai savo nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 22 d. būtent ir pradėjo naudotis profesionalaus atstovo (advokato) paslaugomis (b. l. 29). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad net ir gavęs skundžiamą Sprendimą, neturėjo galimybės suvokti jo teisines pasekmes, neturėdamas specialių žinių, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl atsakovo atstovo (NŽT Kauno miesto skyriaus) suklaidinimo, pareiškėjui 2016 m. gegužės 16 d. padavus skundą, kad šis gali skųsti tokį NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimą (2016 m. birželio 8 d.) NŽT direktoriui. Pažymėtina, jog tiek NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. birželio 8 d. sprendime (b. l. 22), tiek NŽT 2016 m. liepos 11 d. sprendime (b. l. 27) pareiškėjui nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai, kad NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. birželio 8 d. sprendime buvo nurodyta, jog jis skundžiamas NŽT direktoriui, būtent ir atitinka minėtą nuostatą, kadangi NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. birželio 8 d. sprendimas nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą. Tačiau, kaip nustatė NŽT 2016 m. liepos 11 d. sprendime, pareiškėjas iš esmės ginčydamas skundžiamą atsakovo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą, vadovaujantis minėta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata, privalėjo kreiptis jau ne į NŽT Kauno miesto skyrių, o tiesiogiai į teismą. Todėl pareiškėjo jau 2016 m. gegužės 16 d. skundas NŽT Kauno miesto skyriui paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir netinkamam subjektui. Tokiu būdu, nėra pagrindo pripažinti, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. birželio 8 d. sprendime suklaidino pareiškėją dėl NŽT 2016 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. 8S-99-(14.8.3.) apskundimo tvarkos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu skundžiamame NŽT 2016 m. vasario 29 d. sprendime Nr. 8S-99-(14.8.3.) nurodytos apskundimo tvarkos (gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais) tinkamumo vertinimu, kad tokia Sprendimo apskundimo tvarka laikytina aiškiai nurodyta, o pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę veikti aktyviai bei efektyviai (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.) ir laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

Pridurtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo ir atsakovo procesinės padėties vertinti kaip nelygiavertės, kadangi tai, jog atsakovas jau dvidešimt metų neatkuria pareiškėjui (jo tėvui) nuosavybės teisių į žemę (jo pageidaujamu būdu), negali suteikti pareiškėjui teisėto lūkesčio dėl to, jog teismas atlaidžiai vertins jo veiksmus, skundžiant atsakovo sprendimą atkurti nuosavybės teises, su kuriuo pareiškėjas nesutinka. Tai reiškia, jog lyginimo dalykas šiuo atveju nėra tas pats. Pareiškėjo argumentai dėl atsakovo galimo vilkinimo priimti sprendimus, susiję ne su atsakovo procesinėmis teisėmis ir pareigomis, o su jo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis, dėl kurių pareiškėjas padavė skundą teismui ir suformulavo jo dalyką (reikalavimus). Tačiau pareiškėjo teisės ir pareigos naudotis bei laikytis ABTĮ nustatytų reikalavimų, tarp jų ir skundo padavimo teismui termino, yra procesinės, kurios atitinka ne minėtas atsakovo materialiąsias teises ir pareigas, tačiau analogiškas atsakovo procesines teises, nustatytas ABTĮ (tarp kurių ir laikytis tam tikrų jame nustatytų procesinių terminų), kuriomis iki šiol atsakovas dar neturėjo galimybės pasinaudoti, kadangi pareiškėjo skundas nebuvo priimtas. Be to, tai, kad atsakovas atlieka galimai neteisėtus veiksmus, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos elgtis teisėtai, laikantis teisės aktų reikalavimų, šiuo atveju operatyviai ginti savo galimai pažeistas teises per nustatytus terminus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo J. J. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas