Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininko), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2355-214/2013 pagal ieškovo K. G. ieškinį atsakovui Valdui J. G., tretieji asmenys R. B., L. M. B., D. S., E. I. G., dėl įpareigojimo perkelti tvorą, patirtų nuostolių atlyginimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ieškinio reikalavimas dalyje dėl malkų nukrovimo atmestinas, nes nėra objekto, t.y. malkų dėl kurių buvimo vietos buvo kilęs ginčas, be to ieškovas šio reikalavimo nepalaikė.

Ieškovo reikalavimas dėl 292,00 Lt nuostolių priteisimo už riboženklių pagaminimą, jų įkalimą, planų paruošimą, netenkintinas dėl to, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM generalinio direktoriaus dėl žemės sklypo ribų ženklinimo 2005-11-10 įsakymą Nr.1P-209 patvirtinti riboženklių standartai ir žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklės, kurių 12 p. nustato, kad už riboženklius ir jų įrengimą apmoka užsakovas. Nagrinėjamu atveju užsakovas buvo ieškovas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas K. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teismas neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus. Pagal CK 4.45 straipsnio 2 dalį riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl riboženklių pastatymo ribų pagal esamus kadastrinius matavimus, kurie yra įregistruoti. Tuo pagrindu galima teigti, kad šalių ginčas gali būti keliamas ir dėl žemės sklypo ribų, o tai reiškia, kad reikia tikslinti ieškinio reikalavimus. Tai dar vienas argumentas, kodėl ginčo klausimas privalo būti nagrinėjamas iš naujo. Pirmosios instancijos teismas šio ginčo neišsprendė iš esmės;Teismas neteisingai nustatė, kad tvora sudaro tik vieną dalį plane pažymėtus taškus 6, 7, 8, 9, todėl teismas neteisingai aiškino Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM generalinio direktoriaus dėl žemės sklypo ribų ženklinimo 2005-11-10 įsakymu Nr.1P-209 patvirtintas riboženklių standartų ir žemės sklypo ribų ženklinimo taisykles. Taip pat neteisingai aiškino šių taisyklių 12 punktą, kad už riboženklius ir jų įrengimą moka užsakovas. Nagrinėjamu atveju ieškovas veikė abiejų bendraturčių labui, todėl, tai yra abiejų šalių reikalas ir patirtos išlaidos turi būti priteistos iš atsakovo;Teismo posėdžio metu ieškovas išdėstė aplinkybę, kad statytojas J. G. buvo informuotas dėl savavališkų statinių ir atitvėrimų. Teismo sprendime tai pavadinta tvora. Prašo prijungti prie bylos įrodymą, jog atsakovui buvo siuntęs raštą dėl bendroje žemėje savavališkai įrengtos tvoros.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo V. J. G. atstovė advokatė Ina Kurauskienė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

Apeliantas neteisingai nurodo, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys. Šiuo atveju ieškovui, atsakovui ir tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso vienas žemės sklypas, suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kaip vienas nekilnojamasis objektas. Teisės aktai nustato, kad riboženkliais yra žymimos išorinės žemės sklypo ribos, tarp dviejų skirtingų žemės sklypų, todėl nėra jokio reikalo riboženkliais žymėti vieno suformuoto žemės sklypo dalių, juolab, kad naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka patvirtinta 2001-04-10 Kauno rajon apylinkės teismo sprendimu yra visiškai aiški ir vykdoma daugiau kaip 10 metų;Byloje UAB „Banesta“ naujai parengtas žemės sklypo planas patvirtina, kad R. T. 2001-01-15 planas šiek tiek neatitinka kadastrinių matavimų, atliktų valstybinėje koordinačių sistemoje LKS 94. Transformuojant koordinates iš vienos koordinačių sistemos į kitą, gali atsirasti žemės sklypų ribų pasikeitimai. UAB „Inventora“ riboženkliais pažymėtų bendro naudojimo teritoriją žyminčių taškų koordinatės neatitinka taškų koordinačių pagal LKS-94 valstybinę koordinačių sistemą, todėl tokių riboženklių pastatymas ne tik nereglamentuotas įstatymais, bet ir nereikalingas, ne su paklaidomis pažymi bendro naudojimo teritorijos dalį. Riboženkliai buvo sukalti ieškovo pageidavimu, su atsakovu nesuderinus, todėl jie niekam nereikalingi ir atsakovas už juos mokėti neprivalo;Tvorelė, kurią prašo perkelti apeliantas, yra pastatyta neperžengiant atsakovo naudojamos žemės sklypo ribos. Ji pastatyta jau beveik prieš 10 metų ir jokių pretenzijų iš ieškovo nebuvo gauta, todėl ieškovo sutikimas tvorai pastatyti nereikalingas. Be to, ši tvora nėra priskirta prie savavališkų statinių, dėl tvoros Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai nesurašė jokio savavališkos statybos akto. Iš teismui prie apeliacinio skundo pateikto raštelio nėra galimybės suprasti, apie kokius atitvėrimus kalba apeliantas. Be to, šiai dienai nėra galimybės įsitikinti, jog tokį raštelį ieškovas siuntė atsakovui. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu prašo šio dokumento neprijungti prie bylos, nes toks įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui;Apeliantas nepagrindė prašymo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys R. B., D. S., L. M. B. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

Tvora nepatenka į šalių bendro naudojimo ribą, ji yra pastatyta ant atsakovui priklausančio sklypo dalies. 2013 m. atlikti tikslesni kadastriniai matavimai, naudojant kitą matavimo sistemą, tačiau pats žemės sklypo plotas nepakito. Tvora nėra įtraukta į savavališkos statybos objektus. Realaus ginčo tarp bendraturčių dėl naudojimusi žemės sklypu nėra, ieškovo matavimai ir riboženkliai yra faktiškai niekam nereikalingi, jie atlikti be atsakovo sutikimo, todėl riboženklių pastatymo išlaidas atsakovas neprivalo atlyginti;Tvorelė yra pastatyta beveik prieš 10 metų, iš apelianto jokių pretenzijų nebuvo gauta, todėl apelianto sutikimas pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį nėra reikalingas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo I. G. prašo ieškovo apeliacinį skundą patenkinti tokiais pačiais motyvais, kuriais ieškovas grindžia savo apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti, bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2001 m. balandžio 10 d. sprendimu nustatyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2082 kv. m. naudojimosi tvarka pagal V. J. G. pateiktą projektą, paruoštą 2001 m. sausio 15 d. individualios R. T. įmonės (1 t., b. l. 29–31). Pagal šį teismo sprendimą atsakovui V. J. G. paskirta naudotis 1095 kv. m. sklypo dalis, plane pažymėta raide „A“, ieškovui K. G. paskirta naudotis 522 kv. m. sklypo dalis, pažymėta plane raide „B“, abiem bendrai naudotis paskirta žemės sklypo dalis 465 kv. m., plane pažymėta raide „C“ (1 t., b. l. 21). Apeliantas nurodo, kad atsakovas savavališkai pastatė tvorą ant bendro naudojimo žemės sklypo dalies be apelianto sutikimo, kurią teismo prašo įpareigoti atsakovą nugriauti arba perkelti. Taip pat kartu su apeliaciniu skundu pateikė į bylą naują rašytinį įrodymą, jog 2004 m. birželio 7 d. atsakovui siuntė raštą, kuriame išreiškė pretenziją dėl neteisėtai pastatytos tvoros (1 t., b. l. 173).

Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodė aplinkybes, kad tvora atsakovui priklausančiame sklype pastatyta prieš dešimt metų, todėl pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį, ieškovui per vienerius metus nepareiškus pretenzijų dėl pastatytos tvoros, toks ieškovo sutikimas nebereikalingas. Taigi, ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 25–27), tačiau ieškovas turėdamas galimybę atsikirsti į atsakovo argumentus, prieš tai minėto raštelio teismui nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantą pirmosios instancijos teisme atstovavo kvalifikuotas teisininkas, teismui anksčiau minėtas raštelis nebuvo pateiktas, tačiau 2013 m. balandžio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu dėl atsiradusių prieštaravimų tarp ieškovo ir jo atstovo, ieškovo atstovas advokatas atsisakė toliau atstovauti ieškovo interesams (1 t., b. l. 140). Atsižvelgus į apelianto garbingą amžių, taip pat į tai, kad apeliantas neturi teisinių žinių, teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktas prie apeliacinio skundo raštelis gali būti priimtas į bylą ir vertinamas kartu su kitais rašytiniais įrodymais (CPK 314 str.).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad po Kauno rajono apylinkės teismo 2001 m. balandžio 10 d. sprendimo, kuriuo nustatyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2082 kv. m. naudojimosi tvarka pagal individualios R. T. įmonės parengtą projektą, atsakovas ant savo sklypo ir bendro naudojimo ribos pastatė metalinio tinklo 1,20 m. aukščio tvorą (1 t., b. l. 134). Apelianto manymu, ši tvora yra pastatyta bendro naudojimo žemės plote, todėl atsakovas ją turi nugriauti ar perkelti. Iš byloje esančio R. T. įmonės parengto 2001 m. sausio 15 d. projekto negalima nustatyti, kuriame žemės sklype yra pastatyta tvora. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta UAB „Inventora“ 2012 m. gegužės 11 d. atlikta sklypo ribos neatitikimo schema (1 t., b. l. 59), kurioje nurodyta pastaba, jog atlikus papildomus matavimus, pamatavus vietovėje esamą sklypo ribą ir sulyginus su jau įregistruotomis koordinatėmis, gautas neatitikimas su R. T. įmonės nustatytomis koordinatėmis, todėl matininkas S. B. pasiūlė bendraturčiams perdaryti žemės sklypo planus ir nustatyti naujas koordinates. 2012 m. gegužės 30 d. vykusio teismo posėdžio metu tas pačias aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas matininkas S. B.. Pirmosios instancijos teismui pasiūlius šalims atlikti pakartotinius kadastrinius matavimus bei atsakovo atstovėms išreiškus sutikimą, bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas (1 t., b. l. 68–73). Pakartotinius kadastrinius matavimus atliko UAB „Banesta“ (1 t., b. l. 116, iš kurių matyti, jog atsakovo pastatyta ir apelianto prašoma nugriauti ar perkelti tvora eina tiesiai per atsakovo naudojamo ir bendram naudojimui paskirto žemės sklypo ribą nuo taško 26 iki taško 27. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu proceso dalyviai bei liudytoju apklaustas M. G. (1 t., b. l. 132–139). Nors ant naujai sudaryto plano nėra apelianto parašo, tačiau teismo posėdžio metu apeliantas su atliktais matavimais sutiko (1 t., b. l. 134).

LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, turi būti gauti šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. LR Aplinkos ministras 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr.D1-812 patvirtino statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, kurio priede nurodyta, kad tvoros nuo 1 m iki 2 m aukščio priskiriamos I grupės nesudėtingiems statiniams. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, kurio 33.1 punkte nurodyta, kai naujo nesudėtingo statinio statybos ar nesudėtingo statinio rekonstravimo atveju pagal teisės aktų reikalavimus neprivaloma parengti supaprastinto statybos projekto arba supaprastinto rekonstravimo projekto, kaip statybą leidžiančius dokumentus privaloma turėti rašytinius sutikimus (susitarimus) žemės sklypo bendraturčių – kai žemės sklypas nuosavybės teise priklauso dviem (keliems) bendraturčiams. Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų matyti, jog atsakovo užtverta metalo tinklo tvora yra apie 1,20 m aukščio, todėl pagal anksčiau nurodytus teisės aktus, toks inžinerinis statinys priskirtinas nesudėtingiems statiniams, kuriam reikalingas bendraturčio sutikimas. Tačiau pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienerius metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Apeliantas pateiktu prie apeliacinio skundo rašteliu įrodinėja aplinkybę, jog dėl atsakovo pastatytos tvoros bendroje šalių nuosavybėje reiškė pretenzijas dar 2004 metais. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šio raštelio turinio negalima suprasti, apie kokius atitvėrimus jame rašė ieškovas. Byloje ginčo nėra, kad atsakovas buvo pasistatęs tvorą iš karto po 2001 m. priimto teismo sprendimo, kurią vėliau perkėlė. Taip pat iš 2008 m. gruodžio 17 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-29/2008-KR matyti, jog atsakovas savavališkai neturėdamas tam leidimo buvo pasistatęs šiltnamį, taip pat be leidimo rekonstravo gyvenamąjį namą (1 t., b. l. 32). Apie savavališkai pastatytą tvorą šiame akte nieko nėra nurodyta. Taigi, prie apeliacinio skundo pateiktas raštelis negali būti vertinamas kaip tinkamas rašytinis įrodymas, jog apeliantas reiškė atsakovui pretenzijas būtent dėl tvoros pastatymo. Jokių kitų įrodymų apie tai, kad apeliantas per vienerius metus nuo tvoros pastatymo pareiškė atsakovui pretenzijas, byloje nėra.

Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo tvora pastatyta daugiau kaip prieš vienerius metus iki ieškinio teismui pateikimo, be to, nesant duomenų byloje, kad dėl jos pastatymo būtų pareikštos pretenzijos per vienerių metų laikotarpį nuo jos pastatymo, todėl nebuvo jokio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl tvoros nugriovimo ar perstatymo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netaikė CK 4.45 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl riboženklių pastatymo ribų pagal esamus kadastrinius matavimus, kurie yra įregistruoti, todėl, jo vertinimu, šalių ginčas gali būti keliamas ir dėl žemės sklypo ribų, o tai reiškia, kad reikia tikslinti ieškinio reikalavimus.

Pažymėtina, kad CK 4.45 straipsnis reguliuoja ginčus, kai kelių žemės sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypų ribų. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso vienas žemės sklypas, kuriam suteiktas kadastrinis Nr. 5250/0010:399, ir šis sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kaip vienas nekilnojamasis daiktas (1 t., b. l. 86–87). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžta riboženklio sąvoka. Riboženklis – žemės sklypo ribas vietovėje žymintis ženklas, atitinkantis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą standartą ir teisiškai saugomas įstatymų nustatyta tvarka. To pateis įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai atliekami nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM generalinio direktoriaus dėl žemės sklypo ribų ženklinimo 2005-11-10 įsakymu Nr.1P-209 patvirtinti Riboženklių standartai ir Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklės. Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklės numato riboženklių naudojimą ženklinant vieno kadastrinio vieneto ribas, t.y. šios taisyklės nenumato, kad vieno kadastrinio vieneto sklypo viduje tarp bendrasavininkų nustačius žemės sklypo naudojimosi tvarką privalo būti įkalti riboženkliai. Kaip teisingai atsakovas nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą, teismo sprendimu 2001 metais padalinus tarp šalių žemės sklypo naudojimosi tvarką riboženkliais žymėti šio sklypo dalių nėra jokio teisinio pagrindo, todėl apelianto užsakymu riboženkliais paženklinus jo naudojamo žemės sklypo dalį, už atliktus darbus jis vienas ir turi apmokėti, kaip tai numatyta Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklių 12 punkte, kuriame nurodyta, kad už riboženklius, jų įrengimą apmoka užsakovas, jei kitais teisės aktais nenustatyta kitaip. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo nuostolius, patirtus už riboženklių įrengimą.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas V. J. G. už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 400,00 Lt (2 t., b. l. 13), todėl teismui nusprendus netenkinti ieškovo apeliacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai (CPK 93 str. 1 d.). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje R. B. advokato padėjėjai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 400,00 Lt (2 t., b. l. 18–20). Ši suma neviršija LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl ir ši suma iš apelianto priteistina trečiajam asmeniui R. B. (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 400,00 Lt (keturis šimtus litų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo V. J. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priteisti iš ieškovo K. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 400,00 Lt (keturis šimtus litų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, trečiojo asmens R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.