Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Algio Markevičiaus,

nedalyvaujant atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namų bei trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų atsakovui, atsakovui Marijampolės pataisos namams dėl įpareigojimo grąžinti daiktus, neturtinės žalos atlyginimo, norminio akto dalies panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje buvo priimtas ir nagrinėjamas pareiškėjo V. K. skundas, kuriuo jis prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, įpareigoti Marijampolės pataisos namus grąžinti jam du krepšius su asmeniniais daiktais, nurodytais 2011-09-08 Marijampolės pataisos namų nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58105, panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktus (b. l. 4, 7-8, 19-20, 25, 71).

2011-12-29 Kauno apygardos teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo Marijampolės pataisos namus parduoti jam parduotuvėje kiaušinius, pareiškėjui nepasinaudojus išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, 2012-03-02 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi apygardos administracinio teismo nutarties dalis dėl atsisakymo priimti minėtą reikalavimą palikta nepakeista (b. l. 4, 69), todėl šis reikalavimas ir skundo argumentai dėl jo nenagrinėtini, kaip išeinantys iš skundo ribų.

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namų bei trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d., 79 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas. Dėl norminio akto dalies nuostatų panaikinimo byla nutrauktina.

Pagal administracinės bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjui 2011 m. rugsėjo 8 d. atvykus į Marijampolės pataisos namus, buvo atlikta jo asmens krata jo daiktų patikrinimas, kurio metu iš pareiškėjo paimta 2011 m. rugsėjo 8 d. Nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58105 nurodyti daiktai: LR BPK, LR BPK nauja redakcija, LR ATPK-ABTĮ, ABTĮ ir mokomoji medžiaga, Baudžiamoji teisė, LR CPK, LR CK, Gulago istorija, LR BVT, LR kodeksų rinkinys ( seni), LR BPK komentaras II k., LR BK komentaras II k., G. Vitkaus Politologija, N Leitukienės ir J.Gineikos Politologija, Lietuvių kalbos žodynas, LR TM PĮVTT, LR Konstitucija, LR BK naujas, 13 knygų (filosofija, mokomoji medžiaga ir kt.), trys bloknotai asmeniniams užrašams, ?????? ??????, ????? (kovos menas), sąsiuvinis, antklodė, 2 vnt. pledų, krepšys, pagalvė, berankovė striukė, 2 vnt. šlepečių, rankšluostis, 4 vnt. marškinėlių, partmonė, indai, higienos reikmenys, ortopedinis diržas, džemperis, pakaba, elastinis bintas, 2 vnt. glaudžių, vitaminai ir vaistai (b. l. 26).

Iš bylos medžiagos spręstina, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymu Nr. 49/07-374 pareiškėjas V. K. Marijampolės pataisos namų administracijos prašė grąžinti asmeninius daiktus, kurie buvo paimti kratos metu. Administracinėje byloje nustatyta, jog į šį prašymą Marijampolės pataisos namai atsakė 2011 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 20/07-367, t. y. išaiškino pareiškėjui, kad pareigūnai, pareiškėjui atvykus etapu į pataisos namus, atliko asmens kratą bei remdamiesi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktu paėmė daiktus, kurie viršijo 30 kg. Pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta, jog sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio (b. l. 9). Pasinaudojus išankstine ne teismo tvarka, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 2S-3928 konstatavo, jog Marijampolės pataisos namų administracija, paimdama ir padėdama į daiktų saugojimo sandėlį pareiškėjo atrinktus asmeninius daiktus, viršijančius 30 kg svorį, pasielgė teisėtai (b. l. 10).

Minėti daiktai paimti, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklių), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija galiojanti nuo 2011-02-15) 57 punkte nurodyta nuostata, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų. Į bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga.

Tuo metu, kai buvo paimti kratos protokole nurodyti daiktai, pareiškėjas buvo patalpintas Kamerų tipo patalpoje drausminės nuobaudos atlikimui Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011-07-27 nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo pagrindu (toliau-ir Nutarimo) (b. l. 95). Pareiškėjas iš drausmės izoliatoriaus buvo išleistas 2012 m. vasario 12 d. 11 val. 10 min. Tą pačią dieną jam buvo grąžinti daiktai, tai patvirtina paties pareiškėjo įrašas su jo parašu Nutarimo antroje pusėje (b. l. 95). Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2011-09-08 Nuteistojo asmens kratos protokole nurodyti daiktai jam yra grąžinti. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Marijampolės pataisos namus grąžinti jam du krepšius su asmeniniais daiktais, nurodytais 2011-09-08 Marijampolės pataisos namų nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58105 tapo nebeaktualus, nes daiktai jau yra grąžinti, todėl minėtas skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Marijampolės pataisos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalos atsiradimą sieja su jo teisių ir interesų pažeidimais dėl negalėjimo naudotis kratos protokole nurodytais daiktais, ypač dėl jo teisių apribojimo naudotis teisine, religine literatūra, knygomis, skirtomis saviauklai, nurodo, jog dėl to buvo pažeista teisė į teisminę gynybą, į religiją.

Ginčo atveju daiktai iš pareiškėjo buvo paimti vykdant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte įtvirtintą nuostatą, kurioje nurodyta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų. Į bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. Daiktai ir reikmenys, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems ir kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendrąją masę, paimami. Paėmus daiktus ir reikmenis, surašomas protokolas. Paimti daiktai, išskyrus draudžiamus turėti, saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, šie daiktai paimami vadovaujantis šio punkto nuostatomis.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad 2011-09-08 pareiškėjo kratos ir daiktų patikrinimo metu iš pareiškėjo buvo paimti asmeniniai daiktai, kurie viršijo leistiną turėti nuteistiesiems 30 kg svorį. Patikrinimo metu pareiškėjui buvo leista pačiam nuspręsti, kuriems asmeniniams daiktams, įvertinant bendrą leistiną jų svorį, jis teikia prioritetą. Šią aplinkybę patvirtina jo paties ranka kratos protokole surašyti asmeniniai daiktai (b. l. 26). Liudytoju apklaustas Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas V. C. patvirtino, jog pareiškėjas savo nuožiūra atsirinko daiktus (b. l. 115). Taigi pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas, žinodamas Taisyklių 57 punkte įtvirtintą nuostatą, turėjo galimybę pats nuspręsti, kuriuos daiktus, neviršijant bendro 30 kg jų svorio, jis nori turėti su savimi, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais būtų buvę tyčia siekiama riboti jo teises naudotis teisine ir kt. literatūra, pažeisti jo teisę į teisminę gynybą, į teisę praktikuoti religiją, nenustatyta.

Pagal administracinės bylos duomenis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nuolatos etapuojamas į kitas institucijas. Aplinkybę dėl dažno etapavimo minėtu laikotarpiu patvirtina įrašai Nutarimo antroje pusėje dėl pareiškėjo nubaudimo drausmine nuobauda (b. l. 95), iš kurių matyti, jog 2011-09-22 ir 2011-10-20 jis buvo etapuojamas iš Marijampolės pataisos namų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Atsakovo atstovo teigimu, 2011 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui grįžus etapu iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, greta nuobaudos atlikimo patalpos buvo įrengta atskira patalpa sudėti pareiškėjo daiktams ir nuo to laiko pareiškėjas jais galėjo naudotis, vienus daiktus pakeisdamas kitais, neviršijant kameroje laikomų daiktų 30 kg bendro svorio (b. l. 84). Šią aplinkybę patvirtina ir Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno V. C. tarnybinis paaiškinimas (b. l. 94). 2011-12-19 pats pareiškėjas skundo patikslinime taip pat nurodė, jog kai kuriuos daiktus pareigūnai jam grąžino (b. l. 25). Taigi pagal esamus įrodymus, darytina išvada, jog nors pareiškėjui kratos metu paimti daiktai buvo grąžinti 2012-02-12, tačiau jau nuo 2011-11-15 jis turėjo galimybę minėtais daiktais nekliudomai naudotis ir jo teisė naudotis turima asmenine literatūra bei kratos protokole nurodytais daiktais buvo apribota palyginti trumpą laiką. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų buvusi iš pareiškėjo paimta baudžiamosios bylos medžiaga.

Byloje esami duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis Marijampolės pataisos namų biblioteka ir susipažinti su teisės aktais bei kt. literatūra. Šią aplinkybę patvirtina 2011-11-21 jo prašymas Marijampolės pataisos namų direktoriui dėl susipažinimo su teisės aktais ir išvardintas 14 teisės aktų sąrašas (b. l. 48). Iš 2011-11-16 Marijampolės pataisos namų direktoriaus atsakymo į minėtą raštą, galima spręsti, jog su prašomais teisės aktais pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti (b. l. 47). Kad šia teise naudojosi pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas pareigūnas V. Š. ( b.l. 114). Įrodymų, paneigiančių pareiškėjo galimybę ginčo laikotarpiu susipažinti su pageidaujamais teisės aktais, byloje nėra. Nors pareiškėjas atsakovo veiksmų neteisėtumą sieja su asmeninių daiktų paėmimu 2011-09-08 kratos protokolu, tačiau aplinkybių, susijusių su konkrečiais jo teisių ar turtinių interesų pažeidimais, skunduose nenurodė ir duomenų, kurie patvirtintų konkrečius jo teisių pažeidimo atvejus dėl negalėjimo naudotis asmeniniais daiktais, teismui nepateikė.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 yra konstatavęs, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Iš pareiškėjo skundo ir jo patikslinimų, kuriuos jis atliko teismui pasiūlius pašalinti skundo trūkumus, matyti, kad pareiškėjas konkrečių atsakovo pažeidimų nenurodė, o tik abstrakčiai įvardijo BVK 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose numatytų jo teisių pažeidimus, išreikšdamas nesutikimą su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktais, jo teigimu, prieštaraujančiais Bausmių vykdymo kodeksui. Teismas pažymi, jog pareiškėjas teismine tvarka neginčijo Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimų, kuriais pareiškėjo skundai dėl jo prašymų grąžinti 2011-09-08 kratos protokole nurodytus daiktus, buvo atmesti (b. l. 9-10). Konkrečiu atveju konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo esant abstraktaus pobūdžio pareiškimams dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, nėra pagrindo.

Byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl minėtų daiktų paėmimo būtų pažeistos pareiškėjo teisės, numatytos BVK 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose (teisė įsigyti maisto produktų, literatūros, gauti perduodamus siuntinius, dėvėti savo drabužius ar avalynę, teisė susirašinėti su kitais asmenimis) ar būtų apribotos jo teisės į teisminę gynybą, į religiją ir kt. jo skunde nurodytos teisės ir įstatymų saugomi interesai.

Teismas pažymi, jog net ir tuo atveju, jei atsakovo veiksmai dėl daiktų paėmimo būtų vertinami kaip neteisėti, pareiškėjas turi pareigą įrodyti neturtinės žalos atsiradimo pagrindą. CK 6.250 str. 1 d. numato, jog neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 -95/2009).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta.Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Jie (paaiškinimai) turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais būtų siekęs pareiškėją pažeminti, psichologiškai sugniuždyti. Nėra duomenų apie tai, kad dėl paimtų asmeninių daiktų pareiškėjas objektyviai būtų patyręs neigiamas emocijas ar nepatogumus (dėl paimtų drabužių kentęs šaltį ar pan.), kad objektyviai būtų buvę kaip nors suvaržytos jo teisės apskųsti bausmių vykdymo institucijos pareigūnų veiksmus, pažeista teisė kreiptis į nacionalinį teismą, į tarptautines teismines institucijas teisminės gynybos, praktikuoti jo išpažįstamą religiją, ar būtų nustatyti jo turtinių teisių realizavimo pažeidimai, todėl remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pareiškėjui neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas dėl 500.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.245-6.249 str.).

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai (BVK 1 str. 1d.). Įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 str.). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų šią teisę turinčio subjekto LR Teisingumo ministro įsakymu 2003 m. liepos 2 d. Nr. 194, numatyta vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m (11¹.2. p.). Kadangi perteklinis daiktų kiekis kamerose pablogina nuteistųjų laikymo sąlygas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktu (redakcija galiojanti nuo 2011-02-15) ir buvo įtvirtinta nuostata, ribojanti nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų svorį iki 30 kilogramų. Būtinumą taikyti svorio apribojimus kamerose leidžiamiems laikyti daiktams ir korespondencijai dėl higienos reikalavimų ir dėl patalpų perpildymo yra konstatavęs ir Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius 2011 m. liepos 20 d. pažymoje dėl skundo prieš Vilniaus pataisos namus Nr. 4D-2011/1-426.

Pareiškėjas V. K. teismo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktus. Pareiškėjas šį savo reikalavimą grindžia tuo, kad šių taisyklių nuostatos nėra konkrečios, t. y. pavyzdžiui Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl buitinio materialinio aprūpinimo“ nustatė, kad nuteistajam išduodami rūbai ir avalynė pagal sezoną, taip pat išduodami higienos reikmenys ir patalynė. Pareiškėjo manymu, nelogiška vėliau nustatyti papildomu aktu 30 kg ribojantį svorį. Pareiškėjas, atsisakydamas jam išduodamų daiktų, naudojasi savo asmeniniais daiktais, todėl jo manymu, šie daiktai turėtų būti prilyginti pataisos namų išduodamiems daiktams, tokiu būdu jie neturėtų būti įskaičiuojami į 30 kg normą. Be to, pareiškėjo manymu, neturėtų būti įskaičiuojami ir dokumentai bei įstatymai. Pareiškėjo teigimu, jo teises nustato Bausmių vykdymo kodeksas ( BVK) o jas praplečia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK nenustato draudimo ar ribų turėti asmeninių daiktų ir jais disponuoti bei neatima teisės pačiam ginti save naudojant teisės aktus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtas norminis aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme (tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143-22/2011). Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

Nors pareiškėjas reikalavimą formuluoja dėl taisyklių panaikinimo, teismas sprendžia, jog jo suformuluotas reikalavimas yra būdingas prašymui ištirti norminio teisės akto teisėtumą. Administraciniai teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. savo kompetencijos ribose užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog apygardos administracinio teismo kompetencijai priskiriamos bylos dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Bylos dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo yra priskirtinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl Kauno apygardos administracinis teismas nėra įgaliotas tirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintų taisyklių, kurios pagal savo pobūdį centrinio administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas, teisėtumo, tačiau nustačius, jog nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas norminis administracinis teisės aktas, dėl kurio atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui kreipiamasi, teismui yra suteikta teisė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jo ištyrimo ( ABTĮ 112 str.).

Konkrečiu atveju pagal bylos duomenis nustatyta, jog 2011-09-08 kratos protokolu paimti daiktai pareiškėjui yra grąžinti. Šiuo metu pareiškėjas bausmę atlieka paprastojoje grupėje ir pretenzijų atsakovui dėl negalėjimo naudotis tam tikrais daiktais neturi. Tai patvirtina teismo posėdžio metu jo duoti paaiškinimai (b.l. 112), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nurodytų punktų taikymo klausimai byloje šiuo metu nebėra aktualūs, o pareiškėjo teisių į ateitį gynimo įstatymas nenumato (ABTĮ 5 str.).

Be to, kreipiantis dėl norminio akto ištyrimo įstatymas (ABTĮ 111 str. 2 d.) įpareigoja pareiškėją tokio pobūdžio prašymą pagrįsti aiškiai ir konkrečiai suformuluotais teisiniais argumentais. Tokios pozicijos laikosi ir vienodą teisės taikymo praktiką formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėdamas, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (pavyzdžiui 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012).

Prašydamas panaikinti [ištirti] norminio administracinio teisės akto nuostatų teisėtumą pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktai prieštarauja Bausmių vykdymo kodeksui, tačiau konkrečių teisės normų nenurodė. Teismo posėdžio metu įvardijo BVK 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose nurodytas normas, tačiau kuo konkrečiai pasireiškia Taisyklių 57 ir 173 p. prieštaravimas minėtų straipsnių nuostatoms teisinių argumentų neišdėstė. Pažymėtina, kad pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje, kuria jam buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, buvo išaiškinta, jog prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti grindžiamas teisiniais motyvais. Tačiau pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, tokia teismo suteikta teise nepasinaudojo, patikslinto skundo su konkrečiai suformuluotais teisiniais samprotavimais bei argumentais, nepateikė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas tinkamai nesuformulavo prašymo pagrindo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų teisėtumo, todėl, nesant tyrimo dalyko, toks prašymas nenagrinėtinas administraciniame teisme, o tai yra pagrindas šią bylą nutraukti kaip nepriskirtiną Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 114 str. 1 d., 101 str. 1 p.).

Nagrinėjant administracinę bylą, Marijampolės pataisos namų direktoriaus veiksmuose ir kitų minėtos Institucijos pareigūnų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių nenustatyta, todėl taikyti pareiškėjo prašomas ABTĮ 109 str. nuostatas teismui nėra pagrindo, minėtas prašymas atmestinas.

Į 2012 m. gegužės 15 d. teismo posėdį buvo kviestas ir liudytoju apklaustas Marijampolės pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas V. C., kuris pateikė teismui prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi tenkino liudytojo V. C. prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, išmokėjimo administracinėje byloje. Remiantis pateiktais dokumentais, patvirtinančiais kelionės į teismą išlaidas, teismas nutarė iš teismo specialiosios sąskaitos minėtam liudytojui išmokėti 48,46 Lt išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu teismo posėdyje.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą, prie išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms. Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

Atsižvelgiant į tai, kad priimtas sprendimas pareiškėjo nenaudai, liudytojui V. C. išmokėta 48,46 Lt suma priteistina į teismo specialią sąskaitą iš V. K..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 43 straipsnio 7 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų teisėtumo.

Kitoje dalyje pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš V. K. 48,46 Lt (keturiasdešimt aštuonis Lt 46 ct) į teismo specialią sąskaitą (gavėjas: Kauno apygardos administracinis teismas; gavėjo kodas (188734347); SEB bankas; sąskaitos numeris (duomenys neskelbtini)) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.