Kauno apylinkės teismo sprendimas

atsakovui V. V. ir jo atstovei advokatei Dianai Višinskienei ir advokato padėjėjui M. A.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui V. V. dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

1.4 Atsižvelgiant į tai, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai iki buto privatizavimo turėjo lygias teises į nuomojamą butą (1964 m. CK 330 str.) bei į jiems įstatymais nustatytas garantijas (1964 m. CK 350 str., 355 str., 356 str., 358 str. ir 364 str.) ir į tai, kad visi jie turėjo lygias teises privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą bei tapti bendrasavininkiais, galima konstatuoti, kad jog butas, įsigytas nors ir vieno iš nuomininkų vardu (šiuo atveju - atsakovo vardu) yra laikytinas bendrąja nuosavybe. Kadangi ieškovui priklausantys investiciniai čekiai, bei grynieji pinigai buvo panaudoti ginčo buto privatizavimui, prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį šio buto.

1.5 Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį nurodė, kad aplinkybė, jog ginčo butas nuosavybės teise priklauso tik atsakovui, ieškovui tapo žinoma tik 2021 m. rugpjūčio 4 d., t.y. po to, kai jis iš seniūnijos gavo 2021 m. liepos 9d. raštą ir kreipėsi į teisininką. Iki tol ieškovas laikė save buto bendrasavininkiu ir šiame bute gyveno bendrasavininkio teisėmis: rūpinosi buto išlaikymu, jo remontu, mokėjo mokesčius; šalių santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu, jokių ginčų dėl buto tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo kilę. Ieškovui niekada nekilo abejonių, kad jis nėra buto bendrasavininkis. Remiantis išdėstytu, ieškovas mano, kad senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir prašė teismo jį atnaujinti.

1.6 Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas prašė ieškinį tenkinti pilnai.

2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.

2.1 Savo procesiniuose dokumentuose ( atsiliepime į patikslintą ieškinį ir triplike) nurodė, kad 1992 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal LR 1991.05.28 Įstatymą Nr. 1-1374, reg. Nr. 16-619, pagrindu atsakovas įsigijo butą/patalpą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovui buvo žinoma, kad butas yra privatizuojamas atsakovo vardu ir lėšomis (1992 m. vasario 5 d. sumokėta 3 294 rublių grynaisiais pinigais ir 23 719 investiciniais čekiais). Buto privatizavimo metu atsakovo šeimą sudarė jis (pagrindinis nuomininkas), ieškovas ir šalių senelė (ieškovo įstatyminė globėja) M. V..

2.2 Ieškovas 1991 m. spalio 14 d., būdamas 17 metų amžiaus perleido atsakovui 5 000 rublių investiciniais čekiais, kurie buvo panaudoti Buto privatizavimo procese. Tai patvirtina atsakovo pateikta sutartis, kuri yra pasirašyta ieškovo. Taigi, dar 1991 m. spalio 14 d. jis žinojo, kad butą privatizuoja atsakovas ir laisva valiajam padovanojo 5 000 rublių investiciniais čekiais. Dar dalį pinigų (16 065 rublių investiciniais čekiais) atsakovui padovanojo jo senelė M. V.. Likusią kainos dalį sumokėjo atsakovas iš savo turimų investicinių čekių bei santaupų grynaisiais pinigais.

2.3 Bute nuo 1993 m. apsigyveno busimoji ieškovo sutuoktinė I. V., jame tuo metu gyveno ir ieškovas su atsakovu. Tik vėliau, 1998 m. atsakovas pradėjo ilgesniam laikui išvykti iš Lietuvos ir ten dirbti, dėl ko ginčo bute lankėsi vis rečiau, jame žodinės panaudos sutarties pagrindu ir toliau gyveno ieškovas su sutuoktine bei savo vaikais: V. V. ir I. V.. Paaiškino, kad pastaruosius dešimt metų ginčo bute ieškovas su sutuoktine negyvena, ten tėra jų daiktai, nes jie patys dirba Norvegijos Karalystėje. Jame gyvena jų sūnūs bei D. Ž. (V. V. sugyventinė) ir A. K. (I. V. motina). 2021 m. liepos 19 d. Atsakovo atstovė advokatė Diana Višinskienė išsiuntė Buto gyventojams pranešimą dėl išsikėlimo iš gyvenamojo būsto, jie pašto korespondencijos nepriiminėjo, ko pasėkoje, įspėjimą dėl išsikraustymo vienam iš gyventojų - A. K., 2021 m. spalio 14 d. įteikė antstolis Marekas Petrovskis.

2.4 Atsakovas prašė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti ir tuo pagrindu nurodydamas, kad ieškinys teismui pateiktas po daugiau nei 29 metų nuo neva įvykusio jo teisių pažeidimo. Akcentavo, kad kartu su ieškiniu ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis ženkliai anksčiau nei 2021 m. liepos 9 d. sužinojo, jog ginčo butas yra ne jo ir atsakovo, o tik atsakovo nuosavybė: 1) Kauno miesto savivaldybės administracijos Aleksoto seniūnijos 2011 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. (201 l-47746-PD)-191, nurodyti ieškovo šeimos nariai deklaravę gyvenamąją vietą ginčo bute, tarp jų ieškovo sūnus I. V. gyvenamąją vietą deklaravęs 2005 m. spalio 11d. Siekiant ginčo bute deklaruoti gyvenamąją vietą, tokį prašymą teikė ne ieškovas, o buto savininkas – atsakovas, kas reiškia, kad ieškovas jau 2005 m. spalio 11 d., siekdamas ginčo bute deklaruoti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą, žinojo, jog šio savininkas yra atsakovas; 2) Buto privatizavimo sutarties kopiją ieškovas gavo 2011 m. vasario 10d., ką patvirtina ant 1992 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal LR 1991.05.28 Įstatymą Nr. 1-1374, reg. Nr. 16-619, kopijos uždėtas antspaudas „KOPIJA TIKRA Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus vyriausioji specialistė E. J. 2011-02-10“, kas reiškia, kad ieškovas ir po to dar daugiau nei 10 metų jokių reikalavimų atsakovui nereiškė. Laiko, jog ieškovas nuo pat ginčo buto privatizavimo proceso pradžios, t.y. nuo 1991 m. spalio 14 d., kuomet padovanojo broliui 5000 rublių investiciniais čekiais, žinojo, jog butą įgyja būtent atsakovas. Pats ieškovas jokios Buto pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašinėjo, kainos už butą nemokėjo, tad joks protingas, atidus ir rūpestingas asmuo nebūtų galėjęs tikėtis, kad nieko nedarant butas būtų galėjęs tapti jo nuosavybe.

2.5 Atsakovas ir jo atstovai teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti bei taikyti ieškinio senatį.

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmetamas.

3. Nustatyta, kad 1984 m. balandžio 27 d Kauno miesto Požėlos rajono Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 155, ieškovo ir atsakovo globėja buvo paskirta jų močiutė M. V.. Statybos montavimo tresto „Kauno statyba“ 1989 m. liepos 11 d. raštas Nr. 557 patvirtina, kad buvo gautas sutikimas sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Iš 1991 m. spalio 9 d. Susivienijimo „Kauno statyba“ Butų komunalinio ūkio valdybos Pažymėjimo Nr. 24 matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindiniu nuomininku buvo V. V.( atsakovas), bute kartu gyveno V. V. (ieškovas) ir jų močiutė M. V.. 1991 m. spalio 9 d. bendru susitarimu ieškovas, atstovaujamas M. V., atsakovas ir M. V. Privatizavimo tarnybai pateikė susitarimą, kad ginčo butas privatizuojamas pagrindinio nuomininko V. V. vardu. Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu buvo nustatyta parduodamo buto kaina – 27013,00 rubliai, iš kurių 3294 rublius reikėjo įmokėti grynais pinigais, likusius – investiciniais čekiais. 1991 m. spalio 14 d. Sutartimi ieškovas iš savo investicinės sąskaitos perleido atsakovui 5000 rublių, šią sutartį už ieškovą pasirašė jo globėja. Taupomojo banko pranešimas patvirtina, kad 1992 m. vasario 5 d. nuo M. V. nebalansinės sąskaitos Kauno m. valdybos Privatizavimo tarnybai buvo nurašyta 16 065 rublių už buto pirkimą. 1992 m. vasario 12 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas įsigijo butą/patalpą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (CBP-21209 priedai).

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo

4. Taigi, ieškovas pareiškė ieškinį dėl ginčo buto dalies pripažinimo jo nuosavybe iš esmės tuo pagrindu, kad nepaisant to, kad butas įgytas atsakovo vardu, šis turtas buvo įgytas ir už jo lėšas.

5. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme (toliau BPĮ) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privatinėn nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. BPĮ 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Tai reiškia, jog įvykdžius pirmąją sąlygą – minėtiesiems asmenims iš principo susitarus dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, susitariama dėl pirkėjo pusėje esančių teisės subjektų konkrečios teisinės padėties sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Beje, nuomininko ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotą gyvenamąją patalpą, teisės yra apibrėžtos Įstatymo 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Pažymėtina, kad 1991 m. liepos 29 d. priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 16¹ straipsniu. Šiame straipsnyje buvo numatytas šeimos narių susitarimų dėl gyvenamojo būsto pirkimo supaprastintas tvirtinimas, t. y. valstybinei įmonei, įstaigai buvo leista patvirtinti buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo buto pirkimo.

6. Lietuvos aukščiausiojo teismo Senatas 1998 m. gruodžio 22 d. Nutarimu Nr. 9 išaiškino teismams, kad privatizavus butus pagal BPĮ, jie buvo asmenų įsigyti kaip privati nuosavybė: 1)bendrosios dalinės nuosavybės teise – kai butai buvo privatizuoti kelių asmenų vardu ir pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodytos kiekvieno bendrasavininkio dalys (sutuoktiniai iki buto privatizavimo susitarę tapti perkamo buto bendrasavininkiais ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodę tenkančias kiekvienam iš jų buto dalis, irgi įsigijo jį bendrosios dalinės nuosavybės teise); 2) bendrosios jungtinės nuosavybės teise – kai butą privatizavo sutuoktiniai ir jų buto dalys nėra nustatytos; 3) vieno asmens nuosavybės teise – kai butas yra privatizuotas vieno asmens vardu (išskyrus atvejus, kai butai yra privatizuojami sutuoktinių). BPĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamą gyvenamąją patalpą, o 5 straipsnyje nurodytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos – t.y. pagal šio straipsnio 1 dalį, gyvenamojo buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji, turėjo susitarti dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Toks notariškai patvirtintas susitarimas yra sandoris, kuriuo susitariančios šalys išreiškė savo valią privatizuoti jų nuomojamą butą, susitarė kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (1964 m. CK 40,44 str.) Sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, šalys tokį savo susitarimą realizavo. Šiuo nutarimu taip pat išaiškinta, kad asmenys, neįgiję nuosavybės teisių į butą, bet pasirašydami susitarimą pirkti butą siekę įsigyti į jį nuosavybės teises kaip bendrasavininkiai, turi teisę ginčyti susitarimą, kuriuo buvo duotas sutikimas privatizuoti butą kitų šeimos narių vardu, bei pirkimo-pardavimo sutartį ir prašyti pripažinti butą bendrosios dalinės nuosavybės objektu ir jį padalyti ( 1964 m. CK 121 str. ir 126 str. 1 ir 2 d.). Susitarimas pirkti butą gali būti pripažintas negaliojančiu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais ( 1964 m. CK 50-52, 54-58 str.).

7. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas pagal BPĮ turėjo teisę privatizuoti ginčo butą dalinės nuosavybės teise, tačiau jis, tuo metu būdamas nepilnametis ir atstovaujamas globėjos susitarė su atsakovu ir močiute, kad ginčo butą nuosavybėn įgis atsakovas, t.y. šiuo susitarimu buvo išreikšta ieškovo valia, kad ginčo butas būtų privatizuotas atsakovo vardu. Šis susitarimas realizuotas atsakovui pasirašius ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį; jis niekada nebuvo ginčijamas anksčiau, neginčijo jo ieškovas ir šioje byloje. Teismas pažymi, kad ieškovo prisidėjimas lėšomis, privatizuojant butą, ko atsakovas iš esmės neginčijo, visgi nėra pakankamas pagrindas tikėtis, kad taip bus įgyta nuosavybės dalis, kai tokios nuosavybės įgijimui pagal įstatymą būtinas susitarimas. Be to, kaip nurodyta minėtame Senato nutarime ( Sprendimo 6 p.), nors nepilnamečiams vaikams priklausantys investiciniai čekiai buvo panaudoti ir butų privatizavimui, nepilnamečiai vaikai, kaip savarankiški subjektai, buto privatizavime nedalyvavo, nes juos atstovavo ir gynė jų teises ir teisėtus interesus tėvai, kurie ir pasirašė susitarimą dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas bus buto savininku ( bendrasavininkiais). Nagrinėjamu atveju, šiuos sprendimus už tuo metu nepilnametį ieškovą priėmė jo globėja. Taigi, ieškovui neginčijus susitarimo ir ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties, reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į pusę šio buto atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl ieškinio senaties

8. Atsakovas prašė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes apie pažeistas teises galėjo ir turėjo sužinoti nuo susitarimo pasirašymo ir buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos.

9. Ieškovas nurodė, kad apie savo pažeistą teisę jis sužinojo tik 2021 m. rugpjūčio 4 d., t.y. po to, kai jis iš seniūnijos gavo 2021 m. liepos 9d. raštą ir kreipėsi į teisininką, todėl prašė jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

10. Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojo 1964 metų redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. LR CK, bet iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Tiek minėto kodekso 86 straipsnio 1 dalyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas tiek taikant subjektyvųjį momentą, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

11. Iš bylos duomenų nustatyta, kad susitarimas pirkti privatizuotą butą sudarytas 1991 m. spalio 9 d., jis pasirašytas tik atsakovo ir M. V., kas reiškia, jog ieškovas jo nepasirašė. Todėl nepaisant to, kad tuo metu ieškovui buvo 17 metų, privatizavimo dokumentus tvarkant močiutei ir atsakovui, jis apie tokį susitarimą galėjo nežinoti. Kaip ieškinyje nurodė ieškovas, jam močiutė buvo paaiškinusi, kad sutvarkė buto privatizavimo dokumentus ir po privatizacijos butas tapo ieškovo ir brolio bendra nuosavybė, tačiau ieškovas žinojo, kad buto pirkimo – pardavimo sutarties jis pats nepasirašė. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad buto pirkimo – pardavimo sutartis 1992 vasario 12 d. buvo įregistruota viešame registre, t. y. tinkamai išviešinta, be to ieškovas pateikė buto techninės apskaitos bylą, ant kurios viršelio nurodyta, kad ginčo buto savininkas yra V. V., o buto techniniame pase nurodyta kokiu pagrindu atlikta teisinė registracija atsakovo vardu, todėl laikytina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo – pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento. Tai patvirtina ir atsakovo argumentas, jog deklaruojant ieškovo šeimos narių gyvenamąsias vietas ginčo bute ieškovas negalėjo nežinoti, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Tačiau nei tada, nei 2011 m. vasario 10 d., t.y. kai ieškovas gavo iš privatizavimo tarnybos buto pirkimo-pardavimo sutartį ir kitus dokumentus tarp šalių ginčo dėl buto priklausymo nuosavybės teise nekilo, kas leidžia daryti teismui labiau tikėtiną išvadą, jog kol atsakovas nepareikalavo ieškovo šeimos narių išsikelti iš ginčo buto ir panaikinti ieškovo ir jo sutuoktinės deklaravimo duomenis, ieškovą tenkino situacija, kad butas priklauso atsakovui, nes kaip jis pats nurodė tiek ieškinyje, tiek ir teismo posėdžio metu, brolių santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu, jokių ginčų dėl buto tarp jų nebuvo kilę. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovas, būdamas bent vidutiniškai atidus, atsargus ir rūpestingas, turėjo realias galimybes domėtis ginčo buto privatizavimo eiga, susipažinti su visais dokumentais, t. y. sužinoti apie tariamą savo teisės pažeidimą ir savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju ieškovas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 29 metams nuo savo tariamų teisių pažeidimo momento, todėl, pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovo teisė į gynybą, ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

12. Vadovaujantis CPK 88 straipsniu, 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

13. Ieškinį atmetus nėra pagrindo spręsti ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

14. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro teisinės pagalbos išlaidos: už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 1 000 Eur, už tripliko parengimą – 500 Eur (DOK Nr. 82216), viso: 1 500 Eur. Šios atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, yra pagrįstos, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo trukmę, nagrinėtų klausimų specifiką, bylos sudėtingumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovui iš ieškovo priteisiamos 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos.

15. Atsižvelgiant į tai, kad valstybei priteistina išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.