Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko Arūno Kaminsko, kolegijos teisėjų Violetos Balčytienės bei Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant D. Švilpienei, dalyvaujant vertėjai V. Marčiulionienei, pareiškėjai A. B., pareiškėjos atstovui K. Blažiui, atsakovo atstovėms V. Rožkovienei, H. Mykalajūnei ir A. Jokšaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja A. B. su Departamento sprendimu atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentui motyvuojant tuo, kad Rusijos Federacijos pilietės A. B. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra šeimos sujungimo atvejis, nesutinka, nes vien tai, kad jos sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl iki bausmės atlikimo pabaigos (iki 2017 metų) sutuoktiniai neves santuokinio gyvenimo, bendro ūkio, taip pat, kad A. B. nepakeitė pavardės, yra 7 metais vyresnė už sutuoktinį, negali būti laikoma pakankamu pagrindu laikyti A. B. santuoką fiktyvia. Pareiškėjos teigimu, jos santuoka su A. K. visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) trečiojoje knygoje santuokai nustatytus kriterijus. A. B. paaiškino, kad su sutuoktiniu susipažino 2002 metais, t.y. iki jo laisvės atėmimo. Santuoką abiejų laisvu apsisprendimu ir noru 2009-01-16 sudarė ir įformino Marijampolės civilinės metrikacijos skyriuje. Mano, kad santuokos liudijimas yra oficialus rašytinis įrodymas, kuriuo santuoka pripažįstama visiškai įrodyta. Pažymėjo, kad abu su sutuoktiniu atitinka įstatymo nustatytus formaliuosius kriterijus santuokai sudaryti: yra pilnamečiai, nėra sudarę kitos santuokos ir nėra artimi giminaičiai. Tuo tarpu, Departamento sprendimo argumentas dėl pavardės nepakeitimo yra nepagrįstas, nes Civilinis kodeksas suteikia teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę. Taip pat pažymėjo, kad įstatymas nereikalauja, jog sutuoktiniai turėtų bendrą gyvenamąją vietą, o bendros gyvenamosios vietos neturėjimas pats savaime neįrodo, kad šeimos santykiai nebuvo sukurti. A. B. teigimu, jos šeimos santykių tvirtumą patvirtina tai, jog nepaisant to, kad moteris gyvena Rusijoje (Kaliningrado srityje), sutuoktinį Marijampolės pataisos namuose lanko sistemingai. Taip pat akcentavo, kad Departamento pareigūnų atliktų abiejų sutuoktinių apklausų duomenys dėl sudarytos santuokos įvertinimo sutapo, kas reiškia, kad Departamento pareigūnai apklausos išdavoje nenustatė santuokos fiktyvumą patvirtinančių aplinkybių. Pažymėjo, kad visus dokumentus, kuriuos būtina pateikti norint gauti laikiną leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji buvo pateikusi, ką patvirtino ir Departamento pareigūnė. Taip pat paminėjo, kad jos tėvas buvo lietuvis, todėl mano turinti pagrįstas perspektyvas įsigyti teisę nuolat gyventi Lietuvoje. A. B. teigimu, visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo konstatuoti jos santuokos fiktyvumą ir tuo pagrindu atsisakyti išduoti leidimą jai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad Departamento pareigūnė ne tik neteisingai interpretavo ir taikė šeimos santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatas, bet ir neįrodė, kaip to reikalauja Įstatymas, kad užsienietis, susijungęs su šeima Lietuvoje, tam tikrą laiką nepalaiko realių šeimos santykių, kas reiškia, kad Departamento sprendimas priimtas pažeidus ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą įstatymų viršenybės principą. Iš to seka, kad Departamentas, atsisakęs išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai apribojo santuokinių teisę į šeimyninį gyvenimą ir tuo pažeidė Įstatymo 43 straipsnio bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas.

Departamentas sprendimo teisėtumą pagrindė Civilinio kodekso 3.28 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinta, kad sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą. Paaiškino, kad A. B. sutuoktinis A. K. nuo 2003-08-14 atlieka laisvės bausmę Marijampolės pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, kad santuoka sudaryta 2009-01-16, o bausmės pabaiga numatyta tik 2017-03-14, akivaizdu, kad sutuoktiniai netvarko bendro ūkio, kartu negyvena ir to nedarys dar artimiausius septynerius metus. Įvertinęs tai, kad A. B. gyventi kartu su sutuoktiniu, palaikyti su juo bendrą ūkį bei realius šeimyninius santykius negalės, Departamentas, remdamasis Įstatymo nuostatomis, padarė išvadą, kad Rusijos Federacijos pilietės A. B. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra šeimos sujungimo atvejis, todėl pagrįstai nusprendė atsisakyti išduoti A. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilęs ginčas, ar teisėtas ir pagrįstas yra Departamento sprendimas, kuriuo Rusijos Federacijos pilietei A. B. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. B. yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Kaliningrade (b. l. 12, 14). A. K. (K.) yra asmuo be pilietybės, kuriam išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 20).

Iš byloje esančio santuokos liudijimo matyti, kad A. B. ir A. K. (K.) susituokė 2009-01-16, santuoką įregistravo Marijampolės savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (b. l. 18). Teismui pateikta Marijampolės pataisos namų 2009-08-14 pažyma Nr. 2796 patvirtina, kad pareiškėjos A. B. sutuoktinis A. K. (K.) Marijampolės pataisos namuose atlieka laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžia 2003-08-14, bausmės pabaiga 2017-03-14 (b. l. 19).

A. B. 2009-06-03 Vilniaus apskrities VPK Migracijos tarnybai (toliau – Tarnyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad atvykimo į šalį tikslas – šeimos susijungimo atvejis (Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis) (b. l. 25-26). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. B. Tarnybai pateikė: Rusijos Federacijos pasą (b. l. 27), santuokos liudijimą (b. l. 28), A. K. (K.) laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 30), pažymą iš Marijampolės pataisos namų (b. l. 31), J. A. sutikimą A. B. gyventi ir deklaruoti savo gyvenamąją vietą jos bute (b. l. 34) bei kitus reikiamus dokumentus.

Departamentas 2009-11-23 sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-2157 atsisakė išduoti A. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra tam teisinio pagrindo (b. l. 9-10).

Teismas daro išvadą, kad iš A. B. skundo argumentų bei motyvų matyti, jog Departamento sprendimas ginčijamas dėl jo nepagrįstumo, t.y. neobjektyvaus sprendime nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo, dėl ko padaryta klaidinga išvada, kad tarp pareiškėjos A. B. ir A. K. (K.) buvo sudaryta fiktyvi santuoka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (VAĮ 3 str. 1 p.). VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio sprendimo bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t.y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr/1 (11), 2007; 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-964/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr/3 (13), 2007).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir išanalizavęs teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad Departamento sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl vertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, būtina nustatyti, ar sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, bei tai, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų sprendimo panaikinimo pagrindų.

Užsieniečių atvykimo, išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo be kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindus, o 26 straipsnio 1 dalis leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, kurias turi atitikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašantis išduoti užsienietis. Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą (neišskiriant laikino leidimo išdavimo) gyventi pagrindai nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Įstatymas numato baigtinį atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų sąrašą.

Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti nustatyta, ar sudaryta santuoka arba registruota partnerystė nėra fiktyvi. Išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad fiktyvi santuoka – tai Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.

Vidaus reikalų ministras 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtino Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 32 punkte nustatyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi. Taisyklių 33 punkte nurodyti veiksniai, kurie gali duoti pagrindą manyti, kad santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu; nevykdomos sutuoktinių arba asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, pareigos; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio ir kt.

Teismas daro išvadą, kad Departamento sprendime aiškiai suformuluotos pareiškėjai A. B. nustatytos ir suteikiamos teisės bei pareigos (atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), nurodyta apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas įgalioto atstovo ir patvirtintas anspaudu, t.y. sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Tačiau, vertindamas ginčo sprendimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste, teismas konstatuoja, kad sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis.

Teismas daro išvadą, kad Departamentas nusprendė atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos pilietei A. B. leidimą laikinai gyventi motyvuodamas tuo, kad nėra teisinio pagrindo jam išduoti. Sprendimą iš esmės argumentavo vien tuo, kad A. B. sutuoktinis A. K. (A. K.) atlieka laisvės atėmimo bausmę ir, kad iš pataisos namų bus paleistas tik 2017-03-14, todėl pareiškėja A. B. negalės gyventi kartu su sutuoktiniu, palaikyti realius santuokinius santykius, tvarkyti bendrą ūkį.

Administracinėje byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad Departamentui galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl A. B. santuokos fiktyvumo (sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio), t.y. buvo Taisyklių 33 punkte numatyti veiksniai, kuriems esant yra pagrindas pradėti tyrimą su tikslu nustatyti, ar užsieniečio sudaryta santuoka nėra fiktyvi. Bylos medžiaga patvirtina, kad Departamentas tyrimą, ar A. B. santuoka nėra fiktyvi, atliko nuosekliai, t.y. užklausė atitinkamas institucijas dėl reikalingos informacijos; suorganizavo abiejų sutuoktinių apklausą ir kt. Tačiau teismas daro išvadą, kad Departamento sprendimas grindžiamas abejonėmis bei spėjimais apie A. B. fiktyviai sudarytą santuoką siekiant tikslo gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju santuokos fiktyvumo nepagrindžia vien faktas, kad sutuoktiniai kartu negyvena ir neveda bendro ūkio. Savaime suprantama, kad pareiškėjos A. B. gyvenimas kartu su sutuoktiniu A. K. (A. K.) ir jų bendro ūkio vedimas šiuo metu nėra įmanomas, nes A. K. (A. K.) atlieka laisvės atėmimo bausmę. Taigi, vien fakto, kad sutuoktiniai kartu negyvena ir neveda bendro ūkio išvadai, kad tokia santuoka yra fiktyvi, šiuo atveju nepakanka. Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų galima spręsti, fiktyvi ar ne A. B. santuoka su A. K. (A. K.), būtina išsami visų aplinkybių analizė, o išvados turi būti motyvuotos ir pagrįstos konkrečiais faktais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ar faktais, o išvados neargumentuotos.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą teismas daro išvadą, kad ginčo sprendime nėra nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra nurodytas konkretus Įstatymo nustatytas atsisakymo išduoti tokį leidimą pagrindas.

Sprendimą atsisakyti išduoti A. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamentas argumentavo tuo, kad Rusijos Federacijos pilietės A. B. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra šeimos sujungimo atvejis, todėl leidimą išduoti nėra teisinio pagrindo. Kokia konkrečia Įstatymo ar kito teisės akto nuostata remdamasis Departamentas padarė tokią išvadą ir koks tokio sprendimo įstatyminis pagrindas, nėra nurodyta.

Kaip minėta, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą atsisakymo užsieniečiui išduoti leidimą gyventi pagrindų. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, tačiau ši nuostata sprendime nėra paminėta, todėl iš sprendimo turinio neaišku, kuriuo iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų remdamasis Departamentas priėmė pareiškėjai A. B. neigiamas pasekmes sukėlusį sprendimą.

Išsamiai bei visapusiškai ištyrus byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad Departamento sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų normomis, nėra motyvuotas, t.y. sprendimas, kuris nėra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad, priimant Departamento 2009-11-23 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-2157 buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti visų aplinkybių objektyvų įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Departamentas įpareigotinas išsamiai, objektyviai ir visapusiškai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, išnagrinėti pareiškėjos A. B. prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjos A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009-11-23 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-2157.

A. B. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grąžinti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.