Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760224490 (toliau – Sprendimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui V. T. leidimą laikinai gyventi. Iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas dėl to, kad kreipdamasis dėl jo išdavimo, užsienietis neva pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) nustatytu pagrindu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, mano, kad jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. Nurodo, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie pareiškėjo skunde numatytas aplinkybes ir jam nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarydamas neigiamą išvadą dėl jo turimų lėšų pakankamumo, jo neapklausė, todėl, pareiškėjo teigimu, pažeidė gero administravimo principą ir šioje dalyje priėmė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų neatitinkantį sprendimą. Teiginys, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo pakankamai pagrįstas ir motyvuotas.

2.3. Paaiškina, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 5 d. dirba betono armatūrininku UAB „Boltensa“ (adresu: Architektų g. 56-101, Vilnius) (toliau – ir Bendrovė) ir pagal 2022 m. gegužės 9 d. darbo sutartį darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740,00 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pasirašymo metu buvo taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimas Nr. 834, kuriame patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA), t. y. 730,00 Eur. Taip pat pareiškėjui yra išduotas skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas, kuris patvirtina oficialaus įdarbinimo pagal darbo sutartį faktą.

2.3.1. Sprendime nepagrįstai remiamasi darbo užmokesčio dydžiu tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas atostogavo, t. y. nuo 2023 m. vasario mėn. Pasak pareiškėjo, nuo sausio 17 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 19 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d., nuo 2023 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 30 d. jis buvo neapmokamose atostogose, todėl nurodytu laikotarpiu atitinkamai pakito ir jo darbo užmokesčio dydis.

2.3.2. Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius, taip priimdamas VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį administracinį aktą.

2.4. Mano, kad jis gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra pakankamas jo poreikiams tenkinti, ir tai patvirtina UAB „Paysera“ sąskaitos išrašas 2023 m. balandžio 1 d.–2023 m. liepos 21 d.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Nesutikdamas su pareiškėju, atsakovas pažymi, kad ginčijamame Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Visų pirma, atsakovo teigimu, pareiškėjui įdarbintam Bendrovėje nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, kaip tvirtina pareiškėjas, be to, nustatyta, kad jam nuo 2023 m. vasario mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo netgi mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečio darbo užmokestis siekė tik 365,22 Eur. Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Todėl Departamento buvo pagrįstai konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

3.2. Taip pat nurodo, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, šiame įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Taigi Departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas net ir teismui pateikė tik raštišką paaiškinimą, kad jam užtenka Bendrovės mokamo atlyginimo, tačiau jokio kito dokumento, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas gauna pakankamai lėšų, nėra pateikęs.

3.3. Nesutinka su pareiškėju, jog mažesnis atlygis jam buvo mokamas, nes jis buvo nemokamose atostogose, nes vien tik prašymo dėl neapmokamų atostogų pateikimas ar įrašymas į SODROS duomenis nepatvirtina pareiškėjo pagrįsto buvimo nemokamose atostogose. Be to, svarbu yra tai, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, t. y. užsieniečiams dirbti, o ne nemokamai atostogauti, todėl buvo priimtas pagrįstas Sprendimas ir pareiškėjui panaikintas leidimas likinai gyventi.

3.4. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginius, kad Departamentas nesilaikė suformuotos teismų praktikos dėl teisės būti išklausytam, pažymi, kad Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir UTPĮ.

Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas savo paaiškinimais niekaip negalėtų paneigti to fakto, kad jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte, kai iš paties pareiškėjo pateiktos darbo sutarties matyti, kad jam numatyta neterminuota darbo sutartis 5 darbo dienos po 8 val.

3.5. Departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas, pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, net 4 mėnesius negavo viso jam numatyto atlyginimo, kas reiškia, kad jis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

3.6. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl neturi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Boltensa“ betono armatūrininku (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), 2022 m. lapkričio 29 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

4.2. Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. vasario 4 d. priėmė Sprendimą Nr. 23S12628 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir 2023 m. vasario 10 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760224490, galiojantis iki 2025 m. vasario 10 d.

4.3.1. Pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. birželio 17 d. ir nė vieną mėnesį per visą darbo Bendrovėje laikotarpį (tiek iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir po) pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, t. y. nuo 2022 m. birželio 17 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. buvo mokama nuo 176,19 Eur iki 444,00 Eur darbo užmokesčio.

4.3.2. Pareiškėjui nuo 2023 m. vasario mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (309,47–365,22 Eur). Nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis siekė tik 365,22 Eur.

4.4. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760224490, galiojantį iki 2025 m. vasario 10 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 50 straipsnyje nurodyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. birželio 17 d. Į bylą pateikti – tiek Prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Nr. 2210-LLG-8070, tiek ir Tarpininkavimo raštas Nr. 20221025-161264 patvirtina, kad darbo sutarties laikotarpiu įsipareigota pareiškėjui mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis yra 740,00 Eur, jam dirbant 5 darbo dienas po 8 val. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Nustatyta, kad per visą darbo Bendrovėje laikotarpį (t. y. nuo 2022 m. birželio 17 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) pareiškėjui buvo mokamas nuo 176,19 Eur iki 437,27 Eur darbo užmokestis. Taigi Departamento ginčijamame Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtina byloje esantys duomenys, t. y. SODROS duomenys apie asmenį ir jo draudėjus (pateikta informacija, kad pareiškėjui buvo išmokama nuo 176,19 Eur iki 437,27 Eur jį įdarbinus Bendrovėje). Taip pat Departamento pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. vasario mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, darbo užmokestis (darbo užmokestis siekė 365,22 Eur), kai tuo tarpu pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje pripažįstamas yra 1 MMA. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus VSAT, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 19 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Nei Departamentui, nei teismui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Tarpininkavimo rašte. Įvertinus visas šias aplinkybes, teismas sutinka su Departamentu, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą, nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Nors jis tvirtina, kad gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai, o jo gaunamas darbo užmokestis yra pakankamas jo poreikiams tenkinti, teismas tokius teiginius vertina kaip subjektyvius pareiškėjo samprotavimus, kurie negali niekaip paneigti nei Departamento, nei teismo padarytos išvados, jog pareiškėjui buvo mokėtas mažesnis atlyginimas nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte. Aplinkybė, kad pareiškėjui darbo Bendrovėje metu buvo suteiktos nemokamos atostogos, niekaip nepaneigia fakto, kad pareiškėjas privalo turėti pakankamai pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje, net ir nemokamų atostogų metu, nes nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi ir buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis darbo užmokestis ir jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje nenurodė. Kadangi byloje neįrodyta, jog pareiškėjas gauna pakankamai lėšų, teismo vertinimu, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

8. Šiame kontekste teismas tuo pačiu pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jų teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos. Kadangi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018), todėl šiuo atveju teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, jog šioje situacijoje buvo privalomai būtina jį apklausti, taip atsakovui pažeidžiant gero administravimo principą.

9. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas Departamento surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos ir MIGRIS VSAT pateikta sistemos informacija, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimo aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

10. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

11. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.