Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1026-487/2012

Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso kategorija:1-01-3-00018-2012-9-8

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. iš kaltinimo LR BK 140 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo I. P. civilinis ieškinys dėl 100 Lt turinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. privataus kaltinimo tvarka kaltino J. D. pagal LR BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-08-18 apie 13.40 val. Vilniaus rajono apylinkės teismo, esančio Kalvarijų g. 28, Vilniuje patalpose tyčia sudavė ranka I. P. į veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. P. ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja – apeliacinį skundą atmesti.

I. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir išsamiai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir, jais remdamasis, konstatavo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kad J. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., todėl pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisino.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė numatyta ne už bet kokį mušimą ar smurtavimą, bet tik sukėlusį žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojusį ar trumpam susargdinusį.

Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d.), padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006).

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad I. P. teiginio, jog J. D. sudavė jam smūgį kumščiu į žandikaulį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimą, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

J. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2011-08-18 apie 13.00 val. jis kartu su J. V. atvyko išklausyti nuosprendžio. Kadangi teisėjui skaitant nuosprendį suprato, kad iš jo buvo priteista I. P. 40 Lt, o, pasirašydamas pas sekretorę, pamatė, kad dar buvo priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, susinervino. Leidžiantis laiptais, sutiko I. P., jie apsižodžiavo, J. D. stumtelėjo ranka į petį I. P., norėdamas praeiti, juos išskyrė J. V.. Smūgio jis nesudavė, į galvą netaikė, jokių sužalojimų negalėjo padaryti, stumtelėjo nestipriai, fizinio skausmo nesukėlė.

Liudytoja I. M. teismo posėdyje nurodė, kad dirba Vilniaus rajono apylinkės teismo posėdžių sekretore. 2011-08-18 13.30 val. buvo paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje I. P. buvo nukentėjusysis, o J. D. kaltinamasis. Ji matė, kaip leidžiantis laiptais J. D. rankos delnu sudavė per veidą I. P., smūgis nebuvo stiprus, jos nuomone, skausmo negalėjo sukelti, tai daugiau buvo kito asmens pažeminimas (b.l. 71).

Liudytoja teismo posėdyje apklausta Z. S. parodė, kad dirba Vilniaus rajono apylinkės teisme vertėja. Ji matė, kaip ant laiptų nuteistasis J. D. ranka pastūmė į petį nukentėjusįjį I. P., kad galėtų praeiti, šis pradėjo rėkti, kad jį muša. Juos išskyrė nuteistojo draugas ir jie abu nuėjo.

Liudytojas B. M. teismo posėdyje parodė, kad 2011-08-18 jis su I. P. atėjo į Vilniaus rajono apylinkės teismą, kur I. P. turėjo išklausyti nuosprendį ir užėjo į teisėjo kabinetą, o jis liko laukti. Matė, kaip nuteistasis J. D. einančiam laiptais I. P. kumščiu sudavė smūgį į petį, šis pradėjo kviesti pagalbą.

Liudytojas J. V. apklaustas teismo posėdyje parodė, kad 2011-08-18 apie 13.00 val. kartu su J. D. atėjo į Vilniaus rajono apylinkės teismą, kur J. D. buvo paskelbtas nuosprendis, dėl ko šis susinervino. Jiems leidžiantis laiptais, susitiko su I. P., J. D. ir I. P. apsižodžiavo, po to J. D. ranka pastūmė I. P. į petį, kad galėtų praeiti, jis juos išskyrė. I. P. iškvietė policiją, šaukė, kad jį sumušė.

Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad I. P. kreipėsi į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę 2011-08-19 19.55 val., skundėsi galvos skausmu, pykinimu, traumą patyrė 2011-08-18 apie 13.40 val., diagnozė: galvos smegenų sukrėtimas (b.l. 9).

Specialisto išvadoje Nr. G 2660/11(01) nurodyta, kad iš medicininių dokumentų matyti, jog 2011-08-19 I. P. kreipėsi į VšĮ Karoliniškių polikliniką, skundėsi, kad vakar buvo sumuštas, skundėsi pykinimu, galvos svaigimu, mėtymu į šonus, Rombergo pozoje svyruoja, diagnozė: įtariamas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas po traumos, nukreiptas neurologo konsultacijai. Specialistas davė išvadą, kad I. P. po įvykio 2011-08-18 objektyvių kūno sužalojimų nekonstatuota. Medicininiuose dokumentuose nurodyta galvos smegenų sukrėtimo diagnozė ekspertiniu požiūriu nepagrįsta objektyviai, todėl sužalojimu nevertinama (b.l. 4-5).

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, įvykį mačiusieji liudytojai nurodė skirtingas įvykio aplinkybes: I. M. nurodė, kad J. D. nestipriai sudavė rankos delnu I. P. per veidą, dėl to skaudėti neturėjo, liudytojai Z. S. ir J. V. patvirtino, kad J. D. ranka pastūmė I. P., norėdamas praeiti laiptais, liudytojas B. M. parodė, kad J. D. sudavė kumščiu I. P. į petį, pats J. D. nurodė, kad I. P. tik pastūmė į petį, t.y. nei vienas iš liudytojų kategoriškai nepatvirtino nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kad J. D. tyčia sudavė I. P. smūgį kumščiu į žandikaulį. Objektyviai tokios aplinkybės nepatvirtina ir byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 2660/11(01), jog nenustatyta išorinių I. P. sužalojimo požymių, kurie neabejotinai turėjo atsirasti nuo nukentėjusiojo nurodyto J. D. suduoto smūgio pagal jo pobūdį, stiprumą ir lokalizaciją.

Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog I. P. gydytojams nurodyti atsiradę jam padaryto sužalojimo požymiai - pykinimas, galvos svaigimas yra subjektyvūs, galėjo būti nukentėjusiojo išgalvoti, siekiant imituoti galimą sužalojimą, atsižvelgus į situaciją, kurioje buvo I. P. ir J. D., tarp jų kilusią konfliktinę situaciją, ką nurodė byloje apklausti liudytojai.

Įvertinęs minėtas aplinkybes bei teisminio nagrinėjimo metu duotus liudytojų bei išteisintojo parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai teigti, jog J. D. tyčiniais veiksmais sukėlė I. P. fizinį skausmą ir padarė sužalojimą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto ir liudytojo, patvirtinusio jo nurodytas aplinkybes, parodymus, nepašalino prieštaravimų, nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pabrėžtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 str. 1 d. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 str. 6 d. Taigi, iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008).

Baudžiamojoje byloje aiškinantis bylai reikšmingas aplinkybes, kilus abejonių dėl J. D. fizinio kontakto su I. P. pobūdžio ir tuo pačiu kaltinto asmens tyčios turinio - ne siekio sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, o noro, esant konfliktinei situacijai, praeiti laiptais, ir šių abejonių negalint pašalinti objektyviais įrodymais, kuriuos teismas galėtų patikrinti, abejonės turi būti vertinamos kaltinto asmens naudai. Tokiu būdu, nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str.1d., padarymas J. D. negali būti inkriminuotas.

Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai J. D. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, jog, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas palieka nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį nenagrinėtą. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str.3 d. 2 p.). Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio atitinka baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-01 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti skundžiamo nuosprendžio dėl I. P. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo I. P. apeliacinį skundą atmesti.