Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) V. K. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015-06-19 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-71-239/2015 pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui A. K. bei atsakovo A. K. priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad žemės sklypas iš tiesų buvo įgytas atsakovo santuokos su trečiuoju asmeniu S. K. metu, tuo tarpu ji niekaip neprisidėjo prie šio nekilnojamojo turto pirkimo. Be to ji nurodė teismui, kad žemės sklypas nėra įtrauktinas į dalintino turto balansą ir ji atsisako savo reikalavimo pripažinti žemės sklypą bendra jungtine nuosavybe bei priteisti jai ½ šio nekilnojamojo turto. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas žemės sklypą įsigijo 2007-02-09, būdamas santuokoje su trečiuoju asmeniu S. K.. Šis nekilnojamasis turtas buvo įtrauktas į santuoką nutraukiančių atsakovo ir trečiojo asmens S. K. santuokoje įgyto dalintino turto balansą ir 2008-09-11 sprendimu pripažintas atsakovo asmenine nuosavybe;Iš byloje esančių dokumentų turinio matyti, jog dar būdamas santuokoje su S. K., netrukus po žemės sklypo įsigijimo, atsakovas pradėjo rengti dokumentus gyvenamojo namo statyboms. Gyvenamojo namo statybos buvo vykdomos iš asmeninių atsakovo lėšų. Gyvenamasis namas buvo pastatytas ir įrengtas iki 2009 m. – t.y. iki tada, kai ieškovė su atsakovu kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. Po santuokos nutraukimo atsakovas gyveno su S. K. ir tik 2009 m. liepos mėn. atsakovas ir S. K. nutraukė santykius, po ko atsakovas pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį su ieškove, o 2009-08-28 sudarė civilinę santuoką. Visi be išimties byloje esantys duomenys patvirtina, jog gyvenamasis namas buvo statomas ir įrenginėjamas atsakovui gyvenant ir vedant bendrą ūkį su pirmąją sutuoktine – S. K.;Ieškovės reikalavimas dėl automobilio LAND ROVER FREELANDER vertės sumažinimo turi būti atmestas, kadangi pati ieškovė ieškinyje nurodė automobilio vertę 16 590,00 Lt ir šios vertės bylos nagrinėjimo metu niekas neginčijo. Atliktu automobilio individualiu vertinimu negali būti vadovaujamasi, kadangi vertė nustatyta 2015-07-07, tuo tarpu skyrybų procesas tęsiasi nuo 2014 m. liepos mėn. o automobiliu ieškovė naudojasi nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. Defektai sąlygoti nustatytos kainos yra atsiradę dėl ieškovės kaltės;Teismas pagrįstai nustatė prievoles UAB „Mokilizingas“ ir UAB „Statybos investicija“ solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis, kadangi pati ieškovė nurodė, jog santuokos metu buvo perkami „Zepter“ siurblys ir puodai, todėl tam tikslui galėjo būti imama paskola. Paskolos iš UAB „Statybos investicija“ 2010-08-12 paimta automobilio pirkimui, o 2011-05-03 – atsiskaitymui su AB LESTO už suvartotą elektros energiją. Ieškovė negalėjo teismui paaiškinti iš kokių lėšų buvo pirktas automobilis ir iš ko gyveno šalys 2010-2011 m., kai jų pajamos buvo itin mažos. Akivaizdu, jog buvo naudojamos lėšos gautos iš kreditorių;Nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. atsakovas buvo suimtas ir iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę. Dėl šios priežasties atsakovas nieko nežino apie ieškovės ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris ieškovės teigimu, vertas apie 27 100,08 Lt. Po atsakovo suėmimo ieškovė liko gyventi šiame name, todėl ieškinyje išvardytus daiktus ieškovė galėjo pasiimti ir iki šiol galimai laiko savo žinioje. Nesant byloje jokių įrodymų apie kilnojamuosius daiktus, teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą padalinti kilnojamuosius daiktus;Atsakovas nesutinka, jog būtų apklausti nauji liudytojai, kadangi pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo apklausti ieškovės prašymu du liudytojai, kurie davė išsamius ir aiškius parodymus apie jiems žinomas aplinkybes, susijusias su gyvenamojo namo statyba ir įrengimu. Jokių kitų liudytojų, juo labiau nurodytų apeliaciniame skunde, ieškovė kviesti ir apklausti neprašė. Ieškovė pati duodama paaiškinimus net neužsiminė apie jokias paskolas, tariamai gautas iš J. D..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė normas reglamentuojančias turto padalijimą nutraukiant santuoką.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Apeliantė apeliaciniame skunde reiškia prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti naujus liudytojus.

CPK 321 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 str.). Šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančių įrodymų, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka pirmosios instancijos teisme byloje surinktų įrodymų ir tenkinti prašymą apklausti naujai nurodomus liudytojus nėra pagrindo. Apeliantė nenurodė, kokias reikšmingas aplinkybes tokie liudytojai gali parodyti ir nepagrindė, dėl kokių objektyvių aplinkybių liudytojai nebuvo kviečiama liudyti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendra daline šalių nuosavybe ir padalijimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dėl žemės sklypo padalijimo šalims po ½ dalį. Ieškinio atsisakymui CPK nustato specialius formos ir turinio reikalavimus, t. y. dėl ieškinio atsisakymo ieškovas turi pateikti pareiškimą, kuriame turi nurodyti, kad jam yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokio pareiškimo nebuvo pateikusi, todėl teigti, kad ji atsisakė (dalies) ieškinio reikalavimų, nėra teisinio pagrindo. Kaip teisingai nurodo apeliantė, ieškovės atstovė baigiamosiose kalbose nurodė, jog raštiško atsisakymo nepareiškė ir palaiko visus ieškinio reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės pareikšto savarankiško reikalavimo išsprendimo motyvų ir nenustatė jokių su šiuo reikalavimu susijusių faktinių aplinkybių, nežiūrint į tai, kad šalys ginčijo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimą bendra daline šalių nuosavybe ir jo padalijimą. Minėtų aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme prieštarautų apeliacijos tikslams, nes ginčas šioje dalyje būtų nagrinėjamas iš naujo visa apimtimi. Taigi, tokie pažiedimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Dėl to vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktais, 327 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teismo sprendimas panaikinamas dalyje dėl ieškinio reikalavimo padalinti po ½ dalį ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atmetimo ir grąžinama nagrinėti iš naujo. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turės nustatyti nuo kurios datos šalys vedė bendrą ūkį, taip pat aplinkybes, ar žemės sklypas buvo pagerintas šalių santuokos metu, kadangi ieškovės atstovė tiek baigiamoje kalboje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė neneigia, kad žemės sklypas buvo įgytas iki santuokos su ieškove sudarymo, tačiau buvo įgytas šalims vykdant bendrą veiklą ir jis buvo pagerintas.

Dėl pastato-gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendra jungtine nuosavybe ir padalijimo.

Apeliantė apeliaciniu skundu skundžia sprendimo dalį, kuria gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), pripažintas A. K. asmenine nuosavybe ir nepadalintas abiem šalims po lygiai. Apeliantės teigimu, teismas rėmėsi išimtinai atsakovui palankiais byloje esančiais įrodymais, nevertindamas ieškovės poziciją pagrindžiančių reikšmingų civilinei bylai teisingai išspręsti įrodymų.

CPK 376 straipsnio bei CK trečios knygos nuostatos įtvirtina aktyvų teismo vaidmenį, nagrinėjant šeimos bylas. Šeimos bylose įrodinėjimo tikslas – nustatyti materialiąją tiesą, todėl teismas privalo savo iniciatyva surinkti kiek įmanoma daugiau susijusių su byla įrodymų, jei šalių pateiktų duomenų nepakanka. Teismas pats turi nuspręsti, kiek ir kokių įrodymų reikia teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Būtina ištirti ir įvertinti ne vien tik šalių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, tačiau ir pačiam teismui nuspręsti dėl byloje teisiškai reikšmingų faktų bei rinktinų įrodymų.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas A. K., pasirašydamas 2012-11-30 teismui pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys abipusiu susitarimu pasidalijo po ½ dalį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, patvirtino, jog šis turtas yra įgytas abiejų šalių ir šalims priklauso lygiomis dalimis. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti, šalims esant santuokoje. Teismas nepagrįstai netaikė sutuoktinių bendro turto prezumpcijos, įtvirtintos CK 3.88 straipsnio 2 dalyje. Apeliantė bendrąją jungtinę nuosavybę grindžia aplinkybėmis, jog, ginčo objektas nebuvo padalintas S. K. ir A. K. skyrybų byloje. Apeliantės įsitikinimu, teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais – nuotraukomis ir suinteresuoto bylos baigtimis asmens S. K. parodymais bei kitų liudytojų parodymais.

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. K. ir A. K. santuoką sudarė 2009-08-28. Iš Nekilnojamojo Turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), 2007 metais pradėtas statyti gyvenamasis namas, kuris užbaigtas statyti 2010 metais. Taigi, byloje kilęs ginčas dėl atsakovo asmeninės nuosavybės pagerinimo santuokos su ieškove metu ir tokio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Esant ginčui dėl vieno iš sutuoktinių asmeninio turto pagerinimo ir reikalavimo tokį turtą pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe, reikia nustatyti turto vertę iki pagerinimų atlikimo ir vertės pokytį po turto pagerinimo. Teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo turinyje tokių aplinkybių vertinimo nenustatė. Byloje nėra nustatytų aplinkybių, nuo kada šalys pradėjo vesti bendrą ūkį. Ieškovė teigia, kad šalys bendrą ūkį veda nuo 2007 metų pabaigos, atsakovas nesutinka, nurodo, kad name ieškovė pradėjo gyventi tik 2009 metų pradžioje. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik bylos baigtimi suinteresuoto trečiojo asmens S. K. paaiškinimais ir atsakovo pakviesto liudytojo – jo draugo D. J. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, byloje esančių duomenų akivaizdžiai nepakako, jog būtų galima visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti, ar gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas bei įrengtas iki santuokos su ieškove. Esant atitinkamai situacijai teismas privalėjo patikslinti šalių naštą įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindė savo reikalavimus/atsikirtimus (CPK 179 str. 1 d., 225 str. 1 p.). Tačiau pirmosios instancijos teismas tokios pareigos neįvykdė ir nepakankami pagrindė savo išvadą, jog gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Todėl būtina pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, patvirtinančius jų procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes dėl gyvenamojo namo būklės iki ir po santuokos sudarymo, išsiaiškinti tikslų laiką, nuo kada šalys veda bendrą ūkį, kokiomis lėšomis ir kada buvo pabaigta namo statyba ir pan.

Dėl kompensacijos už automobilį LAND ROVER FREELANDER.

Apeliantė taip pat nesutinka su nustatyta automobilio LAND ROVER FREELANDER vidutine rinkos verte – 16 000,00 Lt. Apeliantės įsitikinimu, automobilio rinkos vertė tesiekia 1 000,00 EUR, todėl iš jos atsakovo naudai turi būti priteista 500,00 EUR dydžio kompensacija už automobilį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

Objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija konstatavo, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas padalijamo turto vertę teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma, remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Teismų praktika. 2010, 33). Tačiau pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą, neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Nurodyti dalytiną (bendrą) turtą, jo kiekį, vertę ir suformuluoti reikalavimą jį padalyti yra ieškovo, o pareiškiant priešieškinį – atsakovo, bet ne teismo pareiga (CPK 382 straipsnio 4 punktas); dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo sprendžia taip pat ginčo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje nurodė, jog automobilio LAND ROVER FREELANDER vertė yra 16 590,00 Lt. Tokią išvadą ieškovė padarė, remdamasi prie ieškinio pateikta VšĮ Emprekis pažyma apie LAND ROVER FREELANDER vertę. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog automobilio vertė yra apie 16 000,00 Lt ir rėmėsi www.autoplius.lt informacija. Apeliantė, nesutikdama su šia verte turėjo teisę bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčyti automobilio vertę ir pateikti įrodymus dėl kitos automobilio vertės, tačiau šia teise nepasinaudojo. Kadangi byloje nebuvo ginčo dėl automobilio vertės, šalys sutiko, jog automobilio vertė yra apie 16 000,00 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia verte rėmėsi.

Dėl prievolių kreditoriams UAB „Statybos investicija“, UAB „Mokilizingas“.

Apeliantė apeliaciniu skundu skundžia sprendimo dalį, kuria prievolėms kreditoriams UAB „Statybos investicija“ ir UAB „Mokilizingas“ pripažintos solidariomis šalių prievolėmis. Esą ieškovė apie minėtus įsipareigojimus nežinojo, sutarčių su šiais kreditoriais nesudarė ir šios prievolės yra asmeninės atsakovo prievolės. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, jog ieškovė pripažino, jog piniginės lėšos, gautos iš UAB „Mokilizingas“, buvo skirtos puodams pirkti, priešingai, ieškovė nurodė, kad šios lėšos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams. Taip pat ieškovė nesutinka su argumentu, jog UAB „Statybos investicija“ piniginės lėšos buvo panaudotos automobiliui pirkti. Ieškovės teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, jog gautos lėšos iš kreditorių buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti.

Byloje kilo ginčas, ar ieškovė turi solidarią prievolę su atsakovu grąžinti paskolą tretiesiems asmenims UAB „Mokilizingas“ ir UAB „Statybos investicija“ pagal pastarųjų ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinta bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, jo išimtis nustatant tik vedybų sutartimi. Nesant tokios įstatyme expressis verbis įtvirtintos nuostatos, sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK 3.109 straipsnyje, kai kurias prievoles pripažįstant bendromis. Toks teisinis reguliavimas ex ante yra žinomas ir kreditoriui, todėl iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukianti ir kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 str.) atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 3.92 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta sutuoktinio sutikimo prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, ir pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 3 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. CK 3.92 straipsnio 3 dalis sistemiškai susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas – apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta dėl kreditoriaus interesų, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas, taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas ieškovės prievolės solidarumą su atsakovu grindė tuo, kad paskola buvo panaudota šeimos poreikiams. Atsakovas nurodė, kad iš UAB „Moki lizingas“ paskolos buvo pirkti puodai ar siurbliai, o iš piniginių lėšų, gautų iš UAB „Statybos investicijos“, buvo nupirktas automobilis LAND ROVER FREELANDER.

Iš bylos duomenų matyti, jog antstolis D. J. vykdo Trakų rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-3700-213/2009 dėl 28 044,81 Lt skolos išieškojimo, išieškotojo UAB „Moki lizingas“ (buv. UAB „Snoro lizingas“) naudai. Trakų rajono apylinkės teismo 2009-12-08 teismo įsakymu nustatyta, kad 2 536,06 Lt skola, 247,75 Lt delspinigiai ir 5 % metinės palūkanos UAB „Moki lizingas“ nauda iš skolininko A. K. išieškota 2009-06-26 Išperkamosios nuomos sutarties Nr. VCG90626EGPA pagrindu. Taigi, atsižvelgus į tai, kad Išperkamosios nuomos sutartis sudaryta ne santuokos su ieškove metu (susituokė tik 2009-08-28), darytina išvada, jog prievolė kreditoriui UAB „Moki lizingas“ yra atsakovo A. K. asmeninė prievolė.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog atsakovas A. K. su UAB „Statybos investicija“ 2010-08-12 sudarė Paskolos sutartį Nr. 15, kurios pagrindu UAB „Statybos investicija“ suteikė atsakovui 24 170,00 Lt dydžio paskolą, ir kurią grąžinti atsakovas įsipareigojo iki 2011-08-11. Taip pat UAB „Statybos investicija“ 2011-05-03 Paskolos sutartimi Nr. 22 suteikė atsakovui 3 400,00 Lt dydžio paskolą, kurią grąžinti atsakovas įsipareigojo iki 2012-05-03. Iš VĮ „Regitra“ pažymos matyti, jog ieškovės V. K. vardu automobilis LAND ROVER FREELANDER įregistruotas 2013-08-29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės ir įrodymų visuma leidžia spręsti, kad UAB „Statybos investicija“ suteiktos piniginės lėšos nebuvo panaudotos automobilio pirkimui. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad paskolos pagal sutartis buvo paimtos skirtingu metu, nustatytos skirtingos grąžinimo datos, suteiktų paskolų bendra suma yra žymiai didesnė nei automobilio vertė, be to, nuo paskolų paėmimo dienos iki automobilio pirkimo dienos praėjęs nemažas laiko tarpas.

Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas neįrodė įstatyme numatytų aplinkybių, kurios būtų pagrindas pripažinti ieškovės ir atsakovo prievoles prieš trečiuosius asmenis solidariomis prievolėmis pagal paskolos sutartis.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl šioje dalyje sprendimas naikinamas ir prievolės kreditoriams UAB „Moki lizingas“ ir UAB „Statybos investicija“ pripažįstamos atsakovo A. K. asmeninėmis prievolėmis.

Dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad nepagrįstai atmestas ieškinio reikalavimas padalinti kilnojamuosius daiktus, esančius gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovo pozicija, jog jis atlieka bausmę, todėl negali patikrinti, kokie daiktai yra išlikę, nepagrįsta ir prieštarauja kitiems jo paties argumentams, jog namą prižiūri brolis.

Ieškinio dalyko suformulavimas yra šalių pareiga, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Nurodyti dalytiną (bendrą) turtą, jo kiekį, vertę ir suformuluoti reikalavimą jį padalyti yra ieškovo, o pareiškiant priešieškinį – atsakovo, bet ne teismo pareiga (CPK 382 straipsnio 4 punktas); dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo sprendžia taip pat ginčo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006). Ieškovė ieškinyje nurodė kilnojamuosius daiktus ir jų apytiksles vertes bei prašė priteisti kilnojamuosius daiktus atsakovui, o ieškovei kompensaciją. Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutiko ir nurodė, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl nežino, kur yra ieškovės nurodyti kilnojamieji daiktai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės dėl šalių kilnojamojo turto fakto ir vertės nėra tinkamai atskleistos ir įvertintos. Šiuo atveju taip pat galioja teismo pareiga pasiūlyti šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia reikalavimus bei atsikirtimus, ir tik po to daryti išvadas apie turto buvimą/nebuvimą, juolab, kad atsakovas neneigė, jog toks turtas buvo įgytas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat panaikinamas ir grąžinamas nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, netinkamai taikė galiojančias teisės normas ir dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl sprendimas dalyje dėl prievolių kreditoriams pripažinimo solidariomis sutuoktinių prievolėmis keičiamas, dalyje dėl žemės sklypo ir gyvenamojo pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei kilnojamojo turto padalijimo naikinamas ir grąžinamas nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, kitoje dalyje sprendimas paliekamas nepakeistas.

Kadangi iš dalies šalių ginčas turi būti sprendžiamas iš naujo, dėl ko nėra aiškios galutinės šalių patenkintų reikalavimų dalys, todėl apeliacinės instancijos teismas šalių bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme neperskirsto.

Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies (3/5) ieškovei iš atsakovo priteisiama 60,00 EUR sumokėto žyminio mokesčio. Kadangi ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2015-10-09 nutartimi buvo atidėtas 486,00 EUR žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinį skundą patenkinus iš dalies yra pagrindas iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisti 291,60 EUR ieškovės nesumokėto žyminio mokesčio, o iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisti 194,40 EUR atidėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą dalyje dėl prievolių kreditoriams pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

Pripažinti asmeninėmis prievolėmis šiuos A. K. įsipareigojimus:

antstolės R. D. vykdomas išlaikymo išieškojimas, pagal Trakų rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. S2-1588-272/2008;

antstolio D. J. išieškojimas pagal 2010-03-24 Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą byloje Nr. A2.11-240-239-2010;

antstolio D. J. išieškojimas pagal Elektrėnų PK vykdomąjį dokumentą Nr. 28N-1018187-11/2011;

Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-27 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-115/2014, priteista turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiųjų naudai;

antstolės B. Č. vykdomi išieškojimai VSDFV Vilniaus skyriaus naudai: pagal 2013-03-13 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7.5)7-10-19443 ir 2012-02-09 Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7.5)7-10-10879;

įsipareigojimus UAB „Statybos investicija“ pagal 2010-08-12 ir 2011-05-03 paskolos sutartis;

įsipareigojimus UAB „Mokilizingas“, kurio naudai antstolis D. J. vykdo išieškojimą pagal Trakų rajono apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-3700-213/2009;

V. K. 323,36 EUR (1116,49 Lt ) skolą VSDFV Vilniaus skyriui;

V. K. 0,48 EUR (1,66 Lt) skolą VMI prie FM gyventojų pajamų mokesčio delspinigių.

Teismo sprendimą dalyje dėl žemės sklypo ir gyvenamojo pastato, adresu (duomenys neskelbtini), bei kilnojamojo turto padalijimo panaikinti ir bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 194,40 EUR (vieną šimtą devyniasdešimt keturis eurus, 40 ct) atidėto žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės V. K. naudai 60,00 EUR (šešiasdešimt eurų, 00 ct) jos sumokėto žyminio mokesčio dalį.

Priteisti iš atsakovo A. K. į valstybės biudžetą 291,60 EUR (du šimtus devyniasdešimt vieną eurą, 60 ct) ieškovės atidėto žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.