Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-219/2009 pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš tarnybos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Ž. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4–5) ir patikslintu skundu (b. l. 23–25) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko 2008 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1 dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos – Institucijos Ketvirtojo policijos komisariato viešosios policijos Policijos nuovados viršininko pareigų, ir negrąžinti į anksčiau eitas pareigas; įpareigoti atsakovą perkelti jo atleidimo iš vidaus tarnybos datą; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo 884,43 Lt delspinigių.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu įsakymu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 140 kalendorinių dienų), nuo 2008 m. sausio 2 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Teigė, kad 2007 m. buvo nedarbingas: nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2007 m. balandžio 27 d. (iš viso: 52 dienos), nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. iki 2007 m. rugsėjo 25 d. (iš viso: 41 diena), nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d. (iš viso: 43 dienos), nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2008 m. sausio 7 d. (iš viso: 10 dienų). Vadovaujantis Statuto 56 straipsnio 3 dalimi, atsakovas apie galimą atleidimą privalėjo įspėti 110 sirgimo dieną, t. y. 2007 m. spalio 18 d. Pažymėjo, jog Institucijoje egzistuoja praktika, kad pareigūnai, neatsižvelgiant į nedarbingumo pabaigą, privalo informuoti pareigūną, atsakingą už darbo laiko apskaitą, apie ligos eigą, pateikdami nedarbingumo pažymėjimo kopiją. Vykdydamas šią nuostatą, jis nuolat pateikdavo nedarbingumo pažymėjimo kopijas Institucijos Finansų skyriui. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. spalio 23 d. planine tvarka buvo dispanserizuotas į Klaipėdos miesto ligoninę. Prieš dispanserizaciją atsakovui pateikė nedarbingumo pažymėjimo kopiją. 2007 m. spalio 29 d. Institucijos Finansų skyrių telefonu informavo apie savo ligą bei teiravosi apie bendrą savo ligos trukmę. Pažymėjo, kad nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. gruodžio 24 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, kurių metu jis du kartus lankėsi pas Institucijos viršininką bei 2007 m. lapkričio mėn. atstovavo Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos narių interesams Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjo nuomone, turėdamas galimybę jį tinkamai įspėti apie galimą atleidimą, atsakovas grubiai pažeidė atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą tvarką, todėl jo atleidimas iš vidaus tarnybos turi būti pripažintas neteisėtu. Be to, pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 8 dalies nuostatą, kada darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. atleidimo iš vidaus tarnybos data turi būti perkeliama iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vadovaujantis Statuto 59 straipsnio 1 punktu, atsakovas dėl neteisėto jo atleidimo turi atlyginti už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Statuto 57 straipsnio 2 dalimi jam buvo išmokėta šešių paskutinių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Išmokant šią kompensaciją – 23 164,54 Lt, buvo išskaitytas 27 procentų dydžio pajamų mokestis – 5 588,41 Lt. 2008 m. sausio 7 d. buvo grąžinta neteisėtai išskaičiuota kompensacijos dalis – 5 588,41 Lt. Remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atsakovas neturėjo išskaičiuoti pajamų mokesčio iš jam išmokėtos kompensacijos. DK 141 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog už uždelsimą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui turi būti sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Pareiškėjo teigimu, mokamo vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką esmė ir paskirtis yra skirtinga nei pareiga atlyginti už visą priverstinės pravaikštos laiką, todėl už uždelstą atsiskaityti laiką atsakovas turi sumokėti 884,43 Lt. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 15 d. nutartimi Nr. 3K-3-1163/2002.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 9 d. sprendimu (b. l. 96–99) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino neteisėtu Institucijos viršininko 2008 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1 ir jį panaikino; negrąžino pareiškėjo į ankstesnes pareigas ir laikė jį atleistu iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 14 707,62 Lt; kitos skundo dalies nepatenkino.

Teismas, vadovaudamasis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu, 56 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-555/2007, nustatęs, kad 2007 m. lapkričio 23 d. įspėjimas apie galimą atleidimą iš darbo pareiškėjui buvo išsiųstas jo atostogų metu (2007 m. lapkričio 13 d. – 2007 m. gruodžio 22 d.) ir nebuvo įteiktas, konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos 2008 m. sausio 2 d. laikytinas neteisėtu. Pažymėjo, jog nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuota įspėjimo apie atleidimą iš vidaus tarnybos procedūra bei neteisėtai atleisto pareigūno, negalinčio būti grąžintu į ankstesnes pareigas, atleidimo ir atsiskaitymo su tokiu pareigūnu tvarka, todėl ginčo atveju taikytinos DK nuostatos (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 1, 2 dalys, 5 str.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog dėl laikinojo nedarbingumo į tarnybą neatvyko daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių. Nenustatė, kad pareiškėjo ligos atveju pareigos yra paliekamos ilgesnį laiką. Kadangi pareiškėjas neginčija atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo, skundžiamą įsakymą, kuriuo pareiškėjas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą atleistas iš vidaus tarnybos, teismas panaikino, o pareiškėją laikė atleistu iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Esant nustatytai aplinkybei, jog atleidžiant pareiškėją iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytu pagrindu jam buvo išmokėta išeitinė kompensacija, pareiškėjui teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. balandžio 24 d.: 3 860,75 Lt x 3 mėn. + 183,85 Lt x 17 d. d. = 14 707,62 Lt). Kadangi nustatė, jog pareiškėjas apie jo atleidimą iš vidaus tarnybos nebuvo įspėtas, skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą perkelti jo atleidimo iš vidaus tarnybos datą laikė nepagrįstu (DK 130 str. 8 d.). Teismas, nustatęs, kad 2008 m. sausio 2 d. pareiškėjui sumokėta 17 190,47 Lt su darbo santykiais susijusi išmoka, o 2008 m. sausio 7 d. jam grąžintas iš išeitinės pašalpos išskaitytas 5 559 Lt pajamų mokestis, priėjo prie išvados, jog reikalavimas iš atsakovo priteisti delspinigius laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas (Statuto 58 str. 1 d., Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str.).

III.

Atsakovas Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 102–103) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui nebuvo įteiktas įspėjimas apie galimą atleidimą, nes pranešimas apie galimą atleidimą registruotu laišku jam buvo išsiųstas 2007 m. lapkričio 23 d., nepažeidžiant Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų iki Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo. Kadangi nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui tris kartus buvo bandoma įteikti pranešimą apie galimą atleidimą, todėl teismas tai turėjo vertinti kaip atsisakymą priimti šį pranešimą ir taikyti Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 124 straipsnio 2 dalį bei 128 straipsnį (įstatymo analogija), nes pašto darbuotojai savo pareigas įvykdė tinkamai.

Pabrėžė, kad teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas ne kartą atostogų metu sirgo ir apie tai neinformavo nei tiesioginio vadovo, nei Institucijos administracijos (Statuto 41 str. 1 d.), o šios aplinkybės patvirtintos įrodymais. Tokiais veiksmais pareiškėjas užkirto kelią darbdaviui jį informuoti apie galimą atleidimą ligos metu.

Nurodė, kad teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad telefonu buvo informuotas apie galimą atleidimą ir apie išsiųstą raštišką pranešimą apie galimą atleidimą.

Pažymėjo, kad iškviesti pareiškėją į darbovietę jo ligos bei atostogų metu nebuvo teisinio pagrindo. Įspėti pareiškėją ne jo atostogų metu neturėjo jokių galimybių. Įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę vadovui net atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos jo ligos ar atostogų metu (Statuto 53 str. 1 d. 15 p., 56 str. 1, 4 d.), nekalbant apie pranešimo apie galimą atleidimą įteikimą ligos ar atostogų metu.

Atsakovo manymu, pareiškėjas sąmoningai vengė priimti pranešimą apie galimą atleidimą, suteikdamas sau galimybę ateityje bylinėtis su buvusiu darbdaviu, turint tikslą siekti materialinės naudos.

Pareiškėjas V. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–109) prašė pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį dėl 884,43 Lt delspinigių priteisimo, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, jog jam buvo žinoma vadovo informavimo tvarka nedarbingumo atveju. Apeliantas priskaičiavo ir išmokėjo už nedarbingumą 2007 m. spalio mėn., todėl žinojo apie nedarbingumą bei jo trukmę. Pažymėjo, jog apeliantas tyčia klaidina teismą, nes iš viso neturėjo teisinio pagrindo atleisti jo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Įspėjimo dieną dar nebuvo suėjęs Statuto nustatytas terminas, o atleidimo dieną nedarbingumo laikotarpis dar neviršijo 140 kalendorinių dienų. Apeliantas pažeidė Statuto 56 straipsnio 3 dalies reikalavimus dėl įspėjimo.

Pažymėjo, kad teismas netinkamai pritaikė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį, todėl teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo turi būti pakeista (DK 141 str. 1, 3 d.).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 10 d. sprendimu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad Statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostata dėl pareigūno rašytinio įspėjimo jo laikinojo nedarbingumo metu aiškiai parodo, kad toks įspėjimas daromas tokiomis sąlygomis, kai tarp įspėjančios šalies ir įspėjamojo pareigūno nėra įprasto darbinio kontakto. Todėl nurodytas įspėjimas negali būti įteiktas įspėjamajam pareigūnui pasirašytinai, o turi būti siunčiamas atitinkamu raštu. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad apie galimą atleidimą įspėjamojo rašto išsiuntimas registruotu laišku yra tinkama Statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatyto įspėjimo forma.

Pasisakydama dėl Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų termino, kolegija pažymėjo, kad šio termino paisymas nėra absoliuti vidaus tarnybos institucijos (darbdavio) pareiga, nes jo laikymasis yra sietinas su atitinkamos informacijos apie pareigūno laikinojo nedarbingumo laiką pateikimu minėtą įspėjimą teikiančiai šaliai (darbdaviui), o tai pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį bei 32 straipsnio 5 dalį privalo padaryti (tokią informaciją privalo pateikti) pats laikinai nedarbingas pareigūnas. Todėl tuo atveju, kai Statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatytas įspėjimas nebuvo padarytas prieš nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą dėl to, kad laikinai nedarbingas asmuo nebuvo pateikęs atitinkamos informacijos apie nedarbingumo laiką, įspėjimo termino pažeidimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti atleidimą iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą neteisėtu.

Iš bylos matyti, kad 2008 m. sausio 1 d. suėjo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatytas 140 kalendorinių dienų pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laikas (pareiškėjas pradėjo sirgti nuo 2007-03-07), o pagrindas įspėti pareiškėją apie galimą atleidimą iš tarnybos dėl laikinojo nedarbingumo atsirado 2007 m. spalio 17 d. (diena, kai suėjo 110 pareiškėjo laikinojo nedarbingumo per paskutinius 12 mėnesių kalendorinių dienų). Iš bylos taip pat matyti, kad nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjui (atsakovo 2007-08-17 įsakymu) buvo suteiktos kasmetinės atostogos iki 2007 m. spalio 17 d., tačiau pareiškėjui padavus (2007-09-26, 2007-11-12) prašymus dėl kasmetinių atostogų laiko pratęsimo ir pateikus atostogų metu nedarbingumo pažymėjimų kopijas, nurodytų kasmetinių atostogų laikas du kartus (atsakovo 2007-09-27 ir 2007-11-13 įsakymais) buvo pratęsiamas Statuto 32 straipsnio 5 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad minėtą 2007 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo nedarbingas. Nedarbingumo pažymėjimų apie laikinąjį nedarbingumą nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d., t. y. apie laikinąjį nedarbingumą minėtų kasmetinių atostogų metu, kopijos pareiškėjo pateiktos kartu su antru iš nurodytų prašymu dėl atostogų laiko pratęsimo, t. y. po minėtos 2007 m. spalio 17 d. Todėl darytina išvada, kad atsakovas šiuo atveju neturėjo (iš pareiškėjo gautos) informacijos apie pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laiką ir dėl šios priežasties neturėjo objektyvios galimybės įspėti pareiškėją apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu.

Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nurodytas faktines bylos aplinkybes (tai, kad įspėjimas apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu laišku 2007-11-23, t. y. po to, kai atsakovas gavo iš pareiškėjo informaciją apie pastarojo sirgimą kasmetinių atostogų metu nuo 2007-10-01 iki 2007-11-12 (b. l. 15-16, 34); kad pats pareiškėjo atleidimas iš tarnybos įvyko kitą po 140 kalendorinių dienų laikinojo jo nedarbingumo laiko, t. y. Statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatytą, dieną; tai, kad po minėto 2007-11-23 įspėjimo iki pareiškėjo faktiško atleidimo iš tarnybos 2008-01-02 praėjo daugiau negu 30 kalendorinių dienų), priėjo prie išvados, jog nagrinėjamojoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos neteisėtu.

V.

Pareiškėjas V. Ž. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą. Prašymą atnaujinti procesą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1) nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neanalizavo ir nepasisakė dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti laiką 884.43 Lt. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį Nr. A261-760/2008 ir pažymi, kad teismai turėjo vadovautis DK 141 straipsniu ir priteisti iš Institucijos už uždelstą atsiskaityti laiką 884.43 Lt (3891.50 Lt darbo užmokestį padalinti iš 22 darbo dienų sausio mėnesį ir padauginti iš 5 uždelstų dienų skaičiaus);

2) pažymi, kad kartu su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pateikė įrodymus (atsiskaitymo lapelio už 2007 m. spalio mėn. kopiją, išrašą iš jo banko sąskaitos), kuriais remiantis teismas galėjo nustatyti, kad atsakovas 2007 m. spalio 15 d. pervedė į jo sąskaitą 1915.15 Lt kaip atlyginimą už nedarbingumo laikotarpį. Teigia, kad iš atsiskaitymo lapelio už 2007 m. spalio mėn. matyti, jog apeliantas priskaičiavo ir išmokėjo jam už nedarbingumą spalio mėnesį. Prieina prie išvados, kad apeliantui buvo žinoma apie jo nedarbingumą bei jo trukmę. Pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmetė pateiktus įrodymus;

3) apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas dėl pareigūno atleidimo esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto sąlygoms. Nurodo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą ir pažymi, kad byloje nustatyta, jog iki 2008 m. sausio 1 d. imtinai, jis dėl laikinojo nedarbingumo nebuvo tarnyboje 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių. Nurodo, kad iš pateiktų darbo apskaitos žiniaraščių kopijų matyti, kad minėtų dokumentų pagrindu Institucija neturėjo teisinio pagrindo jo atleisti pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, nes pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius nei įspėjimo dieną, nei atleidimo dieną dar nesuėjęs Statuto nustatytas terminas, atleidimo dieną nedarbingumo laikotarpis dar neviršijo 140 kalendorinių dienų. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl pareigūno atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis Nr. A11-555/2007). Nurodo, kad pagal teismų praktiką dėl DK taikymo statutiniams tarnautojams, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik DK 130 straipsnio 8 dalimi, bet ir teismų praktika dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 8.6 punktą ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas prieidamas prie išvados, jog įspėjimo išsiuntimas paštu atostogų metu yra tinkamas Statuto 53 straipsnio 3 dalies taikymas, pažeidė materialinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjas V. Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-219/2009 teismui pateikė 2009 m. gegužės 7 d. (pagal pašto žymą ant voko). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą Nr. A143-219/2009 priėmė 2009 m. vasario 10 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis P8–61/2005 ir kt.). Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmetė pateiktus įrodymus. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-219/2009 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados pareiškėjo skundą atmesti. Todėl pagrindo teigti, kad šis procesinis teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba ji yra tiek neišsami, kad apskritai negalima suprasti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje, nėra. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti laiką 884.43 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos sumos priteisimas už uždelstą atsiskaityti laiką ir likę trys pareiškėjo reikalavimai (atsakovo įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pripažinimas neteisėtu; atsakovo įpareigojimas perkelti jo atleidimo iš vidaus tarnybos datą; vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas iš atsakovo) yra tarpusavyje susiję reikalavimai, todėl šiuo atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nebuvo būtina atskirai pasisakyti dėl delspinigių nuo darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, kadangi teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakytina.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009, P261–184/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas tvirtina buvus netinkamai aiškintą Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalį. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, kuriame įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikdymu vykdant tarnybines pareigas. Atleidimas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą galimas, jei darbdavys prieš 30 kalendorinių dienų iki Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareiškėjo laikinojo nedarbingumo metu būtų raštu įspėjęs apie galimą atleidimą (Statuto 56 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčija ne konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o teismo įrodymų vertinimą. Pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį tokių normų pažeidimą, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių ar kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina ir tai, kad vertinant pareiškėjo prašymo pagrįstumą yra reikšminga nustatyti visumą argumentų, patvirtinančių, kad sprendžiant ginčą buvo nesivadovauta teismų praktika, suformuota nagrinėjant panašias ar analogiškas bylas. Teisėjų kolegija pažymi, kad negalima vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutarties Nr. A11-555/2007 ištrauka. Būtina ją vertinti siejant su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis nagrinėjamomis šioje byloje ir teisės aiškinimu konkrečiai situacijai. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, prieidamas prie išvados, kad „apie galimą atleidimą įspėjamojo rašto išsiuntimas registruotu laišku yra tinkama Statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatyto įspėjimo forma“ nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Tačiau pažymėtina, jog nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, pasirinkdamas kurį Statuto 53 straipsnio 1 dalies punktą taikyti kaip atleidimo pagrindą, privalėjo taikyti tą teisės normą, kurios taikymo aplinkybės atsirado anksčiau. Pareiškėjo nurodyta nutarties ištrauka byloje, kurios faktinės aplinkybės skirtingos, ir kurioje nebuvo keliamas klausimas dėl Statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatyto įspėjimo įteikimo formos, negali būti pagrindu atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, akcentuodamas, kad „įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui gali būti įteiktas jį, kaip rašytinį dokumentą, paduodant asmeniškai darbuotojui, siunčiant paštu, taip pat perduodant telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galimais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti siuntėjo parašą, ir kitais būdais. Darbuotojo atsisakymas priimti šį dokumentą prilyginamas jo gavimui. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu jį darbuotojas gavo tokiu būdu, kad galėjo susipažinti su įspėjimo turiniu“. Teisėjų kolegija pažymi, kad tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime minima registruoto pašto siunta, kurioje yra įspėjimas, ir kuri nėra pripažįstama netinkama įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo forma. Priešingai, šiame nutarime minima, jog darbuotojo atsisakymas priimti registruoto pašto siuntą, kurioje yra įspėjimas, prilygintinas įspėjimo gavimui.

Dėl išdėstytų argumentų nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-219/2009.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-219/2009 pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš tarnybos.

Nutartis neskundžiama.