Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., 9 d., bausmės subendrintos su Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, bausmes apimant ir iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. V. UAB (duomenys neskelbtini) priteista 1916,62 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į saugyklą, o būtent: 2010 m. rugsėjo 16 d. laikotarpyje tarp 15.00 val. ir 16.00 val., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atėję į UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, pardavėjai pakuojant kitų pirkėjų prekes, tyrimo metu nenustatytam asmeniui užstojus pardavėją, iš pirmos vitrinos nuo įėjimo, nulaužė vitrinos stiklo laikiklį ir tokiu būdu pakėlęs stiklą, pagrobė svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, 1916,62 Lt vertės turtą – 25 vienetus sidabrinių grandinėlių, kurių bendras svoris 495,9 gramų.

Skunde nurodoma, kad jis buvo įtariamas BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu, o teismas be jokio pagrindo perkvalifikavo jo veiką į sunkesnę. Teigia, kad vagystę padarė iš vitrinos, kuri nebuvo nei saugoma, nei užrakinama.

Be to apeliantas nurodo, kad teismas savo nuosprendyje mini, jog jis buvo nurodęs, kad pavogė 15 arba 20 grandinėlių, nors ikiteisminio tyrimo metu jis sakė, kad pavogė 10 grandinėlių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. V. bei jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio.

Apylinkės teismas kvalifikavo S. V. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d., su kuo apeliaciniu skundu nesutinka apeliantas. Teisiamajame posėdyje S. V. iš esmės neneigė iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios parduotuvės vitrinos pagrobęs sidabrines grandinėles, tačiau neigė įsilaužęs į vitriną (2 t. 99 b. l.). Pasak apelianto, jis priėjo prie vitrinos, pakėlė stiklą ir paėmė grandinėles. Savo skunde apeliantas tvirtina, kad vitrina, kurioje buvo sudėtos grandinėlės, buvo neužrakinta ir nesaugoma, todėl, jo manymu, į saugyklą jis neįsibrovė. Toks apelianto pateikiamas padaryto nusikaltimo objektyvių aplinkybių vertinimas iš esmės prieštarauja suformuotai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 52, 2005-06-23, Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose).

Pirmiausia pažymėtina, kad įsibrovimas, kaip vagystę kvalifikuojantis požymis, yra suprantamas kaip bet koks neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas gali būti įgyvendinamas ne vien įveikiant kliūtis, į ką konkrečiu atveju kreipia dėmesį apeliantas, bet patenkant ir be kliūčių, pvz. kai objektas paliktas neužrakintas. Parduotuvės vitrina, iš kurios S. V. pagrobė svetimą turtą, buvo specialiai įrengta prekių saugojimui ir laikymui, todėl atitinka BK 178 str. 2 d. dispozicijoje įvardytos saugyklos požymius.

Taigi, nepriklausomai nuo to, ar S. V. paprastai atidarė vitrinos stiklą, ar nulauždamas laikiklius, ar būtų sudaužęs vitriną – visais atvejais jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip įsibrovimas į saugyklą. Kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas aiškiai suvokė nusikalstamą savo elgesio pobūdį ir suprato, kad neturi jokios teisės patekti į parduotuvės vitriną. Tačiau S. V. pasirinko elgesio variantą – neteisėtai pateko į parduotuvės vitriną ir iš jos pagrobė svetimą turtą, todėl jo veiką pagrįstai teismas kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d. ir keisti nuosprendį šioje dalyje, kaip prašo apeliantas, nėra jokio pagrindo.

Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pakeisti ankščiau pareikštą kaltinimą teisme, kvalifikuojant kaltininko nusikalstamą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Teisiamojo posėdžio metu prokurorė suformulavo ir prašė pakeisti S. V. pareikštą kaltinimą, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 178 str. 2 d. (2 t. 78; 99 b. l.). Naujai suformuluotas kaltinimas buvo įteiktas proceso dalyviams, tarp jų ir kaltinamajam S. V., padaryta 3 dienų pertrauka, kad apeliantas ir jo gynėjas galėtų pasiruošti gynybai. Taigi apeliantui buvo užtikrinta teisė į gynybą ir BPK 256 str. nuostatos šiuo atveju nebuvo pažeistos.

Skundu nuteistasis taip pat ginčija apylinkės teismo išvadą, kad jis pagrobė 25 vnt. sidabrinių grandinėlių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad net pats apeliantas negalėjo tiksliai nurodyti nei kiek grandinėlių pagrobė, nei kiek gavo pinigų pardavęs grandinėles. Teisiamajame posėdyje S. V. teigė, kad paėmė grandinėlių tiek, kliek tilpo į saują – ,,...galėjau pavogti apie 15-20 grandinėlių.“, ir tuo pačiu tvirtino – ,,Pavogiau apie 8-10 grandinėlių, tiksliai nepamenu...“ (2 t., 95; 99 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistojo teiginiai apie 10 vnt. grandinėlių pagrobimą yra niekuo nepagrįsti, todėl atmestini, nes iš to, kas išdėstyta, aišku, jog jis pats negali nurodyti pagrobtų grandinėlių kiekio.

Tuo tarpu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. V. pagrobė 25 vnt. sidabrinių grandinėlių, nes šį kiekį pateiktais, byloje esančiais dokumentais (1 t., 11-14 b. l; 2 t. 62-77 b. l.) ir argumentuotais paaiškinimais teisiamajame posėdyje pagrindė civilinio ieškovo atstovė S. M. bei liudytoja J. K. (2 t., 95-97 b. l.). Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesiremti pateiktais dokumentais ir atstovės bei liudytojos parodymais.

Bausmė apeliantui pagal BK 178 str. 2 d. paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, S. V. asmenį apibūdinančius duomenis, į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė, tačiau pažymėjo, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Kolegijos nuomone, konkrečiu atveju, būtų galima daryti išvadą, kad S. V. pripažino esmines savo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Prisipažinimą, kaip kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę galima pripažinti, tik kai asmuo gailisi dėl savo nusikalstamo elgesio – neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Byloje esantys duomenys, apibūdinantys S. V., neleidžia daryti išvados, kad jis neigiamai vertina savo poelgius, nes tik atlikęs laisvės atėmimo bausmę (2010-03-10) pagal ankstesnį teismo nuosprendį, 2010-08-31 jau padarė baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 178 str. 4 d., už kurį buvo nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nuosprendžiu (2 t. 23-24 b. l.), 2010-09-16 padarė apysunkį nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, o 2010-10-06 padarė nesunkų nusikaltimą pagal BK 178 str. 1 d., už kurį buvo nuteistas Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu (2 t. 81-85 b. l.). Įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad S. V. gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tik deklaratyvus pareiškimas, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį, todėl tai nelengvina jo atsakomybės. Kolegijos nuomone, S. V. paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.