Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-15 · Administracinė byla Nr. eI-3832-1047/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-15
Bylos Nr.
eI-3832-1047/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02003-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Beata Martišienė, Tomas Blinstrubis, Iveta Pelienė
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Advokatai
Robertas Banevičius
Administracinė byla Nr. eI-3832-1047/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02003-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

dalyvaujant pareiškėjui M. A. ir jo atstovui advokato padėjėjui Robertui Banevičiui,atsakovės atstovui Tomui Mozūrai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl spendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. ATRS-1438 „Dėl sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – ir KAM) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 12-01-825 „Dėl 2019 m. balandžio 30 d. skundo“ (toliau – Sprendimas 1); 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą išspręsti klausimą, priimant sprendimą pareiškėjui atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2020 m. gegužės 1 d.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad KAM Sprendime 1 konstatavo faktą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų / įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kad dėl šaukimo atlikti karo tarnybą jis, kaip karo prievolininkas, patirtų tokio masto nuostolius, kurie nepataisomai neigiamai paveiktų jo ir jo artimųjų ateitį bei keltų realų pavojų jų sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš dalies sutinka, jog dėl to, kad nesikreipė teisinės pagalbos į profesionalius teisininkus, dėl nežinojimo / nesupratimo, kartu su teiktais prašymais nesugebėjo pateikti visų tinkamų ir pagrįstų įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad privalomos karinės tarnybos atlikimas galėtų turėti tokio masto nuostolius, kurie nepataisomai neigiamai paveiktų jo ir jo artimųjų ateitį ir keltų realų pavojų jų sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjas teikia teismui išsamią ir pilną informaciją, kodėl karo tarnyba turėtų būti atidėta, t. y. pareiškėjas turi mažametį sūnų, kurio išlaikymui, kiekvieną mėnesį yra skiriama po 120,00 Eur (Šakių rajono apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-143 8-630/2017 bei banko išrašas apie mokamą išlaikymą sūnui); pareiškėjo sūnų augina jo mama, kuriai taip pat yra reikalingas išlaikymas, nes ji negauna jokių pajamų, todėl bendrai sūnaus ir mamoms poreikiams pareiškėjas skiria po 300 Eur per mėnesį. Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 14 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu iki 2020 m. liepos 14 d. privalo per mėnesį mokėti po 132,01 Eur bei verslo / darbo reikalams pasiskolino iš fizinio asmens 5 000 Eur, kuriuos yra įsipareigojęs grąžinti iki 2020 m. kovo 1 d.

Paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 22 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą ir užsiima krovinių kelių transportu ir perkraustymo veikla. Turi tik pagrindinį išsilavinimą, todėl susirasti geriau apmokamą darbą sunku, neturi jokios kvalifikacijos, todėl būtina išsaugoti dabartinę darbinę veiklą. Skunde teismui pareiškėjas pateikia įmonių su kuriomis vykdo bendradarbiavimą ir plečia savo veiklą. Pareiškėjo įsitikinimu, staiga nutraukus darbinę individualią veiklą dėl šaukimo į karo tarnybą, sugrįžti atgal į pradėtą verslą bus neįmanoma. Tačiau atidėjus karo tarnybą vieneriems metams, savo pradėtus darbus galėtų pavesti naujai į darbą priimtam asmeniui, taip išsaugotų galimybę neprarasti klientų. Paaiškino, kad esant sunkiai situacijai buvo priverstas emigruoti, todėl šį kartą nenorėtų prarasti darbo ir vėl emigruoti. Pareiškėjas yra iš daugiavaikės šeimos, be pareiškėjo yra šeši nepilnamečiai broliai ir seserys, todėl finansinės paramos tikėtis iš savo šeimos negali.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis karo prievolininkas turi teisę prašyti karo prievolę administruojančios institucijos, jog karo tarnyba jam būtų atidėta, jei šis patirs neproporcingai didelę žalą ir šios žalos pavyks išvengti, jei tarnyba bus atliekama kitu metu. Šis teisinis reglamentavimas leidžia karo prievolininkui susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir išvengti žalos, taip sukuriant prielaidas būsimai tarnybai. Taigi karo prievolininkas teikdamas prašymą turi įrodyti dvi aplinkybes: jog karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą; įrodyti, jog tarnybą atliekant kitu metu žalos bus išvengta.

Dėl siūlytos savanorių karo tarnybos, kuri vykdoma tik savaitgaliais pažymėjo, kad mielai pasirinktų ją, tačiau darbas / veikla / verslas, kurią šiuo metu vykdo, dažniausiai vyksta savaitgaliais, todėl ir su šia alternatyva negalėjo sutikti. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė jį klaidino, nes, kaip paaiškėjo, savanorių karo tarnyba atliekama ne tik savaitgaliais, tačiau būna ir pratybos, kurios trunka dvi savaites, o pati tarnyba trunka ne devynis mėnesius, tačiau trejus metus.

Pareiškėjo įsitikinimu, visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad karo tarnybos atlikimas jam sukels neproporcingai didelę finansinę žalą, todėl sprendžia, kad karo tarnyba turėtų būti atidėta iki 2020 m. gegužės 1 d. Pažymėjo, kad atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą ir nesudarė pareiškėjui galimybės pateikti paaiškinimus bei papildomus duomenis, kas, pareiškėjo teigimu, lėmė nepalankaus sprendimo priėmimą.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad Tarnyba išanalizavusi pareiškėjo pateiktą prašymą, dokumentus bei papildomus dokumentus, pagrįstai pareiškėjo prašymo netenkino ir neatidėjo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir NPPKT).

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su nurodomomis naujomis aplinkybėmis ir įrodymais pažymėjo, kad nėra nurodoma, kodėl visų teikiamų įrodymų negalėjo pateikti kartu su prašymu Tarnybai. Aptardama naujus pateiktus įrodymus atsakovė atkreipia dėmesį, jog lėšos, kurias pareiškėjas skiria savo mažamečiui vaikui yra tik už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. gegužės 28 d., tačiau ankstesni mokėjimai nėra pateikiami. Dėl vaiko mamos išlaikymo pažymėjo, jog nėra pateikiami jokie rašytiniai įrodymai, kad vaiko mama negauna jokių pajamų ir niekur nedirba, kaip ir nėra pateikta įrodymų, jog vaiko ir vaiko mamos išlaikymui pareiškėjas skiria 300 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, pareiškėjas pats siekia sudaryti situaciją, kuri patvirtintų galimai kilsiančią neproporcingą žalą, nes gavęs šaukimą dėl NPPKT, 2019 m. kovo 1 d. pasirašo 5 000 Eur paskolos sutartį su fiziniu asmeniu ir tokiais veiksmais didina savo įsipareigojimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant NPPKT per mėnesį jam būtų mokama 140,60 Eur išmoka buitinėms išlaidoms padengti (iš ko galėtų būti mokamos įmokos pagal paimtą vartojimo kreditą), bei gautų pilną išlaikymą – maistas, gyvenamoji vieta, materialinės vertybės reikalingos tarnybos atlikimui. Taip pat asmenys atlikę tarnybą, priklausomai nuo tarnybos įvertinimo ir pasirinkimo savo noru ar pirmumo teise, gauna išmoką nuo 684 Eur iki 1778,40 Eur.

Pareiškėjas akcentuoja, kad finansiniai įsipareigojimai yra viena iš pagrindinių priežasčių dėl ko jam turėtų būti atidedama NPPKT, tačiau nepateikė duomenų, ar kreipėsi į kreditorius dėl savo įsipareigojimų atidėjimo (pagrindai galėtų būti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos: 6.204 straipsnis – sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms, 6.253 straipsnis – civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės). Taip pat pagal pateiktas sutartis su klientais matyti, kad nėra jokios pareiškėjo civilinės atsakomybės nutraukus sutartį.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo veikla (transporto paslaugos) nėra išskirtinio pobūdžio, t. y. šis darbas negalėtų būti vertinamas, kaip reikalaujantis ypatingų žinių ar įgūdžių, kurie galėtų būti prarasti tarnybos metu. Pagal pateiktus banko išrašus ir kasos kvitą pareiškėjas nuo veiklos pradžios 2018 m. birželio 22 d. iki 2019 m. gegužės 24 d., t. y. per 11 mėnesių gavo 4 265,92 Eur pajamų (vidutiniškai 387,81 Eur pajamų per mėnesį), iš ko matyti, kad pareiškėjo mėnesinės pajamos atskaičiavus mokesčius ir patiriamas išlaidas nesiekia Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio. Todėl sprendė, kad tokią veiklą sustabdžius NPPKT atlikimo metu, pareiškėjui nekils neproporcingai didelė žala. Paminėjo, kad pareiškėjui atlikus NPPKT jis turėtų galimybę įsidarbinti kaip profesinės karo tarnybos karys, gauti konkurencingą atlyginimą priklausomai nuo kario laipsnio, bei siekti karjeros.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginį, kad Tarnybos ir KAM ministro sprendimai buvo priimti atlikus tik formalų vertinimą, nesudarant galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir papildomus dokumentus, taip pažeidžiant gero administravimo principą, laikė nepagrįstais. Pabrėžė, kad pareiškėjas pats nurodė, jog visų dokumentų, kurie galėtų pagrįsti neproporcingai didelę žalą nepateikė dėl savo kaltės. Iš susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad pareiškėjo buvo prašoma pateikti papildomus dokumentus, kurių jis nepateikė, nenurodė, kodėl negali pateikti, neprašė skirti daugiau laiko dokumentų pateikimui.

Pažymėjo, kad pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir KAM 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto „Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 11 ir 12 punktus prašymus dėl tarnybos atidėjimo nagrinėja ir sprendimą priima Tarnyba, skundai dėl minėtos Tarnybos sprendimų teikiami KAM, tad teismas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis vertina minėtų dviejų subjektų priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, o ne iš naujo nagrinėja prašymus dėl NPPKT atidėjimo.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas žinojo apie savo neišvengiamą karo prievolės atlikimo pareigą ir buvo šaukiamas atlikti NPPKT nuo 2015 m., t. y. 2015 m. gegužės 11 d. pirmą kartą pateko į viešai skelbiamus Šauktinių sąrašus eilės Nr. 2737, tačiau nebuvo paskirtas į NPPKT, kadangi šauktinių gretos buvo užpildytos savanoriais, taip pat ir 2017 m., kai pareiškėjas Šauktinių sąraše pateko eilės Nr. 5375. Kiekvienas karo prievolininkas prieš prisiimdamas atsakomybes, įsipareigojimus bei planuodamas savo karjerą bei asmeninį gyvenimą, turi įvertinti realią ir galimą riziką patekti į šaukiamųjų sąrašus, todėl yra suteikta galimybė savanoriškai atlikti NPPKT pasirenkant tarnybos vietą, būdą ir laiką. Suprasdamas apie savo pareigą atlikti 9 mėn. trunkančią NPPKT Pareiškėjas prisiėmė visą riziką įsipareigodamas tiek finansiškai, tiek kitaip, todėl pagrįstai darytina išvada, kad Pareiškėjui atliekant NPPKT nebūtų padaryta neproporcingai didelė žala Pareiškėjo asmeniniams, darbo, šeimos arba visuomenės interesams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Šalies argumentai

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą. Pareiškėjas paaiškino, kad ieško ir rado kitą žmogų, kuriam perduos verslą, jį dabar apmoko, sutarties neturi. Prašė ne atleisti nuo tarnybos, o ją atidėti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. ATRS-1438, KAM 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 12-01-825, kuriais nuspręsta neatidėti pareiškėjui nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2020 m. gegužės 1 d.

Pareiškėjas su 2019 m. vasario 5 d. prašymu (Plungės KPKP gautas 2019 m. vasario 20 d.) kreipėsi į Tarnybą prašydamas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, nes vykdo savo verslą, moka paskolą, išlaiko mažametį sūnų, turi įsipareigojimų parduotuvėms, su kuriomis yra pasirašęs sutartis. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2018 m. birželio 14 d. vartojimo kredito sutartį Nr. CS9921221010, individualios veiklos pažymą Nr. 859023, sutartį su įmone UAB „ZBIGA“ Nr. 2018/11/22, vaiko gimimo liudijimą.

Tarnybos specialistas įvertinęs, kad trūksta dokumentų sprendimo priėmimui, 2019 m. kovo 5 d. elektroniniu paštu paprašė pareiškėjo iki 2019 m. kovo 19 d. pateikti papildomus dokumentus – pažymą iš „Sodros“ apie draugės gaunamas pajamas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d., dokumentus, patvirtinančius individualią veiklą / pajamas / įsipareigojimus, pažymą apie šeimos sudėtį.

2019 m. kovo 19 d. pareiškėjas elektroniniu paštu pateikė papildomus dokumentus: 2018 m. rugpjūčio 6 d. paslaugų sutartį su UAB „Jysk Baltic“ ir 8 išrašytas sąskaitas faktūras (įmonėms: UAB „Jysk Baltic“, UAB „Zbiga“, UAB „Lirema“, UAB „M Prekyba“ ir UAB „Wistra Cargo Control“).

2019 m. kovo 19 d. Tarnybos specialistas elektroniniu paštu pareiškėjo pasiteiravo dėl šeimos sudėties ir pažymos iš „Sodros“ apie draugės gaunamas pajamas už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Pareiškėjas tą pačią dieną Tarnybos specialistui atrašė, kad šių dokumentų negali pateikti ir prašė vertinti prašymą pagal tuos dokumentus, kuriuos pateikė.

Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Sprendimu nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neatidėti pareiškėjui NPPKT. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad nuolatinė privalomoji karo tarnyba sukelia tam tikrus nepatogumus ir apribojimus visiems karo prievolininkams, yra padaroma žala asmeniniams karo prievolininko interesams, tačiau ši žala taip pat vertintina konstitucinės karo prievolės, valstybės gynybos interesų ir padidėjusių grėsmių šiems interesams kontekste. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o viešojo intereso institutas pabrėžia kolektyvinio intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Taip pat nurodoma, kad asmenų prašymai turi būti pagrįsti ne tik kylančią neproporcingai didelę žalą, bet ir įrodyti, jog tarnybą atliekant kitu metu žalos būtų galima išvengti. Pažymėta, kad prieš planuodamas karjerą ir asmeninį gyvenimą, bei prisiimdamas atitinkamus įsipareigojimus, pareiškėjas turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti karo tarnybą savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutikdamas su tokiu Tarnybos Sprendimu, pareiškėjas pastarąjį apskundė KAM, iš esmės nurodydamas tuos pačius argumentus kaip ir Tarnybai, tačiau skundu paprašė prijungti papildomus dokumentus – 2017 m. spalio 11 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartis, pagal kurią pareiškėjui priteistas vaiko išlaikymas po 120 Eur per mėnesį, „Sodros“ pažymą apie asmens negautas išmokas, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo vaiko mama laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. išmokų negavo.

KAM išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė Sprendimą 1, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino. Sprendimas 1 motyvuotas tuo, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka tokio pobūdžio žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo prievolę, konstatuoti. Taip pat pažymėta, kad vertinant prašyme nurodytų aplinkybių visumą bei jų atitiktį Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintai sąlygai – neproporcingai didelė žala asmeniniams prievolininko ar visuomeniniams interesams turi realiai egzistuoti ir gali būti konstatuojama tik gavus atitinkamus duomenis (įrodymus). Nurodė, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka tokio pobūdžio žalai asmeniniams interesams konstatuoti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Sprendimu bei su KAM Sprendimu 1, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus sprendimus ir įpareigoti KAM išspręsti klausimą, priimant sprendimą pareiškėjui atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2020 m. gegužės 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, trunkančią 9 mėnesius, iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 19 iki 26 metų (įskaitytinai).

Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Pažymėtina, jog prašymai dėl NPPKT atidėjimo nagrinėjami vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis, kurio 4 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. To paties Tvarkos aprašo 5 punktas nustato, kad karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nepagrįsti prašymai nenagrinėjami. Jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis. Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad prašymas turi būti pasirašytas karo prievolininko ar jo įgalioto asmens, jame nurodytas karo prievolininko vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, duomenys ryšiams palaikyti.

Taigi, iš pacituotų teisės aktų nuostatų, spręstina, jog pareiškėjas teikdamas prašymą atidėti NPPKT turėjo pateikti ne tik pagrįstą prašymą, tačiau žalą pagrindžiančius įrodymus. Tai, kad tokių įrodymų nepateikė pripažįsta ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog įrodymų nepateikė dėl patirties stokos. Pareiškėjo įsitikinimu, teismui pateikti visi įrodymai, kurie patvirtina, kad neatidėjus NPPKT pareiškėjui kils neproporcingai didelė žala.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 straipsnis). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015).

Nagrinėjamu atveju Tarnyba ir KAM, priimdamos ginčijamus sprendimus, galėjo remtis tik tais dokumentais, kurie joms buvo pateikti prieš priimant sprendimus. Atitinkamai ir teismas turi įvertinti, ar minėtoje situacijoje pareiškėjo turimi duomenys sudarė prielaidas priimti būtent tokius sprendimus. Nors pareiškėjo su skundu dalis įrodymų nebuvo pateikti Sprendimo, Sprendimo 1 priėmimo metu, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigta, arba patvirtinta pareiškėjo teisė į NPPKT atidėjimą, teismo vertinimu, būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų ir argumentų papildomas ištyrimas.

Pareiškėjas teigia teismui, kad turi mažametį sūnų, kuriam teikia 120 Eur per mėnesį išlaikymą, pagal 2017 m. spalio 11 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį. Pateikė banko išrašus apie mokamą išlaikymą. Tačiau pažymėtina, kad banko išrašai patvirtina mokėjimus tik nuo 2019 m. sausio 19 d. Įrodymų, apie teiktą išlaikymą už ankstesnį laikotarpį, nėra pateikta. Taip pat pažymėtina, kad vaiko išlaikymo pareiga pareiškėjui išliks ir po 2020 m. gegužės 1 d., iki kurios pareiškėjas prašo atidėti tarnybą. Taigi šiuo aspektu tarnybos atlikimas kitu metu nekeičia situacijos. Kitas pareiškėjo argumentas yra tas, jog jis turi išlaikyti ne tik mažametį savo vaiką, tačiau ir jo mamą, kuri negauna jokių pajamų, tad sūnaus ir jo mamos poreikiams pareiškėjas skiria 300 Eur per mėnesį. Tačiau teismas pažymi, jog ir šiems argumentams pagrįsti nėra pateikta jokių įrodymų. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su prisiimtais finansiniais įsipareigojimais ir darbinės veiklos pažymėtina, kad finansinius įsipareigojimus pareiškėjas prisiėmė savo rizika, t. y. nuo 2015 m. turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti NPPKT savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Dar daugiau – pareiškėjas žinojo apie savo neišvengiamą karo prievolės atlikimo pareigą: pareiškėjas buvo šaukiamas atlikti NPPKT nuo 2015 m., t. y. 2015 m. gegužės 11 d. pirmą kartą pateko į viešai skelbiamus Šauktinių sąrašus eilės Nr. 2737, tačiau nebuvo paskirtas į NPPKT, kadangi šauktinių gretos buvo užpildytos savanoriais, taip pat ir 2017 m., kai pareiškėjas Šauktinių sąraše pateko eilės Nr. 5375. Taip pat pastebėtina ir tai, jog pats pareiškėjas nesikreipė dėl sudarytų finansinių įsipareigojimų atidėjimo, nors tokią galimybę turėjo. Pareiškėjas paaiškino teismui, kad atidėjus NPPKT jis galėtų išvengti darbinės veiklos sužlugimo, nes per atidėjimo laikotarpį jis priimtų į darbą kitą asmenį ir taip išsaugotų klientus. Teismas vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus pažymi, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo neigiamų sprendimų priėmimo siekė savo darbinę veiklą išsaugoti, t. y. surasti ir įdarbinti kitą asmenį. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad rado žmogų, bet sutarties nepateikė. Taigi teismas pareiškėjo paaiškinimus atmeta kaip neįrodytus. Konstatuotina, jog pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia tik menama žala, galinčia ateityje pasireikšti klientų praradimu, verslo nutraukimu. Karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias atsirasti realiai. Vien tik bendro pobūdžio aplinkybių nepakanka išvadai, kad pareiškėjui tiesiogiai veiklos nevykdant devynis mėnesius, gali būti / bus padaryta tokio masto žala, kuri gali net sustabdyti pareiškėjo individualios veiklos funkcionavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga, įrodyti aplinkybes, kurių pagrindu prašoma atidėti karo tarnybą, tenka pareiškėjui.

Karo prievolininkas tarnybos atlikimo metu yra išlaikomas valstybės, todėl pragyvenimo išlaidos karo tarnybos metu jiems yra visiškai užtikrinamos. Atsižvelgiant į tai, pajamų negavimas tarnybos metu būtent iš įmonės veiklos pareiškėjui neturėtų būti kliūtis nevykdyti privalomosios karo tarnybos. Tiek prašyme, tiek skunde teismui nurodytos priežastys institucijų pagrįstai nebuvo įvertintos kaip išskirtinės, realios ir galinčios būti pagrindu atidėti privalomosios karo tarnybos atlikimą Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Taip pat teismas nenustatė priežasčių laikinumo, t. y. priežastys, kurias nurodė pareiškėjas, neišnyks iki 2020 m. gegužės 1 d. – taigi teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis neprašo atleisti nuo tarnybos, o prašo ją atidėti.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnybos 2019 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. ATRS-1438 bei KAM 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 12-01-825 priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių administracinių aktų, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Administracinius aktus pripažinus teisėtais, negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Tarnybą atidėti pareiškėjui nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą dėl esamos grėsmės padaryti neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams interesams.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas teismo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straispniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBeata MartišienėIveta Pelienė