Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo J. V. nukentėjusiajam A. U. priteista 814 (aštuoni šimtai keturiolika) litų ir 34 ct. turtinės žalos atlyginimui ir 25 000 (dvidešimt penki tūkstančiai) litų neturtinės žalos atlyginimui. Taip pat iš nuteistojo priteista 5099 (penki tūkstančiai devyniasdešimt devyni) litai ir 58 ct. Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 6 d. apie 21 val. bendrabučio, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), penkto aukšto koridoriuje tyčia dėl chuliganiškų paskatų du kartus smogė peiliu A. U. į krūtinę ir į pilvą, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą - kiauryminę durtinę pjautinę žaizdą kairėje viršraktikaulinėje srityje su poraktikaulinės venos sužalojimu, kraujo išsiliejimu į kairiąją pleuros ertmę, bei kiauryminę durtinę pjautinę pilvo kairės pusės žaizdą su riestinės žarnos, didžiosios taukinės sužalojimu. Taip nuteistasis J. V. padarė nusikaltimą numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Taip pat nuteistasis J. V. mano, kad jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nelaikytina tai, jog jis pirmą dieną po paleidimo iš įkalinimo įstaigos padarė šią nusikalstamą veiką. Be to, apeliantas teigia, kad teismas jam tokią didelę bausmę skyrė vien už ankstesnius teistumus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo jos ginamojo skundą patenkinti, prokurorė prašo nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam J. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei atsižvelgęs į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir BK 56 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui taisykles, pagrįstai jam paskyrė 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

Motyvai dėl nuteistojo J. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Nuteistasis J. V. neginčija, jog peiliu sužalojo nukentėjusįjį A. U. , tačiau iš jo apeliacinio skundo turinio matyti, kad įvykio metu susiklosčiusią situaciją bei savo veiksmus sužalojant A. U. , nuteistasis vertina kaip veikimą būtinosios ginties sąlygomis.

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu tarp nuteistojo J. V. ir nukentėjusiojo A. U. bei liudytojo P. U. kilo žodinis konfliktas. Apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad šio konflikto iniciatoriumi buvo būtent nuteistasis J. V. , nors pastarasis ir teigia priešingai. Nukentėjusysis bei liudytojai, tame tarpe ir nuteistojo pažįstama J. B. , pas kurią įvykio metu jis svečiavosi, paneigė nuteistojo aiškinimą, jog šis konfliktavo su bendrabučio gyventojais, neva gindamas J. B. nuo pastarųjų užgauliojimo. Liudytoja J. B. teismo posėdžio metu parodė, kad prie jos niekas nepriekabiavo ir jos neįžeidinėjo, o girtas bei agresyviai nusiteikęs nuteistasis pats įžeidžiamai kibo prie P. U. ir A. U. , akivaizdžiai provokuodamas konfliktą (t.2, b.l. 44). Šias, liudytojos J. B. nurodytas aplinkybes, iš esmės patvirtina nukentėjusiojo bei kitų liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą apygardos teisme duoti parodymai. Nukentėjusysis A. U. parodė, kad J. V. neužgauliojo, ilgai kentė pastarojo įžeidinėjimus ir tik vėliau šiam liepus „dingti į kambarį“, supyko ir nusprendęs J. V. išvyti į laiptinę ėmė artintis prie nuteistojo, tuo tarpu pastarasis nusimetė striukę ir pradėjo eiti link nukentėjusiojo (t.1, b.l. 15-16; t.2, b.l. 41). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė ir liudytojos V. U. , L. U. bei J. B. (t.1, b.l. 42-43, 44-45, 48-49; t.2, b.l. 42, 44). Iš šių liudytojų parodymų taip pat matyti, kad P. U. į konfliktą įsijungė tik vėliau, mėgindamas besigrumiančiam nukentėjusiajam A. U. padėti išstumti nuteistąjį į laiptinę. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad nukentėjusysis A. U. , kokiu nors būdu būtų pavojingai kėsinęsis į nuteistojo J. V. sveikatą ar gyvybę. Nesant pavojingo kėsinimosi, kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje nebuvo ir būtinosios ginties būklės. Todėl, nuteistojo J. V. veiksmai, kuriais sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. U. sveikata, negali būti vertinami kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ar šioje situacijoje galėjo būti būtinosios ginties ribų peržengimas.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojos J. B. parodymai, nurodant kai kurias įvykio aplinkybes, yra prieštaringi. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo teiginiai nepagrįsti. Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojos J. B. teisme duotais parodymais, nes jie iš esmės sutampa su kitų liudytojų pirmos instancijos teismo posėdyje duotais parodymais. Skunde nurodytas neatitikimas tarp J. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų dėl peilio ilgio yra neesminis ir šiuo atveju negali būti vertinamas pagrindu pripažinti šios liudytojos parodymus nepatikimais, todėl šiuo atveju BPK 20 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

Motyvai dėl J. V. paskirtos bausmės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam J. V. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę nei sankcijoje už sunkų sveikatos sutrikdymą numatytas bausmės vidurkis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, taip pat jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei BK 56 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmių skyrimo pavojingam recidyvistui taisykles, todėl paskyrė teisingą bausmę, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Apeliantas nepagrįstai skunde nurodo, kad jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog jis pirmą dieną po paleidimo iš įkalinimo įstaigos padarė naują nusikalstamą veiką. Tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, juolab, kad tokios nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenumato ir baudžiamasis įstatymas. Tačiau, apygardos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo J. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t.y. kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai, kad iki įvykio buvo girtaujama neneigė ir pats nuteistasis, šią aplinkybę jis patvirtino ir apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pas J. B. atsinešė butelį degtinės, vėliau dar pirko vyno. Kad nuteistasis įvykio metu buvo išgėręs, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojos V. U. (t.1, b.l. 42-43; t.2, b.l. 42-43) bei L. U. (t.1, b.l.44-45; t.2, b.l. 43-44). Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytoja J. B. , pas kurią nuteistasis įvykio metu svečiavosi. Be to, J. B. parodė, kad J. V. jai minėjo, jog buvo gėręs vyno dar iki atvykstant pas ją (t.1, b.l. 48-49; t.2 b.l.44-45).

Iš nuteistojo J. V. apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad jis mano, jog pirmos instancijos teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Susiformavusi teismų praktika nurodo, kad jei kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o neigia tik dalį neesminių, tokiu atveju teismas tai vertina kaip prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką. Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatė šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas teisingai įvertino tai, kad nuteistojo parodymai dėl eilės esminių bylos aplinkybių prieštaringi ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nuteistasis neigia provokavęs konfliktą ir jį pradėjęs, tvirtina buvęs užpultas ir mušamas A. U. bei P. U. dėl to, kad užstojo pastarųjų įžeidinėjamą J. B. , peilio su savimi neturėjęs ir nukentėjusįjį sužalojęs nežinia iš kur jo rankoje atsiradusiu peiliu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir nustačius, jog nuteistasis prisipažino, to nepakanka konstatuojant, kad yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Būtina nustatyti, kad kaltininkas dar ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai jis laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tačiau, konkrečiu atveju bylos medžiaga rodo, kad nuteistojo J. V. tariamas gailėjimasis yra deklaratyvaus pobūdžio ir negali būti vertinamas kaip nuoširdus. Tiek iš pirmos instancijos teismo posėdyje nuteistojo duotų parodymų (t.2, b.l. 39-40), tiek ir iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nekritiškai vertina savo elgesį, jis iš esmės gailisi ne savo poelgio, o tik to, kad sužalojo A. U. , o ne P. U. .

Kolegijos nuomone, nuteistasis J. V. taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas griežtą laisvės atėmimo bausmę jam paskyrė vien už ankstesnius teistumus. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad skirdamas nuteistajam J. V. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, jog jis 1999 m. sausio 6 d. Kauno apygardos nuosprendžiu, vadovaujantis 1961 m. BK buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu. “Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo” 9 straipsnio 2 dalis nustato, jog asmenys, pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo BK įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta taisyklė, jog įsigaliojus naujajam BK, asmuo dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki naujojo BK įsigaliojimo, gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu tik tuo atveju, jeigu šioms veikoms taikytinos naujojo BK 27 straipsnio 2 dalies nuostatos. Iš kitų, J. V. atžvilgiu priimtų nuosprendžių matyti, kad jis buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu tuo pagrindu, jog turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Šis pagrindas numatytas ir naujojo BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Todėl, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. U. sunkų sveikatos sutrikdymą J. V. padarė, turėdamas 2000 m. BK numatytą pavojingo recidyvisto statusą. Be to, J. V. , kaip pavojingo recidyvisto statusas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. BK 56 straipsnio 2 dalis numato, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik BK 62 straipsnyje numatytais pagrindais, tačiau tokių pagrindų byloje nenustatyta.

Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad paskirtos nuteistajam bausmės dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima paskirtą bausmę švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.