Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja V. T. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-3055 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto (toliau – ir Valdyba) 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2742 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“; 2) įpareigoti Skyrių pareiškėjos klausimą spręsti iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėja 2019 m. vasario 7 d. su prašymu kreipėsi į Skyrių prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką. Skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV-S-3055 skirti ilgalaikio darbo išmoką atsisakė. Skundžiamu aktu Skyrius nurodė, kad vadovaujantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas, Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir, kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Skyrius konstatavo, kad pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „B. E.“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl nepatenka į Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėja Valdybai padavė skundą dėl Skyriaus sprendimo. 2019 m. balandžio 19 d. raštu Valdyba nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti, motyvuodama, kad DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą dėl kurio pasibaigia darbdavys.

1.2. Pareiškėja minėto DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas sąlygas atitinka, nes 2018 m. gruodžio 17 d. teismo nutartimi nuspręsta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktas). Dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys. Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją, prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 14 straipsnio 3 dalis). Be to, minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą. Dėl to, kas paminėta Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, taip kaip šį įstatymą interpretuoja atsakovas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teises gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, o taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams