- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-615-72-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-01003-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- J. R.
- Advokatai
- Loreta Kraujutaitienė
Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Baudž. byla Nr. 1A-615-349/2011
NUTARTIS
2011 m. gruodžio 16 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajai J. R., gynėjai advokatei Loretai Kraujutaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. R. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. nuteista pagal BK 284 str. 1 d. 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. nuteista už tai, kad 2010 m. spalio 19 d. apie 14 val. 30 min., viešoje vietoje - ant bendro naudojimo kelio, esančioje valstybinės žemės plote, Kėdainių rajone, (duomeys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, konflikto dėl pravažiavimo šiuo keliu metu, siekdama sukliudyti keliu bandžiusiam pravažiuoti D. G. bei tuo tikslu šį asmenį, ketinusį pašalinti kliūtį, - metalinę užtvarą, pašalinių asmenų akivaizdoje necenzūriniais žodžiais išplūdo, po ko į konflikto vietą plastikinėje talpoje atsinešė dyzelino, juo apipylė D. G. ir laikydama rankoje degtukus pagrasino jį sudeginti, bei šiais veiksmais trikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. R. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti.
Skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik vienos šalies liudytojų parodymais ir neatsižvelgė į tai, kad ji, būdama pagyvenusi moteris, savo nuosavame kieme buvo priversta gintis nuo trijų išgėrusių asmenų (D. G., V. Č., R. L.), kurie, turėdami tikslą išprovokuoti konfliktą, pradėjo griauti užtvarą ant įvažiavimo į jos privačią teritoriją. Teismas nelaikė svarbiu faktu, jog minėti asmenys, atvykę 2010-10-19 apie 14.30 val. į jos sodybą, neturėdami jokio teisinio pagrindo (įsiteisėjusio teismo sprendimo), ėmėsi įgyvendinti savo tariamą, bet jos (apeliantės) ginčijamą teisę - t.y. atvykusieji asmenys tyčiniais savo veiksmais kastuvais bandė iškasti bei kūju daužė jai priklausantį šlagbaumą, taip sukeldami baimę, kad nukentės jai priklausantis turtas ir bus įgyvendintos teismo sprendimu nepagrįstos kitų asmenų turtinės pretenzijos. Be to, jai buvo grasinama - buvo koliojama necenzūriniais žodžiais, prieš veidą mojuojama kūju, kastuvais, grasinama ją išprievartauti, apvogti namus ir pan. Tai atliko V. Č. atsivežti vyrai, kurie buvo neblaivūs ir agresyviai nusiteikę. Tačiau teismas trijų vyrų grasinimus moteriai laikė nereikšmingais, netyrė jų blaivumo, o jos pačios elgesį laikė nusikalstamu.
Teismas apsiribojo ne išsamiu įrodymų tyrimu, o konstatavimu, kad nusikalstama veika visiškai įrodyta nukentėjusiojo D. G., liudytojų V. Č., R. L., V. N., Ž. L., K. G. ir A. N. parodymais. Teismas nelaikė svarbia aplinkybe tai, kad policijos pareigūnų V. N., Ž. L. ir K. G. parodymai fiksuoti jau po incidento su nukentėjusiuoju. Pareigūnai po įvykio rado nukentėjusįjį D. G. apipiltą degiu skysčiu, tačiau netyrė versijos, kad šiuo skysčiu rūbai buvo apipilti ne incidento vietoje, o nukentėjusysis pats išprovokavo konfliktą. Nesiaiškinta, kodėl liudytojų parodymai dėl apipylimo dyzelinu vietos (iš kurios pusės apipylė, kur stovėjo nukentėjęs ir pan.) yra prieštaringi, o jos parodymai yra vienodi ir nuoseklūs. Apeliantė pažymi, kad ekspertizės metu nebuvo ištirta, ar kratos metu iš jos sodybos paimtas dyzelinas atitinka dyzeliną ant nukentėjusio rūbų. Teismui nesukėlė abejonių, kad 2011-01-04 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad detaliai apžiūrėjus nukentėjusio drabužius nustatyta, kad ant drabužių šviesių naftos produktų, įskaitant dyzeliną, dėmių nėra, nustatyti, ar ant drabužių esantis dyzelinas ir dyzelinas, esantis butelyje, turi bendrą kilmės šaltinį, negalima, negalima nustatyti ir ar ant etiketės esantis dyzelinas ir dyzelinas, esantis butelyje, turi bendrą kilmės šaltinį. Specialisto išvadoje nėra pasisakyta ir apie įvykio vietoje rastus degtukus: kam šie degtukai priklausė, kada jais buvo naudotasi, netirta, ar ant degtukų yra pirštų antspaudai, netirta versija, gal neblaivūs liudytojai D. G., V. Č., R. L. patys primėtė degtukų.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo esanti vienintelė savininkė 0,15 ha ploto namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoj, Kėdainių rajone. Šiuo metu yra ruošiami dokumentai dėl išpirktos namų valdos teisinės registracijos, todėl jos bandymas apginti privačią valdą negali būti laikomas nusikaltimu. Apeliantė teigia, kad teismas, nepriimdamas dokumentų, susijusių su žemės nuosavybės teise, atmesdamas prašymus apklausti liudytojas Ž. G. ir A., pažeidė rungimosi principą.
Apeliantė nurodo, kad iš nuosprendžio neaišku, kokie jos konkretūs veiksmai pripažinti įžūliais, kokie - grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Jos veiksmais viešoji tvarka negalėjo būti sutrikdyta, nes konfliktas įvyko kaimo vietovėje, jos nuosavoje valdoje.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji bei pastarosios gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl apeliantės kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą.
Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį nurodydama pažeistas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas bei ginčydama jos pripažinimą kalta ir nuteisimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų susijusi su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino įrodymų visumos, o rėmėsi prieštaringais, vienos šalies suinteresuotų liudytojų parodymais. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieną įrodymą atskirai bei įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistosios paaiškinimus, liudytojo R. R. (nuteistosios sutuoktinio) parodymus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad J. R. įvykdė jai inkriminuotą veiką. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Nuteistosios J. R. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji siekia būti išteisinta pagal LR BK 284 str. 1 d., yra nepagrįsti ir atmetami. Jos kaltė padarius viešosios tvarkos pažeidimą neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais – nukentėjusiojo D. G., liudytojų R. L., V. N., Ž. L., K. G., A. N., kita medžiaga, kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistosios kaltę ir leidžia atmesti pastarosios pasirinktą gynybos versiją, kad ji jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Nukentėjusysis D. G. tiek ikiteisminio, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad 2010-10-19 V. Č. paprašius padėti sutvarkyti sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, jis kartu su V. Č. ir R. L. nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą. Dar važiuojant V. Č. jam sakė, kad konfliktuoja su kaimyne, kuri neleidžia naudotis keliu, vedančiu iki jo sodybos, nors jis turi visus dokumentus, patvirtinančius, kad jis tuo keliu gali naudotis. Važiuodami keliu, esančiu šalia nuteistosios sodybos ir vedančiu į V. Č. sodybą, privažiavo užtvarą - metalinį šlagbaumą. V. Č. turėjo raštišką jo sodybos buvusio savininko sutikimą nuimti šlagbaumą, kurį jis ir buvo pastatęs. Išlipę iš automobilio ir pasiėmę įrankius – didelį plaktuką, laužtuvą bei kastuvą, nuėjo prie to metalinio šlagbaumo. Jiems apžiūrint metalinį šlagbaumą, atbėgo nuteistoji, kuri juos išvadino necenzūriniais žodžiais ir šaukdama neleido jiems nieko daryti. Jie bandė kalbėtis su nuteistąją jai aiškindami, kad jiems tuo keliu reikia privažiuoti prie V. Č. sodybos, tačiau J. R. jų neleido juos toliau koliodama bei jiems grasindama. Staiga nuteistoji dingo, tačiau netrukus ją pamatė ateinančią nuo ūkinio pastato rankoje nešiną 1 litro talpos plastikinį, panašų į židiniams kurti, butelį. Priėjusi prie jo bei šaukdama „važiuokite iš čia“ nuteistoji butelyje buvusį turinį išpylė tiesiai ant jo vilkėto darbinio kombinezono. Juto degaus skysčio, panašaus į „gazolio‘‘ ar tai acetono, kvapą. Po to, nuteistoji degdama bei į jį mesdama degtukus šaukė „aš tave sudeginsiu“ bei „gyvą sudeginsiu“. Supratęs, kad nuteistoji įniršusi ir gali bet ką padaryti, nuo jos atsitraukė, o V. Č. iškvietė policiją. Nukentėjusiojo parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl netikėti jais kolegija neturi pagrindo. Be to, tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusio liudytojo R. L., bei netrukus į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų V. N., Ž. L., K. G. parodymai ir kiti bylos įrodymai, kuriais kolegija taip pat neturi pagrindo netikėti, nes jie dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tiesiogiai įvykį matęs liudytojas R. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad kartu su D. G. ir sodybos, į kurią važiavo savininku V. Č., privažiavę ant keliuko esantį metalinį šlagbaumą, užrakintą pakabinama spyna, sustojo. Dar prieš tai D. Č. jam rodė dokumentus, kad tas šlagbaumas pastatytas neteisėtai. Jis su D. G. pasiėmęs įrankius priėjo prie to šlagbaumo. Netrukus iš šalia esančios sodybos atbėgo nuteistoji šaukdama, kad jokio ten kelio nėra, į ką kažkuris iš jų atsakė, kad yra. Nuteistoji juos išvadino necenzūriniais žodžiai, vadino „pijokais ir alkoholikais“. Jis pasilenkė pasiimti ant žemės gulėjusių įrankių ir pamatė, kad D. G. apipiltas kažkokiu tai skysčiu, skleidžiančiu benzino kvapą. Nuteistoji, stovėjusi nuo D. G. apie 1,5 metro, degiojo degtukus ir šaukdama „aš tave gyvą sudeginsiu“ juos mėtė į nukentėjusįjį, tačiau metami degtukai nepasiekę D. G. užgesdavo. Nuteistoji uždegė apie 6 degtukus, o nubėgdama kartu su savimi pasiėmė 1litro talpos permatomą plastikinį butelį, kurio geltonos spalvos etiketė liko įvykio vietoje. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis ir liudytojas R. L. būtų turėję kokių piktumų prieš nuteistąją ar priežasčių ją apkalbėti. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas R. L. parodė, kad jie nukentėjusiosios iki įvykio nepažinojo, pati apeliantė taip pat nenurodė, kad juos būtų anksčiau mačiusi ir pažinojusi. Kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiojo bei liudytojo R. L. parodymų patikimumo, nes jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, be to, juos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai. Policijos pareigūnai V. N., Ž. L. ir K. G. teisme parodė, kad atvykę į įvykio vietą jie rado nukentėjusįjį D. G. apipiltą degiu skysčiu, ant žemės prie metalinio šlagbaumo matė apdegusius degtukus bei etiketę su užrašu „Tosol“, nuo kurios sklido toks pat, kaip ir nuo nukentėjusiojo drabužių, kvapas bei įvykio vietoje tiesiogiai iš nukentėjusiojo D. G. sužinojo, kad jį degiu skysčiu apipylė ir degančius degtukus į jį mėtė nuteistoji J. R.. Apžiūrint įvykio vietą prie kelio užtvaro – metalinio šlagbaumo buvo rasti ir paimti 4 vnt. nudegusių degtukų ir etiketė „Tosol“ su degaus skysčio kvapu, vienas nudegęs degtukas rastas ir paimtas nuo žalios vejos. Iš daiktų pateikimo bei apžiūros protokolų matyti, kad nukentėjusysis D. G. pateikė įvykio metu vilkėtą mėlynos spalvos darbinį kombinezoną bei juodą medžiaginę striukę, skleidžiančius specifinį degaus skysčio kvapą, o kratos metu iš J. R. ūkinio pastato buvo paimtas plastikinis 1litro talpos su dyzelino kvapą turinčiu skysčiu butelis. Specialisto išvada nustatyta, kad ant D. G. drabužių, ant įvykio vietos apžiūros metu rastos ir paimtos etiketės bei kratos J. R. ūkiniame pastate metu paimtame butelyje esantis skystis yra dyzelinas. Tos aplinkybės, kad specialistas, apžiūrėjęs dyzelinių degalų kvapą skleidžiančius nukentėjusiojo drabužius ant jų nerado pačio dyzelyno dėmių bei nenustatė ant tyrimui pateiktų daiktų rasto dyzelino bendros kilmės šaltinio, abejonių dėl apeliantės kaltės nekelia, nes pačioje specialisto išvados aprašomojoje dalyje yra aiškiai nurodytos tokių aplinkybių negalėjimo nustatyti priežastys, o būtent, kad šviesūs naftos produktai, įskaitant ir dyzeliną, patekę ant drabužių, per trumpą laiką išplinta dideliame drabužio plote ir todėl jų lokalizacijos nustatyti negalima. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog dėl to, kad ant drabužių ir etikėtės esantis dyzelinas yra pakitusios sudėties, negalima nustatyti ar ant drabužių bei etikėtės esantis dyzelinas ir dyzelinas, esantis butelyje, turi bendrą kilmės šaltinį.
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo nebuvo jokių asmeninių ryšių. Tiek nukentėjusysis, tiek ir nuteistoji paaiškino, kad jie iki įvykio vienas kito nepažinojo. Bylos įrodymais nustatyta, kad konfliktas kilo tada, kai nukentėjusysis su V. Č. ir R. L. norėdami privažiuoti prie V. Č. sodybos ketino pašalinti jiems tai padaryti trukdžiusią ant kelio, vedančio prie V. Č. sodybos, buvusią kliūtį – metalinį, spyna užrakintą užtvarą, o prie jų atbėgusi nuteistoji jiems siekė sukliudyti tai padaryti. Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistoji iš pradžių pavartodama necenzūrinius išsireiškimus išplūdo atvažiavusius tris vyrus, šaukė ant jų bei jiems grasino, o po to savo grasinimus realizavo tuo, kad atsineštu degiu skysčiu apipylė nukentėjusįjį D. G. bei mėtė į jį degančius degtukus. Įžūlūs veiksmai yra suprantami kaip elgesys, kuris neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, šokiruojantis aplinkinius, trikdantis visuomenės rimtį ar pažeidžiantis viešąją tvarką. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartus apeliantės veiksmus įvertino kaip akivaizdžiai agresyvius, nederamus ir įžūlius, trikdančius visuomenės rimtį bei tvarką. Nuteistosios skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo bei liudytojo R. L. išankstinio tikslo išprovokuoti konfliktą turėjimo, atvykusių asmenų neblaivumo bei jų pačių neteisėtų veiksmų prieš apeliantę atlikimą, jų sumanymo apkaltinti nuteistąją D. G. pačiam dar iki incidento apsipilant savo drabužius degiu skysčiu bei jiems patiems įvykio metu primėtant degtukų yra akivaizdžiai nelogiškos, sau palankiai subjektyvios bei nepagrįstos jokiais bylos įrodymais. Įvykio vietoje iš nukentėjusiojo D. G. pareiškimą priėmęs bei jį apklausęs policijos pareigūnas K. G. teisme parodė, kad jokių įtarimų dėl nukentėjusiojo, su kuriuo jis bendravo apie valandą laiko bei kitų su juo buvusių, įskaitant ir R. L., asmenų būsenos, t. y. kad jie būtų buvę neblaivūs, jam nekilo. Nuteistosios apeliacinio skundo motyvai, siekiant nusikaltimo vietą vertinti nekaip viešą, atmestini. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nusikalstamus veiksmus J. R. atliko viešoje vietoje. Nors minėtas kelias eina per apeliantės namų valdą, tačiau byloje nustatyta, kad jis yra valstybinės žemės plote ir yra bendro naudojimo, todėl juo naudotis nuteistosios leidimo nereikia. Kad kelias yra valstybinėje žemėje, bendro naudojimo ir vienintelis, vedantis prie toliau esančio miško ir kartu V. Č. sodybos, bei kad dėl pravažiavimo šiuo keliu tarp V. Č. ir J. R. vyksta nuolatiniai konfliktai, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir žemėtvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas A. N. bei liudytojas V. N.. Atsižvelgęs į šias byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji susidariusią situaciją panaudojo savo ir V. Č. konfliktiniams santykiams spręsti, ir tam pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Ta aplinkybė, kad šiuo metu yra ruošiami dokumentai dėl išpirktos namų valdos teisinės registracijos, nepateisina nuteistosios veiksmų neteisėtumo. Apeliantės skundo argumentai, susiję su tuo, kad jai nėra aišku, už kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus ji nuteista, nes nuosprendyje nenurodyta, kokiais veiksmais pasireiškė jos veikos pasekmės, yra nepagrįsti. Teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė, kad J. R. veiksmai pasireiškė įžūliu elgesiu, t. y. ji viešoje vietoje – ant bendro naudojimo kelio, esančioje valstybinės žemės plote, Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, matant kitiems asmenims – sutuoktiniui R. R. ir kartu su nukentėjusiuoju atvažiavusiems V. Č. ir R. L. – necenzūriniais žodžiais išplūdo nukentėjusįjį D. G., ant jo šaukė bei jam grasino ir savo grasinimus realizavo tuo, kad atsineštu degiu skysčiu apipylė nukentėjusįjį D. G. bei mėtė į jį degančius degtukus. Akivaizdu, kad tokie nuteistosios veiksmai buvo neadekvatūs situacijai, priešiški visuomenės rimčiai ir tvarkai, prieštaraujantys priimtoms visuomenės moralės normoms. Nuteistoji savo veiksmais aiškiai pademonstravo visuotiniai priimtinų elgesio normų ignoravimą, neigiamą požiūrį į galimybę taikiai spręsti ginčą, demonstratyviai pažemino ne tik nukentėjusįjį, bet ir parodė nepagarbą kitiems tiesiogiai konfliktą mačiusiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nuteistosios sutuoktinio R. R. parodymus, kad jis nebuvo išėjęs iš namų, pagrįstai vertino kritiškai, nes juos paneigia nukentėjusiojo ir liudytojo R. L. parodymai, kad į įvykio vietą buvo atėjęs ir nuteistosios vyras, kuris taip pat juos įžeidžiančiai apšaukė bei šaukė, kad jie tuo keliu nepravažiuos. Apeliantės ant bendro naudojimo kelio pradėto konflikto pobūdis ir eiga patvirtina, jog ji aiškiai suvokė pažeidžianti viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Taigi byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodama nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams, nuteistoji J. R. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. R. kaltė apylinkės teismo nuosprendžiu neginčijamai įrodyta bylos įrodymų visuma. Pagal apeliacinio skundo prašymą išteisinti nuteistąją nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Bausmės skyrimo motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir nuteistosios asmenybę. Paskirta BK 284 straipsnio 1 d., pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje numatyta bausmė – bauda, savo rūšimi ir dydžiu nėra per griežta.
Apeliantės skundo teiginys dėl rungimosi principo pažeidimo atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad minėtas principas būtų pažeistas.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios J. R. skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistosios J. R. apeliacinį skundą atmesti.