- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- N-575-2721-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-01323-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarties D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi D. L. skundą atmetė, o Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. KVI-VA-10-085 (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 137³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 750 (septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda D. L. buvo paskirta už tai, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vairavimo mokyklos vairavimo instruktoriumi, 2010 m. liepos 19 d., apie 10 val. 35 min., Lentvario gatvėje, Vilniuje, mokė mokinį praktinio vairavimo su automobiliu „Opel Astra“, kurio priekinė dalis nebuvo pažymėta skiriamuoju ženklu „M“, tuo pažeisdamas Susisiekimo ministro 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 3-293 patvirtinto „Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo“ (toliau – ir Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašas) 6.4.3 punkto reikalavimus, bei Institucijos atstovams patikrinimo metu pateikė negaliojančią vairuotojo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą (F Nr. 083-1a), tuo pažeisdamas 2008 m. rugpjūčio 6 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2B-302 patvirtinto ,,Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašas) 40 punkto reikalavimus. Nurodė, jog D. L. neginčijo to, kad patikrinimo metu neturėjo galiojančios vairuotojo sveikatos tikrinimo medicininės pažymos, tačiau teigė, jog dėl savo mažareikšmiškumo šio reikalavimo nesilaikymas negali būti laikomas administraciniu teisės pažeidimu. Teismas pažymėjo, jog nepritaria šiems D. L. argumentams, nes mokymas vairuoti yra ūkinė veikla, tad jai turi būti keliami aukštesni reikalavimai, nei tiesiog vairuojant automobilį, o pažeidimo reikšmingumas yra įvertinamas nustatant nuobaudos dydį. Pridūrė, jog nuostata, įpareigojanti vairuoti mokantį asmenį kartu vežiotis sveikatos tikrinimo pažymą, nebuvo keičiama keičiantis santykius reglamentuojantiems aktams, kas rodo, jog tokiu reikalavimu siekiama užtikrinti visuomenės narių interesą, be to, iš teisės aktų leidėjo nėra reikalaujama kiekvienu atveju pagrįsti reikalingumą ginti viešąjį interesą, o tai nėra administracinės atsakomybės kilimo sąlyga. Taip pat pažymėjo, jog D. L. administracinės atsakomybės nešalina ir tai, kad Institucijos Nutarimo priėmimo metu jis pateikė galiojančią medicininę pažymą. Nurodė, jog D. L. taip pat neginčijo to, kad automobilio, su kuriuo jis mokė vairuoti, priekis nebuvo pažymėtas baltu lygiakraščio trikampio formos skiriamuoju ženklu su raudonu apvadu ir juoda raide „M“, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės (toliau – ir KET), tačiau teigė, kad ženklas nuo automobilio priekio buvo pavogtas neilgai trukus iki automobilio sustabdymo. Pažymėjo, jog ši D. L. nurodoma aplinkybė byloje liko neįrodyta, be to, ji nebuvo nurodyta anksčiau, todėl vertintina kaip jo gynybinė versija. Nurodė ir tai, kad Institucijos Nutarime nėra nurodyti KET punktai, į kuriuos nukreipia Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo 6.4.3 punktas, tačiau šis pažeidimas esminiu nelaikytinas, nes pati pažeidimo sudėtis buvo išsamiai aprašyta protokole, KET turi būti žinomos kiekvienam vairuotojui, o D. L. buvo aišku, kad jis baudžiamas dėl ženklo nebuvimo ant automobilio priekio, nes tai nurodyta procesiniuose dokumentuose. Pridūrė, jog kitų skiriamųjų ženklų „M“ buvimas ant automobilio, su kuriuo D. L. mokė vairuoti, nepaneigia pareigos ženklinti automobilio pagal KET nuostatas, todėl jo argumentai dėl to, kad šis pažeidimas yra mažareikšmis, atmestini. Pažymėjo, jog įvertinus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Vyriausybės 2005 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 403 „Dėl Kelių transporto priemonių techninės būklės kontrolės Lietuvos Respublikos keliuose taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (toliau – ir KTK) nuostatas, darytina išvada, kad Institucijos pareigūnai turi teisę stabdyti transporto priemones, o vairuotojai turi paklusti jų teisėtiems nurodymams, todėl D. L. teiginiai, kad Institucijos pareigūnai neturėjo teisės stabdyti automobilio ir atlikti dokumentų patikrinimo, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismas konstatavo ir tai, jog skiriant nuobaudą, nuobaudų skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo, o D. L. buvo pagrįstai paskirta vidutinė ATPK 137³ straipsnio 1 dalyje numatyta bauda. Nurodė, jog D. L. prašymas sustabdyti jo nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Susisiekimo ministro 2008 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 3-279 „Dėl Susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2B-302 „Dėl vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumo ištyrimo yra nepagrįstas, nes teismui šioje byloje abejonių dėl šių teisės aktų taikymo ir jų vertinimo nekilo. Padarė išvadą, jog įvertinant D. L. pažeidimą, buvo taikytos teisės aktų nuostatos, galiojusios teisės pažeidimo padarymo metu: Susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 2.2.18 punktu, pakeistu 2008 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 3-279 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ Institucija buvo įgaliota nustatyti vairuotojų pirminio tikrinimo tvarką, o tuo remiantis ir buvo priimtas Institucijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2B-302, taigi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 14 punkte, Susisiekimo ministro 2008 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 3-279 priėmimo metu, buvo nuostata, jog Susisiekimo ministerija, ar jos įgaliotos institucijos nustato reikalavimus vairavimo instruktoriams ir mokymo įstaigoms bei teritorijoms, kuriose bus mokoma pradėti vairuoti motorinę transporto priemonę, todėl nėra pagrindo akto laikyti priimto nekompetentingo subjekto.
II.
D. L., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52 – 54), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį bei Institucijos Nutarimą panaikinti, o bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog, atsižvelgus į tai, kad Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašas nustato daug ir įvairių reikalavimų, kurie savo reikšme yra labai skirtingi, vien jų nesilaikymo fakto konstatavimas nėra pakankamas teisinis pagrindas atsakomybei pagal ATPK 137³ straipsnio 1 dalį kilti. Mano, jog administracinę atsakomybę pagal šią nuostatą gali užtraukti tik toks transporto priemonių reikalavimų nesilaikymas, kuris daro žalą valstybės saugomam interesui, tačiau šioje byloje konstatuoti tokių veikų egzistavimo nebuvo pagrindo. Pažymi, jog nesutinka su ta skundžiamos nutarties išvada, jog Institucijos pareigūnai turėjo teisę stabdyti mokomąją transporto priemonę, nes ji buvo padaryta nepagrįstai plačiai aiškinant viešojo administravimo subjektams teisės aktuose suteiktus įgaliojimus. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti Institucijos pareigūnų teisę stabdyti mokomąją transporto priemonę suteikiantys įstatymai šios teisės jiems nesuteikia, nes jie kalba tik apie Institucijos įgaliojimus sustabdyti keleivines arba krovinines transporto priemones, tačiau ne mokomąsias. Priduria, jog teisės aktuose nėra numatyta, jog tokia Institucijos patikrinimų forma, kai mokomoji transporto priemonė yra sustabdoma gatvėje, yra galima, o Viešojo administravimo įstatymas numato ir reglamentuoja tik planinius ir neplaninius ūkio subjekto patikrinimus. Mano, jog skundžiama nutartimi taip pat buvo nepagrįstai konstatuota, jog jis pažeidė Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo 6.4.3 punkto reikalavimus. Teigia, jog jo veika buvo netinkamai kvalifikuota, nes šis punktas tenukreipia į KET, kas laikytina esminiu procesinių normų pažeidimu. Priduria, jog kadangi Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo 6.4.3 punktas nukreipia į KET, jo veika, ant mokomosios transporto priemonės priekinės dalies nesant skiriamojo ženklo „M“ galėtų būti kvalifikuojama pagal ATPK 124¹ straipsnį. Mano, jog skundžiama nutartimi buvo netinkamai išspręstas ATPK 137³ straipsnio 1 dalies ir 124¹ straipsnio konkurencijos klausimas. Akcentuoja, jog ant mokomosios transporto priemonės nebuvo tik vieno iš daugelio „M“ ženklų, tačiau teismas to neįvertino, taip pat neįvertino šios jo veikos ATPK 9 straipsnio prasme. Nurodo, jog nesutinka su tuo, jog jo Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo 40 punkto reikalavimo pažeidimas laikytinas administraciniu teisės pažeidimu. Pažymi, jog po tikrinimo jis nedelsdamas Institucijos pareigūnams pateikė galiojančią medicininę pažymą, todėl nagrinėjamu atveju nustatyto reikalavimo nesilaikymas laikytinas formaliu ir mažareikšmiu. Teigia, jog jis savo gynybą dėl šio reikalavimo nesilaikymo grindė teismui pateiktu prašymu dėl administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo, tačiau teismas, kaip spręstina iš jo padarytų išvadų, su jo prašymu nesusipažino ir jį atmetė nepagrįstai. Mano, jog jo pateiktas prašymas yra nesusijęs su Institucijos pareigūnų teise stabdyti mokomąją transporto priemonę, o skundžiama nutartimi jis buvo atmestas, argumentuojant būtent šiomis priežastimis. Pažymi, jog vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, teismas jam skirtą baudą galėtų sumažinti arba jos išvis neskirti, nes jo turtinė padėtis yra sunki, o vairavimo mokykla, kurios vadovu jis yra, šiuo metu verčiasi sunkiai, be to, pažeidimo nustatymas gresia teisės užsiimti vairavimo mokymu panaikinimu. Priduria, jog jis mokymu vairuoti užsiima nuo 1997 metų, yra nepriekaištingos reputacijos žmogus, itin vertinamas ir patyręs vairavimo mokymo specialistas, aktyviai dalyvauja ginant vairavimo mokyklų interesus.
D. L., pakartotinai pateikdamas prašymą ištirti norminių aktų ryšium su individualia byla, teisėtumą (b. l. 55 – 57), prašo sustabdyti nagrinėjamą bylą ir ištirti Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro 2008 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 3-279 „Dėl Susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ bei Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 2B-302 „Dėl vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumą. D. L. šiuo savo prašymu taip pat prašo pripažinti, kad minėti teisės aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalims, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1117 patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų 6.4.5. papunkčiui; laikyti minėtus norminius teisės aktus panaikintais; nustatyti, kad jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos; sustabdyti neteisėtais pripažintų teisės aktų galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į D. L. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, jog D. L. apeliacinio skundo motyvai yra iš esmės tapatūs nurodytiesiems jo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, o dėl visų jų išsamiai, nuosekliai ir teisingai jau pasisakė Vilniaus apygardos administracinio teismas. Pažymi, kad D. L. kaltė šioje byloje buvo visiškai įrodyta, ką patvirtina ir jo paties pozicija. Teigia, jog D. L. galėjo pasirinkti arba įstatymus atitinkantį, arba juos pažeidžiantį elgesį, bei, pasirinkdamas pastarąjį, aiškiai parodė savo nepagarbą valstybėje nustatytai valdymo tvarkai. Priduria, jog tokiais savo veiksmais jis taip pat neabejotinai suvaržė besimokančiųjų vairuoti teises gauti kokybiškas paslaugas bei būti garantuotiems, kad jie bus mokomi tinkamomis priemonėmis ir saugiai, nesukels grėsmės nei savo, nei kitų eismo dalyvių saugumui. Pažymi, kad Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis specifinę sritį, o visi jame nurodyti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, nesuteikiantys interpretavimo laisvės, todėl D. L. nustatytų reikalavimų nesilaikymas, motyvuojant reikalavimų smulkmeniškumu bei formalumu, yra nepateisinamas ir negalimas. Priduria, jog byloje taip pat nėra pagrindo D. L. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
D. L. administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 137³ straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog nustatytų reikalavimų transporto priemonių vairuotojams rengti ar kvalifikacijai kelti, taip pat techninių apžiūrų centrų kontrolieriams ir ekspertams rengti nesilaikymas užtraukia baudą įstaigų, įmonių, rengiančių transporto priemonių vairuotojus ar techninių apžiūrų centrų kontrolierius ir ekspertus, vadovams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.
Kaip matyti iš ATPK 137³ straipsnio 1 dalies, ši teisės norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl D. L. Institucijos Nutarimu buvo inkriminuotas Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo 6.4.3. punkto, kuris numato, jog vairavimo mokyklų naudojamos transporto priemonės turi būti paženklintos KET nustatytais skiriamaisiais ženklais, pažeidimas ir Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo 40 punkto, kuris nustatė, kad vairavimo instruktoriai praktinio vairavimo mokymo metu turi turėti ir kontroliuojantiems pareigūnams pateikti: mokomosios transporto priemonės dokumentus, vairuotojo pažymėjimą, galiojančią vairuotojo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą, pažeidimas.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad D. L. neginčija faktinių bylos aplinkybių, t. y. to, jog transporto priemonė, su kuria jis mokė vairuoti, nebuvo pažymėta skiriamuoju ženklu „M“ bei to, kad patikrinimo metu jis Institucijos pareigūnams pateikė negaliojančią vairuotojo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą, tačiau, be kita ko, mano, kad jo pažeidimai yra formalūs ir mažareikšmiai, jie nebuvo įvertinti ATPK 9 straipsnio prasme, be to, abejoja, ar Institucijos pareigūnai turėjo teisę stabdyti jo transporto priemonę ir ją tikrinti, kelia norminių teisės aktų teisėtumo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad D. L. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis, o pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė administracinę atsakomybę nustatančias teisės normas, bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Pažymėtina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad Institucijos pareigūnai, priešingai nei teigia apeliantas, turėjo teisę stabdyti transporto priemonę, su kuria jis mokė vairuoti, kas buvo visiškai pagrįsta detalia pirmosios instancijos pateikta teisės aktų analize. Pabrėžtina, jog tokią teisę Institucijos pareigūnams, be kita ko, tiesiogiai numato KTK 14 straipsnio 2 dalis, inter alia įtvirtinanti, jog Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę sustabdyti krovinines ir keleivines kelių transporto priemones bei atlikti šio straipsnio normoje vardijamus tikrinimo veiksmus. Tuo tarpu tas D. L. teiginys, kad teisės aktuose yra kalbama apie Institucijos įgaliojimus sustabdyti keleivines arba krovinines transporto priemones, tačiau ne apie mokomąsias, teisėjų kolegijos nuomone, yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes KTK 2 straipsnio 2 dalis numato, jog kelių transporto priemonės skirstomos į keleivines ir krovinines, o to paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog keleivinėms transporto priemonėms priskiriamos motorinės ir elektrinės transporto priemonės, pagamintos keleiviams vežti, tarp jų – ir lengvieji automobiliai. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų akivaizdu, kad „Opel Astra“, su kuriuo D. L. mokė vairuoti pagal paskirtį yra keleivinis automobilis, o šiam automobiliui, kaip mokomajai transporto priemonei, KET keliami papildomi reikalavimai, pvz. specialus ženklinimas, minėtos automobilio paskirties nepaneigia.
Akcentuotina, kad teisėjų kolegija taip pat nemano, jog D. L. veika buvo netinkamai kvalifikuota pagal Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo 6.4.3 punktą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tai, kad Institucija detaliai nenurodė, už kokių KET punktų pažeidimą D. L. nagrinėjamu atveju yra inkriminuojamas Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo 6.4.3 punkto, kuris laikytinas blanketine teisės norma, pažeidimas, nagrinėjamu atveju negali būti laikoma esminiu procesinių normų pažeidimu, nes jo atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 23) kaltinimas jam buvo suformuluotas aiškiai ir tiksliai, todėl jis galėjo suvokti, kokia veika yra kaltinamas. Pridurtina, jog apelianto administracinės atsakomybės taip pat nešalina ta jo nurodoma aplinkybė, jog jį Institucija nubaudė vos už vieno skiriamojo ženklo „M“ nebuvimą ant mokomosios transporto priemonės, nes KET 4 priedo 11 punktas nenumato alternatyvaus pasirinkimo, o įtvirtina įsakmią pareigą skiriamuoju ženklu „M“ žymėti tiek transporto priemonės, su kuria mokoma vairuoti, priekį, tiek ir galą. Pažymėtina ir tai, jog D. L. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo 40 punkto pažeidimą, t. y. tikrinimo metu pateikęs negaliojančią vairuotojo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog jis šią pažymą Institucijai pateikė vėliau, bylos baigčiai reikšmės taipogi neturi, nes iš Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo 40 punkto dispozicijos matyti, kad vairavimo instruktoriai būtent praktinio vairavimo mokymo metu turi turėti tokią galiojančią vairuotojo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą ir ją kontroliuojantiems pareigūnams pateikti, tačiau šiuo atveju minėtų veiksmų apeliantas nepadarė, už ką buvo pagrįstai nubaustas. Tuo tarpu pagrindo šią jo veiką perkvalifikuoti pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį nėra, nes pagal šią teisės normą yra baudžiama už KET pažeidimų, išskyrus numatytųjų ATPK, padarymą. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju D. L. KET reikalavimų pažeidimas buvo inkriminuojamas ne tiesiogiai, o pritaikius kitą, blanketinę ATPK teisės normą, todėl jo veikai taikyti minėtąjį straipsnį būtų nepagrįsta. Pridurtina, jog teisėjų kolegija taip pat nesutinka su tuo apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo padaryto pažeidimo ATPK 9 straipsnio prasme. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir motyvuotai išaiškino, kodėl D. L. pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu ir formaliu. Teisėjų kolegija išsamios pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir jų nebekartoja.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliaciniame skunde yra keliamas paskirtosios administracinės nuobaudos sušvelninimo klausimas, prašant neskirti D. L. administracinės nuobaudos arba ją sušvelninti. Šiuo bylos aspektu pasakytina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. Administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomos aplinkybės (tai, kad jo turtinė padėtis yra sunki, jis yra nepriekaištingos reputacijos, aktyviai dalyvauja ginant vairavimo mokyklų interesus ir kt.) pagrindo švelninti įstatymo sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą už minėtus pažeidimus nesudaro.
Pridurtina, jog teisėjų kolegija taip pat nesutinka su tuo D. L. teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą administracinę bylą stabdyti ir dėl su jo byla susijusių norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Pažymėtina, jog apygardos teismas šį apelianto prašymą atmetė, savo sprendimą pagrįstai motyvuodamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai savo ruožtu nagrinėjamoje byloje abejonių dėl Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro 2008 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 3-279 „Dėl Susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ bei Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 2B-302 „Dėl vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumo nekyla, todėl jo pakartotinai pateiktas prašymas ištirti šių norminių administracinių aktų teisėtumą ryšium su individualia byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnis) netenkinamas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
D. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.