Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. (imtinai) (viso 92 paros) (b. l. 9). Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktų duomenų teisingumu, todėl būtent šis laikotarpis bus vertinamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme pagal pareiškėjo skundo argumentus.

6. Pareiškėjas skundžiasi dušų įrengimu, yra nepatenkintas tuo, kad nėra įrengta atskira nusirengimo (apsirengimo) patalpa šlampa rūbai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) (redakcija, galiojanti iki 2018 m. lapkričio 11 d.) 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla, sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo (apsirengimo) kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad rėžiminėje teritorijoje, be kita ko, įrengiama sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Vilniaus pataisos namų pranešime (b. l. 18) nurodyta, kad HN 134:2015 reikalavimuose nėra nurodyta dušinėse patalpose įrengti atskirą persirengimo vietą. Vilniaus pataisos namų dušinėje yra sudarytos sąlygos nusirengti ir apsirengti (yra grindų kilimėlis, kabyklos drabužiams, suoliukas, lentynėlė). Atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo čiaupų yra pakankamas tam, kad drabužiai nesudrėktų. Be to, pats pareiškėjas dėl persirengimo kambarių įrengimo į Vilniaus pataisos namų administraciją nesikreipė (b. l. 31). Atsižvelgus į bylos rašytinę medžiagą ir atitinkamai įvertinus pareiškėjo skundo argumentą dėl to, kad Vilniaus pataisos namų dušuose nėra įrengta atskira nusirengimo (apsirengimo) patalpa, atkreiptinas dėmesys į aptartą teisinį reguliavimą, iš kurio matyti, kad reikalavimas įrengti atskirus nusirengimo ir apsirengimo kambarius yra įtvirtintas tik sanitarinėms švarykloms (HN 134:2015 39 punktas), o ne dušinėms. Tokiu atveju, kai teisės aktai nenumato reikalavimo dušinėje įrengti nusirengimo (apsirengimo) kambario, pats pareiškėjas turi elgtis apdairiai, pagal situaciją, naudodamasis dušu, susidėti daiktus taip, kad ant jų nepakliūtų vanduo ir rūbai nesušlaptų. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus pataisos namai netinkamai užtikrino pareiškėjo teisę pasinaudoti dušu, atmestini kaip nepagrįsti.

7. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad Vilniaus pataisos namuose jam naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas, jis buvo stebimas ne tik vyrų, bet ir moterų. Siekdamas paneigti šiuos pareiškėjo skundo argumentus Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad asmenų privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros. Į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Vilniaus pataisos namų pranešime (b. l. 18) nurodyta, kad dušo patalpos duryse įrengtos stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus pataisos namų prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše buvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog Vilniaus pataisos namų dušo patalpose įrengtos pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų dušuose yra įrengtos pertvaros. Ginčo dėl to nėra. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo ribojama teisė pasinaudoti dušu ir jis ja naudojosi. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 81 punkte nustatyta, kad viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu Vilniaus pataisos namų dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina, kad dušai būtų uždengti nuo stebėjimo langelio (akutės). Vadinasi, Vilniaus pataisos namų pareigūnai gali laisvai stebėti asmenis, kai jie naudojasi dušu. Vilniaus pataisos namai teismui teiktuose paaiškinimuose patvirtino, kad asmenys vedami į dušus tos pačios lyties pareigūnų. Pareiškėjas nepateikė detalesnių paaiškinimų, kada jis buvo stebimas moters. Atitinkamai dėl to pareiškėjas ginčo laikotarpiu nė karto nesikreipė ir į Vilniaus pataisos namų administraciją (b. l. 31). Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad jis buvo stebimas moters, vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, kurio pagrindu vertinti Vilniaus pataisos namų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl stebėjimo aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau net ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 81 punkto nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Nagrinėjamu atveju Vilniaus pataisos namai nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir panašiai, dėl ko jo nuolatinis stebėjimas per stebėjimo langelį ar akutę jam naudojantis dušu būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Teismo vertinimu, asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle nuo stebėjimo lango, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Todėl darytina išvada, kad įvertintų individualių aplinkybių kontekste nesant bent minimalaus dušo patalpos uždengimo užuolaidėle, kuri apsaugotų asmens teisę į privatumą, orumą ir garbę, konstatuotinas pareiškėjo privatumo, naudojantis dušu, pažeidimas.

8. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas viso 92 paras (13 savaičių) ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis dušu, pažeidimą darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiais aspektais egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma. Tokiu atveju, vertinant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pagal aktualų teisinį reguliavimą pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, vadinasi, jis į dušą ginčo laikotarpiu buvo vedamas 13 kartų, be to, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Vilniaus pataisos namai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 30,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30,00 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.