Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas. Proceso šaliai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, bausmę atliekant 2015 – 2016 metais baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t.y. kad baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje trūko gyvenamojo ploto.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (LVAT 2014-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b. l. 11, 12, 14, 38-40) nustatyta, kad 2015-11-06 pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-464 pareiškėjas buvo paskirtas į būrį Nr. 21, 212 brigadą, patalpą Nr. 21, patalpos plotas 28,11 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos, ploto teko 3,12 kv. m. (2015-11-09 pareiškėjas šio būrio atsisakė ir jame bausmės neatliko); 2015-11-11 (nuo 215-11-19 iki 2016-05-04 buvo išvykęs etapu) pareiškėjas buvo baustas uždarant į baudos izoliatorių 15 parų, kameros Nr. 18, kameros plotas 12,14 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, ploto teko 4,04 kv. m.; 2016-05-04 pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-152 buvo paskirtas į 20 būrį 202 brigadą 3 gyvenamąją patalpą (nuo 2016-06-23 iki 2016-06-28 buvo išvykęs etapu), gyvenamosios patalpos plotas 34,75 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos, ploto teko 3,86 kv. m.; 2016-09-20 pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas 7 parų laikotarpiui, kameros Nr. 17, kameros plotas 16,13 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, ploto teko 4,03 kv. m.; 2016-09-30 pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas 10 parų laikotarpiui, kameros Nr. 17, kameros plotas 16,13 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, ploto teko 4,03 kv. m.; 2016-11-05 pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas 13 parų laikotarpiui, kameros Nr. 20, kameros plotas 20,39 kv. m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, ploto teko 4,07 kv. m.; 2016-11-18 pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas 13 parų laikotarpiui, kameros Nr. 20, kameros plotas 20,39 kv. m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, ploto teko 4,07 kv. m.; 2016-12-01 pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-626 buvo paskirtas į 22 būrį 222 brigadą 3 gyvenamąją patalpą, gyvenamosios patalpos plotas 28,11 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos, ploto teko 3,12 kv. m.; 2016-03-10 pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas 15 parų laikotarpiui, kameros Nr. 20, kameros plotas 20,39 kv. m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, ploto teko 4,07 kv. m.

Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo argumentais, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kamerų tipo patalpose Nr. 17, 20, būriuose Nr. 20, 21 ir 22 buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose.

Nors pareiškėjas nurodo, kad realiai gyvenamojoje patalpoje gyveno daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 7 ir Nr. 14. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas, ginčo laikotarpiu, neatliko bausmės kamerų tipo patalpose Nr. 7 ir Nr. 14. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Nurodė, jog neužtekdavo maitinimosi metu vietos prie stalo, todėl tekdavo laukti ir valgyti atšalusį maistą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Pažymėtina, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas sėdint ant lovos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerų tipo patalpose ir kitose patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo neužtikrinta tinkama apšvieta, ventiliacija, trūko oro. Pareiškėjas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros natūralios apšvietos atmestini kaip nepagrįsti. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Taisyklių 16.10. punktas). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pagal į bylą pateiktus Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 107-133) nustatyta, jog Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad kamerose ir kitose gyvenamosiose patalpose, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, ventiliacija atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl, nenustačius gyvenamųjų patalpų perpildymo fakto, pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo kamerose atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas nurodė, jog pataisos įstaigą periodiškai kas dvejus metus tikrina Visuomenės sveikatos centras, o operatyvieji patikrinimai atliekami tik gavus nuteistųjų skundus. Pareiškėjas visą buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Atsakovas teismui pateikė 2014 ir 2016 metų periodinių patikrinimų aktus (b. l. 107-133). Juose jokių pažeidimų susijusių su patalpų apšvietimu nenustatyta. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas apšvietimas, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl apšvietimo pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad drausmės grupės patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengtas laisvalaikio kambarys, todėl negalėjo žiūrėti televizoriaus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. 5.-9. P. (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad Marijampolės PN 20, 21, 22 būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją ir davė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai dėl žalos atsiradimo nesant poilsio kambarių, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Iš į bylą pateiktos pasimatymų kortelės įrašų matyti, kad pareiškėjas turi asmeninį televizorių (b. l. 46-47), todėl jo reikalavimas dėl žiūrėjimo televizoriaus yra nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad drausmės grupės sanitarinio mazgo patalpose buvo tupimi unitazai, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsakovas nurodė, kad 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai, 20 būrio sanitarinio mazgo patalpoje yra įrengtas vienas tualetas ir kriauklė. Teismas, daro išvadą, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai ir pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Marijampolės PN sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti sėdimi tualetai atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos (b .l. 134). Atsakovo pateikti teismui apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų (b. l. 135). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 4 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.