Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės V. K. apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki keturių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., 3 d., paskirta ir sumažinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-10-17 nuosprendžiu paskirta bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir M. B. paskirta galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė su 14 MGL (527,11 Eur/1820 Lt) bauda. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-01-20 nutartimi patikslinta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-01-20 nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, kad galutinė M. B. laisvės atėmimo bausmė yra devyni mėnesiai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 13 d. apie 19.00 val. V. M. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kupiškyje, pagrobė V. M. priklausantį 290 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 5“ su SIM kortele „Pildyk“.

Byloje taip pat buvo gautas Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės V. K. apeliacinis skundas, kuriuo prokurorė prašė pakeisti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-01-20 nuosprendį, o 2015-01-20 Kupiškio rajono apylinkės teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. B. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir paskirti jam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu iki keturių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., paskirtą ir sumažintą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-10-17 nuosprendžiu paskirta bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį nauju nuosprendžiu paskiros bausmės, ir M. B. paskirti galutinę devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę su 14 MGL (527,11 Eur/1820 Lt) bauda.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės V. K. apeliacinis skundas buvo atšauktas. Prašymas dėl prokurorės apeliacinio skundo atšaukimo buvo pareikštas nepažeidžiant BPK 316 str. 3 d. reikalavimų, todėl šis prašymas tenkinamas ir prokurorės apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas, o teismo procesas dėl šio apeliacinio skundo nagrinėjimo nutraukiamas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, į tai skirdamas apeliantui bausmę atsižvelgė ir apylinkės teismas, kad M. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą nuosavybei – vagystę. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad turtas buvo pagrobtas iš pažįstamo asmens, tiesiogiai bendraujant su juo, kad pagrobto turto vertė nežymiai viršija įstatyme numatytą minimalią turto vertę, pagrobtas turtas nukentėjusiajam sugrąžintas, pastarasis apeliantui iš esmės pretenzijų neturi. Kaip minėta, byloje nustatyta viena apelianto atsakomybę sunkinanti ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Iš bylos duomenų matyti, kad M. B. anksčiau teistas vienuolika kartų, iš jų devynis kartus už analogiškus nagrinėjam nusikaltimui nusikaltimus – plėšimus, vagystes, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumams, t. y. būdamas recidyvistas BK 27 str. prasme, ir bausmės, paskirtos už analogiško nusikaltimo – vagystės padarymą, vykdymo atidėjimo metu. Taip pat apeliantas yra baustas administracine tvarka, įskaitant ir už smulkaus svetimo turto pagrobimą. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo nuteistojo socialinį pavojingumą, o sistemingai daromi jo savanaudiški turtiniai nusikaltimai dar ir pelnymąsi iš šių nusikaltimų, M. B. pasirinktą nusikalstamą gyvenimo būdą ir nenorą jį keisti, tinkamai laikytis įstatymų ir jų nepažeidinėti. Be to, kai kuriais ankstesniais teismo nuosprendžiais apeliantui buvo skirtos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu (bauda, viešieji darbai), taip pat buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas (bausmės vykdymo atidėjimas), tačiau tai jokio taisomojo poveikio M. B. nedarė, švelnesnėmis bausmėmis ir padėtį lengvinančio instituto taikymu bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., pasiekti nebuvo, apeliantas ir toliau darė nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad M. B. ne tik baudos kaip bausmės, bet ir administracine tvarka jam skirtų nuobaudų – baudų nemoka, o tai taip pat rodo ir jo atsainų požiūrį į jam taikomas sankcijas už įstatymų pažeidimus. Todėl kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui griežčiausią BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Už BK 178 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki trejų metų. Apylinkės teismas nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė artimą minimumui (minimumas – trys mėnesiai) laisvės atėmimo bausmę – šešis mėnesius laisvės atėmimo, kurią, taikant BK 64¹ str., sumažino vienu trečdaliu iki keturių mėnesių laisvės atėmimo, o šią bausmę su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme subendrino, taikydamas apeliantui palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą, t. y. prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo tik tris mėnesius (minimalią įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmę) iš paskirtų keturių mėnesių, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – devynis mėnesius laisvės atėmimo. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismo apeliantui tiek už naujai padarytą nusikaltimą paskirta, tiek ir su ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. ir skirti jam švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, nes yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be to, jis yra našlys ir augina 2013-09-29 gimusią dukrą, todėl jam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo dukra liktų be tėvo priežiūros ir rūpinimosi. Tačiau kolegija pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai apeliantui netaikė BK 62 str. nuostatų, nes tam nėra būtinų sąlygų.

Būtina sąlyga BK 62 str. 1 d. taikyti yra asmens savanoriškas atvykimas ar pranešimas teisėsaugos institucijoms apie padarytą veiką. Nagrinėjamu atveju apeliantas pats nenuvyko į policiją pranešti apie padarytą nusikaltimą, todėl darytina išvada, kad nėra būtinos sąlygos jam taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas.

Būtinos sąlygos taikyti BK 62 str. 2 d. yra mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent dalies turtinės žalos atlyginimas ir bent vienos iš šios normos 1-6 p. nurodytų aplinkybių nustatymas. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl darytina išvada, kad M. B. BK 62 str. 2 d. nuostatos taip pat negali būti taikomos. Be to, pažymėtina, kad asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta atitinkamo BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 62 str., į kurį apeliuoja nuteistasis, numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė, tik jei teismas nustato, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltininkui švelnesnę bausmę. Nagrinėjamu atveju baudžiamojo įstatymo straipsnio, už kurio pažeidimą nuteistas M. B., sankcijoje yra numatytos kelios švelnesnės alternatyvios bausmės už laisvės atėmimą, kurias būtų galima skirti nesvarstant švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmė skyrimo klausimo. Tačiau šios bausmės nuteistajam nebuvo paskirtos, nes apylinkės teismas priėjo prie išvados, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., šiuo atveju gali būti pasiekti M. B. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę ir, kaip minėta, kolegija visiškai pritaria tokiam apylinkės teismo sprendimui.

Apeliantas skunde taip pat prašo jam taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Sprendžiant, ar bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir nuteistojo asmenybe. Nuteistojo asmenybė įvertinama ne tik pagal BK 54 str. reikalavimus, bet ir sprendžiant, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus paskirtosios bausmės atlikimo. Nors baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos lemia išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (kasacinė nutartis Nr. 2K-149/2011).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis M. B. atitinka tik formaliąsias BK 75 str. 1 d. numatytas sąlygas – jis nuteistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tačiau šiame sprendime jau aptarta, kad M. B. prieš tai yra teistas vienuolika kartų, teistumai neišnykę, sistemingai daro analogiškus nusikaltimus nuosavybei – vagystes, plėšimus, paskutinį kartą už vagystę jis buvo teistas 2014-10-17 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant, tačiau nepraėjus trims mėnesiams jis vėl padarė naują nusikaltimą nuosavybei (vagystę). Esant išvardytų aplinkybių visumai pritartina apylinkės teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog paskirtos bausmės tikslai apeliantui gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti nuteistąjį toliau daryti nusikalstamas veikas lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės, juolab kad apeliantui kai kuriais ankstesniais nuosprendžiais jau buvo suteikta teisė įrodyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis teisinėmis priemonėmis (buvo skirtos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, atidėtas paskirtos bausmės vykdymas), tačiau apeliantas nepateisino teismų jam parodyto pasitikėjimo ir toliau darė nusikalstamas veikas. Todėl nuteistojo asmenybė ir jo padarytos veikos analizė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad bausmės paskirtis bus pasiekta M. B. tik realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, netaikant BK 75 str. nuostatų.

Apeliantas aplinkybių, suteikiančių pagrindą jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, buvimą motyvuoja prisipažinimu dėl nusikaltimo padarymo ir savo šeimine padėtimi – yra našlys ir augina 2013 (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas buvo našlys bei augino 2013 (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą ir aptariamo nusikaltimo darymo metu (2015-01-13), tačiau šios aplinkybės jo nesulaikė nuo nusikaltimo padarymo. Be to, Anykščių rajono apylinkės teismas 2014-10-17 nuosprendžiu sprendimą atidėti M. B. bausmės vykdymą taip pat motyvavo tuo, kad jis yra našlys ir augina mažametį vaiką, tačiau vaiko auginimas ir teismo jam parodytas pasitikėjimas bei jo teisinę padėtį lengvinantis teismo sprendimas nepakeitė nuteistojo nusikalstamo gyvenimo būdo, nes, kaip minėta, nepraėjus trims mėnesiams M. B. vėl padarė naują nusikaltimą. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad M. B. dėsningas įstatymų pažeidinėjimas, įvykdyto nusikaltimo faktinės aplinkybės bei paties nuteistojo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad jis turi problemų dėl alkoholio, o kol girtavo pas nukentėjusįjį bute, iš kurio ir pavogė mobiliojo ryšio telefoną, jo vaiką prižiūrėjo draugė, neleidžia daryti išvados, kad apeliantas faktiškai vienas prižiūri savo vaiką. Be to, M. B. niekur nedirba ir neieško darbo per darbo biržą (darbo paieška nutraukta be teisės registruotis šešis mėnesius), dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas, niekur nedirbdamas ir dėsningai pažeidinėdamas įstatymus, vienintelis teikia savo vaiko poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingą materialinį išlaikymą ir be jo nebūtų kam pasirūpinti jo vaiku. Abejoti apelianto teikiamu vaikui išlaikymu verčia ir tai, kad jis anksčiau jau yra teistas (2012-12-05 nuosprendžiu) už vengimą išlaikyti vaiką. Tą aplinkybę, kad nuteistasis pripažino savo kaltę, pirmosios instancijos teismas jau įvertino individualizuodamas bausmę, todėl dar kartą į ją atsižvelgti ir M. B. taikyti jo padėtį švelninančius institutus nėra jokio teisinio pagrindo.

Taigi aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos baudžiamosios bylos aplinkybės nerodo M. B. asmenybės ir jo padarytos veikos mažesnio pavojingumo, ir kolegija nemano, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti, paskyrus apeliantui kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu ar dar sykį atidėjus paskirtos bausmės vykdymą pagal BK 75 str. nuostatas, kaip skundu prašo nuteistasis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmę apeliantui individualizavo tinkamai, paskirtoji bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, ji yra teisinga ir ne per griežta, neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl tenkinti M. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apylinkės teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu M. B. už BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę su kitu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu, nurodė, kad bausmės subendrinamos BK 64 str. 1 d., 2 d., 3 d. pagrindais, nors dalinį bausmių subendrinimo būdą numato tik šio straipsnio 3 d. (BK 64 str. 2 d. numatytas visiško bausmių sudėjimo būdas). Tačiau atsižvelgus į tai, kad apylinkės teismas teisingai pasirinko bausmių subendrinimo būdą, nurodė, kad bausmės subendrinamos iš dalies jas sudedant, galutinė bausmė paskirta taikant būtent dalinio bausmių sudėjimo pagrindą, todėl skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje greta tinkamo bausmių subendrinimo pagrindo, numatyto BK 64 str. 3 d., nurodytas BK 64 str. 2 d. numatytas bausmių subendrinimo pagrindas laikomas tik rašymo apsirikimu, kuris ištaisomas, nurodant, kad bausmės bendrinamos tik BK 64 str. 3 d. pagrindu. Toks ištaisymas nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės, nes dėl to apeliantui galutinė bausmė nesikeičia.

Byloje gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 46,32 Eur priteisimo valstybės naudai iš nuteistojo už antrinės teisinės pagalbos jam teikimą aukštesnės instancijos teisme.

BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. B. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės V. K. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir apeliacinį teismo procesą nutraukti.

Ištaisyti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą: vietoje „Remiantis BK 64 str. 1 d., 2 d., 3 d.“ įrašyti „Remiantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d.“, likusią teksto dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo M. B. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.