Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-06-27 · Administracinė byla Nr. A-444-1077-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-27
Bylos Nr.
A-444-1077-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas, Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
A. N.
Atsakovas
Prienų rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-444-1077/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Prienų rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. N. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Prienų rajono savivaldybės administracijos 9080,01 Lt darbo užmokesčio dalį, susidariusią tarp jam faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kuris turėjo būti jam mokamas nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 7 d. Skunde nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas tarnautojams atlyginimų skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimai didės sulig ekonominiais valstybės rodikliais, tačiau realiai taip nėra, nes šiuo metu minimaliai mėnesinei algai siekiant 600 Lt, valstybės tarnautojams ir toliau taikomas 430 Lt minimalios mėnesinės algos dydis, kas neatitinka teisėtų lūkesčių principo ir iš esmės yra atlyginimo mažėjimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d., 2004 m. kovo 24 d., 2005 m. balandžio 4 d. ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimais „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams nustatė minimali mėnesinę algą - 430 Lt, tuo tarpu kitoms asmenų grupėms šis dydis nuolat didėjo. Mano, jog tokiu reglamentavimu pažeidžiama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, visų lygybės prieš įstatymą principas, todėl atsakovė privalo išmokėti atlyginimo skirtumą.

Atsakovė Prienų rajono savivaldybės administracija, atsikirsdama į skundą, prašė jame keliamo reikalavimo tenkinimą spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, jog jos nuomone pareiškėjo skundas iš esmės pagrįstas, tačiau ji, skaičiuodama pastarajam atlyginimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, pagal kurio (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 23 ir 24 straipsnio 1 ir 2 dalis, valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurio dydis kiekvienos kategorijos pareigybei nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo priedėlyje. Pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr.361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr.298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino valstybės tarnautojams 430 Lt minimaliąją mėnesinę algą. Atsakovė, apskaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo ir minėtų Vyriausybės nutarimų nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga turi būti aiškinama neatsiejamai nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, todėl teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 nuostatos, kuriomis nustatytas mažesnis minimalios mėnesinės algos dydis apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį nei kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinis teismas priėjo išvadą, jog atsakovė teisingai skaičiavo ir pagrįstai mokėjo pareiškėjui nustatyto dydžio atlyginimą, todėl jo prašymas atmestinas.

III.

Nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimu, A. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais, argumentais, papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi tik Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu, tačiau neatkreipė dėmesį į tai, kad tame pačiame nutarime pažymėta, jog Konstitucinis Teismas nesprendžia, kokio dydžio minimali mėnesinė alga ar kokio dydžio darbo užmokestis turi būti nustatyti kuriems nors darbuotojams inter alia valstybės tarnautojams. Pažymi, jog minimali mėnesinė alga yra kintantis ekonominis dydis, kuris ir įstatymų leidėjo suprantamas kaip nulemtas objektyvių veiksnių, nes Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis kalba apie Vyriausybės patvirtintą, o ne nustatytą minimalios mėnesinės algos dydį. Mano, jog kitoks įstatymo interpretavimas prieštarautų Konstitucijai. Taip pat nurodo, jog Kauno apygardos administracinis teismas jo bylos nagrinėjimą sustabdė, tačiau į Konstitucinį Teismą byloje nesikreipė, ko netoleruoja Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Atsakovės Prienų rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Prienų rajono savivaldybės administracijos priteisti jam darbo užmokesčio (su juo susijusių kitų socialinių išmokų) nepriemoką. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 str.), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str.), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Prienų rajono savivaldybės administracija privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant būtent į šias nuostatas pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis bylai aktualiu laikotarpiu (nuo skunde nurodytos datos iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui atitinkamu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Konstitucinis Teismas dar 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad „visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

Dėl apelianto teiginio, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdęs jo bylos nagrinėjimą į Konstitucinį Teismą pats nesikreipė, pasakytina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 5 d. nutartimi bylą sustabdė Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir į Konstitucinį Teismą pats nesikreipė, kas iš esmės pripažintina procesine pažaida, tačiau šiuo atveju byla išnagrinėta teisingai, todėl teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius