Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 str. 1 d., 222 str. 1 d. (dėl dviejų nusikalstamų veikų), nepadarius jam veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 220 str. 1 d., 222 str. 1 d., požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 str. 3 d. 2 p., Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. K. buvo kaltintas pagal BK 222 str. 1 d. tuo, kad jis, būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, registruotos 2000-11-07 adresu (duomenys neskelbtini), Kuršėnai, Šiaulių r., įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir, sutinkamai su 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas, t.y., už parduotus naudotus automobilius dviem pirkimo-pardavimo sutartimis įformino naudotų automobilių pardavimą fiziniams asmenims, įrašydamas objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinės operacijos rezultatą pinigine išraiška, t. y., suklastojo dvi pirkimo-pardavimo sutartis, į jas įrašydamas mažesnę pardavimo sumą, nei realiai buvo gauta iš automobilių pirkėjų, o būtent: 2007-05-14 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. DEL (duomenys neskelbtini), tos pačios datos PVM sąskaitoje-faktūroje, serija DKD Nr. (duomenys neskelbtini), bei kasos pajamų orderyje DLK Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad A. N. parduotas automobilis „C. S.“ už 6000 Lt, nors realiai už šį automobilį buvo sumokėta 18000 Lt, 2007-10-26 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. DEL (duomenys neskelbtini), tos pačios datos PVM sąskaitoje-faktūroje, serija DKD Nr. (duomenys neskelbtini), bei kasos pajamų orderyje DLK Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad V. M. parduotas automobilis „Hyundai Tiburon“ už 7000 Lt, nors realiai už šį automobilį buvo sumokėta 19700 Lt, bei minėtus suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, 2007 metais pateikdamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją (duomenys neskelbtini), Kuršėnai, Šiaulių r., be to, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadybininkui A. A. 2007 metais gavus 24700 Lt pajamų už parduotus automobilius, direktorius A. K. ūkinių-finansinių operacijų, susijusių su šiomis pajamomis, neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į bendrovės buhalterinę apskaitą, tokiu būdu apgaulingai tvarkęs įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 metus.

Be to, A. K. buvo kaltintas pagal BK 220 str. 1 d. tuo, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir, sutinkamai su 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, siekdamas išvengti 18884,40 Lt mokesčių, įrašydamas į 2007 metų pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną už 2007 metus, t. y., neparodydamas deklaracijoje 24700 Lt pajamų bei minėtą deklaraciją 2008 metais, tiksli diena ir mėnuo nežinomi, kurią pateikė iki 2008 m. spalio 1 d., pateikdamas valstybės įgaliotai institucijai – Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Vilniaus g. 265 Šiauliuose, tokiu būdu pateikęs neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną.

Be to, A. K. buvo kaltintas pagal BK 222 str. 1 d. tuo, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas, fizinio asmens V. B. vardu pagal 2007-12-11 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DEL (duomenys neskelbtini), tos pačios datos PVM sąskaitą-faktūrą, serija DKD Nr. (duomenys neskelbtini), ir kasos pajamų orderį, serija DLK Nr. (duomenys neskelbtini), įformino automobilio „Hyundai Elantra“ pardavimo ir apmokėjimo operacijas už 5200 Lt, pagal 2007-12-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DEL (duomenys neskelbtini), tos pačios datos PVM sąskaitą-faktūrą, serija DKD Nr. (duomenys neskelbtini), ir kasos pajamų orderį, serija DLK Nr. (duomenys neskelbtini), įformino automobilio „Hyundai Sonata“ pardavimo ir apmokėjimo operacijas už 5300 Lt, tuo įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinės operacijos turinį, juose nurodyti rekvizitai nepatvirtina ūkinės operacijos tapatumo, kadangi realiai V. B. šių automobilių nepirko, dėl ko apskaitos dokumentų, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys arba kuriuose įformintos kitos, nei įvykusios operacijos, įtraukimo į apskaitą nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 metus, ir minėtus suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2007 metais, juos pateikdamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją (duomenys neskelbtini), Kuršėnai, Šiaulių r., ir tokiu būdu apgaulingai tvarkęs įmonės buhalterinę apskaitą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., subendrinti bausmes iš dalies jas sudedant ir paskirti A. K. galutinę subendrintą bausmę – 110 MGL (14300 Lt) dydžio baudą.

Priteisti iš A. K. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 10486,40 Lt.

Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad A. K. veika dėl neteisingų duomenų įrašymo į pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo papildomai kvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d., neduoda pagrindo teismui daryti išvados, jog neįrodyta, kad A. K. į šias sutartis įrašė neteisingus duomenis, ir tai netrukdo nagrinėti bylą teisme konkretaus kaltinamojo atžvilgiu ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti.

Skunde taip pat nurodoma, kad A. K. apgaulingas apskaitos tvarkymas pagal BK 222 str. 1 d. kvalifikuotinas, kaip viena veika, nes veika padaryta tais pačiais metais ir už tuos pačius metus (2007 m) negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o sutarčių forminimas V. B. vardu kvalifikuotinas, kaip atskiras epizodas. Be to pažymi, kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, iš A. K. priteistinas 10486,40 Lt civilinis ieškinys, nes jis padarė žalą valstybės biudžetui.

Išteisintojo A. K. gynėjas advokatas atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą.

Atsikirtime gynėjas, remdamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais: 1) liudytojų A. N. ir V. M. parodymais, jog už automobilius mokėjo daugiau negu įrašyta pirkimo-pardavimo sutartyse, ir patvirtinimas, kad dėl transporto priemonių pirkimo bendravo tik su A. A., paaiškinimas, jog norėjo įsigyti techniškai tvarkingus automobilius ir dėl kainos tarėsi už suremontuotas transporto priemones; 2) liudytojo A. A. parodymais, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorius A. K. žinojo visas jo veiklos bei su pirkėjais sudarytų sandorių aplinkybes; 3) specialisto išvada, kurios pagrindu A. A. gautos lėšos – tai yra skirtumas, nuo neįrašytos į sutartis, nedeklaruotos ir neįneštos į bendrovės kasą sumų, pripažintos jo su darbo santykiais susijusiomis pajamomis; 4) specialistės paaiškinimais teisme; 5) kaltinamojo parodymais paneigiančiais A. A. išsakytus teiginius ir kaltinimą – teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojo A. A. parodymus, kaip nepatikimus. Tuo pačiu pažymi, kad prokuratūra nepateikė jokių duomenų ir argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą dėl liudytojo A. A. parodymų.

Gynėjas tvirtina, kad liudytojas A. A., duodamas parodymus, siekė paneigti (nuslėpti) savo padarytus mokestinius pažeidimus ir neįvykdytas mokestines prievoles, atsakomybę suversdamas kitam asmeniui. Tai paaiškina liudytojo nelogiškus teiginius apie tai, jog remontas atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)" naudai, nors visas lėšas už remontą jis pasiliko sau, bendrovei negaunat jokios naudos. Pažymi, kad remonto paslaugų pirkimas iš bendrovės lėšų bei jų įforminimas, leistų bendrovei tam panaudotas lėšas įtraukti į sąnaudas ir taip sumažinti pelno mokestį ir pan.

Gynėjas taip pat nurodo, kad epizode, kai A. K. transporto priemones pardavė V. B., pagrindinis prokuratūros motyvas yra tas, kad kaltinamojo parodymai teisme skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo surašytų parodymų. Pažymi, kad teismas pagrįstai nesirėmė įtariamojo apklausos protokole užfiksuotais parodymais (BPK 242 str.) ir pagrįstai grindė nuosprendį kaltinamojo teisme duotais parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio yra aišku, kad baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kaltinant A. K. dviejų atskirų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 str. 1 d., padarymu ir pagal BK 220 str. 1 d. dėl neteisingų duomenų apie įmonės pajamas ir pelną pateikimo (2 t., 128-136; 138-139 b. l.). Apylinkės teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, priėmę pagrįstą ir teisėtą sprendimą, išteisindamas A. K. dėl visų jam pareikštų kaltinimų. Apeliaciniu skundu prokurorė, nekeičiant nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, prašė dvi atskirai pagal BK 222 str. 1 d. kvalifikuotas A. K. veikas laikyti kaip vieną nusikaltimą ir atitinkamai pripažinti išteisintąjį kaltu pagal BK 222 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. Toks kaltinimo pakeitimas teisme, iš esmės, yra galimas, nes nepasunkinama kaltinamojo teisinė padėtis ir nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 256 str. 4 d.), todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija bendrai pasisakys dėl A. K. išteisinimo pagal BK 222 str. 1 d. ir atskirus argumentus išdėstys dėl išteisinimo pagal BK 220 str. 1 d.

Dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 222 str. 1 d.

Prokurorė, kritikuodama skundžiamą nuosprendį, iš esmės, nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl liudytojo A. A. (dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vadybininku) parodymų, kurių teismas nelaikė vienareikšmiškai pagrindžiančiais A. K. kaltę. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad prokurorė savaip interpretuoja liudytojo A. A. parodymus ir siūlo besąlygiškai jais remtis, priimant sprendimą. Jau savaime toks apeliantės siūlymas prieštarauja įrodinėjimo turiniui, nes suponuoja prioriteto teikimą vienai įrodymų grupei kitų atžvilgiu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, tarp jų ir dėl liudytojo A. A. parodymų, ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, buvo kaltinamas į dvi pirkimo-pardavimo sutartis įrašęs objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinės operacijos rezultatą, tai yra sutartyse Nr. DEL (duomenys neskelbtini) ir Nr. DEL (duomenys neskelbtini) nurodęs mažesnes naudotų automobilių pardavimo pirkėjams kainas, nei pastarieji iš tikrųjų sumokėjo. Be to, A. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad naudotų automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse Nr. DEL (duomenys neskelbtini) ir Nr. DEL (duomenys neskelbtini) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinės operacijos turinį, o būtent, kaip automobilių pirkėją nurodęs V. B., kuris realiai automobilių nepirko. Byloje nustatyta, kad paminėtos sutartys su nurodytais duomenimis, buvo įtrauktos į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir tų sutarčių pagrindu, vėlgi, buvo nurodyti atitinkami duomenys: PVM sąskaitoje-faktūroje DKD Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderyje DLK Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. N. už automobilį kartu su PVM sumokėjo 6000 Lt (1 t., 84-85 b. l.); PVM sąskaitoje-faktūroje DKD Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderyje DLK Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. M. už automobilį kartu su PVM sumokėjo 7000 Lt (1 t., 86-87 b. l.); PVM sąskaitose-faktūrose DKD Nr. (duomenys neskelbtini), DKD Nr. (duomenys neskelbtini), kasos pajamų orderiuose DLK Nr. (duomenys neskelbtini), DLK Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilius atitinkamai už 5200 Lt ir 5300 Lt (kainos su PVM) įsigijo V. B. (1 t., 88-91 b. l.).

Prokurorės manymu, A. K. nusikalstamas elgesys pasireiškė tuo, kad jis, žinodamas apie didesnes automobilių pardavimų kainas A. N. ir V. M., suvokdamas, kad realiai V. B. automobilių neperka, tyčia sutartyse ir kituose buhalteriniuose dokumentuose atitinkamai nurodė mažesnes automobilių pardavimų kainas ir neįrašė tikrojo (tikrųjų) automobilių pirkėjo (pirkėjų). Tačiau byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių tokius apeliantės teiginius.

Iš tikrųjų, liudytojais apklausti automobilių pirkėjai A. N. ir V. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad už įsigytus automobilius sumokėjo didesnes sumas, nei nurodyta jų pasirašytose sutartyse Nr. DEL (duomenys neskelbtini) ir Nr. DEL (duomenys neskelbtini) (1 t., 46; 111 b. l.), atitinkamai 18000 Lt ir 19700 Lt (3 t., 100-101; 174 b. l.). Tačiau vien tai nepavirtina to, kad šis faktas buvo žinomas A. K. ir kad šiomis didesnėmis pinigų sumomis jis disponavo savo nuožiūra. Būtent tai kategoriškai tvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas A. K.. Pasak liudytojų A. N. ir V. M., jie dėl automobilių pirkimo-pardavimo tarėsi su A. A., A. K. tuomet net nebuvo matę, o kokios pinigų sumos buvo nurodytos sutartyse nekreipė dėmesio, nes pardavėjui, vadinasi, A. A. sumokėjo tokią pinigų sumą, kokią buvo sutarę su juo, o ne su A. K.. A. K. teisiamajame posėdyje taip pat nuosekliai tvirtino, kad jo įmonė pardavė naudotus automobilius su defektais už tokias sumas, kokios buvo nurodytos sutartyse, ir kitoks minimų sandorių turinys jam nebuvo žinomas, daugiau nei nurodyta sutartyse A. A. pinigų jam nedavė ir į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sąskaitą nepervedė (3 t., 193-194 b. l.). Išteisintasis taip pat nurodė, kad jo pasirašytą ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ antspaudu patvirtintą sutartį su V. M. užpildė pats A. A., sutartį su A. N. užpildė pats pagal A. A. pateiktus duomenis, o po to A. A. jam grąžino pirkėjų pasirašytas sutartis ir perdavė sutartyse nurodytas sumas. Liudytojas A. A. taip pat neneigė aptartų sutarčių sudarymo aplinkybių. A. A. tvirtino, kad, būtent, jis iš pirkėjų paimdavo pinigus ir perduodavo A. K. tiek, kiek sumokėdavo pirkėjai (3 t., 131-134 b. l.). Liudytojas A. A. apklausiamas deklaratyviai nurodė, kad A. K. apie aptariamus sandorius žinojo viską, ir, prokurorės nuomone, to pakanka konstatuoti, kad išteisintasis žinojo apie A. N. ir V. M. parduotų automobilių remontą, apie automobilių pirkėjus ir iš pastarųjų gaunamas sumas už parduotus automobiliu, tačiau, pasak apeliantės, A. K. tyčia visų šių faktų neįformino buhalteriniais dokumentais ir taip apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau tokių prokurorės teiginių nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

Pirmiausia pažymėtina, kad A. K. žinojo apie automobilių pirkėjus tik tiek, kiek apie juos nurodė liudytojas A. A., nes pats su jais nekontaktavo. Tiek A. K., tiek liudytojai A. A., A. N. ir V. M. vienodai nurodė, kad parduodami automobiliai buvo su defektais, reikėjo pirkti detales, reikėjo remontuoti. A. K. kategoriškai tvirtino, kad jo vadovaujama įmonė automobilių neremontavo ir pardavė juos tokius, kokius parsivežė iš užsienio. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad patikrinus įmones, kur, pasak A. A., buvo remontuojami UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ parduodami automobiliai, iš pastarųjų nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių A. A. parodymus. Prokurorė argumentuoja, kad A. A. už automobilių remontą mokėjo grynais pinigais, tačiau vien tai negali paneigti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ automobilių remonto fakto, tuo labiau, kad, pasak A. A., jis veikė išskirtinai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ interesais, o A. K. pats pasiimdavo dokumentus iš autoservisų.

Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui yra visiškai aišku, kad suremontuoto automobilio kaina yra didesnė už tokį patį nesuremontuotą automobilį. Taigi, A. K., kaip minėta, tvirtino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pardavė nesuremontuotus automobilius, o liudytojas A. A. nurodė, kad automobilių remontu rūpinosi tik jis. A. A. teisiamajame posėdyje atpasakojo automobilių pardavimo eigą ir nurodė, kad tiek A. N., tiek V. M., paskambindami susirado asmeniškai jį. Automobiliai, kuriuos pardavė minėtiems asmenims, buvo sudaužyti, su defektais, o klientai norėjo įsigyti jau sutvarkytus automobilius. Taigi, pasak A. A., pirkėjas duodavo avansą, už kurį jis pirkdavo detales ir rūpinosi automobilių remontu, o jei trūkdavo pinigų – pridėdavo iš savo asmeninių lėšų, o po to, pardavęs automobilį tuos pinigus atsiimdavo iš įmonės lėšų ar pardavęs kitus automobilius. Liudytojas V. M. patvirtino, kad davė avansą ir sutarė, kad A. A. sutvarkys automobilį, o jis nupirks už sutartą kainą. Iš tokių A. A. parodymų akivaizdu, kad jis disponavo ir automobilių remontui naudojo ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir ne A. K. duotus pinigus, o klientų paduotą avansą ir savo asmeninius pinigus. Aptartos aplinkybės nepatvirtina tos aplinkybės, kad pinigų sumos, viršijančios automobilių pirkimo-pardavimo kainą, nurodytą sutartyse su A. N. ir V. M., būtų patekusios A. K. dispozicijon ir kad jis būtų atlikęs kažkokius valingus veiksmus su tais pinigais. Maža to, liudytojas A. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad pinigus iš pirkėjų paimdavo jis, o sumas sutartyse nurodydavo A. K., ir kad iš pirkėjų paimtų 20000 Lt į įmonę neperdavinėjo, kadangi ta pinigų suma buvo išleista automobilių remontui (3 t., 131-134 b. l.). Iš ko, vėlgi, reikia spręsti, kad pinigų (24700 Lt), kurių, kaip įmonės pajamų, neįforminimu buhalteriniais apskaitos dokumentais buvo kaltinamas A. K., iš automobilių pirkėjų išteisintasis negavo, jų jam neperdavė nei liudytojas A. A. ir tuo labiau pastarajam tų pinigų nepadavė A. K., kaip neapskaitytą darbo užmokestį.

Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus deklaratyvius A. A. pareiškimus, kad A. K. ,,...viską žinojo...“. Pasak A. A., jis viską darė įmonės labui ir jei jis ,,..būčiau pildęs pirkimo-pardavimo sutartis, būčiau nurodęs tikras kainas.“. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad sutartį su V. M., kaip pats pripažino, užpildė A. A., tačiau pirkimo-pardavimo suma, kaip nustatyta, sutartyje nurodyta mažesnė už realiai pirkėjo sumokėtą sumą. Tai dar sykį sustiprina abejones, kad A. A. A. K. nurodymu iš pirkėjų paimdavo didesnes, nei sutartyse nurodytas, pinigų sumas, ir perduodavo jas išteisintajam.

Iš to, kas aptarta, akivaizdu, kad ne A. K., o, būtent, liudytojo A. A. parodymai yra dviprasmiški, prieštaringi savaime ir nepatvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Priešingai, nei siūlo prokurorė, tokiais abejotinais įrodymais negali būti grindžiamas nuosprendis ir asmuo pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo. Visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje atliktų dviejų specialistų tyrimų išvados, kurios išsamiai aptartos skundžiamame nuosprendyje (1 t., 73-80; 158-166 b. l.), taip pat yra sąlyginės. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė apklausta specialistė I. S. (3 t., 194-195 b.l.), savo išvadas ji padarė lygindama byloje esančius išteisintojo ir liudytojo parodymus su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais ir nustatė skirtumus. Kitaip tariant, jei šioje byloje būtų nustatyta, kad A. K. būtų tvarkęs įmonės buhalterinę apskaitą sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, kiltų atitinkami padariniai, numatyti BK 222 str. 1 d. dispozicijoje. Tačiau minėti subjektyviosios pusės požymiai A. K. veikoje nebuvo nustatyti, todėl konstatuoti jo kaltę pagal BK 222 str. 1 d., kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Kalbant apie kitą A. K. inkriminuojamos veikos epizodą, kuomet, pasak apeliantės, jis automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse vietoje tikrojo automobilių pirkėjo nurodė V. B., pažymėtina, kad šioje dalyje taip pat nėra surinkta patikimų įrodymų, pakankamų A. K. kaltei konstatuoti. Iš tikrųjų, liudytoju apklaustas V. B. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jokių automobilių realiai nepirko, ant sutarčių pasirašė, tiesiog, paprašytas A. K. arba J. G., tačiau tiksliai nepamena (1 t., 48-50 b. l.; 3 t., 101-102 b. l.). Tuo tarpu liudytojas J. G. patvirtino, kad jis norėjo iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsigyti du automobilius ir paprašė V. B., kad jis apiformintų automobilių įgijimą savo vardu, nes tuo metu nesutarė su žmona ir nenorėjo, kad pastaroji žinotų apie jo pirkinius (3 t., 102-103 b. l.). Išteisintasis A. K. nurodė, kad pas jį atėjo J. G. ir V. B., jis surašė pirkimo-pardavimo sutartis, kuriose nurodė V. B., nes taip buvo įvardintas pirkėjas. Pasak A. K., jis nežinojo, kad realiai automobilius perka ne V. B., tiesiog, pastarasis pasirašė sutartis, buvo sumokėti pinigai ir jis automobilius pardavė. Liudytojas J. G. nurodė, kad išėjus iš A. K. kabineto V. B. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis atidavė jam, kabinete nesakė A. K., kad realiai automobilius įgyja jis. Byloje nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniais dokumentais yra apskaityta suma pinigų (10500 Lt) sumokėta pagal pirkimo-padavimo sutartis, kuriose nurodytas V. B.. Liudytoja apklausta specialistė I. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jei pinigų suma (10500 Lt), nurodyta PVM sąskaitose-faktūrose ir kasos pajamų orderiuose sumokėta – įmonės veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą nustatyti galima. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kas buvo tikrasis automobilių pirkėjas – V. B. ar J. G., nekyla padariniai, numatyti BK 222 str. 1 d. dispozicijoje, ir asmuo neatsako pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą, nors, kaip nurodė specialistė I. S., buhalterinis pažeidimas lieka.

Bet kuriuo atveju byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad A. K. tyčia į atitinkamas sutartis ir griežtos apskaitomybės buhalterinius dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Iš bylos duomenų ir paminėtų aplinkybių sunku būtų įsivaizduoti, kaip A. K. turėjo identifikuoti tikrąjį automobilių pirkėją – V. B. ar J. G., kai buvo pateikti tikri V. B. asmens duomenys ir jis pats dalyvavo sandorio sudaryme, pasirašė sutartis, kai buvo sumokėti pinigai už automobilius. Jokių versijų šiuo klausimu nenurodė nei prokurorė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 220 str. 1 d.

Nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (LR Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Taigi akivaizdu, jog mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai (2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 7, 8 str.), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla, todėl už tyčinį mokesčių vengimą yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 str. kyla tuomet, jei nustatoma, kad mokesčių mokėtojas žino ir supranta, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo ir siekia tų padarinių. Taigi, nusikaltimas, numatytas BK 220 str. 1 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. Sprendžiant klausimą dėl BK 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties – subjektyvinės pusės buvimo, būtina įvertinti visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, atskleidžiančių mokesčių mokėtojo suvokimą apie paties vykdomą veiką. Be abejonės mokesčių mokėtojas, tyčia nemokėdamas mokesčių, siekdamas jų išvengti, elgiasi nesąžiningai.

Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad A. K. pagal BK 220 str. 1 d. suformuluoto kaltinimo požymiai yra kildinami iš tų pačių objektyvių aplinkybių, kurios nurodytos kaltinime pagal BK 222 str. 1 d. Kitaip tariant, jei A. K. sąmoningai 2007 metų įmonės pelno mokesčių deklaracijoje nebūtų nurodęs 24700 Lt pajamų, kurias gavo pardavęs du automobilius A. N. ir V. M., ir, siekdamas išvengti mokesčių, būtų pateikęs tą deklaraciją mokesčių administratoriui (Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai) – jo veika atitiktų BK 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tačiau šioje byloje nenustatyta, kad A. K. automobilius A. N. ir V. M. pardavė už didesnes pinigų sumas nei užfiksuotos sutartyse ir atitinkamuose buhalteriniuose dokumentuose, o tai suponuoja išvadą, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ daugiau pelno, nei deklaravo, negavo ir A. K. į 2007 metų įmonės pelno mokesčių deklaraciją duomenis įrašė nežinodamas, kokią iš tikrųjų sumą pinigų liudytojas A. A. gavo iš automobilių pirkėjų, vadinasi, A. K. elgėsi sąžiningai ir mokesčių išvengti nesiekė.

Atsižvelgus į išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir pagal BK 220 str. 1 d., vadinasi, naikinti nuosprendį nėra pagrindo.

Kolegija taip pat pažymi, kad priteisti iš A. K. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo, nes nenustatyta, kad žala atsirado dėl išteisintojo veikos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.