Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, A. Š. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. ir nustatyta 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda. Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir R. I. bei M. K., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi nuteistųjų A. Š., R. I. ir M. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis kartu su R. I. ir M. K. 2008 m. rugpjūčio 31 d., apie 7.20 val., prie baldų salono „SBA idėjos namams“, esančio Vilniuje, Ukmergės g. 256, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. M. K. ir R. I. išėjo į Ukmergės g. važiuojamąją dalį ir bandė stabdyti pravažiuojančius automobilius, trukdydami eismui ir sukeldami avarines situacijas, o A. Š., stovėdamas ant žaliosios vejos, tai filmavo skaitmeniniu fotoaparatu; po to, apie 8.40 val., visi nuėjo į Lozoraičio g., kur M. K. šlapinosi ant stovinčio automobilio, o A. Š. ir R. I. stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje trukdydami eismui. Kai juos sudrausminti sustojo nukentėjusysis R. J., vairavęs automobilį (duomenys neskelbtini), M. K. demonstratyviai parodė R. J. savo lytinius organus, A. Š. pradėjo įžeidinėti R. J. necenzūriniais žodžiais, o R. I. spardė ir stumdė R. J. automobilį, kol įvykio vietoje sustojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ir visi nuteistieji pabėgo. Kai nukentėjusysis R. J. išvažiavo į Laisvės pr., R. I. pradėjo rodyti jam nepadorius gestus, o nukentėjusiajam R. J. sustojus automobilių stovėjimo aikštelėje prie degalinės „Uno-X“, esančios Vilniuje, Laisvės pr. 125 A, ir prisistačius prokuroru, paprašius pasiaiškinti dėl neteisėtų veiksmų, visi trys asmenys pradėjo įžeidinėti nukentėjusįjį R. J. necenzūriniais žodžiais bei stumdyti, o A. Š. tai filmavo skaitmeniniu fotoaparatu. Nukentėjusiajam R. J. nuo trijų vaikinų stumdymo nugriuvus ant žemės, jo ginti atbėgo J. K. ir Z. R.; jie iškvietė policijos pareigūnus, sulaikiusius A. Š., R. I. ir M. K.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį. Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas R. J., kuris nusikaltimo padarymo dieną, apeliacinio skundo nagrinėjimo metu ėjo ir šiuo metu eina Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas. Pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras M. Zupkauskas. Teisminio nagrinėjimo metu kasatoriaus tėvas J. Š. pateikė prašymą atleisti nuteistąjį A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Baigiamojoje kalboje prokuroras prašė teismo tenkinti J. Š. prašymą ir atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusysis prašė netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas J. Š. prašymo netenkino ir nuteisė kasatorių pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvavo Vilniaus apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus prokuroras A. Pošiūnas; baigiamojoje kalboje prokuroras prašė palikti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą ir netenkinti prašymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal BPK 58 straipsnio 4 dalį, prokuroro nušalinimo (nusišalinimo) pagrindas gali būti aplinkybės, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo. Kasatorius skunde akcentuoja, kad yra pagrindas abejoti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, nešališkumu, nes pagal Prokuratūros įstatymo 14 straipsnį jis yra tiesiogiai pavaldus Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui nukentėjusiajam R. J., kuris gali duoti jam privalomus nurodymus. Kasatorius teigia, kad prokuroras A. Pošiūnas, prašydamas nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti ir BK 40 straipsnio netaikyti, pakeitė pirmosios instancijos teisme dalyvavusio valstybinio kaltintojo poziciją dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Anot kasatoriaus, tai, kad prokuroras apeliacinės instancijos teisme buvo nukentėjusiojo tiesioginis pavaldinys, teismui taip pat buvo žinoma, todėl tai leidžia abejoti ir apeliacinės instancijos teismo nešališkumu.

Prokuroras pastebi, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolo matyti, jog byloje dalyvaujančio prokuroro vardas ir pavardė buvo paskelbti posėdžio dalyviams jau posėdžio pradžioje ir visiems išaiškinta nušalinimo teisė. Tačiau nei nuteistieji, nei jų gynėjai nušalinimo nepareiškė. Tik apeliacinės instancijos teismui priėmus nepalankų nuteistiesiems sprendimą pradėtas kelti prokuroro nešališkumo klausimas. Atsiliepime pažymima, kad vien ta aplinkybė, jog nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo atmesti, dar nedaro šiuos skundus išnagrinėjusio teismo šališko.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 59 straipsnio 1 dalį prokuroras privalo nusišalinti nuo bylos dalyvavimo teisme, jei yra BPK 58 straipsnyje nurodytas nušalinimo pagrindas. Vadovaudamiesi BPK 58 straipsniu, prokurorui nušalinimą gali pareikšti ir BPK 57 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys (iš jų ir įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, gynėjas). Nušalinimas turi būti pareiškiamas iki įrodymų tyrimo teismo posėdyje pradžios. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo apie nušalinimo pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nušalinimai nebuvo reiškiami, nei nuteistasis, nei jo gynėjas nereiškė abejonių dėl galimo prokuroro šališkumo. Po bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme jokių naujų aplinkybių, kuriomis galėtų būti grindžiamas nušalinimas, nepaaiškėjo. Tačiau kasatorius kasaciniame skunde nurodo apeliacinės instancijos teisme kaltinimą palaikiusio prokuroro pavaldumo teisinį santykį su nukentėjusiuoju, dėl kurio, kasatoriaus manymu, šis turėjo nusišalinti ar būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Prokurorų statusą nustato, jų pavaldumo santykius reglamentuoja Prokuratūros įstatymas. Pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą apylinkės prokuratūros prokurorui jam vykdant proceso įstatymus, aukštesnysis prokuroras yra apylinkės vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas). Pagal šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą apygardos prokuratūros prokurorui jam vykdant proceso įstatymus, aukštesnysis prokuroras yra apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas). Vadinasi, nukentėjusysis R. J., kaip Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, laikytinas aukštesniuoju prokuroru žemesnės instancijos teismo posėdžiuose dalyvavusiems prokurorams. Tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nereiškia, kad šios bylos objektyviai negalėjo išnagrinėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai.

Pirma, pagal Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį prokuroras sprendimus priima vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs, nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo; šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti. Antra, bylą nagrinėjantis teismas yra nepriklausomas. Šioje byloje tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui prokuroro reiškiama nuomonė dėl apeliacinio skundo nebuvo kliūtis tenkinti apeliacinio skundo, jei teismas būtų nustatęs, kad apelianto prašymas yra pagrįstas. Tai, kad nebuvo taikomas BPK 40 straipsnis ir kasatorius nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nerodo teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka taip pat ir pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą, kurio esminis argumentas buvo netinkamas BK 40 straipsnio taikymas, priėjo prie tos pačios išvados, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti BPK 40 straipsnio netaikymo motyvai. BPK 1 straipsnyje, apibrėžiančiame baudžiamojo proceso paskirtį, įtvirtintas reikalavimas teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės yra išimtis iš šios taisyklės. Nepriimti apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo būtų paskiriama teisinga bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, o nuspręsti atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali tik nustatęs išskirtines aplinkybes, pagrindžiančias tokio sprendimo priėmimą. Teismo nesutikimas su proceso dalyvių reiškiama nuomone dėl galimybės taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės savaime nerodo teismo šališkumo.

Pažymėtina, kad prokuroro palaikoma kaltinimo pozicija pirmosios, apeliacinės ir (ar) kasacinės instancijos teisme gali kisti. Prokuroro pozicijos pasikeitimas nelaikomas kaltinamojo teisių suvaržymu ir esminiu BPK pažeidimu. Tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose prokurorų nuomonės dėl galimybės atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą išsiskyrė, taip pat tai, kad teismai nepriėmė kasatoriui palankaus sprendimo, nėra pagrindas konstatuoti apeliacinės instancijos teismo šališkumo. BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatytą nepriklausomo ir nešališko teismo garantiją nagrinėjamoje byloje kasatorius turėjo.

Tenkinti nuteistojo A. Š. kasacinį skundą ir perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui nėra jokio teisinio pagrindo, nes nešališko bylos nagrinėjimo principas nebuvo pažeistas: pirma, nušalinimai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka proceso dalyvių iš viso nebuvo reiškiami, todėl negali būti daroma išvada, kad kaip nors buvo suvaržyta proceso dalyvių teisė reikalauti, jog byla būtų nagrinėjama nešališkai; antra, bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas savo iniciatyva neturėjo jokio teisinio pagrindo kelti galimo prokuroro šališkumo klausimo, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinio proceso metu nesprendžiant šio klausimo būtų pažeistos kokios nors bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reguliuojančios taisyklės; trečia, apeliacinės instancijos teismas jokiais kitais proceso veiksmais ir sprendimais neparodė savo šališkumo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.