Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. A. (R. A.) ir jo gynėjui advokatui Stasiui Sandai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, perduodant jį M. A. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant dvejų metų laidavimo terminą be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, R. A. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas.

6. BK 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galima svarstyti klausimą dėl asmens, kuris padarė nusikalstamą veiką, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

7. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla jokių ginčų dėl to, kad R. A. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), jis nusikalto pirmą kartą, baudžiamojoje byloje nebuvo prašoma atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Vis tik nukentėjusioji nagrinėjamu atveju yra įsitikinusi, kad R. A. nevisiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jo gailėjimasis dėl nusikalamos veikos padarymo yra formalus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog su tokia nukentėjusiosios pozicija nėra pagrindo sutikti.

8. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (b. l. 60, 105). Ikiteisminio tyrimo metu R. A. teigė, kad jis detaliai neprisimena įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino, jog galėjo būti taip, jog konflikto metu jis sugriebė sutuoktinę už abiejų rankų. Pirmosios instancijos teisme R. A. teigė, kad jis, kilusio konflikto metu, buvo stipriai suėmęs nukentėjusiąją už abiejų žastų, suvokė, jog sukelia jai fizinį skausmą. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. A. pripažino esmines faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos 2020 m. kovo 26 d. pranešime apie įtarimą bei kaltinamajame akte ir kurios buvo nustatytos skundžiamu nuosprendžiu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad R. A. nevisiškai pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Čia pažymėtina, jog smurto prieš sutuoktinę panaudojimo faktą, R. A. pripažino ir pirmosios apklausos, vykusios 2020 m. vasario 3 d., metu, kai pranešimo apie įtarimą turinys skyrėsi nuo vėlesnio pranešimo apie įtarimą turinio bei kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo.

9. Kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra nustatomas tuomet, kai jis kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. R. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad jis gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, nori su sutuoktine susitaikyti, bandė jos atsiprašyti ir susitaikyti (b. l. 54, 60). Iš R. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nurodė, jog gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, bandė sutuoktinės atsiprašyti, savo nusikalstamus veiksmus vertina neigiamai (b. l. 105). Apeliacinės instancijos teisme R. A. taip pat nurodė, jog apgailestauja dėl savo nusikalstamų veiksmų. Iš liudytojo P. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad R. A. po įvykio atsiprašinėjo nukentėjusiosios dėl savo veiksmų (b. l. 29). Įvertinęs aptartus faktus, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti išvadą, jog R. A. gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veiksmų yra formalus, ypač atsižvelgus į tai, kad jis viso proceso metu pripažino, jog naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Faktų, kurie leistų manyti, kad R. A. gailėjimasis dėl nusikalstamų veiksmų yra formalus, nėra nustatyta.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima sutikti su nukentėjusiosios teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad yra pagrindo manyti, jog R. A. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi jis piktnaudžiauja alkoholiu, yra linkęs smurtauti, yra ne kartą smurtavęs prieš savo šeimos narius. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, išskyrus nukentėjusiosios paaiškinimus, kuriuos ji davė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, kurie leistų daryti išvadą, kad R. A. piktnaudžiauja alkoholiu ir yra linkęs smurtauti. Kaip jau minėta, R. A. anksčiau nėra teistas. Jis anksčiau buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn (nusikalstamos veikos padarymo metu nuobaudos nebegaliojo), tačiau jo padaryti teisės pažeidimai nėra susiję nei su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, nei su alkoholio vartojimu. Objektyvių duomenų apie tai, kad R. A. būtų linkęs smurtauti ar piktnaudžiautų alkoholiu, nėra. Pažymėtina ir tai, kad R. A. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją nebuvo intensyvūs, jis pats savo veiksmus vertina kritiškai. Be to, R. A., atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Šiuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymas sustiprins R. A. gebėjimus savo emocijas reikšti bei problemas spręsti visuomenėje priimtinais būdais.

11. Apeliantės teiginys, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. A., įvertinus jos asmenines savybes, R. A. gali daryti teigiamą įtaką, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad M. A. yra R. A. motina, jie šiuo metu gyvena kartu. Baudžiamojoje byloje iš esmės nėra duomenų, kurie neigiamai charakterizuotų M. A.. Tokių duomenų nenurodo ir apeliantė. (duomenys neskelbtini) administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijoje M. A. yra apibūdinama kaip darbšti, tvarkinga ir patikima asmenybė. Seniūnijoje nėra ir nebuvo užregistruota jokių skundų dėl jos elgesio. Taigi nekyla abejonių, kad M. A. yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo. Čia pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog M. A. 2016 ir 2017 metais po vieną kartą buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, tačiau jos padaryti teisės pažeidimai nevertintini kaip šiurkštūs, ji paskirtas baudas sumokėjo, nuobaudos nebegalioja. Taigi apeliacinės instancijos teisme nustatytas faktas nėra pakankamas pagrindas abejoti M. A. tinkamumu būti laiduotoja. R. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jo ir mamos santykiai yra geri, mama jam yra pavyzdys. Pati M. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sūnus pasielgė blogai, jo neteisina, kas rodo, jog ji kritiškai vertina sūnaus padarytus nusikalstamus veiksmus. Taip pat M. A. nurodė, kad sūnus jos klauso, jai padeda. Ji gali daryti savo sūnui teigiamą įtaką. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad, įvertinus M. A. asmenines savybes (darbštumą, tvarkingumą bei patikimumą), jos ir sūnaus santykių pobūdį (santykiai grindžiami abipuse pagarba, siekiu padėti vienas kitam ir pan.), ji gali daryti teigiamą poveikį R. A..

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu prokuroras siūlė atleisti R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį M. A. atsakomybėn, ir bylą nutraukti. Laidavimo terminą skirti vieneriems metams. Užstato neskirti. Įpareigoti R. A. gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios M. A. visą laidavimo laikotarpį ir šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Nukentėjusioji, sakydama baigiamąją kalbą, sutiko su prokuroro pozicija. Taigi M. A. neprieštaravo tam, jog R. A. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jokių pastabų dėl laiduotoju norinčio tapti asmens neturėjo.

13. Akivaizdu, kad šiuo metu nukentėjusioji nebesutinka su tuo, jog R. A. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ji pageidauja, kad jam būtų paskirta bausmė ir taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios apribotų jo galimybes bendrauti su nukentėjusiąja bei bendrais vaikais. Apeliacinės instancijos teisme M. A. paaiškino, kad apeliacinį skundą teikė, nes nori, jog R. A. negrįžtų gyventi į butą, kuriame gyvena ji ir vaikai. Taip pat iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad tarp R. A. ir M. A. kyla nesutarimų, jie yra nepatenkinti bendru gyvenimu, abu siekia nutraukti santuoką. Taigi šiuo atveju galima daryti išvadą, kad M. A. siekis, jog R. A. būtų nuteistas ir jam paskirta bausmė, iš tikrųjų yra susijęs ne su realiu poreikiu, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų pasmerktas valstybės vardu oficialiai pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat paskiriant jam bausmę, o su siekiu išspręsti buitinio pobūdžio problemas, kylančius nesutarimus. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad klausimai, susiję su gyvenimu skyrium, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymu ir pan., gali ir turi būti sprendžiami santuokos nutraukimo byloje, o ne taikant R. A. baudžiamajame įstatyme numatytas priemones.

14. BK 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi, be jokių abejonių, baudžiamasis įstatymas net ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui leidžia taikyti įstatyme nurodytas baudžiamojo poveikio priemones. BK 67 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jokia kita baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis įstatyme nėra nustatyta. Taigi baudžiamojo poveikio priemonių tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nesikeičia, t. y. skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės turi būti siekiama tų pačių tikslų, aišku, atsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto specifiką, kaip ir paskyrus asmeniui bausmę. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad yra pagrindo manyti, jog R. A. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, apeliaciniame skunde nurodomų baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas nėra tikslingas. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį ir tai, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nereiškia, kad asmuo visiškai išvengia teisinių pasekmių, susijusių su nusikalstamos veikos padarymu, kadangi BK 40 straipsnio 6-8 dalyse įtvirtintos nuostatos yra skirtos tam, kad drausmintų asmenį padariusį nusikalstamą veiką ir atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės.

15. Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuotina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl nukentėjusiosios M. A. apeliacinis skundas yra atmetamas. Teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamame nuosprendyje R. A. buvo netinkamai išaiškintos pasekmės, kurios gali kilti, jeigu jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų nusikaltimą ar tyčinį nusikaltimą. Taigi dėl šios priežasties skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendis yra tikslintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendį patikslinti:

R. A. išaiškinti, kad jeigu laidavimo metu jis padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti panaikintas ir tokiu atveju bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, taip pat išaiškinti, kad jeigu laidavimo metu jis padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas;

M. A. išaiškinti, jog ji, būdama laiduotoja, turi teisę atsisakyti nuo laidavimo. Tokiu atveju, atsižvelgus į laidavimo atsisakymo priežastis, bus sprendžiama dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.