Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 150 str. 4 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 153 str. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, redakciją) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Iš nuteistojo J. G. priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. S., ir 677,92 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už mažamečio ir nepilnamečio asmens seksualinį prievartavimą bei mažamečio asmens tvirkinimą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

J. G. nuo 2004 m. iki 2008 m. rugpjūčio 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančios savo sodybos ūkinėse bei gyvenamosiose patalpose, ne mažiau kaip po 3 kartus kas savaitę prieš mažametę L. S., gim. 1994-08-26, atlikdavo tvirkinamuosius veiksmus: bučiuodavo kūną, glostydavo jai krūtinę, lytinius organus.

Laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2008 m. rugpjūčio 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančios savo sodybos ūkinėse bei gyvenamosiose patalpose, J. G., pasinaudodamas bejėgiška L. S., gim. 1994 m. rugpjūčio 26 d., būkle dėl mažametystės, seksualiai ją prievartavo, t. y. ne mažiau kaip 5 kartus savo lytinį organą buvo įkišęs L. S. tarp kojų ir judėdamas kūnu bei liesdamas rankomis kitas L. S. kūno vietas, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio metu.

Laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. birželio 19 d. (duomenys neskelbtini) esančios savo sodybos ūkinėse patalpose, pavartodamas psichologinį smurtą prieš nepilnametę L. S., gim. 1994 m. rugpjūčio 26 d., t. y. nuolat baugindamas L. S., jog bus blogiau ir reikės be poilsio dirbti namie ir ūkyje, ir taip atimdamas galimybę priešintis – seksualiai ją prievartavo: ne mažiau kaip 5 kartus savo lytinį organą buvo įkišęs L. S. tarp kojų ir judėdamas kūnu bei liesdamas rankomis kitas L. S. kūno vietas tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Kaltinime nurodyta, kad visus seksualinio pobūdžio veiksmus jis atliko ir savo sodybos gyvenamosiose patalpose. Tačiau atlikus tyrimus ir nenustačius jo bei nukentėjusiosios DNR pėdsakų, teisme aplinkybė dėl veiksmų atlikimo gyvenamosiose patalpose buvo pašalinta ir konstatuota, kad seksualiniai veiksmai buvo atliekami tik tvarte. Visiems suprantama, kad tokius veiksmus patogiau yra atlikti gyvenamosiose patalpose. Juo labiau, kad pati nukentėjusioji parodė, jog seksualinių santykių metu jis jokio smurto prieš ją nenaudojo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja – patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad J. G. kaltė dėl mažametės ir nepilnametės seksualinio prievartavimo bei mažametės tvirkinimo yra neginčijamai įrodyta.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi.

Su tokiu nukentėjusiosios parodymų vertinimu kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Viso ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme (1 t., 7-8, 10-12, 16, 20-22, 131-132 b. l.) nukentėjusioji L. S. nuosekliai aiškino kada, kokioje vietoje ir kokio pobūdžio seksualinę prievartą ji patyrė. Ji taip pat pakankamai aiškiai nurodė, dėl kokių priežasčių (grasinimai) apie patirtą seksualinę prievartą iš karto nepranešė teisėsaugos institucijoms ar artimiesiems. Be to byloje nustatyta, kad nukentėjusioji su savo motina gyveno J. G. suteiktame socialiniame būste ir faktiškai pragyveno iš pajamų, gaunamų iš žemės ūkio veiklos. Iš liudytojos J. V. parodymų matyti, kad nukentėjusiosios motina A. S. nesirūpino dukra, buvo linkusi girtauti. Iš to seka, kad nukentėjusiosios materialinė gerovė ir gyvenimo sąlygos realiai priklausė nuo J. G. požiūrio į ją. Todėl nukentėjusiosios nenoras iškarto viešinti faktus apie patirtą seksualinę prievartą yra logiškai paaiškinamas, o, įvertinus nukentėjusiosios amžių ir šiam amžiui būdingą vaikišką gėdos ar kitokį neadekvatų situacijai jausmą (meilę), ir pakankamai įtikinamas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiesiogiai nesirėmė J. G. parodymais, duotais tyrėjai (1 t., 67-68 b. l.). Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje šie nuteistojo parodymai trumpai išdėstyti akcentuojant J. G. parodymų nenuoseklumą, o tuo pačiu nepatikimumą bei šių parodymų atitikimą nukentėjusiosios parodymams.

Ilgametėje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (tyrėjui) ar prokurorui, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi ir todėl teismas negali konstatuoti, kad šie parodymai yra teisingi ir jais remtis priimant nuosprendį. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi į juos atsižvelgti. Šie parodymai yra reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. Jie taip pat turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-274/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-420/2012).

Iš paminėtų įtariamojo parodymų matyti, kad jis nuo 2006 m. pradėjo rankomis liesti, grabinėti nukentėjusiąją. Iki 2008 metų tai darė 6-7 kartus. Nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2011 m. birželio 19 d. kišdavo savo lytinį organą L. S. tarp kojų, taip tenkindamas savo lytinę aistrą. Šiuose parodymuose J. G. taip pat tvirtino, kad spermą nuo šlaunų nukentėjusioji nusišluostydavo jo paduodamomis įvairių spalvų nosinėmis.

Šie nuteistojo parodymai dėl nuteistojo veiksmų pobūdžio, jų pradžios ir pabaigos bei kitų išskirtinių detalių (spermos nuvalymo) pilnai sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Iš to seka, kad abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu nėra pagrindo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad aptarti įtariamojo parodymai buvo išgauti apgaulės būdu, o jų teisingumas patvirtintas neskaičius protokolo. Priešingai, iš liudytojos E. T. parodymų (1 t., 147 b. l.) matyti, kad 2011 m. birželio 30 d. įtariamojo apklausos metu J. G. parodymus davė laisva valia, niekieno neverčiamas. Be to, pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme (1 t. 147 b. l.) patvirtino, kad prieš paminėtą apklausą su nukentėjusiosios parodymais jis nebuvo supažindintas. Jis taip pat negalėjo įtikinamai paaiškinti, kas jam atskleidė nukentėjusiosios parodymų turinį, kuris, kaip jau minėta, iš esmės sutapo su aptariamame įtariamojo apklausos protokole užfiksuotais jo (J. G.) parodymais.

Iš byloje esančių protokolų (1 t., 64, 65 b. l.) matyti, kad įtariamajam J. G. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmos apklausos momento. J. G. gynėjo paslaugų atsisakė savo iniciatyva, šį atsisakymą patvirtindamas savo ranka rašytu atitinkamu prierašu ir parašu. Todėl konstatuoti teisės į gynybą pažeidimą nėra pagrindo.

Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji ir nuteistasis vienas kitam rašė laiškus (1 t., 44, 46 b. l.). Šių laiškų turinys aiškiai rodo, kad L. S. ir J. G. tarpusavio santykiai peržengė įprastas tokio amžiaus mergaitės ir suaugusio vyro santykių ribas. Iš paminėtų laiškų taip pat matyti, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, L. S. nesiekė apkalbėti nuteistojo tam, ,,kad nereikėtų grįžti į namus ir padėti dirbti ūkiniuose darbuose“.

Byloje yra nustatyta, kad nukentėjusioji savo pagalba ūkyje grąžino (atidirbo) M. D. skolą. To apeliantas net neginčija. Todėl apklausti M. D. apie šią aplinkybę nėra reikalo. Galima sutikti su apelianto teiginiais, kad atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus yra patogiau patalpoje, o ne tvarte. Tačiau nuteistasis nenurodo kokią reikšmę ši aplinkybė turi sprendžiant jo kaltės ir atsakomybės klausimus. Todėl motyvuotai atsakyti į šį skundo argumentą nėra galimybės.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir kitais nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais, padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė pagal BK 150 str. 4 d., 150 str. 3 d., 153 str. yra neginčijamai įrodyta. Konstatuoti BPK 20 str. nuostatų pažeidimą pagrindo nėra.

J. G. nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas taip pat atitinka jau susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-583/2012).

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, padarytos nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2008 m. rugpjūčio 26 d., aplinkybes, padarė akivaizdų rašymo apsirikimą, t. y. nurodė, kad J. G. tenkino savo lytinę aistrą ne kitokio fizinio sąlyčio būdu, o kitokio fizinio sąlyčio metu. Šis rašymo apsirikimas ištaisytinas nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. nustatant, kad nurodytu laikotarpiu J. G. savo lytinę aistrą tenkino kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.