Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-02-05 · Administracinė byla Nr. A-469-133-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-05
Bylos Nr.
A-469-133-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
Trečiasis asmuo
S.D., I.P., A.P., M.T., Georgijaus V, G.V.P., J.P.
Pareiškėjas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Atsakovas
Vilniaus
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A14–133/07Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei

dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims S.D., I.P., A.P., M.T.

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovėms adv. Laurai Timinskaitei, adv. Laurai Urniekytei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų A.P., Georgijaus V.P. ir M.T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys A.P., G.V.P., M.T., S.D., I.P., J.P.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėja prašė teismą panaikinti 2000 m. balandžio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 01-602 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiams S.D., A.P., J.P., G.V.P., I.P. ir M.T.". Pareiškėja paaiškino, kad 1992 m. kovo 26 d. I.P.pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į Z.P. iki nacionalizacijos Vilniuje, Bystčycki skg., valdytą žemę, nurodydama kitus jai žinomus pretendentus į žemę - S.D., J.P., M.T., G.P. bei A.P.(visi pretendentai yra buvusios žemės savininkės Z.P. vaikai). Rašytinio susitarimo, kokiomis dalimis pretendentai pageidautų atkurti nuosavybės teises, ji nepateikė. Todėl, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pretendentams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės lygiomis dalimis. 2000 m. balandžio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 01-602 minėtiems pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į Z.P. valdytus 0,1025 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1025 ha namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vilniaus apskrities viršininko sprendime nurodytas tik bendras žemės plotas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, nenurodant, į kokią dalį atkurtos nuosavybės teisės kiekvienam pretendentui. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą I.P., S.D., J.P., M.T., G.V.P. bei A.P. nuosavybės teise priklauso po 1025/7164 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 0,1194 ha, t. y. kiekvienas savininkas nuosavybės teise valdo 0,0171 ha žemės sklypo. Likęs žemės sklypo plotas - 0,0169 ha - priklauso valstybei. Pareiškėja, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos" 2.2 ir 8 punktuose išdėstytomis nuostatomis, pažymėjo, jog nuosavybės teisės pretendentui negali būti atkuriamos perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį namų valdos žemės sklypą, didesnį negu pretendentui tenkanti žemės sklypo ploto dalis, į kurią jis turi teisę atkurti nuosavybės teises arba į didesnį namų valdos žemės sklypo plotą negu pretendentas turi teisę privatizuoti namų valdos žemės sklypo dalį. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą I.P. nuosavybės teise priklauso 1/3 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), S.D. - 2/9, J.P. - 1/9, M.T. - 1/9, Georgijui V.P. - 1/9, o A.P. - 1/9. Kadangi tretieji suinteresuoti asmenys rašytinio susitarimo, kokiomis dalimis pageidauja privatizuoti namų valdos žemės sklypą, nepateikė, pareiškėjos manymu, namų valdos žemės sklypas galėjo būti privatizuojamas tik atsižvelgiant į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriam eksploatuoti suformuotas žemės sklypas, kiekvienam bendraturčiui nuosavybės teise priklausančias dalis, t.y. I.P. turėjo teisę privatizuoti 0,0397 ha namų valdos žemės sklypo, S.D. - 0,0265 ha, J.P., M.T., G.V.P. bei A.P. - kiekvienas po 0,0133 ha. Pareiškėjos nuomone, J.P., M.T., G.V.P. bei A.P. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai tik po 0,0133 ha namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, o ne po 0,0171 ha. I.P. ir S.D. nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,0171 ha namų valdos žemės sklypą, o likusį joms tenkantį namų valdos žemės sklypo plotą jos turėjo teisę pirkti arba nuomotis iš valstybės: I.P. turėjo teisę pirkti arba išsinuomoti iš valstybės 0,0226 ha, o S.D. -0,0094 ha.

Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti (b.l. 17-19). Atsakovė paaiškino, kad 2004 m. vasario 3 d. S.D. raštu informavo nesutinkanti su sprendimu, kadangi jį priimant nebuvo atsižvelgta į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų valdomas dalis. Atsakovė pažymėjo, kad 2000 m. balandžio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nuosavybės teisės pareiškėjams buvo atkurtos lygiomis dalimis, neatsižvelgiant į pastato savininkų valdomas dalis. Atsakovė nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, jei sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, priimto sprendimo panaikinimas inicijuojamas teismine tvarka. Šiuo atveju pretendentai nesutiko su Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 01-602 patikslinimu administracine tvarka.

Tretieji suinteresuoti asmenys. A.P., G.V.P., J.P., M.T. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 143, 144, 145, 146), nurodydami, kad 2000 m. balandžio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 01-602 yra teisėtas ir pagrįstas.

Tretieji suinteresuoti asmenys I.P. ir S.D. su skundu sutiko (b.l. 151-154), remdamiesi analogiškais kaip ir pareiškėja motyvais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 5 d. sprendimu skundą patenkino. Nustatyta, kad 1992 m. kovo 26 d. I.P. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 20 arų žemės Vilniaus mieste, Kanklių kaime (b.l. 112). 2000 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 01-602 Vilniaus apskrities viršininkas atkūrė nuosavybės teises į S.D., A.P., J.P., Georgijui V.P., I.P. ir M.T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1025 ha žemės sklypo dalį, esančią 1194 kv.m. sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise (b. 1. 93). Teismas nustatė, jog pagal Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techninį pasą I.P. priklauso 1/3, J.P. - 2/9, J.P. - 1/9, A.P. -1/9, M.T.- 1/9, o G.V.P.- 1/9 dalis namo (b.l. 77). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą 0,1194 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), priklauso lygiomis (po 1025/7164) dalimis S.D., A.P., J.P., G.V.P., I.P. ir M.T. Likusi 169/1194 žemės sklypo dalis priklauso Lietuvos Respublikai. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės sklypo dalis suteikta 2000 m. balandžio 21 d. apskrities viršininko sprendinio Nr. 01-602 pagrindu (b.l. 58-63).

Teismo konstatavimu, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2001 m. sausio 4 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju reikšminga 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka. Minėto nutarimo 2.2 punkte nustatyta, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, naudojami ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), taip pat perduodami nuosavybėn neatlygintinai naudojami esamų privačių namų valdų žemės sklypai ir nauji žemės sklypai (gyvenamųjų namų statybai, daržui, sodui ar kitai panašiai paskirčiai) asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, bei parduodami ir išnuomojami sodininkų bendrijų narių sodo sklypai ir kita sodininkų bendrijų žemė. Nutarimu patvirtintos tvarkos 8 punkte nurodyta, jog jeigu individualus gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendrasavininkiams), namų valdos žemės sklypas prieš parduodant jį gyvenamojo namo bendrasavininkiams padalijamas ir suformuojami atskiri žemės sklypai, jeigu taip numatyta detaliajame ar žemės sklypo ribų specialiajame plane. Jeigu pagal šiuos teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypo padalyti (atidalyti jo dalies) natūra negalima arba jeigu namo bendrasavininkiai padalyti namų valdos žemės sklypo nepageidauja, namų valdos žemės sklypas namo bendrasavininkiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendrasavininkiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai namų valdos žemės sklypo daliai. Namų valdos žemės sklypas padalijamas (atidalijama jo dalis) natūra, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu namo bendrasavininkių susitarimu. Namo bendrasavininkiams nesusitarus, žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią namo dalį.

Konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į žemės sklypą, perdavė neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1025 ha žemės sklypo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu būdu, pretendentams nuosavybės teisės buvo atkuriamos perduodant nuosavybėn neatlygintinai po lygiai namų valdos žemės sklypą, tačiau neatsižvelgiant į tai, kad namas (duomenys neskelbtini) pretendentams priklausė nelygiomis dalimis. Todėl J.P., M.T., G.V.P. ir A.P. buvo perduota neatlygintinai didesnė nei jiems tenkanti žemės sklypo ploto dalis, į kurią jie turėjo teisę atkurti nuosavybės teises. Tuo tarpu nors I.P. ir S.D. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,0171 ha namų valdos žemės sklypą, likusį joms tenkantį namų valdos žemės sklypo plotą jos turėjo teisę pirkti arba nuomotis iš valstybės, atsižvelgiant į joms priklausančios namo dalies dydį. Perduodant 0,1025 ha žemės sklypą nuosavybėn, nebuvo atsižvelgta ne tik į tai, kad namas pretendentams priklausė nelygiomis dalimis, bet ir į tai, kad žemės sklypas, ant kurio stovi namas, yra didesnis nei perduodamas nuosavybėn - 0,1194 ha. Padaryta išvada, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į žemės sklypą ir perduodamas jį nuosavybėn tretiesiems suinteresuotiems asmenims, turėjo vadovautis minėtais teisės aktais ir nustatyti kiekvienam pretendentui priklausantį žemės sklypo dydį, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydį, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią namo dalį. Trečiųjų suinteresuotų asmenų A.P., G.V.P., J.P. ir M.T. prašymas skundo netenkinti atmestas kaip nepagrįstas nei teisinėmis, nei faktinėmis aplinkybėmis.

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys A.P., G.V.P. ir M.T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atmesti. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, teismas pažeidė materialines bei procesines teisės normas, jas neteisingai išaiškino ir pritaikė. Apeliantų teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Apeliantai pažymi, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, gindama valstybės interesą, į teismą turi kreiptis sužinojusi apie valstybės intereso pažeidimą, nepriklausomai nuo kitų suinteresuotų asmenų jai pareikštų prašymų apginti valstybės interesą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d., 2004 m. balandžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 486 2 p.). Todėl terminas skaičiuotinas ne nuo 2006 m. vasario 28 d. jos gauto I.P. ir S.D. prašymo „Dėl viešojo intereso ir piliečių pažeistų teisių gynimo". Be to, kaip nurodoma skunde, I.P. ir S.D. turi savarankišką teisę kreiptis į teismą, gindamos savo pažeistas teises bei interesus (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 1 p., 22 str. 1 d.). Iš byloje surinktos medžiagos matyti, jog pareiškėja apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą sužinojo dar 2004 metų gruodžio mėnesį. Apeliantai pažymi, jog iš 2005 m. sausio 25 d. rašto Vilniaus apskrities viršininkui Nr. 4B-(3.1)-104 akivaizdu, jog tuo metu Nacionalinė žemės tarnyba jau buvo įsitikinusi, kad yra pažeistas valstybės interesas. Todėl terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2005 m. sausio 25 d. Be to, kaip nurodoma skunde, apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nacionalinė žemės tarnyba sužinojo ir iš I.P. bei S.D. prašymo (tai patvirtina 2004 m. gruodžio 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštas Nr. 4B-(3.1)-1422). 2005 m. sausio 25 d. raštu Nr. 4B-(3.1)-104 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, remdamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, inicijavo administracinį procesą dėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo patikslinimo. Tačiau, apeliantų manymu, ši aplinkybė negali perkelti termino kreiptis į teismą, jo pratęsti ar būti priežastimi jį atnaujinti (atnaujinti termino kreiptis į teismą pareiškėja neprašė), kadangi administracinė procedūra patikslinti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą buvo jau pasibaigusi (2004 m. gegužės 10 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas Nr. (30/31)-D20-329 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo", 2004 m. gegužės 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 31/04/22-1576 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo", 2004 m. rugpjūčio 4 d. S.D. ir I.P. prašymas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjai J.R., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas 2004 m. rugpjūčio 4 d.) ir buvo akivaizdu, kad jie nesutinka, jog ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas būtų patikslintas. Apeliantų teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos administracinę procedūrą inicijavo antrą katrą, nors to Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nenumato (apie tai, jog administracinė procedūra patikslinti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą yra pradedama antrą kartą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos žinojo, kadangi buvo susipažinusi su visais nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentais, tarp kurių buvo ir 2004 m. gegužės 10 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas Nr. (30/31)-D20-329, 2004 m. gegužės 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 31/04/22-1576, 2004 m. rugpjūčio 4 d. S.D. ir I.P. prašymas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjai J.R., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas 2004 m. rugpjūčio 4 d.). Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti prašymą priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p.), o jį priėmęs, administracinę bylą nutraukti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p.).

Apeliantai paaiškina dėl dalių, kuriomis turi būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, nesitarę, manydami, jog nuosavybės teisės į žemės sklypą visiems turi būti atkurtos lygiomis dalimis, kadangi visi jie yra Z.P. vaikai (1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 2.3. p.). Apeliantų manymu, namo bei jo priklausinių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje negali įtakoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kadangi nuosavybės teisės į žemės sklypą atsirado ne valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sandorio pagrindu, t. y. ne naujai įsigyjant žemės sklypo nuosavybės teises, o atkuriant nuosavybės teises. Apeliantai remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės nuostata, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, išreikšdami nuomonę, jog nepalikus testamento, buvusios žemės sklypo savininkės Z.P. vaikų teisės į žemės sklypą yra lygios. Apeliantai paaiškina, kad namas bei jo priklausiniai (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik Z.P. bei V.P. (Z.P. sutuoktinis) vaikams. Gyvenamąjį namą bei jo priklausinius S.D., I.P., T.M., V.B. ir antroji tėvo sutuoktinė V.K. lygiomis dalimis (po 1/9 dalį) paveldėjo iš vėliau už mamą mirusio tėvo V.P. Vėlesnių civilinių sandorių pagrindu namo bei jo priklausinių savininkai bei jų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje pasikeitė – V.K., T.M. bei V.B. perleido savo nuosavybės teises į 1/9 namo bei jo priklausinių dalį, I.P. nuosavybės teise įgijo 1/3 dalį namo bei jo priklausinių, o S.D. - 2/9 dalis. Apeliantai paaiškina, jog T.M. bei V.B. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į mamos iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, tačiau nenurodė, jog žemės sklypo dalis, į kurias joms būtų atkurtos nuosavybės teisės, norėtų perleisti S.D. ir I.P. Apeliantų manymu, 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi juo patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkte kalbama tik apie naudojamo žemės sklypo pirkimą, o ne apie nuosavybės teisių atkūrimą, be to, šis nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje įtvirtintam nuosavybės teisių tęstinumo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės teisių neliečiamumo principams. Apeliantų teigimu, proporcingai namo bei jo priklausinių nuosavybės daliai jiems, S.D. ir I.P. gali būti leidžiama tik nusipirkti ar išsinuomoti namų valdai priskirtą valstybinę žemę - 0,0169 ha.

Atsiliepimas

Tretieji suinteresuoti asmenys I.P. ir S.D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, apeliantai šališkai traktuoja faktines aplinkybes, netinkamai aiškina bei siūlo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju buvo tinkamai taikyta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata, numatanti, kad ginčas pirmiausia spręstinas ikiteismine tvarka, ir tik šiuo būdu nepavykus jo išspręsti, gali būti kreipiamasi į teismą. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija jiems adresuotame 2004 m. gegužės 10 d. rašte Nr. (30/31)-D20-329 pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr.01-602 priimtas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, bet pažymėjo, kad pagal minėtą Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatą jis gali būti patikslintas tik pateikus visų pretendentų raštišką sutikimą dėl jo patikslinimo. Nepavykus gauti visų pretendentų raštiško sutikimo patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr.01-602, 2004 m. rugpjūčio 4 d. raštu jie kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu inicijuoti sprendimo pakeitimą teismine tvarka. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. spalio 21 d. raštu Nr. 31/04/22-3316 atsakė perdavęs dokumentus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teisės departamentui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr.01-602 panaikinimo teismine tvarka. Tačiau po pusantro mėnesio iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos gautame 2004 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. (31)-1.2-3909 jau neigta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr.01-602 buvo priimtas pažeidus norminių aktų reikalavimus. Todėl jie kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybą dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo. Nacionalinė žemės tarnyba 2005 m. sausio 25 d. raštu Nr. 4B-(3.1)-104 patvirtino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr.01-602 buvo priimtas pažeidus teisės aktų nuostatas. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, jog pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pasiūlyta spręsti klausimą dėl sprendimo patikslinimo administracine tvarka, o nepavykus - inicijuoti sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, tuo metu Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo kreiptis į teismą ir neinicijavo jokios administracinės procedūros, nes tokia pareiga teko atsakovui - Vilniaus apskrities viršininko administracijai (Nacionalinė žemės tarnyba tik rekomendavo, o atsakovas inicijavo ginčijamo sprendimo tikslinimo procedūrą). Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus gautame 2005 m. kovo 2 d. rašte Nr. 31/05/22-657 pasiūlyta iki 2005 m. kovo 28 d. pateikti visų pretendentą raštišką sutikimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr.01-602 patikslinimo bei nurodyta, kad priešingu atveju sprendimo panaikinimas bus inicijuojamas teismine tvarka. 2005 m. kovo 31 d. raštu jie informavo Vilniaus apskrities viršininką, kad tretieji suinteresuoti asmenys A.P., G.V.P., M.T. atsisakė duoti raštišką sutikimą patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr.01-602, prašydami inicijuoti sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 31/05/22-1413 atsakė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teisės departamentui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr.01-602 panaikinimo inicijavimo teismine tvarka. Po pusmečio nesulaukę jokio atsakymo ar veiksmų iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (apie Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. birželio 6 d. raštą Nr. (50)-1.2-1976-(3.31) sužinojo tik susipažinę su teismo persiųstais procesiniais dokumentais), tretieji suinteresuoti asmenys nurodo 2005 m. gruodžio 7 d. raštu kreipęsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūra dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr.01-602 panaikinimo teismine tvarka inicijavimo (Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2006 m. sausio 3 d. raštu Nr. 13.2-1 atsisakė kreiptis į teismą). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2006 m. vasario 1 d. raštu Nr. 4D-2006/3-132/3D-578 atsakė, kad šis klausimas yra Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijoje. Vykdydami Seimo kontrolieriaus rašte pateiktus nurodymus, 2006 m. vasario 28 d. jie įteikę Nacionalinei žemės tarnybai prašymą dėl viešo intereso ir pažeistų teisių gynimo. Nacionalinė žemės tarnyba, nustačiusi, kad įstatymo reikalavimas dėl ginčo sprendimo ikiteismine tvarka yra įvykdytas, o ginčijamą sprendimą priėmusi institucija dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pati negali inicijuoti sprendimo panaikinimo teismine tvarka, 2006 m. kovo 29 d. prašymu Nr. 4B-(3.2)-362 per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr.01-602 panaikinimo. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, Nacionalinė žemės tarnyba nepraleido termino pateikti teismui prašymą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr.01-602 panaikinimo. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.260 patvirtintos taisyklės taikomos ir formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo planus, nustatant privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) naudojamus namų valdų žemės sklypus (2.2 punktas). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, iš to seka, kad atkūrus nuosavybės teises į natūra gražinamos esamos namų valdos žemės sklypo dalis proporcingai valdomoms namo dalims, tretieji suinteresuoti asmenys nepraranda teisės įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į visą jiems priklausantį plotą. Dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės teisių neliečiamumo principui pažymima, kad Konstitucinis Teismas nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Kadangi žemės gražinimas natūra proporcingai valdomoms namo dalims niekaip nepažeistų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių, I.P. ir S.D. manymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkanti. Atsiliepime pažymima, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų I.P. ir S.D. prašymą, kuriuo prašyta įstatymo nustatyta tvarka inicijuoti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendinio Nr. 01-602 panaikinimą teismine tvarka, Nacionalinė žemės tarnyba gavo 2006 m. vasario 28 d, o prašymą teismui pateikė 2006 m. kovo 29 d. Todėl prašymas dėl minėto Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo teismui pateiktas nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyto vieno mėnesio kreipimosi į teismą termino. Atsiliepime paaiškinama, jog vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi S.D. 2004 m. gruodžio 21 d. prašymą „Dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo" (Nacionalinėje žemės tarnyboje gautas 2004 m. gruodžio 27 d.) ir nustačiusi teisės aktų pažeidimus, padarytus priimant Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 01-602, 2005 m. sausio 25 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, siūlydama S.D. kartu su kitais bendraturčiais spęsti klausimą dėl sprendimo patikslinimo administracine tvarka bei prašydama Vilniaus apskrities viršininko administraciją apie priimtus sprendimus informuoti Nacionalinę žemės tarnybą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. kovo 2 d. raštu Nr. 31/05/22-657 Nacionalinė žemės tarnyba informuota, kad namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams I.P., S. D., A.P., G.V.P., M.T. ir J.P. pasiūlyta iki 2005 m. kovo 28 d. pateikti raštišką sutikimą panaikinti minėtą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą bei pranešta, kad priešingu atveju šis sprendimas bus panaikintas teisme. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 31/05/22-1413 nurodyta, jog iki nustatyto termino (2005 m. kovo 28 d.) namų valdos žemės sklypo bendraturčiai nešreiškė sutikimo patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 01-602 administracine tvarka, todėl bus inicijuojamas šio sprendimo panaikinimas teisme. Dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo teismine tvarka Vilniaus apskrities viršininkas kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau pastaroji 2005 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 13.2-392 atsisakė tenkinti Vilniaus apskrities viršininko prašymą, nurodydama, jog prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl minėto sprendimo panaikinimo. Apie Generalinės prokuratūros atsakymą Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 6 d. raštu Nr. (50)-1.2.-1976-(3.31) informuoti visi bendraturčiai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Nacionalinei žemės tarnybai nebuvo pranešta apie bendraturčių nesutikimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 01-602 administracine tvarka bei Generalinės prokuratūros atsisakymą inicijuoti šio sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Apie šias aplinkybes Nacionalinei žemės tarnybai tapo žinoma tik iš I.P. ir S.D. 2006 m. vasario 28 d. prašymo, kurio pagrindu Nacionalinė žemės tarnyba ir kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos manymu, ji nepraleido kreipimosi į teismą termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Nepagrįsti, jos nuomone, ir apeliantų argumentai, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės Z.P. Vilniaus mieste turėtą žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį namų valdos žemės sklypą, neturėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos" bei juo patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis. Atsiliepime pažymima, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime nurodė, jog įstatymo leidėjas, Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" konstatuodamas, jog reikia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Tokiu būdu, jau nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje teisės aktais buvo įtvirtintas pagrindinis šio proceso principas - nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo vykdymas nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nacionalinės žemės tarnyba pažymi, kad I.P., S.D., A.P., G.V.P., M.T. ir J.P. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės Z.P. turėtą žemę neginčijama. Tačiau administracinis aktas, kuriuo ši teisė realizuota, buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas (tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260). Minėto Vyriausybės nutarimo 2.2 punkte buvo nustatyta, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, perduodami nuosavybėn neatlygintinai naudojami esamų privačių namų valdų žemės sklypai ir nauji žemės sklypai (gyvenamųjų namų statybai, daržui, sodui ar kitai panašiai paskirčiai) asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (analogiška nuostata yra įtvirtinta ir galiojančioje nutarimo redakcijoje). Taigi, remiantis šia nutarimo nuostata, Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka turėjo būti taikoma ne tik parduodant naudojamus žemės sklypus, bet ir perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, teismas priėmė teisingą sprendimą.

Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos 2.2., 8 punktais, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir pažymima, kad pretendentai į žemę nesutiko su Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 01-602 patikslinimu administracine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Dėl procesinių terminų

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis nustato bendrus visiems besikreipiantiems į teismą subjektams skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui terminus. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.“.

Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai individualus administracinis aktas skundą paduodančiam asmeniui ar institucijai neturi būti įteikiamas, terminas tokiam administraciniam aktui apskųsti prasideda nuo dienos, kai suinteresuotam asmeniui (institucijai) tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t.y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys. Neturėdamas tokios informacijos suinteresuotas asmuo, visų pirma, neturi galimybės spręsti, kaip administracinis aktas įtakoja jo teises bei teisėtus interesus; antra, jis negali pateikti minimalius formos ir turinio reikalavimus atitinkančio skundo teismui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėju yra valstybės institucija, ginanti valstybės interesus- Nacionalinė žemės tarnyba. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apie skundžiamą administracinį aktą- Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr.01-602 Nacionalinė žemės tarnyba žinojo jau 2004 metų gruodžio mėnesį. 2005 m. sausio 25 d. ji raštu Nr.413-(3.1)-104 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, nurodydama, kad 2000 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. 01-602 priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir siūlydama inicijuoti šio sprendimo pataisymą bei reikalaudama per vieną mėnesį laiko informuoti apie veiksmus, kurių imtasi.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr.486 Nacionalinė žemės tarnyba įgaliota ,,atstovauti valstybei bylose dėl sprendimų, susijusių su valstybinės žemės perleidimu, mainais, nuoma ar perdavimu naudotis neatlygintinai, priimtų pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, panaikinimo, ginčyti šių sprendimų pagrindu sudarytus žemės sandorius, taip pat atstovauti bylose dėl valstybinės žemės sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sandorių dėl valstybinės žemės, kai šalys nevykdo sandorio sąlygų, nutraukimo, jeigu institucija, atstovaujanti valstybei šiuose sandoriuose, nesiima veiksmų sandoriui nutraukti.“. Iš esmės šiuo teisės aktu Nacionalinei žemės tarnybai suteikti įgalinimai ginti valstybės, kaip nuosavybės teisės į žemę subjekto, teises.

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2006 m. vasario 28d. pateiktas trečiųjų suinteresuotų asmenų raštas ,,Dėl viešo intereso ir pažeistų teisų gynimo“ negali būti pripažintas pareiškėjos sužinojimu apie skundžiamą šioje byloje administracinį aktą ir negali būti laikomas pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą atsiradimu.

Pareiškėjos prašymas administraciniam teismui paduotas 2006 m. kovo 29 d., t.y. nebejotinai praleidus įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą nuo sužinojimo apie skundžiamą individualų administracinį aktą dienos.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja būtų laikoma pavėlavusia paduoti prašymą teismui net ir tuo atveju, jeigu termino pradžia būtų skaičiuojama nuo minėto 2006 m. vasario 28 d. trečiųjų suinteresuotųjų asmenų rašto gavimo. Kaip minėta, Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Terminų skaičiavimo taisyklių Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra, todėl pagal 4 straipsnio 6 dalį taikytinas analogiškus teisinius santykius reglamentuojantis įstatymas- Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalies norma:

,,2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.“.

Taigi vieno mėnesio terminas, prasidėjęs 2006 m. vasario 28 d., pagal įstatymą pasibaigė 2006 m. kovo 28 d.

Pareiškėja prašymą teismui padavė praleidusi įstatymo nustatytą procesinį terminą, todėl administracinė byla nutraukiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu.

Dėl pareiškėjos prašymo pagrįstumo

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo; pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo.

Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, Nacionalinė žemės tarnyba turi įgalinimus ginti valstybės interesus žemės nuosavybės teisinių santykių srityje. Įstatymas nesuteikia Nacionalinei žemės tarnybai įgalinimų ginti viešąjį interesą ar privačių asmenų interesus.

Prašyme teismui pareiškėja nenurodė, kaip skundžiamas atsakovo sprendimas pažeidžia valstybės, kaip žemės savininkės, interesus ir ginčijo jį grįsdama tik trečiųjų suinteresuotų asmenų privačių interesų pažeidimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl netinkamo namų valdos dalių padalijimo tarp trečiųjų suinteresuotų asmenų valstybei likusios sklypo dalies dydis niekaip nepasikeitė.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjos pateiktas prašymas apginti valstybės interesus yra nepagrįstas iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas