Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1556-104/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-20
Bylos Nr.: 2A-1556-104/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12854-2013-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
Ieškovas: R. Z., D. Z.
Atsakovas: AB DNB bankui

Kategorijos

42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1556-104/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12854-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.2; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19410-910/2013 pagal ieškovų D. Z. ir R. Z. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai R. Z. ir D. Z. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ieškovams lygiomis dalimis 6 898,43 eurus nuostoliams, atsiradusiems atsakovui neteisėtai gavus išankstinio kredito grąžinimo mokestį ir neteisingai apskaičiuotas palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę pažeidimą iki kreipimosi į teismą 2013-04-15 dienos: už 4 554,83 EUR sumą nuo 2010-04-16 – 819,87 EUR, už 165,14 EUR sumą nuo 2010-04-30 – 29,32 EUR, už 519,73 EUR sumą nuo 2010-05-27 – 89,96 EUR, už 616,91 EUR sumą nuo 2010-08-20 – 98,16 EUR, už 411 EUR sumą nuo 2010-10-13 – 61,82 EUR, už 630,82 EUR sumą nuo 2010-12-08 – 88,97 EUR, iš viso – 1188,10 EUR palūkanų iki kreipimosi į teismą dienos, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovai paaiškino, kad pagal 2007-06-14 Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-428 ieškovai iš atsakovo gavo 107 159,41 EUR kreditą, kurį įsipareigojo grąžinti anuiteto būdu iki 2027-04-30. Teikdami prašymą Bankui, ieškovai nurodė, kad gautus pinigus perskolins UAB „Aslūnė“ vykdomam statybos projektui finansuoti. Kreditas buvo suteiktas vartojimo reikmėms, tačiau tai nebuvo vartojimo kreditas. Šalys susitarė, kad už gautą kreditą bus mokamos iš dalies fiksuotos 6,52 proc. dydžio palūkanos (Sutarties 5 punktas). Įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymui užtikrinti kredito gavėjai įkeitė Bankui nekilnojamąjį turtą: komercines patalpas (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kurie nepriklausomų vertintojų buvo įkainoti bendrai 540 000 Lt. Prievoles pagal Sutartį ieškovai vykdė tinkamai ir laiku, 2010-04-01 negrąžinto kredito likutis buvo 101 059,86 EUR. Sutarties specialiosios dalies 15.1 punkte buvo nustatyta, kad panaudoto kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 proc. Bankui įkeisto nekilnojamojo turto, įvertinto Banko nustatyta tvarka, rinkos (likvidacinės) vertės. Pagal Sutarties Bendrosios dalies 46.5 punktą Sutarties nutraukimo pagrindas yra įkeisto turto vertės sumažėjimas; 48 punkte nustatyta, kad Sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių Sutarties sąlygų pažeidimo atvejai.

Ieškovai nurodė, kad 2010-04-12 jie atliko įkeisto turto vertinimą ir nustatė, kad viso į keisto turto rinkos vertė 2010-04-12 yra 209 200 Lt, likvidacinė vertė – 146 500 Lt. Ieškovai 2010-04-16 raštu kreipėsi į atsakovą, nurodydami, kad Bankui įkeisto turto vertė yra mažesnė negu Sutarties 15.1 punkte nustatytas dydis (pagal Sutartį panaudoto kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 proc. Bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos (likvidacinės) vertės, todėl ieškovų turimo kredito suma negalėjo viršyti 102 550 Lt arba 29 700,53 EUR, vadinasi dėl nuvertėjusio įkeisto turto Bankui grąžintina suma – 71 359,33 EUR. Remdamiesi tuo, ieškovai prašė nurašyti nuo jų sąskaitos 69 150,17 EUR kaip dalies kredito grąžinimą tuoj pat, o likusią 2 209,19 EUR sumą įsipareigojo sumokėti iki 2010-05-10. Tame pačiame rašte ieškovai nurodė, kad pageidauja grąžinti kreditą prieš terminą jų pasiūlytais terminais ir sumomis iki 2010-12-30, taip pat paprašė, jog Bankas pateiktų skaičiavimus dėl su kredito grąžinimu prieš terminą susijusių papildomų priemonių rizikai valdyti. Atsakovas 2010-04-16 raštą priėmė, pasiūlė ieškovui R. Z. užpildyti atsakovo nustatytos formos prašymą nurašyti lėšas nuo sąskaitos, ir šis tokį prašymą užpildė, prašydamas neatšaukiamai nurašyti nuo jo sąskaitos 64 550 EUR, nukreipiant šią sumą kreditui dengti, mažinant grąžintinų kredito dalių sumas. Ieškovų teigimu, Bankas neprašė jų sutikimo sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, o jie tokio sutikimo nedavė. 2010-04-16 pavedimu Nr. 676945 Bankas įvykdė prašymą ir nurašė nuo ieškovo sąskaitos Banke 64 550 EUR kaip paskolos grąžinimą pagal Sutartį, pats suformuluodamas mokėjimo paskirtį; tos pačios dienos mokėjimo nurodymu Nr. 677065 papildomai nurašė nuo ieškovo sąskaitos 4 554,83 EUR, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už fiks. pal.“. Ieškovas R. Z., supažindintas su nauju 2010-04-23 sudarytu įmokų mokėjimo grafiku, 2010-04-24 rašte nurodė, kad nesutinka su 4 554,83 EUR nurašymu, Bankas nėra gavęs tam ieškovų sutikimo. Atsakovas, atsakydamas į ieškovų 2010-04-16 raštą, 2010-04-28 rašte Nr. 500-3.2-2350 nurodė, kad ieškovai įsipareigojimus vykdo laiku, todėl bankas nereikalauja įvertinti Bankui įkeistą turtą ir atkurti kredito sumos bei Bankui įkeisto turto vertės santykį, kaip nustatyta Sutarties Specialiosios dalies 15.1 punkte. Šiame rašte atsakovas taip pat nurodė, kad kredito gavėjas turi teisę anksčiau nustatytų terminą padengti dalį ar visą kreditą tik gavęs tam rašytinį Banko sutikimą, kuris bus duodamas, jeigu kredito gavėjas sutiks sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, kurio dydis atitinka Banko patiriamus nuostolius, susijusius su išankstiniu kredito grąžinimu (įskaitant negautas pajamas). 2010-05-27 ieškovas R. Z. pateikė naują prašymą grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, parengtą Banko nustatyta forma, ir prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 7 370 EUR, nukreipiant šią sumą grąžintino kredito sumai mažinti. Atsakovas tą pačią dieną įvykdė prašymą, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 7 370 EUR kaip paskolos grąžinimą, be to, tą pačią dieną papildomai nurašė dar 519,73 EUR, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „mokestis už prieš laiką grąžinamą paskolos su fiksuotomis palūkanomis dalį pagal sandorį Nr. A24-854504“. 2010-08-20 prašymu grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, ieškovas R. Z. prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 9 768 EUR, nukreipiant šią sumą grąžintino kredito sumai mažinti. Atsakovas tą pačią dieną prašymą įvykdė, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 7 370 EUR kaip paskolos grąžinimą, tą pačią dieną pavedimu Nr. 19026 papildomai nurašė nuo ieškovo sąskaitos 619,26 Lt (178,31 EUR), mokėjimo paskirtimi nurodydamas „dalis mok. už fiks. pal. Dengta 2010.08.20). 2010-09-15 rašte atsakovui ieškovai nurodė, kad Banko 2010-04-28 pateiktuose išankstinio kredito grąžinimo mokesčio skaičiavimuose (776 d./365 d.)x(0,005 proc.-0,001 proc.) x 64 550 Lt) yra matematinė klaida; atlikus matematinius veiksmus, gaunama 548,93 EUR, o ne Banko nurodyta 4 666,06 EUR.

Ieškovai taip pat nurodė, kad banko nuostoliais pripažintinas negautas grynasis pelnas, o ne visas skirtumas tarp kredito suteikimo dieną buvusių palūkanų rinkoje ir palūkanų dydžio kredito grąžinimo dieną, siūlė perskaičiuoti mokestį. 2010-10-06 rašte Bankas nurodė, kad mokesčio suma apskaičiuota teisingai, taip pat kad Bankas, suteikdamas fiksuotas palūkanas, prisiima kurso svyravimo riziką, kurią draudžia sudarydamas atitinkamus sandorius kapitalo rinkose.

2010-10-13 ieškovas R. Z. pateikė naują prašymą grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, parengtą Banko nustatyta forma, ir prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 7 260 EUR, nukreipiant šią sumą grąžintino kredito sumai mažinti. Šį kartą ieškovas buvo supažindintas su išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydžiu, apie susipažinimą jis įrašė prašyme, tačiau, ieškovo teigimu, sutikimo sumokėti nurodytą mokestį jis nedavė. Atsakovas tą pačią dieną įvykdė prašymą, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 7 260 EUR kaip paskolos grąžinimą, tą pačią dieną pavedimu Nr. 162202 papildomai nurašė dar 411 EUR, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „už fiks. pal.“. 2010-12-08 ieškovas R. Z. pateikė prašymą grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, parengtą Banko nustatyta forma, ir prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 11 637,22 EUR, nukreipiant šią sumą kreditui grąžinti. Asmeninė bankininkė V. B. padarė įrašą „pilnas dengimas“. Atsakovas tą pačią dieną įvykdė prašymą, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 11 637,22 EUR kaip paskolos grąžinimą, tą pačią dieną pavedimu Nr. 300719 papildomai nurašė 630,82 EUR, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „mokestis už išankstinį kredito grąžinimą už fiksuotas palūkanas. Sandoris Nr. A24-854504“.

Šalies argumentai

Ieškovai taip pat nurodė, kad jie nesutiko su atsakovo atliktu mokėtinų palūkanų sumos už naudojimąsi kreditu 2010 m. balandžio mėn. apskaičiavimu ir šių palūkanų nurašymu nuo jų sąskaitos. 2010-04-24 rašte Bankui ieškovai nurodė, kad mokėtinos 6,52 proc. dydžio palūkanos pagal Sutartį skaičiuojamos už faktišką naudojimąsi kreditu, dienomis, todėl ieškovai už 2010 m. balandžio mėn. turėtų mokėti: už naudojimąsi 101 059,86 EUR kredito suma 16 dienų – 292,85 EUR, už naudojimąsi 36 509,86 EUR kredito suma likusias 14 dienų – 92,57 EUR, iš viso už 2010 m. balandžio mėn. – 385,42 EUR palūkanų. Tuo tarpu atsakovas 2010-04-23 mokėjimo grafike nepagrįstai nurodė mokėti 550,56 EUR palūkanų, t. y. 165,14 EUR didesnę sumą, kurią 2010-04-30 nepagrįstai nusirašė nuo ieškovo sąskaitos. Dėl to ieškovai 2010-09-15 raštu kreipėsi į Banką, tačiau šis 2010-010-06 rašte, remdamasis Sutarties 18 punktu, nurodė, kad palūkanos apskaičiuotos teisingai.

Ieškovai nurodė, kad jie nuo 2010 m. balandžio iki gruodžio mėnesio grąžino visą gautą kreditą, tačiau atsakovas neteisėtai, pažeisdamas Sutartį, nuo ieškovo sąskaitos nurašė 6 733,29 EUR (4554,83 + 519,73 + 438 + 178,91 + 411 + 630,82), kaip išankstinio kredito grąžinimo mokestį, taip padarydamas ieškovams 6 898,43 EUR (23 818,80 Lt) nuostolių. Ieškovų teigimu, atsakovui pažeidus Sutartį, jam taikytina sutartinė atsakomybė be kaltės, nes atsakovas yra verslo subjektas. Pasak ieškovų, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad: 1) jis atsisakė priimti grąžinamą kredito dalį pagal Sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto nuostatas; 2) pažeisdamas Sutartyje nustatytą tvarką, vienašališkai, negavęs privalomo ieškovų sutikimo, apskaičiavo išankstinio kredito grąžinimo mokestį ir taip pasisavino ieškovų lėšas savo nuostoliams padengti; 3) neteisingai apskaičiavo mokėtinas palūkanas už naudojimąsi kreditu 2010 m. balandžio mėn. ir dėl to nepagrįstai gavo iš ieškovų 165,14 EUR.

Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovas R. Z. 2010-04-16 raštu kreipėsi į Banką, prašydamas nurašyti įneštą į sąskaitą 69 150,17 EUR sumą kreditui grąžinti, siekiant atstatyti kredito sumos ir įkeisto turto vertės santykį, atitinkantį Sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto reikalavimus. Tačiau atsakovas 2010-04-28 raštu pranešė ieškovams, kad Bankas, atsižvelgdamas į tai, jog įsipareigojimus pagal Sutartį ieškovai vykdo tinkamai, taip pat į esančią situaciją rinkoje, nereikalauja atlikti įkeisto turto vertinimo ir atstatyti panaudotos kredito dalies ir Bankui įkeisto turto vertės santykio. Šiame rašte atsakovas taip pat pažymėjo, kad Banko sutikimas grąžinti kreditą prieš terminą bet kuriuo atveju bus duodamas, jeigu ieškovai sutiks sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, kurio dydis atitinka banko patiriamus nuostolius, susijusius su išankstiniu kredito grąžinimu (įskaitant negautas pajamas). Atsiliepime teigiama, kad kyla pagrįstų įtarimų, jog ieškovai sąmoningai siekė, kad būtų nurašytos atitinkamos sumos ne dėl Sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punkto reikalavimų įvykdymo, bet turėdami tikslą grąžinti kreditą prieš laiką, išvengdami Sutarties bendrųjų sąlygų 16 punkte nustatyto išankstinio kredito grąžinimo mokesčio mokėjimo. Ieškovai ne iš dalies padengė kredito sumą, kad įvykdytų Sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto reikalavimus, t. y. sumažintų įkeisto turto vertės ir kredito sumos skirtumą, tačiau visiškai atsiskaitė su Banku, grąžindami visą kreditą. CK 6.873 str.1 d. nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.881 str. 1 d. kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju sutartyje su ieškovais buvo susitarta dėl išankstinio kredito grąžinimo sąlygų ir tvarkos: tam turi būti gautas Banko rašytinis sutikimas, o kredito gavėjai turi sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį. Vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar keisti jos sąlygas – draudžiama (CK 6.59 straipsnis). Paskolos davėjas, duodamas sutikimą grąžinti paskolos sumą anksčiau laiko, gali reikalauti padengti jo patiriamus nuostolius ar įvykdyti kitokias sąlygas, kurioms esant jis sutiks leisti paskolą grąžinti anksčiau laiko. Nagrinėjamu atveju, sudarant Sutartį, buvo nustatyta, kad Bankas duos sutikimą ieškovams grąžinti kreditą prieš terminą, jeigu jie sutiks sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį. Tai, kad ieškovams buvo žinoma apie mokėtiną išankstinio kredito grąžinimo mokestį, patvirtina ir Banko 2010-04-28 atsakymas ieškovams į jų 2010-04-16 raštą. Be to, ir po 2010-04-28 banko atsakymo, kuriame detaliai paaiškinta dėl išankstinio kredito grąžinimo atveju mokėtino mokesčio, ieškovas 2010-05-27 pateikė prašymą dėl lėšų nurašymo, vėliau – dar tris analogiškus prašymus, kurie patvirtina kredito gavėjų sutikimą ir jų aiškią valią sumokėti atitinkamą mokestį, susijusį su kredito grąžinimu prieš terminą. Išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydis priklauso nuo prieš laiką grąžinamo kredito dydžio, likusio termino iki palūkanų normos apribojimo galiojimo, taip pat nuo palūkanų normos pokyčių rinkoje. Išankstinio kredito grąžinimo formulė ir mokesčio apskaičiavimo metodika yra paskelbta viešai Banko interneto svetainėje www.dnb.lt, todėl ieškovai su ja galėjo susipažinti. Be to, visa informacija apie ieškovų mokėtiną išankstinio kredito grąžinimo mokestį buvo nurodyta ieškovams pasirašant Sutartį. Detali informacija dėl šio mokesčio apskaičiavimo, jo dydžio ieškovams buvo išdėstyta ir 2010-04-28 banko rašte. Atsakovo teigimu, šis raštas patvirtina, kad ieškovai suprato savo prievolę sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, siekė ją įvykdyti ir faktiškai įvykdė, nes po šio rašto gavimo ne kartą teikė prašymus dėl kredito grąžinimo prieš terminą. Taip pat pažymėjo, kad sutartyje Bankas negalėjo iš anksto nurodyti išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydžio, nes tuo metu nebuvo aišku, kaip kis palūkanų norma, ar nutraukus sandorį Bankas patirs nuostolių ir kokio dydžio, ar išankstinio kredito grąžinimo mokestis apskritai turės būti mokamas. Atsakovo teigimu, Bankas pritaikė ieškovams tokio dydžio išankstinio kredito grąžinimo mokestį, kuris ne didesnis, negu dėl sandorio nutraukimo Banko patiriami nuostoliai. Išankstinio kredito grąžinimo mokesčio taikymas įprastas Lietuvos ir tarptautinėje bankų praktikoje.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai bei atsakovas 2007-06-14 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-428, pagal kurią ieškovai gavo 107 159,41 EUR kreditą, įsipareigodami jį grąžinti anuiteto būdu iki 2027-04-30. Šalys susitarė, kad už gautą kreditą bus mokamos iš dalies fiksuotos palūkanos: nuo Sutarties pasirašymo iki 2012 m. gegužės mėn. paskutinės dienos (imtinai) – 6,52 proc. dydžio fiksuotos palūkanos, o nuo 2012-06-01 – kintamos palūkanos (Sutarties specialiosios dalies 5 punktas). Gautus pinigus ieškovai perskolino UAB „Aslūnė“, kurios akcininkai jie yra, statybos projektui finansuoti. Įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymui užtikrinti Bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas: komercinės patalpos (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas su jame esančiais statiniais (duomenys neskelbtini). Prievoles pagal Sutartį ieškovai vykdė tinkamai ir laiku.

2010-04-01 negrąžinto kredito likutis buvo 101 059,86 EUR. 2010-04-16 raštu ieškovai kreipėsi į Banką ir, remdamiesi Sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto nuostatomis, pagal kurias panaudoto kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 proc. Bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos (likvidacinės) vertės, prašė Banko nurašyti nuo kredito gavėjo sąskaitos 69 150 EUR kredito daliai grąžinti, dar 2 209,19 EUR įsipareigojo sumokėti iki 2010-05-10. Tame pačiame rašte ieškovai nurodė, kad pageidauja grąžinti kreditą prieš terminą pagal sutarties bendrosios dalies 16 punktą, pasiūlė mokėjimo datas (iki 2010-12-30) ir sumas. Be to, ieškovai prašė, kad atsakovas pateiktų skaičiavimus dėl su kredito grąžinimu prieš terminą susijusių Banko turėtų papildomų priemonių rizikai valdyti. Atsakovas, gavęs 2010-04-16 raštą, pasiūlė ieškovui R. Z. užpildyti Banko nustatytos formos prašymą nurašyti lėšas nuo sąskaitos, ir ieškovas tokį prašymą užpildė, prašydamas neatšaukiamai nurašyti 64 550 EUR kredito grąžinimui prieš terminą, mažinant grąžintinų kredito dalių sumas. Atsakovas 2010-04-16 nurašė nuo ieškovo sąskaitos 64 550 EUR paskolos sumai grąžinti ir 4 554,83 EUR išankstinio kredito grąžinimo mokestį, pavadintą „už fiks.pal.“. 2010-04-24 ieškovui buvo pateiktas pasirašyti naujas įmokų mokėjimo grafikas, kuriame ieškovas įrašė, kad nesutinka su 4 554,83 EUR sumos nurašymu. 2010-04-24 rašte Bankui ieškovai taip pat nurodė, kad nesutinka su 4 554,83 EUR sumos nurašymu, nes Bankas nėra gavęs jų sutikimo tokiam nurašymui atlikti, o dalies kredito grąžinimo pagrindą ieškovai yra nurodę savo 2010-04-16 rašte. Atsakovas, atsakydamas į ieškovų 2010-04-16 raštą, 2010-04-28 rašte Nr. 500-3.2-2350 nurodė, kad ieškovai įsipareigojimus vykdo laiku, todėl bankas nereikalauja įvertinti Bankui įkeistą turtą ir atkurti kredito sumos bei Bankui įkleisto turto vertės santykį, kaip nustatyta Sutarties specialiosios dalies 15.1 punkte. Šiame rašte atsakovas taip pat nurodė, kad kredito gavėjas turi teisę anksčiau nustatyto termino padengti dalį kredito ar jį visą tik gavęs tam rašytinį Banko sutikimą, kuris bus duodamas, jeigu kredito gavėjas sutiks sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, kurio dydis atitinka Banko patiriamus nuostolius, susijusius su išankstiniu kredito grąžinimu (įskaitant negautas pajamas). Aptariamame rašte atsakovas taip pat paaiškino Banko taikomo išankstinio kredito grąžinimo mokesčio apskaičiavimo tvarką. 2010-05-27 ieškovas R. Z. pateikė naują prašymą grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, parengtą Banko nustatyta forma, ir prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 7 370 EUR, nukreipiant šią sumą grąžintino kredito sumai mažinti. Atsakovas tą pačią dieną įvykdė prašymą, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 7 370 EUR kaip paskolos grąžinimą prieš terminą, mažinant įmokų (grąžintinų kredito dalių) sumas. Be to, tą pačią dieną Bankas papildomai nurašė nuo ieškovo sąskaitos dar 519,73 EUR, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „mokestis už prieš laiką grąžinamą paskolos su fiksuotomis palūkanomis dalį pagal sandorį Nr. A24-854504“. 2010-08-20 prašymu grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, ieškovas R. Z. prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 9 768 EUR, nukreipiant šią sumą grąžintino kredito sumai mažinti. Atsakovas tą pačią dieną prašymą įvykdė, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 9 768 EUR kaip paskolos grąžinimą, tą pačią dieną pavedimu Nr. 19026 papildomai nurašė nuo ieškovo sąskaitos 438 EUR „už fiks. pal.“ ir 619,26 Lt (178,31 EUR), mokėjimo paskirtimi nurodydamas „dalis mok. už fiks. pal. Dengta 2010.08.20). 2010-09-15 rašte atsakovui ieškovai nurodė, kad Banko 2010-04-28 pateiktuose išankstinio kredito grąžinimo mokesčio skaičiavimuose (776 d./365 d.)x(0,005 proc.-0,001 proc.) x 64 550 Lt) yra matematinė klaida; atlikus matematinius veiksmus, gaunama 548,93 EUR, o ne Banko nurodyta 4 666,06 EUR. Ieškovai taip pat nurodė, kad banko nuostoliais pripažintinas negautas grynasis pelnas, o ne visas skirtumas tarp kredito suteikimo dieną buvusių palūkanų rinkoje ir palūkanų dydžio kredito grąžinimo dieną, siūlė perskaičiuoti mokestį arba jo visai atsisakyti. 2010-10-06 rašte Bankas nurodė, kad mokesčio suma apskaičiuota teisingai, taip pat kad Bankas, suteikdamas fiksuotas palūkanas, prisiima kurso svyravimo riziką, kurią draudžia sudarydamas atitinkamus sandorius kapitalo rinkose. 2010-10-13 ieškovas R. Z. pateikė naują prašymą grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, parengtą Banko nustatyta forma, ir prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 7 260 EUR, nukreipiant šią sumą grąžintino kredito sumai mažinti. Šį kartą ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydžiu. Tačiau, ieškovo teigimu, sutikimo sumokėti nurodytą mokestį jis nedavė. Atsakovas tą pačią dieną įvykdė prašymą, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 7 260 EUR kaip paskolos grąžinimą, tą pačią dieną pavedimu Nr. 162202 papildomai nurašė dar 411 EUR, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „už fiks. pal.“. 2010-12-08 ieškovas R. Z. pateikė prašymą grąžinti kreditą, nesuėjus kredito grąžinimo terminui, parengtą Banko nustatyta forma, ir prašė nurašyti nuo jo sąskaitos 11 637,22 EUR, nukreipiant šią sumą kreditui grąžinti. Asmeninė bankininkė V. B. padarė įrašą „pilnas dengimas“. Atsakovas tą pačią dieną įvykdė prašymą, nurašydamas nuo ieškovo sąskaitos 11 637,22 euro kaip paskolos grąžinimą, tą pačią dieną pavedimu Nr. 300719 papildomai nurašė 630,82 EUR, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „mokestis už išankstinį kredito grąžinimą už fiksuotas palūkanas. Sandoris Nr. A24-854504“. Laikotarpiu nuo 2010-04-16 iki 2010-12-08 ieškovai grąžino atsakovui visą kredito sumą pagal Sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Pasisakydamas dėl kredito gavėjų pareigos mokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutarties bendrosios dalies 16 punkto nuostatos, kuriose nustatyta, kad kredito gavėjas turi teisę mokėti įmokas prieš terminą, taip pat grąžinti kreditą prieš terminą tik Bankui sutikus, nes fiksuotos palūkanų normos nustatymas ilgam laikui susijęs su papildomų priemonių rizikai valdyti taikymu, nėra nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra galiojančios.

Teismas konstatavo, kad šalių sudarytoje sutartyje aiškiai įtvirtinta bendroji taisyklė, jog kredito grąžinimo prieš terminą atveju taikomas išankstinio kredito grąžinimo mokestis. Iš aptariamo Sutarties bendrosios dalies 16 punkto aišku, kad tam, jog Bankas duotų sutikimą grąžinti kreditą prieš terminą, kredito gavėjai turi sutikti sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį. Pirmosios instancijos teismo nuomone, jau pati sutarties bendrosios dalies 16 punkto sąlyga suponuoja išvadą, kad ieškovai, kreipdamiesi į Banką su prašymu grąžinti kreditą ar jo dalį prieš terminą, kartu išreiškia ir sutikimą mokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, jeigu su Banku nepavyktų susitarti kitaip. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai, tvirtindami, jog Bankas, prieš nurašydamas nuo jų sąskaitos išankstinio kredito grąžinimo mokestį, turėjo gauti jų rašytinį sutikimą, yra nenuoseklūs. Laikantis ieškovų pozicijos, ir jie, siekdami grąžinti dalį kredito prieš terminą, turėjo gauti rašytinį Banko sutikimą dėl kredito dalies grąžinimo prieš terminą. Tokio rašytinio Banko sutikimo nėra.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad teismo posėdyje apklausus kaip liudytoją Banko darbuotoją, tiesiogiai bendravusią su ieškovais, sprendžiant kredito grąžinimo klausimus, V. B., ji nurodė, kad, gavus ieškovų 2010-04-16 prašymą, ieškovui R. Z. buvo paaiškinta, jog, grąžinant kreditą prieš terminą, reikės sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, taip pat apskaičiavo ir žodžiui nurodė klientui, koks bus tokio mokesčio dydis. Be to, ieškovui buvo paaiškinta ir tai, kad išankstinio kredito grąžinimo mokesčio nereikėtų mokėti, jeigu ieškovai palauktų, kai fiksuotos palūkanos bus pakeistos kintamomis, tačiau ieškovas nurodė, kad per ilgai laukti, jei Bankas nesumažins mokesčio, jis nutrauks Sutartį. Pažymėjo, kad faktą, jog ieškovams buvo žinoma apie Banko poziciją reikalauti išankstinio kredito grąžinimo mokesčio, patvirtina ir tai, kad ieškovas, iš vadybininkės sužinojęs apie mokėtino mokesčio dydį, prašė šį mokestį sumažinti. Liudytoja paaiškino, kad kalbėjosi su vadove dėl nurodyto mokesčio sumažinimo, tačiau pagal Banko taikomus lojalumo kriterijus, tokių galimybių nebuvo. Tokių liudytojos V. B. parodymų ieškovai nepaneigė.

Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad Bankas, spręsdamas dėl išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydžio, jį galėjo nustatyti dviem būdais: 1) pateikdamas fiksuotos palūkanų normos nustatymo ilgam laikui ir papildomų priemonių rizikai valdyti taikymo santykio įvertinimą; 2) pateikdamas banko patiriamų nuostolių (įskaitant negautas pajamas) apskaičiavimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovams buvo atskleista, jog išankstinio kredito grąžinimo mokestis bus skaičiuojamas pagal tam tikrą formulę. Pažymėjo, kad ieškovai, 2010-04-16 išreiškę norą grąžinti kreditą prieš terminą ir sužinoję apie Banko reikalaujamo išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydį, nekvestionavo šio mokesčio apskaičiavimo formulės, paties mokesčio dydžio, be to, neatidėjo savo ketinimo grąžinti kreditą prieš terminą, kol išsiaiškins su Banku dėl nurodyto mokesčio mokėjimo, o tą pačią dieną pateikė prašymą grąžinti kredito dalį. 2010-04-24 rašte Bankui ieškovai tik nurodė, kad nesutinka su 4 554,83 EUR nurašymu nuo jų sąskaitos dėl to, jog negauta jų sutikimo tokį nurašymą atlikti, nekėlė mokesčio dydžio klausimo.

Šalies argumentai

Ieškovai taip pat teigė, kad sutartyje šalys nenustatė, kokios konkrečiai papildomos priemonės rizikai valdyti bus vertinamos, kokio pobūdžio atsakovo turto netekimas bus laikomas patirtais (pozityviais) nuostoliais, neatskleistas negautų pajamų sąvokos turinys, t. y. neaišku, skaičiavimų pagrindas yra visos pardavimų pajamos ar grynasis pelnas. Tačiau teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad sutartyje Bankas negalėjo iš anksto nurodyti išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydžio. Šalims sudarant sutartį, nebuvo žinoma, kokią dalį kredito ieškovai grąžins prieš terminą, kada ieškovai pasinaudos tokia teise, koks bus likęs terminas iki palūkanų normos apribojimo pabaigos, taip pat koks bus palūkanų dydžio pokytis rinkoje.

Žemesnės instancijos teismas

Pasisakydamas dėl Banko nesutikimo priimti iš ieškovų kredito dalies grąžinimą pagal sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, grąžinant kredito dalį pagal Specialiosios dalies 15.1 punktą, išankstinio kredito grąžinimo mokestis netaikomas, o teisė reikalauti atkurti panaudotos kredito dalies ir įkeisto turto vertės santykį priklauso Bankui. Šiuo konkrečiu atveju Bankas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai tinkamai ir laiku mokėjo įmokas pagal Sutartį, taip pat įvertinęs rinkos situaciją, nusprendė nereikalauti, kad ieškovai įvykdytų Sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punkte įtvirtintą sąlygą, pagal kurią panaudota kredito dalis negali viršyti 70 proc. įkeisto turto vertės. Nors ieškovai teisingai pažymi, kad sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punkte nustatyto reikalavimo dėl panaudotos kredito dalies ir įkeisto turto vertės santykio pažeidimas galėtų būti pagrindas Bankui nutraukti sutartį prieš terminą, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas nurodė, jog neturi pagrindo pripažinti pagrįsta ieškovų pozicijos, kad Bankas, atsisakydamas priimti grąžinamą 64 550 EUR dydžio kredito dalį kaip sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punkto vykdymą, paneigė ieškovų teisę naudotis kreditu visą sulygtą kredito suteikimo terminą, t. y. iki 2027 metų. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovai 2012 m. balandžio mėn. priėmė sprendimą grąžinti Bankui visą kreditą. Didžiosios kredito dalies (64 550 EUR) sumokėjimas pagal 2010-04-16 prašymą savo esme buvo siekis grąžinti kreditą prieš terminą, bet ne siekis atkurti turimos kredito sumos ir sumažėjusios įkeisto turto vertės santykį, kad šis atitiktų sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto sąlygas. Tokią išvadą patvirtina, visų pirma, ieškovų 2010-04-16 rašto Bankui turinys: ieškovai nurodė, kad, įvertinę savo finansines galimybes, jie pardavė kitą turėtą turtą, sukaupė reikiamą pinigų sumą ir pasirinko Sutartyje numatytą kredito dalies grąžinimo būdą; remdamiesi Sutarties specialiosios dalies 15.1 punktu, ieškovai prašė nurašyti nuo sąskaitos 69 150 EUR kredito daliai grąžinti, dar 2 209,19 EUR įsipareigojo sumokėti iki 2010-05-10; taip pat nurodė, kad pageidauja grąžinti kreditą prieš terminą pagal Sutarties bendrosios dalies 16 punktą, pasiūlė mokėjimo datas (iki 2010-12-30) ir sumas. Po to, kai, pasak ieškovų, jie 2010-04-16 padengė kredito dalį, siekdami atkurti panaudotos kredito dalies ir įkeisto turto vertės santykį, 2010-05-27, 2010-08-20, 2010-10-13, 2010-12-08 prašymais grąžino Bankui visą kredito pagal Sutartį sumą. Esant tokioms aplinkybėms, padarė išvadą, kad ieškovų 2010-04-16 prašymas dėl 64 550 EUR kredito dalies grąžinimo pagal sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punktą reiškė ne siekį išvengti vienašalio sutarties nutraukimo prieš terminą ir užsitikrinti galimybę naudotis kreditu visą trisdešimties metų terminą, bet siekį grąžinti kredito dalį prieš terminą. Tokiu atveju Bankas turėjo teisę taikyti sutarties bendrųjų sąlygų 16 punkto nuostatas ir reikalauti iš ieškovų išankstinio kredito grąžinimo mokesčio.

Pasisakydamas dėl palūkanų už naudojimąsi kreditu 2010 metų balandžio mėnesį dydžio, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai jiems suteiktą kreditą turėjo grąžinti anuiteto būdu. Jiems buvo sudarytas įmokų mokėjimo grafikas, pagal kurį ieškovai turėjo mokėti kas mėnesį 820,86 EUR dydžio įmokas, susidedančias iš grąžinamos kredito dalies ir palūkanų už parėjusį mėnesį. Einant laikui, mokamų palūkanų dalis mažėja, o grąžinamo kredito dalis – didėja, tačiau bendras įmokos dydis nesikeičia. Ieškovams už 2010 m. balandžio mėn. apskaičiuotos 550,50 EUR palūkanos (Sutarties bendrosios dalies 55 punktas). Atsižvelgdamas į Sutarties bendrosios dalies 18 ir 19 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad, nepaisant to, jog ieškovai 2010-04-16 grąžino kredito dalį, Bankas turėjo pagrindą už 2010 m. balandžio mėn. gauti 550,50 EUR palūkanų, nes, grąžinus kredito dalį, įmokos perskaičiuojamos nuo kito mėnesio.

Šalies argumentai

Ieškovas R. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad sutartyje aiškiai įtvirtinta bendroji taisyklė, jog kredito grąžinimo prieš terminą atveju taikomas išankstinio grąžinimo mokestis. Pirma, abejonė byloje dėl sutarties sąlygų kilo, jos turėjo būti aiškinamos visų pirma sutarties sąlygas pasiūliusios šalies, šiuo atveju, atsakovo, nenaudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies šiuo atveju, ieškovo, naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Teismas nepagrįstai netaikė ir nepasisakė dėl šios sutarčių aiškinimo taisyklės. Antra, teismas nepagrįstai nustatė tokią sutarties bendrosios dalies 16 punkto bendrąją taisyklę, kad kredito grąžinimo prieš terminą atveju taikomas išankstinio grąžinimo mokestis. Šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant įmanomu juos nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui. Aiškinant sutartį pažodžiui ir sistemiškai, bendroji šio punkto norma yra nurodyta pirmame sakinyje „Kredito gavėjas turi teisę mokėti Įmokas prieš terminą, taip pat grąžinti kreditą prieš terminą tik Bankui sutikus “. Teismui plečiamai aiškinant sutartį ir neteisingai nustačius šio punkto bendrąją normą, toliau sprendime bet kokie ieškovų veiksmai teismo nepagrįstai buvo aiškinami kaip pareigos sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį vykdymas. Pareiga ieškovui sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį negali būti kildinama tiesiog iš sutarties, o yra Banko sprendimo tam tikru laiko momentu klausimas, ir tas sprendimas gali būti toks, kad išankstinio kredito grąžinimo mokestis apskritai neturės būti mokamas (atveju, jei Bankas nepatirs jokių nuostolių). Apelianto teigimu, toks atsakovo sutikimas priimti ieškovo išankstinį kredito grąžinimą buvo gautas ir teisiškai reikšmingai išreikštas atsakovui priimant ieškovo prašymus (2010-04-16, 2010-05-27, 2010-08-20, 2010-10-13, 2010-12-08). Trečia, teismas neatsižvelgė į tolesnę sutarties bendrosios dalies 16 punkto nuostatą „nes fiksuotos palūkanų normos nustatymas ilgam laikui susijęs su papildomų priemonių rizikai valdyti taikymu“, kuri ne tik paaiškina Banko sutikimo reikalingumą ir prasmę bet paneigia teismo išvadą dėl išankstinio grąžinimo mokesčio ieškovui privalomumo. Pateikdamas 2010-04-16 raštą ieškovas neplanavo ir neįsipareigojo mokėti išankstinio grąžinimo mokestį. Taigi, iš sutarties vykdymo matyti, kad ieškovas Sutarties bendrosios dalies 16 punktą suprato kaip savo teisę reikalauti iš Banko duoti jam sutikimą priimti kredito grąžinimą be kokio nors atlygio, jei paaiškėtų, kad papildomų priemonių rizikai valdyti Bankas netaikė ar negali jų įrodyti ar atsisakytų pateikti apie tai duomenis. Buvus tokią galimybę įrodo pats atsakovas savo atsiliepime nurodydamas, kad bankas gali netaikyti išankstinio gražinimo mokesčio, jei jis nebus patyręs nuostolių (atsiliepimo 5 1.). Ketvirta, teismas neteisingai aiškino sutarties bendrosios dalies 16 punkto sąlygą „Kredito gavėjas patvirtina, kad jam paaiškinta, jog Banko sutikimas grąžinti kreditą prieš terminą bet kuriuo atveju bus duodamas, jei Kredito gavėjas sutiks sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, kurio dydis bus paskaičiuotas priklausomai nuo Banko patiriamų nuostolių (įskaitant negautas pajamas)“ ir padarė nepagrįstą išvadą, kad kreipdamasis į Banką su prašymu grąžinti kreditą ar jo dalį prieš terminą, ieškovas kartu reiškia ir sutikimą mokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, jeigu su Banku nepavyksta susitarti kitaip. Apelianto teigimu šios normos tikslas yra nustatyti specialų kredito grąžinimo prieš terminą mechanizmą, kuris garantuoja Kredito gavėjui teisę bet kada grąžinti kreditą sutikus papildomai sumokėti, o Bankui, tokiu atveju garantuotų nuostolių atlyginimą. Kad ši speciali norma galėtų būti taikoma, Kredito gavėjas turi sudaryti du vienašalius sandorius vienu metu- pateikti prašymą Bankui priimti grąžinamą prieš terminą kreditą ir sutikti sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį. Neesant tinkamai išreikštos ieškovo valios sumokėti atsakovui dėl to kokias nors papildomas sumas, laikytina, kad tokios ieškovo valios prašymo pateikimo atsakovui momentu ir nebuvo, jokie papildomi sandoriai tarp šalių vėliau – iki pat kiekvieno prašymo įvykdymo momento, sudaromi taip pat nebuvo. Konstatavus, kad teismo išvada pagrįsta, tai reikštų buvus siurprizinę sutarties sąlygą, kuri turėjo būti to paties teismo pripažintina negaliojančia (CK 6.186 straipsnio 1 dalis), nes nebuvo tinkamai atskleista nei sutartyje, ja nebuvo remiamasi vėliau šalims raštu reiškiant pretenzijas ir į jas atsakant.

Pasisakydamas dėl teismo išvados, kad ieškovas neturi teisės remtis Banko konkliudentiniais veiksmais vykdant ieškovo prašymus dėl kredito dalies grąžinimo, nes, teismo nuomone, ieškovas, reikalaudamas kad būtų jo rašytinis sutikimas sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, turėjo gauti tokį rašytinį sutikimą priimti išankstinio grąžinimo mokestį gauti ir iš Banko, nurodo, kad atsakovas ieškovo pasiūlytus sudaryti sandorius – prašymų priimti dalies kredito grąžinimo pateikimą akceptuodavo tuo metu, kai Banko darbuotoja, asmeninė vadybininkė, V. B., priimdavo iš ieškovo Banko patalpose ir jos akivaizdoje ieškovo ant Banko nustatytos formos blanko parašytus ir jo pasirašytus prašymus priimti kredito dalies konkrečios sumos grąžinimą ir padarydavo ant jų įrašus apie vykdomą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties bendrosios dalies 57 punkte nustatyta, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos tik šalims papildomai raštu susitarus, išskyrus atvejus, kai Sutarties sąlygas nustato ir keičia pats Bankas vienašališkai, padarė išvadą, kad atsakovas sutartyje išsiderėjo teisę tam tikrais atvejais vienašališkai keisti sutarties sąlygas, taigi jo valia priimti išankstinio kredito grąžinimą be išankstinio grąžinimo mokesčio galėjo būti ir buvo tinkamai išreikšta jo konkrečiais veiksmais – tiksliai vykdant visus ieškovo pateiktus prašymus dėl kredito dalių grąžinimo.

Anot apelianto, skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas išvada, kad ieškovas buvo tinkamai Banko vadybininkės informuotas apie tai, jog jam reikės sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, koks bus jo dydis, kad ieškovas prašė jį sumažinti, vadybininkė apie tai kalbėjosi su savo vadove, tačiau, jos teigimu, pagal Banko kriterijus, tokių galimybių nebuvo. Ši teismo išvada teisiškai nereikšminga, nes minėti šalių santykiai kvalifikuotini tik kaip ikisutartiniai, todėl šalims nesukūrė jokių prievolių (CK 6.3. straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neteisingai aiškino atsakovo 2010-04-28 rašto turinį taip, kad jame nurodyta, kad ieškovas yra įsipareigojęs mokėti išankstinio grąžinimo mokestį. Minėtame 2010-04-28 rašte, atsakovas nurodė, kad kiekviena šalis, tiek Bankas, tiek klientas vertina kitos šalies pasiūlymus dėl Sutarties sąlygų keitimo ir priima atitinkamus sprendimus, sutikdami su jais ar ne; kad Kredito gavėjas turi teisę anksčiau padengti dalį ar visą kreditą tik gavęs tam raštišką Banko sutikimą; kad toks sutikimas bet kuriuo atveju bus duodamas, jei ieškovas sutiks sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį; toliau rašte buvo pateikiami tokio mokesčio apskaičiavimo paaiškinimai. Atsakovas šiame rašte neteigė, kad ieškovas yra įsipareigojęs mokėti išankstinio grąžinimo mokestį. Apelianto teigimu, jame atsakovas išreiškė savo valią atmesti ieškovo reikalavimą taikyti Sutarties Specialiosios dalies 15.1 punkto sąlygas ir pateikė ofertą, siūlydamas pasinaudoti sutartyje nustatyta galimybe sutinkant sumokėti banko nustatytą mokestį.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad 4 633,06 EUR suma buvo apskaičiuota pagrįstai. Atsakovas, pagrįsdamas savo 2010-04-16 atliktą ginčijamą piniginę operaciją, nurašant nuo ieškovo sąskaitos papildomas 4 554,83 EUR sumą, 2010-04-28 raštu pateikė ieškovui išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydžio apskaičiavimo formulę, aprašė joje taikytus dėmenis ir pranešė, kad išankstinio kredito grąžinimo mokestis buvo skaičiuojamas taip: „[likę metai]* [palūkanų kritimas rinkoje]* [prieš terminą grąžintina paskolos suma. (776 d/365)*(0,005proc- 0,001 proc)*64550=4633.06“. Ši formulė su joje nurodytais dėmenimis laikytina jo vienašaliu sandoriu, atsakovas 2010-04-28 rašte patvirtino, kad būtent jį jis vienašališkai sudarė ir įvykdė dar 2010-04-16. Šio sandorio esminės sąlygos yra dvi: pati formulė ir formulės dėmenų reikšmės, kurias atsakovas savo valia laikė tinkamomis. Apelianto požiūriu, formulės rezultatas nėra esminė sutarties sąlyga, tačiau būtent rezultato nurodymas ir leidžia formulėje nurodytas dėmenų reikšmes „((776 d/365)*(0,005proe-0,001 proc)*64550) “ laikyti esminėmis sandorio sąlygomis, o atsakovo 2010-04- 28 raštu nurodyti palūkanų dydžiai (4,837% ir 1,461%) dėl to nelaikytini esminėmis sandorio sąlygomis. Pagal minėtą atsakovo pateiktą formulę apskaičiuotas rezultatas yra ne 4 633,06 EUR, o 5,487 EUR. Taigi, atsakovo 2010-04-16 sudaryto vienašalio sandorio pasekmės tokios, kad atsakovas išreiškė savo valią gauti 5,487 EUR išankstinio kredito grąžinimo mokestį, tačiau apsiriko skaičiuodamas ir papildomai neteisėtai nuo ieškovo sąskaitos nusirašė dar 4 549,34 EUR (4 554,83 EUR-5,487 EUR). Šios papildomos sumos pagal minėtą sandorį atsakovas neįgijo teisės gauti, nes dėl jos nėra nei dvišalio nei atsakovo vienašalio sandorio, todėl jis privalo ją grąžinti ieškovui. Todėl teismo sprendimas dalyje dėl skaičiavimo klaidos padarytas viršijus ieškinio ribas, taigi neteisėtas. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad minėtas atsakovo atsisakymas ištaisyti klaidą skaičiavimuose įrodo buvus jį nepakankamai atidų ir rūpestingą, taigi netinkamai vykdžius pareigas, taigi, teismui nebuvo jokio pagrindo taisyti neatidaus atsakovo padarytas klaidas net ir esant tinkamai išreikštam reikalavimui.

Pasisakydamas dėl sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto taikymo, apeliantas nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovai negalėjo siekti atstatyti kredito ir įkeisto turto santykį dėl tos priežasties, kad buvo nusprendę anksčiau termino grąžinti visą kreditą. Teismas sprendime iškraipė ieškovų 2010-04-15 rašte aiškiai nurodytą tikslą, dėl kurio buvo parduotas jų turtas ir sukauptos lėšos – atstatyti įkeisto turto ir gauto kredito santykį ir kad šiam santykiui atstatyti buvo pasirinktas kredito dalies grąžinimo būdas. Teismas neatsižvelgė į ieškovų pateiktą argumentą, kad 2010-04-12 gavę duomenis apie įkeisto turto rinkos vertės sumažėjimą, jie tapo iš esmės pažeidusiais sutartį ir įgijo pareigą pašalinti šį sutarties pažeidimą – tame tarpe grąžinant dalį kredito sumos ir taip atkuriant sutarties specialiosios dalies 15.1 punkte nustatytą 70 procentų kredito sumos ir įkeisto turto santykį. Prievolės vykdymas ieškovui buvo privalomas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis ), o jo ketinimas grąžinti likusią kredito dalį buvo tik jo teisė, kuria naudotis jis ketino pradėti pašalinęs minėtą esminį sutarties pažeidimą ir šią aplinkybė aiškiai nurodė savo 2010-04-16 rašte, kuris, atspindi tikruosius ieškovo ketinimus ir kurie turi objektyvų pagrindą. Tokia situacija išliko nuo 2010-04-16 (pirmos grąžintinos kredito dalies sumokėjimo dienos) iki 2010-05-27, kai buvo visiškai pašalintas ieškovo esminis sutarties pažeidimas, sumokėjus visą 71359,33 EUR sumą ir taip pilnai atkūrus 70 procentų kredito sumos ir įkeisto turto santykį.

Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą iš atsakovo grąžinti jam 165,14 EUR palūkanų už 2010 metų balandžio mėnesio 14 dienų. Apelianto teigimu, jis minėtas 14 dienų nesinaudojo 6 4550 EUR suma, nes buvo grąžinęs ją bankui pagal sutarties specialiosios dalies 15.1. punktą, o pinigų įmokėjimui pagal šį punktą netaikomos mokėjimo prieš terminą sąlygos. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi Sutarties bendrosios dalies 18 ir 19 punktais, reglamentuojančiais tuos atvejus, kai kreditas grąžinamas anksčiau termino pagal sutarties bendrosios dalies 16 punktą ir suteikia teisę Bankui gauti atlygį dėl to, jog ji buvo įtraukta į to mėnesio mokėjimo grafiką. Ieškovui grąžinus dalį kredito Bankui pagal sutarties specialiosios dalies 15.1. punktą, taikytinos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintinos sutarties specialiosios dalies 3 ir 5 punktų ir Bendrosios dalies punkto nuostatos, kad atsakovas gauna atlyginimą už suteiktą kreditą atsižvelgiant į ieškovo naudotą kredito pinigų sumą ir terminą, skaičiuotiną dienomis.

Atsiliepimas

Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad visiškai sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio nepagrįstumo.

Pasisakydamas dėl sutartinės ieškovų pareigos sumokėti išankstinio kredito gražinimo mokestį priešlaikinio kredito gražinimo atveju, pažymi, kad sutartinė sąlyga (16 p.) dėl išankstinio kredito grąžinimo mokesčio nebuvo ginčyta, todėl turi būti taikoma. Nurodo, kad šis sutartimi numatytas išankstinio kredito grąžinimo mokestis yra taikomas tuomet, kai klientas nori prieš laiką padengti kreditą, t.y. šiuo konkrečiu atveju ieškovai kredito ir palūkanų įmokas turėjo mokėti iki kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje 4 punkte numatyto termino (2027-04-30) pabaigos, tačiau nutarė prieš laiką kreditavimo teisinius santykius nutraukti ir veikdami išimtinai savo interesais ir savo rizika, nusprendė grąžinti prieš laiką visą kreditą, nors byloje nustatyta ir ieškovų nepaneigta, kad jiems prieš imantis išankstinio kredito grąžinimo veiksmų, buvo paaiškinta, kad jie tokiu atveju turės sumokėti sutartyje numatytą išankstinio kredito grąžinimo mokestį. Taigi, išankstinio kredito grąžinimo mokestis, kuriuos kaip nuostolius prašė priteisti ieškovai, yra Bankui ieškovų sumokėtas sutarties pagrindu. Sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.).

Pasisakydamas dėl ieškovų faktinių veiksmų kvalifikavimo kaip sutikimo mokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, nurodo, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo ieškovų faktinius sistemingus veiksmus, atliekant priešlaikinio kredito grąžinimo dengimus, kaip siekį prieš laiką visiškai padengti kreditą ir sutikimą mokėti išankstinį kredito grąžinimo mokestį. Byloje paties apelianto bei liudytoja apklaustos Banko darbuotojos paaiškinimais nustatyta, kad apeliantui dar iki jam imantis veiksmų prieš laiką grąžinti kreditą, buvo individualiai išaiškinta, kad teks sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, numatytą sutartyje, jei jis norės prieš laiką grąžinti kreditą, ir netgi buvo siūlyta nuo priešlaikinio kredito dengimo susilaikyti, jei nenorima mokesčio mokėti, o apeliantas, pripažindamas šią pareigą mokėti mokestį, net prašė taikyti nuolaidą ir sumažinti išankstinio kredito grąžinimo mokesčio dydį. Taigi, ieškovai žinodami, kad mokestis bus taikomas - vis tiek nutarė kreditą prieš laiką grąžinti, aiškiai suvokdami savo veiksmų pasekmes ir prisiimdami su tuo susijusią riziką. Taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantas yra kvalifikuotas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, abu ieškovai yra UAB „Aslūnė“ akcininkai, kuriai ir perskolino iš Banko gautą kreditą statybos projektui finansuoti, kas patvirtina, kad ieškovai yra verslininkai, sandorių sudarymo patirtį turintys asmenys, kreditas panaudotas komercinių poreikių tenkinimui, todėl turėjo ir galėjo atsakingai apsvarstyti savo veiksmų, grąžinant prieš laiką kreditą, teisines pasekmes.

Pasisakydamas dėl negalimumo kaip nuostolius prašyti priteisti kreditoriui sumokėtą sutartyje numatyta mokestį (CK 1.79 str. 1 d., 2 d. 1 p.) ir neįrodytų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nuostoliams priteisti, atkreipia dėmesį, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovai, padengdami prieš terminą kreditą, taip pat visiškai sumokėjo Banko apskaičiuotą išankstinio kredito grąžinimo mokestį, tokiu būdu įvykdydami kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 p. prievolę dėl šio mokesčio sumokėjimo, todėl apskritai neturi teisės kvestionuoti įvykdytą prievolę ir reikalauti teismine tvarka jo grąžinimo kaip patirtų nuostolių. CK 1.79 str. 1 d., 2 d. 1 p. numato, kad sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės jo ginčyti, nes preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jei jį visiškai ar iš dalies įvykdė. Be to, ieškovai byloje neįrodinėjo ir neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Pasisakydamas dėl palūkanų, atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškovų argumentų priteisti iš Banko tariamai neteisėtai nuskaičiuotas 165,14 EUR palūkanas už 2010 m. balandžio mėn. nepagrįstumo. Pažymi, kad apeliantas neatsižvelgia į kreditavimo sutarties bendrosios dalies 18 p., kuris reiškia, kad atliekant kredito dalies grąžinimą anksčiau termino, yra sumažinamas kredito likutis anksčiau laiko grąžinama suma, tačiau kredito įmoka yra perskaičiuojama tik nuo kito mėnesio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad šalys 2007-06-14 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-428, pagal kurią ieškovai gavo 107 159,41 EUR kreditą, įsipareigodami jį grąžinti anuiteto būdu iki 2027-04-30. Šalys susitarė, kad už gautą kreditą bus mokamos iš dalies fiksuotos 6,52 proc. dydžio palūkanos (Sutarties 5 punktas). Gautus pinigus ieškovai perskolino UAB „Aslūnė“, kurios akcininkai jie yra, statybos projektui finansuoti. Įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymui užtikrinti Bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas: komercinės patalpos (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas su jame esančiais statiniais (duomenys neskelbtini). Prievoles pagal Sutartį ieškovai vykdė tinkamai ir laiku. Negrąžinto kredito likutis buvo 101 059,86 EUR. Ieškovai 2010 m. balandžio – gruodžio mėnesiais grąžino kreditą prieš terminą, o bankas nusirašė išankstinio kredito grąžinimo mokestį 6898, 43 EUR .

Ieškovai teigia, kad savo neteisėtais veiksmais bankas padarė ieškovams 6898, 43 EUR nuostolių. Toks ieškovų teiginys prieštarauja bylos nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovų pareiga mokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, įtvirtinta sutarties bendrosios dalies 16 punktu - kad kredito gavėjas turi teisę mokėti įmokas prieš terminą, taip pat grąžinti kreditą prieš terminą tik Bankui sutikus, nes fiksuotos palūkanų normos nustatymas ilgam laikui susijęs su papildomų priemonių rizikai valdyti taikymu. Banko sutikimas bet kuriuo atveju bus duodamas, jeigu kredito gavėjas sutiks sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, kurio dydis atitinka Banko patiriamus nuostolius, susijusius su išankstiniu kredito grąžinimu (įskaitant negautas pajamas). Kadangi šis sutarties punktas nėra nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis. Sutarties bendrosios dalies 16 punkto sąlyga suponuoja išvadą, kad ieškovai, kreipdamiesi į Banką su prašymu grąžinti kreditą ar jo dalį prieš terminą, kartu išreiškia ir sutikimą mokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, jeigu su Banku nepavyktų susitarti kitaip. Todėl negalima sutikti su ieškovų teiginiu, kad Bankas, prieš nurašydamas nuo jų sąskaitos išankstinio kredito grąžinimo mokestį, turėjo gauti jų rašytinį sutikimą. Jog tokia banko teisė įtvirtinta pačioje sutartyje. Taigi, šalių susitarimas įtvirtintas sutartimi turi būti vykdomas, todėl nėra teisinio pagrindo vertinti ieškovų išankstinio kredito grąžinimo mokestį nuostoliais.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, kad šio konkrečiu atveju yra galimybė šalims skirtingai aiškinti savo ketinimus pagal Sutarties bendrosios dalies 16 punktą, ir kad nėra įmanomu juos nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą. Kaip jau buvo minėta, Sutarties bendrosios dalies 16 punktas išdėstytas aiškiai ir nedviprasmiškai, jo nuostatų aiškinimas pažodžiui ir sistemiškai jo esmės nekeičia. Kad grąžinant kreditą prieš terminą ieškovai privalės sumokėti mokestį, atsakovas nurodė 2010-04-28 atsakyme į ieškovų 2010-04-16 raštą -

kredito gavėjas turi teisę anksčiau nustatyto termino padengti dalį kredito ar jį visą tik gavęs tam rašytinį Banko sutikimą, kuris bus duodamas, jeigu kredito gavėjas sutiks sumokėti išankstinio grąžinimo mokestį, kurio dydis atitinka Banko patiriamus nuostolius, susijusius su išankstiniu kredito grąžinimu (įskaitant negautas pajamas), taip pat atsakovas paaiškino Banko taikomo išankstinio kredito grąžinimo mokesčio apskaičiavimo tvarką. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad Banko darbuotoją V. B., tiesiogiai bendravusią su ieškovais, gavus ieškovų 2010-04-16 prašymą, ieškovui paaiškino, kad grąžinant kreditą prieš terminą, reikės sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį, žodžiu nurodė klientui tokio mokesčio dydį. Be to, ieškovui buvo paaiškinta ir tai, kad išankstinio kredito grąžinimo mokesčio nereikėtų mokėti, jeigu ieškovai palauktų, kai fiksuotos palūkanos bus pakeistos kintamomis, tačiau ieškovas nurodė, kad per ilgai laukti, jei Bankas nesumažins mokesčio, jis nutrauks Sutartį. Faktą, jog ieškovams buvo žinoma apie Banko poziciją reikalauti išankstinio kredito grąžinimo mokesčio, patvirtina ir tai, kad ieškovas, iš vadybininkės sužinojęs apie mokėtino mokesčio dydį, prašė šį mokestį sumažinti. Banko darbuotoją V. B. teisme paaiškino, kad kalbėjosi su vadove dėl nurodyto mokesčio sumažinimo, tačiau pagal Banko taikomus lojalumo kriterijus, tokių galimybių nebuvo. Nurodytų aplinkybių visuma reiškia, kad ieškovai būdami UAB „Aslūnė“ akcininkai, t.y. verslininkai, sandorių sudarymo patirtį turintys asmenys, kreditas panaudotas komercinių poreikių tenkinimui, galėjo ir turėjo suvokti savo veiksmų, grąžinant prieš laiką kreditą, teisines pasekmes ir prisiimti su tuo susijusią riziką.

Esant tokioms aplinkybėms, nesuprantamas yra apelianto teiginys, kad ieškovas Sutarties bendrosios dalies 16 punktą suprato kaip savo teisę reikalauti iš Banko duoti jam sutikimą priimti kredito grąžinimą be kokio nors atlygio, kad ginčo sąlyga yra siurprizinę sutarties sąlygą, kuri turėjo būti teismo pripažintina negaliojančia (CK 6.186 straipsnio 1 dalis), nes nebuvo tinkamai atskleista sutartyje. Dėl apelianto teiginio, kad pareiga ieškovui sumokėti išankstinio kredito grąžinimo mokestį negali būti kildinama tiesiog iš sutarties, o yra Banko sprendimo tam tikru laiko momentu klausimas, ir tas sprendimas gali būti toks, kad išankstinio kredito grąžinimo mokestis apskritai neturės būti mokamas (atveju, jei Bankas nepatirs jokių nuostolių), kad bankas turėjo galimybę netaikyti išankstinio gražinimo mokesčio, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimuose išdėstyta pozicija, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovai, padengdami prieš terminą kreditą, taip pat visiškai sumokėjo Banko apskaičiuotą išankstinio kredito grąžinimo mokestį, tokiu būdu įvykdydami kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 p. prievolę dėl šio mokesčio sumokėjimo, todėl apskritai neturi teisės kvestionuoti įvykdytą prievolę ir reikalauti teismine tvarka jo grąžinimo kaip patirtų nuostolių, nes CK 1.79 str. 1 d., 2 d. 1 p. numato, kad sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės jo ginčyti, nes preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jei jį visiškai ar iš dalies įvykdė. Todėl nėra pagrindo svarstyti apelianto argumentus, kad 4 633,06 EUR suma buvo apskaičiuota neteisingai. Be to, ieškovai byloje neįrodinėjo ir neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Pasisakydamas dėl sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto taikymo, apeliantas nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovai negalėjo siekti atstatyti kredito ir įkeisto turto santykį dėl tos priežasties, kad buvo nusprendę anksčiau termino grąžinti visą kreditą. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pasisakydamas dėl Banko nesutikimo priimti iš ieškovų kredito dalies grąžinimą pagal sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad, grąžinant kredito dalį pagal Specialiosios dalies 15.1 punktą, išankstinio kredito grąžinimo mokestis netaikomas, tačiau teisė reikalauti atkurti panaudotos kredito dalies ir įkeisto turto vertės santykį priklauso tik Bankui. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju Bankas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai tinkamai ir laiku mokėjo įmokas pagal Sutartį, taip pat įvertinęs rinkos situaciją, nusprendė nereikalauti, kad ieškovai įvykdytų Sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punkte įtvirtintą sąlygą, pagal kurią panaudota kredito dalis negali viršyti 70 proc. įkeisto turto vertės. Nors Sutarties specialiųjų sąlygų 15.1 punkte nustatyto reikalavimo dėl panaudotos kredito dalies ir įkeisto turto vertės santykio pažeidimas galėtų būti pagrindas Bankui nutraukti sutartį prieš terminą, tačiau šiuo konkrečiu atveju jokių įrodymų, kad bankas ketino tai padaryti byloje nėra.

Taigi, esant tokioms aplinkybėms, bankas neturėjo teisinio pagrindo ieškovų 2010 m. balandžio mėn. priimtą sprendimą grąžinti Bankui visą kreditą vertinti kaip siekį atkurti turimos kredito sumos ir sumažėjusios įkeisto turto vertės santykį, kad šis atitiktų sutarties specialiosios dalies 15.1 punkto sąlygas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Didžiosios kredito dalies (64 550 EUR) sumokėjimas pagal 2010-04-16 prašymą savo esme buvo siekis grąžinti kreditą prieš terminą. Tokiu atveju Bankas turėjo teisę taikyti sutarties bendrųjų sąlygų 16 punkto nuostatas ir reikalauti iš ieškovų išankstinio kredito grąžinimo mokesčio.

Taigi, nustačius, kad ieškovai grąžino kreditą bankui ne pagal sutarties specialiosios dalies 15.1. punktą, o pagal 16 punktą, nepagrįstas yra ir apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą iš atsakovo grąžinti jam 165,14 EUR palūkanų už 2010 metų balandžio mėnesio 14 dienų, nes jis minėtas 14 dienų nesinaudojo 6 4550 EUR suma, nes buvo grąžinęs ją bankui pagal sutarties specialiosios dalies 15.1. punktą, o pinigų įmokėjimui pagal šį punktą netaikomos mokėjimo prieš terminą sąlygos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovams už 2010 m. balandžio mėn. buvo apskaičiuotos 550,50 EUR palūkanos (Sutarties bendrosios dalies 55 punktas), todėl nepaisant to, jog ieškovai 2010-04-16 grąžino kredito dalį, Bankas turėjo pagrindą už 2010 m. balandžio mėn. gauti 550,50 EUR palūkanų, nes pagal Sutarties bendrosios dalies 18 punktą, atliekant kredito dalies grąžinimą anksčiau termino, yra sumažinamas kredito likutis anksčiau laiko grąžinama suma, tačiau kredito įmoka yra perskaičiuojama tik nuo kito mėnesio.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, CPK 93. 98 str. str. pagrindu atsakovui priteisiama 1500 Lt atstovavimo išlaidų remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduotinų maksimalių dydžių 8.11 p.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis atsakovo DNB banko (juridinio asmens kodas 112029270) naudai po 750 Lt atstovavimo išlaidų.

Teisėjai Natalja CikotoRūta Veniulytė -JankūnienėAntanas Rudzinskas