Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22416-528/2015 pagal pareiškėjo UAB „Domus firma“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir antstoliui R. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Taip pat teismas patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir tokių pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė.

Bylos nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr.0085/15/01496 iki bus išnagrinėtas pareiškėjo UAB „Domus firma“ 2015 m. rugpjūčio 24 d. skundas dėl antstolio veiksmų – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, tarp jų – ir vykdymo proceso stadijoje (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti laikiną tam tikro teisinio intereso (reikalavimo) apsaugą. Nepriklausomai nuo to, kurioje proceso stadijoje yra reiškiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kokį interesą (reikalavimą) siekiama apsaugoti, asmuo, reiškiantis tokį procesinį prašymą, turi tikėtinai pagrįsti savąjį reikalavimą (interesą), kurį siekiama laikinai užtikrinti / apsaugoti, ir įrodyti, kad egzistuoja tokio intereso pažeidimo grėsmė (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Tik įrodžius šias sąlygas, yra galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių numatytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. CPK 510 straipsnio 3 dalis numato, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, esant pakankamam pagrindui, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti. Taigi, antstolio vykdymo veiksmai teismo gali būti sustabdyti tik pripažinus esant tai reikalinga ir laikant tai išimtimi iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė antstolio vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0085/15/01496, kurioje antstolis 2015 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymu priėmė vykdyti išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateiktą vykdyti Vykdomąjį raštą Nr. e2-1372-945/2014, kurį 2015 m. liepos 24 d. išdavė Kauno apylinkės teismas dėl įpareigojimo UAB „Domus firma“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2015-02-27) pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai įrengtą Neries krantinės gelžbetoninį sutvirtinimą, adresu Brastos g. 28, 32, Kaunas, ir sutvarkyti statybvietę, o šio įpareigojimo atsakovei teismo nustatytu terminu neįvykdžius, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išardyti savavališkai įrengtą Neries krantinės gelžbetoninį sutvirtinimą, adresu Brastos g. 28, 32, Kaunas, ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.

Atskiruoju skundu išieškotojas ginčija priimtą nutartį, teigdamas, jog prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodyti pareiškėjos argumentai buvo išsamiai išnagrinėti ir atmesti kaip nepagrįsti Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimu, todėl teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės nebegali būti kvestionuojamos, dėl ko nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias pasaugos priemones.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad žemės sklypas adresu Brastos g. 32, Kaunas, kuriame turi būti išardytas gelžbetoninis sutvirtinimas, priklauso ne pareiškėjui, o UAB „Brastos valda“, todėl pareiškėjas neturi galimybės įvykdyti skundžiamo patvarkymo ir išardyti gelžbetoninį sutvirtinimą ne savo žemės sklype, be to, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti teisėti pareiškėjo interesai, kadangi gelžbetoninio sutvirtinimo darbai galimai sąlygotų teisinius konfliktus su žemės sklypo savininku UAB „Brastos valda“.

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje 2-1372-954/2014, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-1372-945/2014, kartu išaiškino, kad prievolių, susijusių su statybos darbais, subjektu yra ne nuosavybės į žemę subjektas, o specialų statusą turintis subjektas – statytojas, kuriam gavus teismo įpareigojimą šalinti savavališkos statybos padarinius, atitinkamiems veiksmams atlikti sklypo savininko leidimas ar sutikimas nėra reikalingi. Teismas nustatęs, kad statybos darbų atlikimo metu abu žemės sklypai, kuriuose sprendimu įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, priklausė atsakovui (pareiškėjui), kuris organizavo ir iniciavo savavališkų darbų atlikimą, konstatavo, kad būtent statytojas turi būti įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius net ir nebūdamas žemės sklypo savininku.

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Tokie teismo procesiniai sprendimai yra privalomi dalyvaujantiems byloje asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tai, kas nuspręsta teismo yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma; įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Taigi, įvertinus tai, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimu, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-422-221/2015 paliktas nepakeistas, buvo išsamiai išaiškinta, koks subjektas turi atlikti savavališkų padarinių šalinimo darbus, pareiškėjas neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių. Tuo tarpu nustačius, kad tiek skundas dėl antstolio veiksmų, tiek prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra grindžiami vėl keliant analogiškus klausimus, dėl kurių jau pasisakyta ir kurie atmesti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, darytina išvada, kad iš paties skundo reikalavimo bei nurodytų skunde faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio skundas yra netekintinas, tokiu būdu nėra pagrindo taikyti ir prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių tinkamai neįvertino, kas sudaro pagrindą spręsti, kad netinkamai buvo taikytos ir procesinės teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko atskirojo skundo argumentai pripažintini pagrįstais, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartis panaikinama ir klausimą išspręstinas iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsisakytina (CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr.0085/15/01496 iki bus išnagrinėtas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus firma“ 2015 m. rugpjūčio 24 d. skundas dėl antstolio veiksmų, iš klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo (skolininko) UAB „Domus firma“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmesti.