- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-13
- Bylos Nr.
- I-4957-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03083-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 24 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, pažeidžiančiomis jo teises. Nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kamerose buvo blogas nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo. Nurodė, kad ne kartą yra užkluptas atliekantis gamtinius reikalus, be to, galėjo būti stebimas per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Galėjo stebėti tiek pareigūnai, tiek kiti asmenys. Nurodė, kad nebuvo išduodami reikmenys švarai palaikyti. Buvo kilnojamas iš kameros į kamerą, tai veikė jį psichologiškai neigiamai. Kamerose trūko natūralaus apšvietimo. Nebuvo vykdomi jokie socialiniai užsiėmimai.
Nurodė, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas kaip atskira kabina. Nebuvo laikomasi higienos normos reikalavimų, šiukšles pildavo į koridoriuose esančius šiukšlių konteinerius, nuo kurių sklisdavo nemalonus kvapas. Dėl visų šių kalinimo sąlygų jautėsi kankinamas, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sunkų sukrėtimą, todėl patirtą neturtinę žalą vertina 1000 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 6-16).
Pateikė gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti M. Š., o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose įskaitant ir patį pareiškėją.
Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) visada buvo išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė.
Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Teisės aktuose nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymėjo ir tai, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nurodė, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Vilniaus PN (buvęs buveinės adresas Lukiškių skg. 6 esančiose kamerose buvo įrengtas pagal teisės aktais reglamentuotas dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Vilniaus PN (buvęs buveinės adresas Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip ir numatyta Higienos normos 34:2015 14 p. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.
Pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Nuteistųjų (suimtųjų) socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BVK 136 str., 137 str., bei LR SVĮ 40 str., 41 str., 42 str. reikalavimais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. M. Š. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 24 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Į bylą pateikti atsakovės atstovo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2019-02-15 M. Š. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-16 perkeltas į kamerą Nr. 302, plotas - 8,05 m² (1 asmuo kameroje); 2019-02-17 kameroje Nr. 302 (1 asmuo kameroje); 2019-02-18 perkeltas į kamerą Nr. 345, plotas - 7,95 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-19 - 2019-03-04 kameroje Nr. 345 (2 asmenys kameroje); 2019-03-05 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019-03-08 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-09 - 2019-03-11 kameroje Nr. 104 (1 asmuo kameroje); 2019-03-12 perkeltas į kamerą Nr. 229, plotas - 6,83 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-13 - 2019-03-18 kameroje Nr. 229 (1 asmuo kameroje); 2019-03-19 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019-03-22 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 207, plotas - 6,8 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-23 perkeltas į kamerą Nr. 233, plotas - 6,9 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-24 - 2019-04-03 kameroje Nr. 233 (1 asmuo kameroje); 2019-04-04 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019-04-08 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 216, plotas - 6,83 m² (1 asmuo kameroje); 2019-04-09 perkeltas į kamerą Nr. 234, plotas - 6,86 m² (1 asmuo kameroje); 2019-04-10 - 2019-05-12 kameroje Nr. 234 (1 asmuo kameroje); 2019-05-13 perkeltas į kamerą Nr. 216, plotas - 6,83 m² (1 asmuo kameroje); 2019-05-14 perkeltas į kamerą Nr. 359, plotas - 7,8 m² (1 asmuo kameroje); 2019-05-15 perkeltas į kamerą Nr. 351, plotas - 8,1 m² (1 asmuo kameroje); 2019-05-16 - 2019-05-29 kameroje Nr. 351 (1 asmuo kameroje); 2019-05-30 išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių.
Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis nuolat buvo kilnojamas iš kameros į kamerą, dėl ko patyrė neigiamus išgyvenimus, pažymėtina, kad skirstant nuteistuosius į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas konkrečiau šio jo teisių pažeidimo nedetalizavo, nepagrindė.
Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (2019 m. rugsėjo mėn. pranešimas dėl M. Š. skundo, b. l. 32-33). Pateikė fotonuotraukas apie sanitarinio mazgo įrengimą (b. l. 34-36). Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus.
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Todėl vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vietos įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas sanitariniam mazgui uždengti buvo įrengtos užuolaidos. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir pan.), įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, besinaudojantį sanitariniu mazgu, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė.
Pagal TIĮET 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taigi, nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nenustatyta, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse.
Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.
Todėl pagal byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. vasario 24 d. iki 2019 m. gegužės 29 d.), tuo metu, kada pareiškėjas kameroje Nr. 345 buvo laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 9 paras.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. TIĮET 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, langų angoje turi būti įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Kamerose turi būti įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (PĮIET 16.7. p.). Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas, kad bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. HN 134:2015 nėra numatytas, koks turi būti gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Visose kamerų langų angose įrengtos grotos (PĮĮET 16.9 p., TIĮET 14.1 p.). Kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės, nekenksmingos sveikatai, buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: su gaubtais ir be gaubtų šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai vėdinimui pritaikyti, atsidaro, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (HN 134:2015 17 punktas) (b. l. 6-15, 32-33). Atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose nenumato galiojantys teisės aktai. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, taip pat nemalonaus kvapo gyvenamosiose kamerose. Be to, administracija nuolat reikalavo nuteistųjų, kad šie palaikytų tvarką kamerose. Nurodė, kad į kameras buvo išduodamos valymo priemonės ir reikalingas inventorius. Buitinių atliekų saugojimo aikštelė betonuota, konteineriai sandarūs, su dangčiais. Įstaigos direktoriaus patvirtintame buitinių atliekų iš gyvenamųjų patalpų šalinimo apraše nurodyta, kad kamerose apgyvendinti asmenys kasdien pagal nustatytą tvarką iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į koridoriuje esantį buitinių atliekų vamzdį. Atliekos papuola į atliekų surinkimo konteinerį. Tai atitinka HN 134:2015 38 punkto reikalavimą (b. l. 8-9, 32-33). Taigi, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad nebuvo oro šalinimo sistemos, buvo blogas nemalonus kvapas, kad jam nebuvo duotos valymo priemonės švarai ir tvarkai palaikyti, dėl šiukšlių kvapo, dėl natūralaus apšvietimo trūkumo yra atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti, paneigti byloje esančiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė jokių faktų, kada ir kokios priemonės ar inventorius valymui jam nebuvo duotas, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės nurodytais aspektais. Pažymėtina, kad į visus pareiškėjo skundus, tame tarpe ir dėl apšvietimo, dėl valymo priemonių, inventoriaus, dėl mikroklimato kameroje, dėl šiukšlių (b. l. 20-23, 27, 39-40, 46-52, 55, 57-60, 66-67, 71-72) pareiškėjui Lukiškių TI-K administracijos buvo atsakyta (b. l. 18-19, 25, 26, 37-38, 44-45, 53-54, 64-65, 69). Nenustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atsakymus būtų skundęs Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nustatyta tvarka, kas sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjo nusiskundimai iš esmės neatitiko faktinės padėties, buvo subjektyvūs ir deklaratyvūs, nepagrįsti. Taip pat nenustatyta, kas pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl nurodomų pažeidimų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais, fotonuotraukomis (b. l.34-36, 61, 62, 63). Todėl remiantis išdėstytu, nėra pagrindo konstatuoti nurodomų pažeidimų. Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo pagal šiuos pareiškėjo nurodytus nusiskundimus nenustatyta.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas socialinis užimtumas. Tačiau detaliau pagrindžiant konkrečiais įvykiais ar faktais pareiškėjas nenurodė, kada, kaip ir kokioje socialinio užimtumo programoje jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti.
Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnio 1 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius.
Nuteistųjų socialinė reabilitacija - tai visuma socialinių, psichologinių, teisinių, pedagoginių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nuteistojo sėkmingų reintegraciją į visuomenę. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių, SVĮ 40-42 straipsnių reikalavimais. Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu suimtiesiems buvo taikomos pagrindinės užimtumo formos: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai. Pareiškėjas pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės), atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose galėjo dalyvauti individualiose pataisos programose, konsultacijose, galėjo naudotis biblioteka, mankštos kambariu, turėjo teisę susitikti su advokatais, paskambinti, pasivaikščioti gryname ore. Taip pat galėjo dalyvauti įstaigoje organizuojamuose konkursuose, užsiėmimuose. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjųj areštu dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai (b. l. 13-14, 30).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms, dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su atsakovės atstovo išdėstyta pozicija, kadangi pareiškėjas skundo aplinkybių dėl užimtumo konkrečiau nedetalizavo, nenurodė ir nepagrindė, kada ir kokiu būdu jam nebuvo užtikrinta užimtumo teisė, kokia programa, veikla ir pan. nebuvo leista pasinaudoti. Nenustatyta, kad įstaigos administracija būtų vykdžiusi priešingus teisės aktams veiksmus, būtų sąmoningai siekusi pareiškėjo teisių pažeidimo, neužtikrinusi jam teisės į užimtumą ginčo kalinimo laikotarpiu. Skunde pareiškėjo nurodyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagristi jokiais faktiniais įrodymais. Todėl remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo teisės į užimtumo pažeidimo aspektu.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų jautėsi kankinamas, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sunkų sukrėtimą.
Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teisių pažeidimų pagal jo nurodytus nusiskundimus, išskyrus pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą 9 paras. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 9 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 20 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).
Todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 20 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. Š. 20 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.