Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-10-13 · Civilinė byla Nr. e2A-1583-560/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-13
Bylos Nr.
e2A-1583-560/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11268-2020-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Pareiškėjas
L. P., R. F., M. F., S. S. F., I. P. R.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1583-560/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11268-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.4.; 3.4.5.2.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų L. P., R. F., M. F., S. S. F. ir I. P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. P., R. F., M. F., S. S. F.ir I. P. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjų atitinkamai L. P., M. F., R. F. senelis ir I. P. R. bei S. S. F. prosenelis Š. (S.) P. (P., P.) buvo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

2. Nurodė, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjų atžvilgiu 2019 m. spalio 23 d. Migracijos departamentas surašė raštą „Dėl dokumentų“, kuriame nurodė, jog pareiškėjai nepateikė pakankamai dokumentų, kurių pagrindu Migracijos departamentas galėtų teikti teikimą Vidaus reikalų ministro sprendimui pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pareiškėjai iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai L. P., R. F., M. F. yra Š. (S.) P. (P.) vaikaičiai, o S. S. F. ir I. P. R. - jo provaikaičiai. Tai, kad apie Š. P. gimimą, kaip nurodė Lietuvos valstybės istorijos archyvas, informacijos neįmanoma pateikti, nereiškia, kad toks vaikas A. P. negimė. A. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jis gimė Vilkaviškio apskrity, Šakių rajone, Lietuvoje, paskui iš jos su žmona ir vaikais išvyko į Braziliją, taip pat matyti, kad Š. P. (P.) buvo A. P. sūnus, kurį 9 metų tėvai išsivežė iš Lietuvos į Braziliją. Lygiai tie patys duomenys matyti ir Brazilijos išduotame dokumente, kuriame, tarp atvykusiųjų į Braziliją, nurodyta ir visa ši šeima. Š. (S.) P. (P., P.) buvo Lietuvos Respublikos piliečio A. P. sūnus, todėl pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę ir pats buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Š. (S.) P. (P., P.) atitinka visus reikalavimus, kurie keliami, kad jo palikuonys galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir drauge pasilikti savo šiuo metu turimą pilietybę, t. y. pareiškėjų atitinkamai senelis ir prosenelis Š. (S.) P. (P., P.) ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjams pateikus Migracijos departamentui dokumentus, patvirtinančius pareiškėjų giminystės ryšį su Š. (S.) P. (P., P.), patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka, Migracijos departamentas galės tęsti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Dokumentų, patvirtinančių, kad Š. (S.) P. (P., P.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. pakanka (jei bus pateikti dokumentų originalai ar jų patvirtintos kopijos). Pareiškėjų prašymas nustatyti minėtą juridinį faktą neatitinka CPK 445 straipsnio reikalavimo, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

5. Nurodė, kad pareiškėjos L. P., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti A. H. P., g. (duomenys neskelbtini), ir A. T. P., o seneliai - S. P. ir R. F.; pareiškėjo M. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti L. F. ir L.E. F., o seneliai - S. P. ir R. F.; pareiškėjos R. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti L. F. ir L. E. F., o seneliai - S. P. ir R. F.; pareiškėjos S. S. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti M. F. ir V. S., o seneliai - L. F. ir L. E. F.; pareiškėjo I. P. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti A. E. R. ir L. P., o seneliai - A. H. P. ir A. T. P.. Iš 2020 m. sausio 8 d. Lietuvos valstybinio istorijos archyvo pažymos matyti, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas Šakių apskrities (duomenys neskelbtini) bendruomenių 1916-1918 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie Š. P., A. sūnaus, gimimą negali. A. P. Lietuvos Respublikos užsienio pase, išduotame jam 1926 m., matyti, kad A. P. gimė (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), kad A. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat nurodyti A. P. vaikai, tarp jų įrašytas ir 9 m. Š.. Lietuvos Respublikos užsienio pase, išduotame A. P. drauge su žmona ir vaikais keliauti į Braziliją, matyti, kad į šią šalį jie atvyko 1926 m. gegužės mėn. (Imigracijos antspaudas „Rio de Janeiro“ su šia data).

6. Teismas sprendė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. nei vieno iš dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje. Teismo manymu, byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos, kad leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, jog iki 1940 m. birželio 15 d. Š. P. buvo Lietuvos pilietis (1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A11-421/2005). Teismas nustatė, kad pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių, jog jų senelis/prosenelis Š. P. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

III. Apeliacinio skundo argumentai

7. Pareiškėjai L. P., R. F., M. F., S. S. F. ir I. P. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2020 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjų pareiškimą - nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjų atitinkamai L. P., M. F., R. F. senelis ir I. P. R. bei S. S. F. prosenelis Š. (S.) P. (P., P.) buvo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

8. Nurodo, kad pareiškėjai Migracijos Departamentui pateikė visus jų turimus dokumentus dėl savo protėvių ir daugiau niekaip negali įrodyti, kad Š. (S.) P. (P., P.) buvo Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo. Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai taikė juridinio fakto nustatymo institutą, nurodė, kad tiesioginių įrodymų nėra ir šiuo pagrindu pareiškimą atmetė, priimdamas sprendimą rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, skirta specifiniam Vilniaus krašto okupacijos klausimui spręsti ir nei teisinėmis, nei faktinėmis aplinkybėmis su šia civiline byla neturinčia nieko bendra.

9. Migracijos departamento keliamas klausimas labiausiai susijęs su archyvinių dokumentų trūkumu Lietuvoje. Pareiškėjų senelio/prosenelio Š. (S.) P. (P.) gimimo liudijimas Lietuvos valstybiniame istorijos archyve nebuvo rastas, nes to laikotarpio Šakių apskrities (duomenys neskelbtini) bendruomenių įrašai apskritai neišlikę. Tačiau tai, kad apie Š. P. gimimą, kaip nurodė Lietuvos valstybės istorijos archyvas, informacijos neįmanoma pateikti, nereiškia, kad toks vaikas A. P. negimė. Priešingai, tai, kad Š. (S.) P. (P., P.) buvo A. P. sūnus, nurodyta ir A. P. Lietuvos Respublikos užsienio pase, išduotame jam 1926 m. Šiame pase nurodyti A. P. vaikai, tarp jų įrašytas ir 9 m. Š.. Tai, kad A. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, įrodo jam išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, kur jo pilietybė įrašyta aiškiai ir nedviprasmiškai - „Lietuvos“. Atsižvelgiant į tai, kad Š. (S.) išvykimo drauge su tėvais į Braziliją metu jam tebuvo 9 metai, o pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos Pasų įstatus Lietuvos Respublikos pasas asmeniui būdavo išduodamas nuo 17 m. amžiaus, jam atskirai išduoto Lietuvos Respublikos paso jis neturėjo ir tegalėjo būti įrašytas į tėvo pasą. A. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jog jis gimė (duomenys neskelbtini), paskui iš jos su žmona ir vaikais išvyko ir į Braziliją, taip pat matyti, kad Š. P. (P.) buvo A. P. sūnus, kurį 9 metų tėvai išsivežė iš Lietuvos į Braziliją.

10. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti tiesioginiai turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę įrodantys įrodymai. Jei pareiškėjai patys būtų turėję tiesioginių įrodymų, jie nebūtų inicijavę civilinės bylos dėl juridinio fakto nustatymo teisme. Toks teismo elgesys iš esmės paneigia patį juridinio fakto nustatymo institutą - institutą, kurio esmė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą todėl, kad pareiškėjai jokiais kitais įmanomais būdais negali gauti tiesioginių įrodymų. Iš pareiškėjų reikalaujant tiesioginių jų senelio/prosenelio Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymų, susidurtume su ydinga teisine situacija, kai ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad Šakių apskrities (duomenys neskelbtini) bendruomenių 1916-1918 metų metrikų knygos neišlikusios, taip pat dėl to, kad pareiškėjų senelį/prosenelį jo tėvai iš Lietuvos išsivežė mažametį, nespėjusį gauti savo atskiro paso, pareiškėjų prašymas dėl juridinio fakto nepatenkinamas ir jų pačių Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime taip pat cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimas, tačiau ši byla niekaip nesusijusi su šia civiline byla nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis. Joje nagrinėtas Vilniaus krašto, Lenkijos okupacijos klausimas 1920-1939 m. ir ar laikytini Lietuvos piliečiais Vilniaus krašte nurodytu laikotarpiu gyvenę asmenys. Nei Š. (S.) P.s (P.), nei jo tėvas A. P. nebuvo kilę ir niekuomet negyveno Vilniaus krašte.

11. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos L. P., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti A. H. P., g. (duomenys neskelbtini), ir A. T. P., o seneliai - S. P. ir R. F.; pareiškėjo M. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti L. F. ir L. E. F., o seneliai - S. P. ir R. F.; pareiškėjos R. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti L. F. ir L. E. F., o seneliai - S. P. ir R. F.; pareiškėjos S. S. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti M. F. ir V. S., o seneliai - L. F. ir L. E. F.; pareiškėjo I. P. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai nurodyti A. E. R. ir L. P., o seneliai - A. H. P. ir A. T. P.. Iš 2020 m. sausio 8 d. Lietuvos valstybinio istorijos archyvo pažymos matyti, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas Šakių apskrities (duomenys neskelbtini) bendruomenių 1916-1918 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie Š. P., A. sūnaus, gimimą negali. A. P. Lietuvos Respublikos užsienio pase, išduotame jam 1926 m., matyti, kad A. P. gimė (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), kad A. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat nurodyti A. P. vaikai, tarp jų įrašytas ir 9 m. Š.. Lietuvos Respublikos užsienio pase, išduotame A. P. drauge su žmona ir vaikais keliauti į Braziliją, matyti, kad į šią šalį jie atvyko 1926 m. gegužės mėn. (Imigracijos antspaudas „Rio de Janeiro“ su šia data).

14. Ieškovai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog Š. (S.) P. (P., P.) buvo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Juridiniai faktai - tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

15. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014).

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų pareiškimą atmetė, kadangi nustatė, jog pareiškėjai nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie įtvirtinti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos netinkamai taikė juridinio fakto nustatymo institutą ir pareiškėjams nepateikus įstatyme nurodytų dokumentų nepagrįstai atmetė pareiškimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu pareiškėjai turėtų išsamius ir neginčijamus, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius jų protėvio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jiems nereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Aplinkybė, jog pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, reiškia, jog jie jiems reikalingų dokumentų neturi ir negali gauti kitais būdais. Tokios bylos inicijavimas teisme reiškia, jog teismas iš byloje esančių netiesioginių įrodymų ir paaiškinimų spręsti, ar yra pagrindas nustatyti pareiškėjų prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas formaliai netenkino pareiškėjų pareiškimo, visiškai nenagrinėjo byloje esančių netiesioginių įrodymų, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

17. Pažymėtina, jog apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, taip pat patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių procesinės teisės normų pažeidimų, grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Šioje nutartyje nurodytų aplinkybių nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją.

18. Atsižvelgdamas į šias ir aukščiau išdėstytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinis teismas sprendžia, kad yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Pareiškėjų L. P., R. F., M. F., S. S. F. ir I. P. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Dainius Rinkevičius