Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vytauto K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Vytautas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu kuriuo prašo: 1. Panaikinti Lietuvos banko 2019 m. kovo 29 d. sprendimą „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“ Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761; 2. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 10 990 Eur (dešimties tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimties eurų) dydžio turtinės žalos atlyginimą; 3. Priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodoma, kad 2016 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas su kredito unija „Taupkasė“ (toliau- ir kredito unija) sudarė terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutartį (toliau - ir Sutartis), kurios pagrindu pareiškėjas į kredito unijos „Taupkasė“ sąskaitą įnešė 15 700 Eur. Nurodo, kad pareiškėjas kredito unijos darbuotojos buvo informuotas, jog jo įnešami pinigai yra pilnai drausti, t. y. investicija yra saugi. Nurodo, kad jam nebuvo paaiškinta Sutarties esmė ir prasmė. Jis buvo įsitikinęs, kad visa suma yra skiriama terminuotam indėliui. Niekas nesuteikė išsamios informacijos, jog suma bus išskirstyta į dvi dalis, t.y. terminuotą indėlį ir pajų.

Tik viešai pasklidus informacijai, jog Lietuvos bankas priėmė sprendimą apriboti kredito unijos veiklą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjui tapo žinoma, jog tik 4 710 Eur suma yra drausta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o likusi 10 990 Eur suma yra panaudota pajaus įsigijimui ir negalėtų būti grąžinta.

Kredito unijai „Taupkasė“ iškėlus bankroto bylą pareiškėjui buvo grąžinta tik 4 710 Eur suma, išmokant minėto dydžio draudimo išmoką. Kadangi likusi 10 990 Eur suma pareiškėjui nebuvo grąžinta, jis 2019 m. vasario 22 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas atlyginti patirtą 10 990 Eur dydžio turtinę žalą, kurią patyrė bankrutavus kredito unijai. 2019 m. kovo 29 d. atsakovas priėmė sprendimą „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“, kuriame nurodė, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad, atlikdamas kredito unijos „Taupkasė“ priežiūrą, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo atveju egzistuoja visos trys viešajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) 8 str. 2 d. 2 p. ir 42 str., Lietuvos bankas atlieka finansų rinkos priežiūrą.

Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 3 p. numatyta, jog Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę atlikti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių patikrinimus, o esant pagrindui įtarti finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais - ir kitų asmenų patikrinimus. Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 4 p. Lietuvos bankui, atliekant finansų rinkos priežiūrą, suteikta teisė atlikti bandomuosius finansinių paslaugų ar produktų pirkimus. Tokių pirkimų metu gauta informacija naudojama planuojant ir atliekant veiksmus, siekiant užkirsti kelią galimiems finansų rinką reguliuojančių teisės aktų pažeidimams. Lietuvos bankui taip pat suteikta teisė raštu atkreipti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų asmenų dėmesį į pažeidimus ir jų veiklos trūkumus, už kuriuos netaikytini įstatymų nustatyti privalomi nurodymai ar poveikio priemonės, ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti pažeidimai, trūkumai, jų priežastys ir sąlygos (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 5 p.) bei viešai atskleisti vartotojų apsaugai ar viešųjų interesų apsaugai reikalingą informaciją (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 10 p.).

Lietuvos bankas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinės žalos. Tik 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas pasinaudojo Lietuvos banko įstatymo 42 str. 4 d. 10 p. numatyta teise viešai atskleisti vartotojų apsaugai ar viešųjų interesų apsaugai reikalingą informaciją. Sužinojus minėtą informaciją, vadovaujantis Kredito unijų įstatymo 16 str. 1 d., kredito unijos „Taupkasės“ nariai (tame tarpe ir pareiškėjas) būtų turėję teisę savo noru išstoti iš kredito unijos, pranešus apie tai raštu kredito unijos valdybai ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki numatomo išstojimo. Be to, Kredito unijų įstatymo 14 str. 3 d. numatyta, jog Kredito unija su savo nariu atsiskaito išmokėdama jam priklausantį pajinį įnašą už pagrindinį ir (ar) papildomus pajus ir kitas išmokas, susijusias su jo dalyvavimu kredito unijos pajiniame kapitale, tik po to, kai įvertinusi kredito unijos finansinę būklę nustato, kad atsiskaitymas nekels grėsmės kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui. Teise išstoti iš kredito unijos „Taupkasė“ ir susigrąžinti įneštus papildomus pajus pajininkams realiai nebuvo įmanoma pasinaudoti dėl atsakovo veiksmų.Vos po 24 dienų, 2017 m. gruodžio 28 d. atsakovas intemetiniame puslapyje paskelbė straipsnį „Apribota Taupkasės, kredito unijos, veikla ir paskirtas jos laikinasis administratorius“ kuriuo vartotojus informavo, jog „kilus grėsmei, kad dėl Taupkasės, kredito unijos, veiklos ir finansinės būklės gali būti padaryta žala indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesams, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba apribojo šios unijos veiklą ir paskyrė laikinąjį jos administratorių. Veikla apribota iki 2018 m. vasario 28 d. Veiklos apribojimo (moratoriumo) metu unija laikinai negali teikti finansinių paslaugų, įskaitant indėlių grąžinimą“.

Paskelbdamas apie netinkamą indėlininkų informavimą sudarant terminuotų indėlių PLIUS sutartis ir dėl to kylančią riziką, atsakovas vos po 24 dienų pranešė apribojęs kredito unijos „Taupkasė“ veiklą, nesuteikęs galimybės pajininkams (tame tarpe ir pareiškėjui) susigrąžinti apgaulės būdu įneštų pajų, tokiu būdu neužtikrindamas kredito unijos „Taupkasė“ narių lėšų bei turtinių interesų saugumo.

Nurodo, kad kredito unijos „Taupkasė“ bankroto metu patenkinus visų kreditorių finansinius reikalavimus, atlyginus išlaidas už bankroto administratoriaus paslaugas, neliktų lėšų pajininkams, gauti likviduojamos kredito unijos turto dalį, proporcingą jo pajinio įnašo dydžiui. Nurodo, kad tarp jo patirtos 10 990 Eur dydžio žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys - jeigu atsakovas 2017 m. gruodžio 28 d. nebūtų nusprendęs iki 2018 m. vasario 28 d. apriboti kredito unijos „Taupkasė“ veiklos, pareiškėjas būtų galėjęs kreiptis į kredito uniją „Taupkasė“ dėl išstojimo iš jos narių ir po 3 mėnesių atgavęs 10 990 Eur dydžio pajų.

Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (e.b. l. 31-36).

Atsiliepime nurodoma, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas atliko neteisėtus veiksmus.

Atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir (arba) jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka būtent pareiškėjui. Pažymi, kad iš skundo turinio nėra pakankamai aišku, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, pareiškėjo nuomone, atliko Lietuvos bankas. Lietuvos bankas nuolat prižiūrėjo kredito unijos veiklą ir dėl nustatytų kredito unijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų jai ne kartą taikė poveikio priemones. Nurodo, kad Lietuvos bankas atliko ir kredito unijos veiksmų, susijusių su finansinio produkto indėlio „Plius", tyrimą, kurio metu nustatė, kad kredito unija tinkamai informavo savo klientus apie indėlių draudimo objektą, taip pat tinkamai pateikė informaciją, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlio draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Dėl šios priežasties kredito unijai Lietuvos banko 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu buvo taikyta poveikio priemonė - skirta bauda.

Nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, neva Lietuvos bankas per vėlai pateikė informaciją apie tai, kad kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu, yra nepagrįsti. Pažymi, kad atlikdamas tyrimą, Lietuvos bankas kreipėsi į kredito unijos narius (įskaitant pareiškėją), įsigijusius finansinį produktą indėlis „Plius", siekdamas išsiaiškinti, ar, prieš sudarant sutartį, šiems asmenims buvo suteikta išsami informacija, susijusi su indėlio priėmimo sąlygomis. Minėtu raštu kredito unijos narių buvo paprašyta iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikti atsakymus į užduotus klausimus, tačiau pareiškėjas jokio atsakymo raštu Lietuvos bankui nepateikė. Pareiškėjui buvo žinoma informacija, kad įsigyti kredito unijos pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlių draudimu ir jisgalėjo kreiptis į kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Pareiškėjas nurodo, kad, jeigu būtų žinojęs informaciją, kad pajiniai įnašai už įsigytus papildomus kredito unijos pajus nėra draudžiami Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, būtų pateikęs prašymą išstoti iš kredito unijos, tačiau, kaip pats nurodo, nuo viešos informacijos paskelbimo dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki sprendimo apriboti kredito unijos veiklą (2017 m. gruodžio 28 d.) to nepadarė. Pažymi, kad informacija apie kredito unijai pritaikytą poveikio priemonę (įskaitant ir jos taikymo priežastis) buvo paskelbta laikantis Lietuvos banko viešai skelbiamos informacijos apie finansų rinką ir jos dalyvius tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos banko valdybos 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 03-43 „Dėl Lietuvos banko viešai skelbiamos informacijos apie finansų rinką ir jos dalyvius tvarkos aprašo", 10.4 papunktyje nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo teigti, kad informacija apie nustatytus kredito unijos pažeidimus buvo pateikta per vėlai.

Laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Lietuvos bankas per anksti priėmė sprendimą paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą ir nesuteikė kredito unijos pajininkams pakankamai laiko kreiptis į kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Nurodo, kad atsižvelgiant į kredito unijos teisės aktų pažeidimų kartotinumą, taip pat į tai, kad dėl neaiškios finansinės būklės kilo reali grėsmė indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, siekiant išsiaiškinti tikrąją kredito unijos finansinę būklę, Lietuvos banko 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu kredito unijai buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) bei paskirtas laikinasis administratorius. Kad Lietuvos banko sprendimas apriboti kredito unijos veiklą buvo pagrįstas, patvirtina ir tai, kad, įvertinus paskirto laikinojo administratoriaus kredito unijos išvadą, Lietuvos banko valdybos 2018 m. vasario 13 d. sprendimu kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai atšaukta kredito unijos licencija ir nuspręsta kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos kredito unijai iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi kredito unijai iškėlė bankroto bylą ir šiuo metu vyksta jos likvidavimo procesas.

Pažymi, kad priežiūrai neturi būti keliamas tikslas ir priežiūra negali užtikrinti, kad kredito unijos nebankrutuotų ir kad dėl kredito unijų veiklos jų klientai niekada nepatirtų nuostolių. Tai, kad kredito unijos gali bankrutuoti, suponuojama ir pačios Lietuvos teisinio reguliavimo sistemos: įstatymuose reglamentuojamos nemokių kredito unijų veiklos nutraukimo (bankroto) procedūros, o kredito unijai paskelbus bankrotą, apdraustiems indėliams ir investicijoms taikomi indėlių ir įsipareigojimų investuotojams kompensavimo mechanizmai ir pan. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad, priimdamas sprendimus, susijusius su kredito unijos veiklos apribojimu ar išduotos licencijos panaikinimu, Lietuvos bankas turėtų suteikti kredito unijos pajininkams „pakankamai laiko" susigrąžinti pajinius įnašus už įsigytus kredito unijos pajus, toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų tiek Kredito unijų įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo tikslams.

Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių Lietuvos banko kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl laiko, kad Lietuvos banko kaltė neįrodyta.

Nesant teismo sprendimo dėl Kredito unijos pabaigos, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas, Kredito unijos pajininkas, jau yra patyręs turtinę žalą.

Nurodo, kad galimi sunkumai atgaunant pajinius įnašus už įsigytus pagrindinius ir papildomus pajus pareiškėjui kyla ne dėl kažkokių Lietuvos banko veiksmų, bet dėl to, kad buvę kredito unijos vadovai nesugebėjo užtikrinti stabilios ir patikimos kredito unijos veiklos, dėl to kredito unija tapo nemoki.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos banko 2019 m. kovo 29 d. sprendimo „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“ Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų – netinkamai vykdytos kredito unijos „Taupkasė“ veiklos priežiūros, atlyginimo sąlygos.

Byloje nustatytos sekančios faktinės aplinkybės reikšmingos bylos išsprendimui.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2016m. gruodžio 23 d. pareiškėjas su kredito unija „Taupkasė“ sudarė Terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutartį Nr. T16/00897 (e.b.l. 10-13).

Iš į bylą pateikto Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo nustatyta, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu paskelbė kredito unijai veiklos apribojimą (moratoriumą) bei paskyrė laikinąjį administratorių. 2018 m. birželio 8 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. rugsėjo 13 d., kredito unijai „Taupkasė“ iškelta bankroto byla.

2019 m. m. vasario 22 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl žalos atlyginimo, prašydamas atlyginti jam 10990 eurų žalą dėl netinkamos kredito unijos finansinės priežiūros (e.b.l. 14-16).

2019 m. kovo 29 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba raštu Nr. S 2019/(21.525-2102)-12-1761 (toliau- Sprendimas), informavo pareiškėją, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo (e.b.l. 17-19).

Nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas reglamentuoja CK 6.271 str., kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Pažymėtina, jog valstybės institucijos, pareigūnų veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl, atitinkamai, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas delikto padarymą kildina iš Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, todėl, nagrinėjamu atveju, taip pat aktuali ir Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 str. 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Ši norma yra speciali CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, kuri atitinkamai įtvirtina tam tikrus papildomus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, t. y., nors pagal CK 6.271 straipsnį delikto padarymas nulemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, tai pagal Lietuvos banko įstatymo 45 str. 1 dalį kaltės nustatymas yra būtina sąlyga sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas turtinės žalos atlyginimo klausimas dėl Lietuvos banko ir jo darbuotojo veiksmų, todėl Lietuvos banko bei darbuotojo kaltės įrodinėjimas vertintinas kaip papildoma būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, kaltę, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir (arba) jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteisėtais veiksmais įvardijo atsakovo Lietuvos banko netinkamai vykdytą kredito unijos “Taupkasė” veiklos priežiūrą, skunde nurodydamas, kad Lietuvos bankas per vėlai atskleidė vartotojų interesų apsaugai reikalingą informaciją bei per anksti priėmė sprendimą apriboti kredito unijos veiklą, ko pasekoje pareiškėjas negalėjo kreiptis į kredito uniją „Taupkasė" dėl išstojimo iš jos bei nebeturėjo galimybės atgauti 10 990 eurų dydžio pajaus, kurį pareiškėjas nurodo kaip jo patirtą žalą.

Kaip jau minėta, veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad Lietuvos banko darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl, šiuo atveju pareiškėjas turėjo pagrįsti, kiek jo nurodytos (patirtos) žalos padarymui turėjo įtakos paties Lietuvos banko ir jų vadovų bei darbuotojų veiksmai, t. y. kiek už kilusią žalą yra atsakinga valstybė. Tokiu atveju turėtų būti įrodinėjama, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja atsakovo veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pažeidimai pasireiškė bei, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų.

Ginčo atveju pareiškėjas nuspręsdamas sudaryti su kredito unija “Taupkasė” Terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutartį bei įnešdamas papildomą 10990 eurų pajų iš esmės veikė savo rizika. Pareiškėjas nurodo, kad pasirašant sutartį jis kredito unijos darbuotojo buvo suklaidintas, jog jo visi pinigai yra apsaugoti indėlių draudimu. Pažymėtina, kad pasirašydamas sutartį pareiškėjas patvirtino, jog susipažino su sutarties sąlygomis, paslaugų ir operacijų įkainiais ir visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant sutartį, patvirtino, kad jis visas sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją jo valią. Sutarties specialiosios dalies 2 punkte yra aiškai nurodyta, kad indėlio suma sudaro tik 4710 eurų. Sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas unijai, taip pat įsigyti papildomi unijos pajai ir apmokėti pajiniai įnašai. Sutarties 3.2 punktu pareiškėjas įsipareigojo įsigyti papildomus unijos pajus ir apmokėti pajinius įnašus per 3 darbo dienas nuo sutarties sudarymo dienos, tai pat įsipareigojo, kad įsigytų papildomų unijos pajų suma būtų nemažesnė kaip 70 procentų indėlio ir įsigytų papildomų pajų bendros sumos.

Pareiškėja reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, vertindamas atsakovo neveikimą, pasireiškusį, kaip įstatymais nustatytų pareigų nevykdymu, tik bendrai nurodė teisės nuostatas reglamentuojančias Lietuvos banko vykdomą veiklą, funkcijas, nurodė, kad Lietuvos bankas neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos banko įstatymo 8 str. 2 d., 2 p. bei 42 str. 4 d. 3, 4 , 5 ir 10 p. reikalavimų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Lietuvos banko netinkamą, aplaidų pareigų vykdymą, neužtikrinant paminėtų teisės nuostatų vykdymo. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog atsakovas netinkamai naudojosi jam, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai, suteiktomis teisėmis. Pabrėžtina, kad, kaip jau minėta, pareiga įrodyti pagrindus (sąlygas) būtinus civilinei atsakomybei atsirasti nustatyta pareiškėjui. Tuo tarpu vien tik faktas, kad kredito unikai “Taupkasė” iškelta bankroto byla, neįrodo Lietuvos bankui priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos bankas atliko kredito unijos veiksmų, susijusių su finansinio produkto indėlio „Plius", tyrimą. Atlikdamas tyrimą, Lietuvos bankas kreipėsi į kredito unijos narius (įskaitant pareiškėją), įsigijusius finansinį produktą indėlis „Plius", siekdamas išsiaiškinti, ar, prieš sudarant sutartį, šiems asmenims buvo suteikta išsami informacija, susijusi su indėlio priėmimo sąlygomis (e.b.l. 41-42,44). Kredito unijos nariams adresuotame Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. liepos 20 d. rašte Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-3419 buvo nurodytos priežastys, dėl kurių Lietuvos bankas atlieka tyrimą, taip pat nurodyta, kad įneštas papildomas pajus, kitaip nei indėlis, nėra apdraustas privalomuoju indėlių draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl kredito unijos bankroto atveju, tik atsiskaičius su kreditoriais, kredito unijos nariai pajininkai turi teisę atgauti likviduojamos kredito unijos turto dalį, proporcingą pajinio įnašo dydžiui. Minėtu raštu kredito unijos narių buvo paprašyta iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikti atsakymus į užduotus klausimus. Tyrimo metu Lietuvos bankas nustatė, kad kredito unija tinkamai informavo savo klientus apie indėlių draudimo objektą, taip pat tinkamai pateikė informaciją, kad papildomi pajai nėra draudžiami privalomuoju indėlio draudimu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei nustatė, kad kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu. Vieša informacija dėl galimų rizikų buvo išplatinta 2017 m. gruodžio 4 d. (e.b.l. 38-39).

Pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos bankas per vėlai pateikė informaciją apie tai, kad kredito unija klientams nepateikė išsamios informacijos, susijusios su papildomo pajaus grąžinimu, yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad tik atlikus tyrimą ir nustačius pažeidimus Lietuvos bankas galėjo informuoti apie indėlio „Plius“ galimas rizikas. Pažymėtina, kad informacija apie kredito unijai pritaikytą poveikio priemonę (įskaitant ir jos taikymo priežastis) buvo paskelbta laikantis Lietuvos banko viešai skelbiamos informacijos apie finansų rinką ir jos dalyvius tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos banko valdybos 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 03-43 „Dėl Lietuvos banko viešai skelbiamos informacijos apie finansų rinką ir jos dalyvius tvarkos aprašo", 10.4 papunktyje nustatytų terminų.

Pareiškėjo argumentai, kad jeigu jis būtų žinojęs informaciją, kad pajiniai įnašai už įsigytus papildomus kredito unijos pajus nėra draudžiami Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, būtų pateikęs prašymą išstoti iš kredito unijos, vertintini kritiškai, kadangi byloje nustatyta, kad Sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad pajus nėra draudžiamas, todėl pareiškėjas pats veikdamas savo rizika savanoriškai ėmėsi tokios rizikos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lietuvos bankas per anksti priėmė sprendimą paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą ir nesuteikė kredito unijos pajininkams pakankamai laiko kreiptis į kredito uniją dėl papildomo pajaus grąžinimo. Teismas tokį pareiškėjo argumentą vertina kaip nepagrįstą.

Lietuvos bankas yra kredito unijų priežiūros institucija (Kredito unijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalis, Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalis), kuri vykdo jai Kredito unijų įstatyme nustatytas pareigas bei esant Kredito unijų įstatyme numatytiems pagrindams, kredito unijoms taiko poveikio priemones. Lietuvos bankas, nustatęs, kad dėl kredito unijos „Taupkasė“ finansinės būklės kilo reali grėsmė indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, siekdama išsiaiškinti tikrąją kredito unijos finansinę būklę, 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu kredito unijai „Taupkasė“ paskelbė veiklos apribojimą (moratoriumą) bei paskyrė laikinąjį administratorių. Įstatymo nustatytų funkcijų atlikimas (taikymas poveikio priemonių), negali būti pripažįstamas Lietuvos banko neteisėtu veiksmu. Lietuvos bankui 2017 m. gruodžio 28 d. priėmus sprendimą apriboti kredito unijos veiklą ir paskyrus laikinąjį administratorių, buvo ištirta unijos finansinė būklė ir pateikta išvada dėl tikslingumo kelti unijai bankroto bylą. Kredito unijos veiklos apribojimas leido išvengti dar didesnių kredito unijos indėlininkų ir kitų kreditorių nuostolių. Įvertinęs paskirto laikinojo administratoriaus pateiktą išvadą dėl kredito unijos finansinės būklės, Lietuvos banko valdybos 2018 m. vasario 13 d. sprendimu kredito unija buvo pripažinta nemokia, jai atšaukta kredito unijos licencija ir nuspręsta kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos kredito unijai iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi kredito unijai iškėlė bankroto bylą ir šiuo metu vyksta jos likvidavimo procesas.

Teismas sutinka su atsakovo atsiliepimo argumentu, kad nors įstatymuose nustatyta ganėtinai griežta kredito unijų veiklos licencijavimo, riziką ribojančios priežiūros ir veiklos reguliavimo sistema, kuri prisideda prie kredito unijų ir visos finansų sistemos saugumo ir patikimumo išlaikymo ir stiprinimo, tarptautiniu mastu pripažįstama, kad priežiūrai neturi būti keliamas tikslas ir priežiūra negali užtikrinti, kad kredito unijos nebankrutuotų ir kad dėl kredito unijų veiklos jų klientai niekada nepatirtų nuostolių.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos banko 2019 m. kovo 29 d. sprendimas „Dėl prašymo atlyginti turtinę žalą“ yra neteisėtas, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti. Pareiškėjas skunde išdėstytais argumentais neįrodė Lietuvos banko veiksmuose civilinės atsakomybės pagrindų (sąlygų), kurių pagrindu pareiškėjas įgytų teisę į turtinės žalos atlyginimą. Nesant bent vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinojo elemento, kaip šiuo atveju neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima. Atitinkamai tuo pagrindu pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.