Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas: E.J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-152-508/2012

Teisėjas: J.Malinauskas Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01359-2009-8 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.6.8;

1.1.4.5.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 1.1.8.3.;

1.1.8.10.5.; 2.1.7.4.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.7.

2012 m. vasario 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jurgio Kiškio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajam D. L., jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., ir nubaustas: pagal LR BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams; pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Remiantis LR BK 63 str. 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010 m. balandžio 21 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Paskirtą bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų D. B. ir R. M. solidariai priteista 2940 litų 60 centų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo D. L. gydymo išlaidoms atlyginti; 2300 litų 61 centas nukentėjusiajam D. L. turtinei žalai atlyginti, 10 000 litų nukentėjusiajam D. L. neturtinei žalai atlyginti, 2420 litų nukentėjusiajam D. L. turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. ir R. M. nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį D. L. dėl chuliganiškų paskatų šiomis aplinkybėmis: 2009 m. gruodžio 26 d. apie 1.55 val. Alytaus m. (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. 55 pirmo aukšto laiptinėje, tai yra viešoje vietoje, bendrai veikdami kaltinamieji D. B. ir R. M., kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliais veiksmais iš chuliganiškų paskatų prikibo prie nukentėjusiojo D. L. ir sudavė jam rankomis ne mažiau kaip du kartus į veidą, po ko, toliau tęsdami savo nusikalstamą veiką, jau lauke prie to paties namo abu spirdami kojomis ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam į dešinę koją padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl nosies kaulo lūžimo, dešinės pusės viršutinio žandikaulio lūžimo, dešinės blauzdos išorinio kulkšnies lūžimo su dešinio blauzdikaulio užpakalinio krašto skilimu, dešinio šokikaulio panirimo, dešinio deltinio raiščio plyšimo.

Nuteistojo D. B. gynėjas advokatas Linas Stanislavas Bagdonas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-11-09 nuosprendį: D. B. pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisinti, pripažinti D. B. kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; pripažinti civilinio ieškovo D. L. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl jo dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apelianto nuomone, D. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių BPK pažeidimų, dėl ko buvo suvaržytos D. B. įstatymu garantuotos teisės, paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepakankamai ir netinkamai vertino teisiamojo asmenybę, neatsižvelgė į socialinius ryšius, ir toks netinkamas materialiosios baudžiamosios teisės normų taikymas nulėmė neteisingos bausmės ir pernelyg griežtos bausmės parinkimą.

Skunde teigiama, kad teismas pažeidė LR BK 54str.1d.,2d. reikalavimus. Nuosprendyje nepasisakyta dėl galimumo skirti alternatyvias bausmes. Teismui, gynėjo nuomone, nederėjo ignoruoti kitų D. B. palankių aplinkybių, t.y., kad D. B. dirba pagal verslo liudijimą, turi pastovią gyvenamąją vietą, glaudūs santykiai su tėvais, turinčių įtakos skiriamos bausmės dydžiui, o šiuo atveju terminuoto laisvės atėmimo trukmei. Skiriant bausmę negalima buvo nekreipti dėmesio į pernelyg ilgai užsitęsusi procesą. D. B. inkriminuojami nusikaltimai buvo padaryti 2009 m. gruodžio mėn. Jis buvo laikinai sulaikytas, po to paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Visą laikotarpį nuo kardomosios priemonės paskyrimo registravosi policijoje ir tai buvo akivaizdi prevencinė priemonė D. B. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl kaltinamojo kaltės. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu ar bausmės švelninimas, gynėjo nuomone, būtų atitikęs deklaruojamą teisingumo principą. D. B. paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, į byloje nustatytus viktimologinius duomenis, į situaciją, kurioje D. B. dalyvavo, nesiderina su teisingumo principu.

Šališkumą teismas, gynėjo manymu, pademonstravo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį bei nuosprendyje nurodydamas, kad D. B. yra teistas 2010-04-21 l metais 6 mėnesiais, bausmės vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, teistumas neišnykęs. Vadovaujantis LR BK 97 str. 3 d. l p., D. B. teistumas laikomas laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Tokiu būdu D. B. teistumas baigėsi 2011-10-22, t.y. iki nuosprendžio paskelbimo. Tai, kad pataisos inspekcija nesikreipė į teismą dėl atleidimo nuo paskirtos bausmės, vadovaujantis LR BK 75 str. 4 d. 1 p., yra ne D. B. kaltė. Todėl teismas negalėjo traktuoti, kad D. B. teistumas neišnykęs, ir negalėjo tuo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bei negalėjo šios bausmės bendrinti su naujai paskirta bausme remiantis LR BK 63 str. 9 d. Nuosprendyje pasigendama teismo motyvacijos, kodėl D. B. skirtina pati griežčiausia straipsnio dispozicijoje numatyta sankcija arba kodėl D. B. nebuvo taikytas LR BK 75 str., nors visos sąlygos taikyti šią normą buvo.

D. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus bei patvirtino, kad dalyvavo konflikte su nukentėjusiuoju D. L.. Jis parodė, kad 2009-12-26 jau po vidurnakčio atvažiavo taksi automobiliu pas M., gyvenančią Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. 55. Kartu buvo R., V.. Merginos atvyko vienu automobiliu, o kitu automobiliu atvažiavo jis, G., L. ir R., su kuriais jis susipažino tik tą vakarą. Merginos liftu pakilo pas M., o jie liko pirmame aukšte laukti lifto. Jis pats nerūkė, o ar kas rūkė, jis nematė. Jie buvo gerai nusiteikę, tarpusavyje garsiai kalbėjosi. Tuo tarpu iš viršaus svirduliuodamas nulipo girtas vyriškis ir laiptinėje garsiai pradėjo rėkti ant jų kad netriukšmautų. Vyriškis rėkė garsiau nei jie tarpusavyje kalbėjosi, tada D. B. tam vyriškiui pasakė, kad jie eina savo keliais, o vyriškis irgi eitų savo keliais. Vyriškis D. B. pasakė, kad jis jam neaiškintų ir kirto D. B. ranka į kairės pusės skruostą. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad D. B. padaryta kraujosruva kairio skruostikaulio srityje galėjo būti padaryta buko daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko. Sudavęs smūgį, vyriškis sugriebė D. B. už striukės, užmovė ant galvos kapišoną ir jį laikė bei tuo pačiu metu kažkam skambino. Tai pastebėjęs, R. M. jį nutraukė. Ką tuo metu veikė kiti kartu buvę asmenys, jis nematė. Smūgių vyriškiui jis suduoti negalėjo ir ar vyriškis kitiems sudavė smūgius, jis nematė. D. B. išbėgo į lauką o paskui jį išbėgo ir kiti. Tada tas vyriškis pribėgo prie jo lauke ir pradėjo vaikytis, o besivaikydamas, nugriuvo. Vyriškiui į koją jis nespyrė, vyriškis koją sužalojo griūdamas. R. M. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis visą laiką buvo laiptinėje su D. B. ir nematė, kad D. B. būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam.

Iš visos byloje surinktos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, neorientuotas aplinkoje, negali nuosekliai nupasakoti įvykių eigos ir sekos bei nurodyti, kas jį sumušė. 2009-12-26 nukentėjusysis, rašydamas protokolą-paaiškinimą, nurodo, kad jį 2009- 12-26 apie 02 val. Alytaus mieste, (duomenys neskelbtini) gatvės 55 namo pirmo aukšto laiptinėje sumušė keturi nepažįstami asmenys. 2009-12-26 liudytojo apklausos protokole D. L. nurodo, kad kada jis paėmė mobiliųjų telefoną ir bandė skambinti, jam vienas smogė į veidą ir išmušė telefoną. Tada jis jį laikė, o kiti trys jaunuoliai pradėjo jį spardyti ir rankomis daužyti į įvairias kūno vietas bei stengėsi išplėšti draugą. Jaunuolis pabėgo ir jis išbėgęs į lauką vieną iš jų bandė sulaikyti. Tada priėjo likę trys jaunuoliai, pradėjo jį vėl spardyti, daužyti. Kažkuris iš jaunuolių jam spyrė į koją. D. B. negalėjo jam įspirti į koją, nes nukentėjusysis jį vijosi, o jis bėgo. Nukritus jam ant žemės, likusieji trys vėl pradėjo jį gulintį ant žemės spardyti. 2010-01-07 liudytojo papildomos apklausos protokole D. L. jau nurodo, kad gindamasis jis D. B. sudavė ranka į veidą, o kai D. B. laikė, iš nugaros pajuto smūgius į įvairias kūno vietas. Kas sudavė smūgius, jis nurodyti negali, kadangi nematė, taip pat negali pasakyti, kas vieną kartą spyrė į koją. Teismo medicinos specialisto išvadoje nuodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau septynių poveikių pasekoje. Sužalojimai padaryti tiek smūgiuojant, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Galima manyti, kad nukentėjusysis vijosi D. B. ir nugriuvo ir tokiu būdu susižalojo koją Tai patvirtino ir negalėjo paneigti teisme apklaustas teismo medicinos specialistas L.Urbanavičius. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas privalėjo tiksliai išsiaiškinti, kokie kūno sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam krentant, kurie sužalojimai nuo smūgių. Be to, privalėjo tiksliai nustatyti, kokius ir kiek smūgių sudavė D. B., kiek R. M., kiek kiti nenustatyti asmenys. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne surinktais ir neginčytinais įrodymais, o tik prielaidomis. Šias aplinkybes galima nustatyti tik atlikus papildomą įrodymų tyrimą, papildomai apklausiant ekspertą, nukentėjusįjį, kitus asmenis mačiusius įvykio aplinkybes.

Apelianto nuomone, pagrindinė kilusio triukšmo lauke priežastimi buvo paties nukentėjusiojo veiksmai. Būtent jis būdamas neblaivus pradėjo konfliktą su jaunuoliais laiptinėje, būtent jis rėkavo ir vaikėsi vaikinus išlėkus į lauką, kėlė triukšmą, savo veiksmais sukeldamas namo gyventojus ant kojų, dėl ko M. N., išbėgęs į kiemą, pradėjo šaudyti. Liudytoja V. A. parodė, kad matė, kaip nukentėjusysis vaikėsi D. B., o paskui nugriuvo ant žemės. Taip pat nukentėjusysis vaikėsi ne tik D. B., bet ir R. D.. Ji pabėgusi nuo jo matė, kaip vyriškis nugriuvo ant žemės. Taip pat ji patvirtino, kad matė, kaip L. A. lauke su kažkuo grūmėsi. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis pareiškė, kad įvykio aplinkybes jis geriau prisimena dabar, praėjus beveik dvejiems metams po įvykio, tačiau negalėjo nurodyti, nei kas mušė, ar mušė dviese, ar trise. Tik nurodė, kad jam kažkas spyrė vieną kartą į koją. Iš pateikto kaltinimo galima spręsti, kad D. L. buvo suduota ne mažiau dviejų kartų ranka į veidą ir ne mažiau vieną kartą įspirta į koją. Kaltinimas prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai dėl padaryto sužalojimo, kurioje nurodyta septyni poveikiai. Į koją negalėjo įspirti D. B. ir R. M. kartu, nes sužalojimas padarytas vieno karto pasekoje. Nors nukentėjusysis nurodo, kad jį spardė ir mušė keturi jaunuoliai, teismas nusprendė, kad mušė tik du. Baudžiamojoje byloje nėra priimtas nutarimas kitų asmenų atžvilgiu dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Gynėjo tvirtinimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad D. B. sudavė vieną ar kelis smūgius D. L. ir dėl D. B. tiesioginių veiksmų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl D. B. pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. turi būti išteisintas.

Teismas, gynėjo nuomone, nepagrįstai D. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus ir bendrininkų grupėje.

Be išdėstytų aplinkybių teismo šališkumą, anot apelianto, rodo visiškai nepagrįstas civilinių ieškinių tenkinimas. Nukentėjusysis D. L. nurodė, kad buvo perkami vaistai, tačiau rašytinių įrodymų, - kvitų byloje nėra, be to, nukentėjusysis nurodo, kad vaistų jam dar reiks ateityje. Nurodo, kad sugadinti drabužiai - kelnės, batai, telefonas, tačiau vertės dokumentų nepateikta, be to visus šiuos daiktus yra pasiėmęs sau. Dėl kuro talonų nurodo, kad jo tėvai vežiojo žmoną su kūdikiu pas gydytojus ir kurui išleido 1300 litus. Nurodo, kad benziną pirko jo tėvai, be to benzino pirkimo kvitai nėra vardiniai arba nėra nurodyta, kad benzinas piltas į to, o ne į kito automobilio baką. Nežiūrint į tai, teismas tenkino civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pilnoje apimtyje. Kadangi ieškovas neįrodė patirtos turtinės žalos, teismas negalėjo patenkinti formalaus ieškinio, todėl D. L. pareikštas ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, o LR BPK 115 str. 2 d. pagrindais pripažinta ieškovo teisė į civilinį ieškinį ir klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apelianto teigimu, ieškovas neįrodė patirtos neturtinės žalos. Kadangi sužalojimu sunkių, negrįžtamų pasekmių nepadaryta, o be to viešoji tvarka buvo pažeista paties nukentėjusiojo netinkamais veiksmai, ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos netenkintinas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, nukentėjusįjį ir jo atstovę, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, nors ir ne itin detaliai, tačiau tinkamai motyvavo savo išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo D. B. nusikalstamas veikas pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., bei paskyrė jam teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Iš apeliacinio skundo turinio bei rezoliucinės dalies matyti, jog apeliantas sutinka su D. B. nuteisimu pagal LR BK 284 str. 1 d., bet ginčija pastarojo kaltę dėl nesunkaus nukentėjusiojo D. L. sveikatos sutrikdymo, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad D. B. pagrįstai pripažintas kaltu ne tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo, bet ir dėl D. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų, padaryto veikiant bendrininkų grupe su R. M..

Tai, kad D. B., veikdamas bendrininkų grupėje su R. M., padarė LR BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą, patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų V. L., R. N., M. N., V. M., G. G., L. A. parodymai, specialisto paaiškinimai, specialistų išvados ir kiti rašytiniai baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai apie esmines prieš jį atliktų nusikalstamų veiksmų aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusysis skirtingų apklausų metu tik patikslindavo savo parodymus, tačiau esmines aplinkybes nurodė iš esmės tapačias. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti, ko negalima pasakyti apie D. B. parodymus. Nukentėjusysis D. L. parodė, kad jam atėjus raminti laiptinėje triukšmaujančių ir rūkančių jaunuolių, ir pradėjus rinkti policijos telefono numerį, D. B. kumščiu smogė į veidą, nuo ko iškrito telefonas, iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Kad būtent D. B. smogė nukentėjusiajam į veidą, patvirtino liudytojai G. G., L. A., V. M.. G. G. ir L. A. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra tapatūs. Jie parodė, kad stovint prie lifto iš viršaus nulipo nepažįstamas vyriškis, jis liepė nerūkyti, nes išrašys baudas, jie su L. cigaretes numetė ir su vyriškiu nekonfliktavo. Matė, kaip D. B. su vyriškiu pradėjo konfliktuoti, D. B. pastūmė vyriškį ir nuo jo atsitraukęs pirmas kirto vyriškiui į veidą. D. B. su nukentėjusiuoju pradėjo grumtis, tada R. M. taip pat ranka sudavė smūgius. Savo parodymus liudytojai G. G. ir L. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l. 75-84, 88-98). V. M. taip pat parodė, kad per durų akutę matė, kaip nukentėjusįjį „nukirto“. Tad šių asmenų parodymais paneigti D. B. teiginiai apie tai, kad jis smūgių D. L. nesudavė ir kad pats nukentėjusysis pirmas smogė D. B., kad tariamai nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, kad nukentėjusysis pats sutrikdė viešąją tvarką. Nukentėjusysis aiškino, kad jis pastvėrė D. B. ir laikė, kad šis nepabėgtų, o kartu ieškojo ir iškritusio telefono. Tuo metu pajuto smūgius iš nugaros pusės. Kas jam sudavė, nematė, tačiau kaltinamasis R. M. ir liudytojai G. G. bei L. A. parodė, kad R. M. puolė prie nukentėjusiojo ir bandė išlaisvinti D. B.. Daugiau nei vienas iš laiptinėje buvusių asmenų prie nukentėjusiojo nebuvo priėjęs, todėl daroma išvada, kad smūgius nukentėjusiajam į nugarą sudavė R. M..

Vertinant tolimesnę įvykių seką, matyti, kad visi laiptinėje buvę asmenys išbėgo į lauką. Nukentėjusysis paaiškino, kad jis susigrūmė su D. B.. Tuo metu jį pradėjo daužyti R. M.. Abu kaltinamieji bandė pakirsti jam kojas. Vienu momentu jis pajuto spyrį į dešinę koją ir didelį skausmą joje. Jis parkrito ant žemės, o abu kaltinamieji jį spardė. Tačiau D. B. išvis neigia susigrūmęs su nukentėjusiuoju. Jis tvirtino, kad tik bėgo nuo D. L., šis jį vijosi. Paskui D. L. pargriuvo ir pradėjo aimanuoti, o jis, išgirdęs šūvius, pabėgo. Tačiau tokie nuteistojo D. B. paaiškinimai visiškai neatitinka tiek nuteistojo R. M., tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų. Todėl nuteistojo D. B. teiginiais teisėjų kolegija netiki ir vertina juos kaip D. B. pasirinktą gynybinę taktiką, kas paneigta objektyviais įrodymais. Nuteistasis R. M., paneigdamas D. B. teiginius, parodė, kad D. B. ir nukentėjusysis buvo susigrūmę lauke. Jis juos skyrė, galėjo nukentėjusiajam suduoti du smūgius. Liudytoja V. L. patvirtino nukentėjusiojo parodymus. Ji parodė, kad per langą pamatė, kaip lauke jos vyras D. L. grūmėsi su mažesnio ūgio asmeniu, t.y., D. B., o aukštesnis, t.y., R. M. spardė jos vyrą. Liudytoja R. N. taip pat patvirtino aplinkybę, kad D. L. lauke buvo su vienu iš jaunuolių susiėmęs, o kitas jį spardė. Kad D. L. kieme buvo spardomas, patvirtino ir liudytojas M. N.. Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad per langą matė, kaip D. B. ir R. M. lauke mušėsi su nukentėjusiuoju. Kad lauke vyko grumtynės parodė ir liudytoja V. A.. Versiją, kad nukentėjusysis koją galėjo susilaužyti griūdamas, paneigia specialisto išvada ir specialisto paaiškinimas. Specialisto išvadose Nr. G 24/10 (06) ir G 13-24/10 (06) konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryta dešinės blauzdos išorinio kulkšnies lūžimas su dešinio blauzdikaulio užpakalinio krašto atskilimu, dešinio šokikaulio panirimas, deltinio raiščio plyšimas, nosies kaulų lūžimas, viršutinio žandikaulio dešinės pusės lūžimas, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose pereinant į tarpuakio sritį bei dešinį skruostą, krūtinės dešinėje, dešinio žąsto apatiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, kairio žasto analogiškame paviršiuje, dešinės šlaunies apatiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimai kairės alkūnės sąnario nugariniame paviršiuje ir kairio peties sąnario nugariniame paviršiuje. Visi šie sužalojimai padaryti ne mažiau septynių poveikių pasekoje. Dešinės blauzdos išorinio kulkšnies lūžimas su dešinio blauzdikaulio užpakalinio krašto atskilimu, dešinio šokikaulio panirimas, dešinio raiščio plyšimas, nosies kaulų lūžimas, viršutinio žandikaulio dešinės pusės lūžimas kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas Kiti sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t.1, b.l.40-46). Teisminio bylos nagrinėjimo metu specialistas Leonas Urbanavičius abi šias išvadas pilnai patvirtino. Jis paaiškino, kad lūžimas galėjo atsirasti suduodant smūgį ir esant fiksuotai pėdai. Tai reiškia, kad bėgdamas nukentėjusysis negalėjo susilaužyti. Fiksuota pėda yra tada, kai asmuo stovi pilnai pėda atsirėmęs į kietą pagrindą. Kad specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam padarė bendrai D. B. ir R. M., be paties nukentėjusiojo parodymų patvirtina faktas, kuris nustatytas liudytojų parodymais, jog daugiau prie nukentėjusiojo nebuvo nei vieno pašalinio asmens. Nukentėjusysis tiek laiptinėje, tiek lauke grūmėsi tik su D. B. ir R. M..

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo mušamas tiek D. B., tiek R. M.. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad jie veikė bendrininkų grupėje. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ( BK 24 str. 1 d.). Susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, kad D. B. ir R. M. veikė sutartinai. D. B. pirmas sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą. R. M. pamatęs, kad nukentėjusysis sulaikė D. B., ėmėsi veiksmų šį išlaisvinti, sudavė smūgius nukentėjusiajam į nugarą. Lauke nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko tiek D. B., tiek R. M.. Specialisto išvadose konstatuota, kad visi D. L. konstatuoti sužalojimai, kurių vieni atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o kiti - nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti ne mažiau septynių poveikių pasekoje. Tai, kad byloje nenustatyta, nuo kurio asmens suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės sprendžiant D. B. atsakomybės už kilusius padarinius klausimą. D. B. ir R. M. atliko nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus, jie abu sudavė smūgius nukentėjusiajam, suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese. Iš bylos duomenų, nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad D. B., mušdamas nukentėjusįjį kartu su R. M., suvokė veikos pavojingumą, galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo, t.y. tenkino bet koks nukentėjusiojo sužalojimo sunkumo laipsnis (neapibrėžta tyčia), todėl pagrįstai pripažintas atsakingu už atsiradusius padarinius.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai D. B. pripažino kaltu dėl jam inkriminutos LR BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos. Todėl jį ištesinti pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo D. B. nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, paskyrė D. B. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas jam bausmes, parinkdamas jų rūšis, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino G. B. asmenybę.

G. B. iki nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo buvo du kartus teistas už tyčinius tapačius nusikaltimus, naudojant ir smurtą (viešosios tvarkos pažeidimus). Skundžiamu nuosprendžiu jis taip pat nuteistas už nesunkaus ir apysunkio tyčinių nusikaltimų padarymą. Todėl remiantis LR BK 27 str. 1 d. nuostatomis jis laikomas recidyvistu, o LR BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Po nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo D. B. atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėtina, kad visus keturis kartus D. B. buvo nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimus, o, be to, paskutinius kartus nukentėjusiesiems iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą. Šios aplinkybės rodo, kad D. B. daromi nusikaltimai sunkėja, kad D. B. išvadų iš teistumų nedaro ir kad švelnesnių bausmių paskyrimas nesulaiko D. B. nuo naujų nusikaltimų darymo. Įvertinus šias aplinkybes daroma išvada, kad D. B. pagrįstai už jo padarytus nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Juolab, kad LR BK 138 str. 2 d. 8 p. sankcijoje numatyta vienintelė laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Kad D. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, patvirtino kartu su D. B. šventę asmenys: L. A., G. G., V. A.. Nors D. B. yra jauno amžiaus, tačiau kaip jau minėta, tai yra ketvirtas jo teistumas. Visi D. B. daromi nusikaltimai savo pobūdžiu yra labai panašūs, paskutinius kartus – smurtiniai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. B. paskyrė artimas sankcijų vidurkiams bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės yra tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai per griežtos, todėl atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus D. B. socialinius ryšius, nėra pagrindo jas švelninti. Kadangi nusikaltimai padaryti esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, teismas pagrįstai bausmes subendrino taikydamas bausmių apėmimą. Nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. B. padarė iki priimant 2010-04-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-04-21 nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, vadovaudamasis LR BK 63 str. 9 d. nuostatomis. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teismas parinko ne patį griežčiausią bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino tik iš dalies sudėdamas, todėl ir galutinę subendrintą bausmę nėra pagrindo laikyti aiškiai per griežta.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė negalėjo būti bendrinama su 2010-04-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi D. B. teistumas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo pasibaigęs. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei teismas dar nepriimė sprendimo atleisti nuteistąjį nuo bausmės, asmuo nelaikomas atleistu nuo bausmės net ir pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Nagrinėjamu atveju skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną D. B. nebuvo atleistas nuo bausmės pagal 2010-04-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jam buvo atidėtas paskirtos bausmės vykdymas. Tad skundžiamu nuosprendžiu ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-04-21 nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad bylos procesas užsitęsė pernelyg ilgai, todėl atsižvelgus į šią aplinkybę turėjo būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. LR BPK 44 str. 5 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. EŽTT sprendimuose ir pagal juos formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu apskritai, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 2 str., 44 str. 5 d. įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Vertindami konkretaus proceso trukmę, teismai turi atsižvelgi į šiuos EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumas, asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos, už kurių padarymą D. B. nuteistas, padarytos 2009 m. gruodžio 26 d. Byla su kaltinamuoju aktu Alytaus rajono apylinkės teismui perduota 2010-04-23. Nuosprendis paskelbtas 2011-11-09. Tad nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos praėjo beveik dveji metai, o nuo bylos gavimo teisme iki nuosprendžio paskelbimo – šiek tiek daugiau nei pusantrų metų. Vertinant bylos nagrinėjimo trukmę, pastebėtina, kad dėl teisėjo ligos bylos nagrinėjimas nevyko nuo 2010-07-13 iki 2011-01-14, tuo tarpu vėlesnis bylos nagrinėjimas užtruko dėl pačių kaltinamųjų neatvykimo į teisiamuosius posėdžius dėl ligos. Tad patys kaltinamieji, dažniausiai D. B., iš dalies įtakojo proceso trukmę. Kai kurie liudytojai vengė atvykti, nors apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuoti tinkamai, todėl teismas priėmė nutartis juos atvesdinti į teismą, nubausti piniginėmis baudomis. D. B. nebuvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nepateisinamai ilgai ir atsižvelgiant į proceso trukmę nėra pagrindo švelninti bausmę.

Apeliantas neteisus tvirtindamas, kad yra visos sąlygos D. B. atžvilgiu taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir atidėti D. B. paskirtos bausmės vykdymą. LR BK 75 str. 1 d. nustatytos bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos. Šio BK straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokiai teismo išvadai suformuluoti kiekvienu konkrečiu atveju turi būti išnagrinėtos visos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas taip pat turi įvertinti: ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Nuteistasis D. B. padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimus. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. B. 3 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus. Kaip jau minėta anksčiau, D. B. daromi nusikaltimai savo pobūdžiu yra labai panašūs. Jis visus kartus nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimus, be to, paskutinius du kartus padarydamas viešosios tvarkos pažeidimus jis iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą. Nusikaltimus jis padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes, rodančias D. B. piktybiškumą, cinizmą ir visišką įstatymų negerbimą bei ignoravimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. B. linkęs daryti teisės pažeidimus ir reikiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro. Todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti LR BK 75 str. nuostatas.

Apeliantas nesutinka ir su skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstu civiliniu ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisėjų kolegija neranda jokio pagrindo tenkinti apelianto skundą ir šioje dalyje.

Spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos, pirmosios instancijos teismas įvertino dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo D. L. patirtą turtinę žalą. Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, D. L. dėl patirtų sužalojimų neabejotinai turėjo išlaidų vaistams. Nors jis neišsaugojo vaistų pirkimo kvitų, tačiau nukentėjusiojo nurodyta 130,61 Lt suma vaistams, vertinant sužalojimų pobūdį, gydymo trukmę, yra reali. Kad buvo išteptos, suplėšytos nukentėjusiojo kelnės, batai, sudaužytas telefonas, patvirtina byloje apžiūrėti įrodymai. Šie daiktai yra sugadinti ir nebegali būti naudojami pagal paskirtį. Nukentėjusiojo nurodytos sumos, t.y., kad dėl sugadintų kelnių patyrė 200 Lt, batų – 170 Lt, mobilaus ryšio telefono – 500 Lt žalą, taip pat yra realios. Nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų neabejotinai savarankiškai negalėjo vairuoti transporto priemonės, vykimui į gydymo įstaigas ir kitais neatidėliotinai reikalais, jam buvo reikalinga, kad kiti asmenys jį vežiotų. Tad buvo patirtos ir išlaidos kurui. Nors nukentėjusysis nepateikė visų turtinės žalos sumą – 2300,61 Lt pagrindžiančių dokumentų, o dalis perkamo kuro galėjo būti naudojama ne tik nukentėjusiojo interesais, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo nurodytos bei pačios bylos aplinkybės nekelia abejonių dėl patirtų išlaidų realumo, kurios yra protingo dydžio, todėl teisingai priteistos iš nuteistojo.

Priteisdamas neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos manymu, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, tinkamai įvertino visas CK 6.250 str. numatytas aplinkybes. Teismas įvertino D. L. emocinius išgyvenimus, nepatogumus ir fizines kančias dėl patirtų sužalojimų – dešinės blauzdos išorinio kulkšnies lūžimo su dešinio blauzdikaulio užpakalinio krašto atskilimu, dešinio šokikaulio panirimo, deltinio raiščio plyšimo, nosies kaulų lūžimo, viršutinio žandikaulio dešinės pusės lūžimo. Nukentėjusiajam buvo atliktos kelios operacijos. Jam buvo apribota galimybė judėti. Dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo pilnavertiškai gyventi, dirbti, rūpintis kūdikiu. Iki šiol jaučiami liekamieji patirtų sužalojimų reiškiniai. Nukentėjusysis dirbo policijos pareigūnu. Todėl jis neabejotinai patyrė nerimą ir dėl ateities, dėl to, ar toliau bus tinkamas tarnybai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti tyčiniais nuteistųjų veiksmais, iš chuliganiškų paskatų. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo solidariai iš nuteistųjų priteista 10000 Lt dydžio neturtinė žala nėra per didelė, ji sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja, atitinka teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Nepagrįstas ir atmestinas nuteistojo D. B. gynėjo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (LR BK 58str., 59str.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Tuo pačiu pažymėtina, kad vien tik apelianto nesutikimas su teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas.

LR BPK 106 str. 2 d. numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo D. B. gynėjo pateiktą apeliacinį skundą. Nukentėjusiojo interesus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė Aušra Ručienė. Teismui pateiktas 2012-02-07 pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 608723 (t. 3, b.l. 182), iš kurio matyti, kad nukentėjusysis D. L. už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 1210 Lt. Nukentėjusiojo atstovės dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra viena iš nukentėjusiojo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su D. L. interesais, šis pagrįstai kreipėsi į advokatę dėl profesionalios teisinės pagalbos. Todėl jo patirtos išlaidos advokatės paslaugoms apmokėti yra pagrįstos ir priteistinos iš nuteistojo D. B..

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuota, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas ir surašytas nepažeidžiant nei BPK, nei Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato nutarimo reikalavimų, todėl jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo D. B. priteisti 1210 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) nukentėjusiajam D. L. advokatės paslaugoms apmokėti.