Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. Č. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendžio, kuriuo R. K. išteisintas pagal LR BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Taip pat šiuo nuosprendžiu teismas atmetė J. Č. civilinį ieškinį ir R. K. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., o būtent: jis 2011-04-02, po 18.15 val., laiptinėje prie R. K. buto adresu Gatvės pav. 6-12 durų, iš už nugaros sugriebė nukentėjusiąją už dešinės rankos ir stipriai pakratė tuo sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-06 nuosprendžiu išteisino R. K. neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Viešame teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad niekas konflikto, tariamai įvykusio 2011-04-02, apie 20.00 val., namo, esančio Gatvės pav. 6, laiptinėje tarp R. K. ir J. Č., nematė ir fakto, kad toks įvykis buvo, patvirtinti negali.

Šiuo nuosprendžiu teismas taip pat atmetė J. Č. civilinį ieškinį ir R. K. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo. Atmesdamas R. K. prašymą, teismas nurodė, kad LR BPK 103 str. nenumato, kelionės ir prarasto darbo užmokesčio atlyginimo galimybės išteisintajam. Šių išlaidų pripažinti proceso išlaidomis pagal LR BPK 103 str. 1 d. 6 p., teismas nemato pagrindo.

Apeliaciniu skundu J. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. K. pripažinti kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir nubausti jį baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos ribose, taip pat tenkinti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja (nukentėjusioji) J. Č. ir jos atstovė advokatė prašo jos apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo R. K. skundą atmesti, išteisintasis R. K. ir jo gynėjas prašo R. K. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios J. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios J. Č. apeliacinis skundas atmestinas, R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Dėl privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios J. Č. apeliacinio skundo argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusios J. Č. pateiktų netiesioginių įrodymų – liudytojos A. L. parodymų ir specialisto išvados nepakanka skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, niekas konflikto, tariamai įvykusio 2011-04-02, apie 20.00 val., namo adresu Žėručio 6 laiptinėje tarp R. K. ir J. Č. nematė ir fakto, kad toks įvykis buvo patvirtinti negali.

Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp J. Č. ir jos vyro S. Č. iš vienos pusės ir R. K. iš kitos pusės susiklostę tęstinio pobūdžio konfliktiniai santykiai.

Be to, iš byloje esančių ir viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų matyti, kad J. Č. ir S. Č. bute, esančiame Gatvės pav. 6-16, Vilniuje, girtaujama, triukšmaujama, vyksta konfliktai.

Iš išteisintojo R. K. parodymų matyti, kad nukentėjusioji J. Č. yra jo kaimynė, gyvena viename name. Jos butas yra 4 aukšte, virš R. K. buto. Su kaimyne jis sugyvena blogai, nes jos šeima nuolat girtauja, triukšmauja.

Liudytoja R. M. paaiškino, kad gyvena bute adresu Gatvės pav. 6-11, Vilnius. R. K. jos kaimynas – gyvena tame pačiame aukšte, gretimuose butuose. J. Č. gyvena aukštu aukščiau, virš R. K.. Kairiūkščių šeima yra ramūs kaimynai, niekada jokio triukšmo iš jų buto nėra girdėjusi. J. Č. bute triukšmaujama dažnai, kartais atrodo, kad griūva baldai, girdisi baisus vaikų klyksmas. Toks baisus, kad pačios liudytojos vaikai bijo miegoti. Prisimena įvykį, kai vakare jai paskambino policija. Laiptinėje stovėjo policijos pareigūnai, J. Č. ir R. K.. Policininkai pasiteiravo, ar prieš tai buvo triukšmas. Jokio triukšmo tą dieną negirdėjo ir taip policijai pasakė. Taip pat pasakė, kad Kairiūkščiai yra ramūs, o Černiai – triukšmingi kaimynai. Daugiau tą dieną nei R. K. nei J. Č. nematė. Triukšmo laiptinėje negirdėjo (t. 1. b.l. 111).

Apie tai, kad J. Č. ir jos vyras S. Č. buvo bausti administracinėmis nuobaudomis už jų bute nuolat keliamą triukšmą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. 1, b.l. 74, 78, 80, 82). Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo neginčijamai teigti, kad J. Č. sužalojo būtent R. K., juo labiau, kad nukentėjusioji dėl medicininės apžiūros kreipėsi tik po 4 dienų – 2011-04-06, kuomet jai ir buvo nustatyti nežymūs kūno sužalojimai – 5 kraujosruvos dešinės rankos žaste (2011-04-06 specialisto išvada Nr. G 1095/11(01), t. 1, b.l. 4-5). Be to, Bendrajame pagalbos centre įvykis, kurio metu kaip teigia J. Č. jai padaryti kūno sužalojimai, neužregistruotas, o policijos medžiagoje Nr. 18-AT-00957-11 yra tik BPC duomenys apie iškvietimą 2011-04-02, 18.54 val. į kurį vyko nuosprendyje jau minėti ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai E. C. ir R. V..

J. Č. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kodėl į medicinos įstaigą ji kreipėsi tik praėjus 4 dienoms, yra neįtikinantys.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos A. L. parodymus vertino kaip nesavarankišką įrodymų šaltinį, kadangi ji paties įvykio nematė ir aplinkybes atpasakojo iš J. Č. žodžių, be to, apklausta liudytoja A. L. parodė, kad su J. Č. bendrauja 15 metų, pastaroji ją globoja, nes ji dėl viršsvorio sunkiai vaikšto, jai padeda, nuperka maisto. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojos parodymai, kad nepastebėjo jog kaimynė vartotų alkoholį taip pat, kad su ji vyru labai gražiai gyvena ir nesibara prieštarauja byloje esančioms aplinkybėms, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

Taip pat teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojo S. Č. parodymais, kadangi jis įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, be to, jis yra kilusio konflikto iniciatorius ir yra suinteresuotas, kad jo žmonos atžvilgiu būtų priimtas palankus jai sprendimas.

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys, jog, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius, turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos imperatyvo. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pabrėžė, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pvz.: sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005).

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad privataus kaltinimo procese kaltinimą palaikanti nukentėjusioji J. Č. nepateikė teismui duomenų, kuriuos būtų galima pripažinti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais R. K. kaltę, dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu, J. Č. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nuosprendį keisti ar naikinti.

Dėl išteisintojo R. K. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde R. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013-05-06 nuosprendį, iš esmės nenurodė atsisakymo priteisti proceso išlaidas motyvų, nuosprendyje paminėjo tik kelionės ir prarasto darbo užmokesčio išlaidas (nepripažino jų proceso išlaidomis), dėl kitų prašyme nurodytų išlaidų (dokumentų vertimo, advokato teisinės pagalbos apmokėjimo) teismas visiškai nepasisakė.

Šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendis keistinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priteisti privataus kaltinimo byloje proceso išlaidas, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BPK 103 str., nurodydamas, kad R. K. prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo (t.1, b.l. 122-123) atmetamas, kadangi LR BPK 103 str. nenumato, kelionės ir prarasto darbo užmokesčio atlyginimo galimybės išteisintajam, šių išlaidų pripažinti proceso išlaidomis pagal LR BPK 103 str. 1 d. 6 p., teismas nemato pagrindo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas R. K. prašymą priteisti proceso išlaidas, neįvertino tos aplinkybės, kad šiuo konkrečiu atveju procesas pradėtas ne valstybinio, o privataus kaltinimo tvarka, pagal nukentėjusiosios J. Č. pareiškimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d., kur nustatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nepagrįstai apkaltintam ir teismo išteisintam asmeniui (išteisintajam) pagal BPK 105 str. 6 d. numatytas galimas visiškas ar dalinis proceso išlaidų atlyginimas, kas neprieštarauja teisingumo protingumo ir sąžiningumo principams.

Dėl išteisintojo prašymo priteisti jam dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose negautas pajamas, nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal darbo sutarties specifiką darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu. Esminis darbo sutarties požymis, skiriantis ją nuo kitų sutarčių yra tai, kad darbuotojas turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo tarpu rangos sutartis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnį – tai tokia sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Pažymėtina, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu, be to, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra.

Byloje nėra duomenų, kad O. Š. ar R. P. su R. K. būtų sudaręs darbo sutartį, pagal kurią už nustatytą darbą, mokėtų jam sulygtą fiksuotą darbo užmokestį, užtikrintų darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu.

Iš pateiktų teismui dokumentų matyti, kad 2012-01-16 tarp užsakovo O. Š. ir rangovo R. K. maždaug 4 mėnesiams, o tarp užsakovo R. P. ir rangovo R. K. maždaug dviems mėnesiams buvo sudarytos rangos sutartys darbams su gipso kartonu ir apdailos plytelėms klijuoti. R. K. nepateikė teismui duomenų, jog dėl dalyvavimo privataus kaltinimo procese jis neįvykdė šiose rangos sutartyse numatytos prievolės ir dėl jos neįvykdymo su juo nebuvo atsiskaityta, taip pat nėra duomenų, kad jam užsakovai būtų pateikę reikalavimus sumokėti sutartyse nustatytus delspinigius, todėl R. K. prašymas sumokėti dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose neva jo negautą atlyginimą – 2648 Lt – atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pripažįsta proceso išlaidomis: R. K. kelionės išlaidas iš Vokietijos į Lietuvą ir atgal – 2341,28 Lt, dokumentų vertimo išlaidas – 592,90 Lt, advokato paslaugoms apmokėti turėtas išlaidas: 2000 Lt pirmosios instancijos teisme ir 500 Lt apeliacinės instancijos teisme, iš viso – 5434,18 Lt, kadangi šias išlaidas patvirtina byloje esantys dokumentai (t.1, b.l. 126-141, 158-163), apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikta sąskaita už teisines paslaugas Nr. ANA 074 ir kvito šaknelė serija LAT Nr. 144534. Tuo pačiu teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. teismas turi teisę, įvertinęs visas bylos aplinkybes, iš privataus kaltintojo priteisti visas proceso išlaidas arba tik jų dalį.

Atsižvelgus į R. K. išteisinimo pagrindą – išteisintas, neįrodžius kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., – taip pat į J. Č. turtinę padėtį – dirba N. L. IĮ „Ilgaplaukė“ kirpėja, jos vyras S. Č. dirba UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Pirmajame troleibuso parke troleibuso vairuotoju, priteistinos iš J. Č. proceso išlaidos mažintinos iki 3500 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 1 d. 4 p., 105 str. 6 d.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendį.

Priteisti iš J. Č. išteisintojo R. K. naudai 3500 Lt turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios J. Č. apeliacinį skundą atmesti.