Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų teisėja Asta Kurauskaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. G. ir N. G., atstovaujamų advokato Arvydo Budniko, pareiškimą suinteresuotiems asmenims Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonei Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija pareiškimui neprieštarauja.

Valstybės įmonė Registrų centras šalinamas iš civilinės bylos, kadangi jis neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, o priimtas teismo sprendimas neturės įtakos jo teisėms ir pareigoms.

Byla nagrinėtina iš esmės rašytinio proceso tvarka, nedalyvaujant pareiškėjams, jų atstovui ir suinteresuotiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Pareiškėjų pateiktais rašytiniais įrodymais – Ignalinos rajono apylinkės teismo 1999 m. sausio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-43/99, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. G., miręs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 5,00 ha žemės; iš Utenos apskrities archyvo gautomis G. J., J. šeimos ūkio asmeninių sąskaitų Nr. 427, Nr. 447, Nr. 459 kopijomis iš (duomenys neskelbtini) kaimo 1961-1963, 1964-1966, 1967-1970 metų ūkinių knygų, kuriuose įrašytas G. J., J. ūkis, turėjęs gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį ir daržinę; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 39S-27-(14.39.3), kuriuo J. G. atkurta nuosavybės teisė į 0,04 ha ploto žemės dalį 0,1600 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautais duomenimis: (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje esančių 1939 m. birželio 5 d. nutarimo, Žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo 1939 m. spalio 18 d. protokolo ištraukų, Utenos apskrities kaimų viensėdžiais skirstymo statistikos žinių lapų byloje esančio 1939 m. rugsėjo 27 d. statistikos žinių lapo, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės įkainavimo 1939 m. plano, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esančio (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo G. J. buto-ūkio lapo Nr. 19 kopijomis, kuriose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaime, G. J. valdomame 0,16 ha ploto žemės sklype buvo gyvenamasis namas ir tvartas; E. M. 2022 m. rugpjūčio 24 d. liudijimu, kuriame nurodyta, kad 1939 metais (duomenys neskelbtini), sodyboje prie (duomenys neskelbtini) upelio, priklausiusioje J. G. (gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, mirusiam (duomenys neskelbtini) metais), stovėjo pastatai: gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė; žemės sklypo planu; Anykščių rajono 2-ojo notaro biuro 2023 m. sausio 5 d. liudijimu, kuriame nurodyta kad J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė sūnūs E. G. ir N. G.; Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu apie J. G. priklaususią nuosavybės teisę ir Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu apie E. G. ir N. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime – nustatyta, kad pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, buvo pareiškėjų seneliui J. G. priklausiusi sodyba, turėjusi gyvenamąjį namą ir tvartą.

Pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuriame pareiškėjai prašo nustatyti buvusios sodybos juridinę reikšmę turintį faktą, yra saugomoje teritorijoje – valstybiniame parke.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalį buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009).

Sodybos buvimo faktą pareiškėjai įrodinėja turimais archyviniais dokumentais ir E. M. liudijimu.

CPK 197 straipsnio 2 dalis nustato, jog dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Nagrinėjamu atveju pateikti archyviniai dokumentai apie J. G. 1961-1966 metų laikotarpiu priklausiusios sodybos, turėjusios gyvenamąjį namą ir tvartą, nėra paneigti kitais byloje pateiktais įrodymais. Be to, teismas nenustatė pagrindo abejoti pateiktais dokumentais. Nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis ir kada išnyko buvusi sodyba, bet tai teisinės reikšmės byloje neturi.

Pareiškėjų išdėstytos aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjų senelis J. G. turėjo sodybą – gyvenamąjį namą ir tvartą.

Darytina išvada, kad ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą pareiškėjų pareiškimą tenkinti.

Akivaizdu, jog kitokia, nei teismo tvarka pareiškėjai negali gauti dokumentų, patvirtinančių, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo seneliui J. G. priklausiusi sodyba, turėjusi gyvenamąjį namą ir tvartą, todėl prašomas juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teismine tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas sodybos atstatymo tikslu (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 0,1600 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, buvo jų seneliui J. G. priklausiusi sodyba, turėjusi gyvenamąjį namą ir tvartą.

Juridinis faktas nustatytas sodybos atstatymo tikslu.

Dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.