Panevėžio apylinkės teismo nutartis

1. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi M. S. už visuomenei pavojingų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“. Asmens sveikatos būklei pagerėjus Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, o to paties teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Vėliau šios priemonės taikymas buvo pratęstas.

2. Panevėžio apylinkės teisme 2019 m. spalio 23 d. gautas Viešosios įstaigos teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo M. S.. Teikime nurodoma, kad M. S. diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais, kai reikia gydyti. Priverstinio ambulatorinio gydymo metu M. S. paskirtu laiku lankėsi pas gydytoją psichiatrą ir socialines darbuotojas, gydymo režimo nepažeidinėjo, paskirtus vaistus vartojo. Jis sąmoningas, teisingai orientuotas vietoje ir savyje, laike – apytiksliai. M. S. mąstymas lėto tempo, pakankamai nuoseklus, bet nedidelio produktyvumo, jo dėmesio koncentracija silpna, emocijos paviršutiniškos. Haliucinacijų, kliedesinių idėjų, suicidinių minčių šiuo metu nėra. Psichomotorinis sujaudinimas šiuo metu nestebimas, jis dirglokas, bet neadekvataus elgesio epizodų pastaruoju metu nebepasitaiko. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Viešoji įstaiga rekomenduoja spręsti priverstinio ambulatorinio gydymo nutraukimo klausimą.

3. Teismo posėdžio metu Viešosios įstaigos atstovė B. G. patvirtino teikime nurodytas aplinkybes bei papildomai paaiškino, kad M. S. Viešojoje įstaigoje gydomas ir stebimas nuo tada, kai jis buvo paleistas iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės. Jam taikomas šios priemonės – medikamentinis gydymas, stebėjimas, pokalbiai ir kontrolė. M. S. psichinė būklė pagerėjo daugiau nei prieš metus, per šį laikotarpį nestebėjo neadekvataus, agresyvaus, per daug seksualizuoto elgesio. Šiuo metu M. S. psichikos būklė yra stabili, per minėtą laiką M. S. psichinė būklė nebuvo pablogėjusi, ji normalizavosi. M. S. diagnozuotas protinis atsilikimas, jam reikalinga elgesio korekcija, todėl prie M. S. gydymo labai prisidėjo jo mama. M. S. nustatyta atvykti pas psichiatrą (1 kartą į mėnesį) ir pas socialines darbuotojas (2 kartus per mėnesį), bet jis geranoriškai atvykdavo dažniau (pavyzdžiui, pasitikslinti informaciją dėl jo gydymo; dėl pagalbos užsiregistruoti pas gydytoją ir pan.). M. S. į Viešąją įstaigą ateidavo ir vienas, ir su mama, kuri prižiūri M. S. ir rūpinasi juo. Panaikinus priverčiamąją medicinos priemonę M. S. ambulatorinis gydymas tęstųsi, jo elgesys būtų toliau koreguojamas, nes M. S. diagnozuotas psichikos sutrikimas nėra išgydomas. M. S. nustojus lankytis gydymo įstaigoje Viešosios įstaigos darbuotojai skambintų jam, eitų jo ieškoti į namus ir aiškintųsi gydymo nutraukimo priežastis, rekomenduotų jam gydytis. Mano, kad M. S. pavojingumo visuomenei lygis sumažėjo iki minimalaus lygio, todėl yra pagrindas panaikinti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę.

4. M. S. šeimos narys – mama R. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad supranta teikimo esmę ir prašo jį tenkinti. Supranta, kad panaikinus priverčiamąją medicinos priemonę jos sūnui M. S. nebereikėtų eiti pas socialinę darbuotoją, tačiau jos (R. Š.) priežiūra liktų tokia pati, kaip ir iki šiol. Supranta, kad visa atsakomybė dėl tolesnio sūnaus gydymo būtų jos. Su teikimu ji sutinka, ji padėtų savo sūnui tęsti gydymą ir kontroliuotų jį. Sūnus M. S. į gydymo įstaigą nueina pats, bet kartais jie nueina kartu. Apie tai, kad reikia nueiti į gydymo įstaigą ji užsirašo savo užrašuose ir primena sūnui. Dėl vaistų gėrimo sūnui M. S. priminti nereikia, nes vaistai būna padėti sūnui matomoje vietoje. Ji kartais pasitikslina, ar sūnus nepamiršo išgerti vaistų, bet nėra buvę tokio atvejo, kad sūnus nebūtų išgėręs vaistų. Sūnus M. S. pats suinteresuotas savo paties gydymu. M. S. grįžus iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės jo būklė buvo pakankamai stabili, jo elgesys nebuvo agresyvus, neadekvatus. Sūnaus nemigos epizodų, perdėto susidomėjo seksualinėmis temomis ji nepastebėjo. Sūnus M. S. padeda jai buityje – išplauna indus, išneša šiukšles, nueina į parduotuvę. Sūnus yra neįgalus, jo darbingumas 50 %, jis niekur nedirba, nes jam užtenka veiklos namuose. Jis turi kieme draugų, su kuriais kartais pažaidžia krepšinį, taip pat jis kartais pažvejoja, tačiau nuėjus toliau nuo namų M. S. kyla nerimas, jis jaučiasi nesaugus. M. S. auga kartu su 4 broliais, kurie su juo bendrauja draugiškai.

5. Teismo posėdyje asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės M. S. paaiškino, kad teikimo esmę supranta, prašo jį tenkinti. Šiuo metu jis jaučiasi gerai, vartoja vaistus. Didžiąją laiko dalį jis praleidžia žaisdamas telefonu, kompiuteriu, lankosi tinklalapiuose „Facebook“ ir „Youtube“. Žinių, naujienų ir kiti internetiniai puslapiai jo nedomina. Taip pat jis išeina į kiemą, pavedžioja šunį, pažaidžia krepšinį. Jam patinka stebėti futbolo varžybas stadione, žvejoti. Jis supranta, kad turi psichikos sutrikimų ir juos reikia gydyti, supranta, kad jam ir toliau reikės lankytis pas gydytoją. Jam skirtus vaistus jis vartoja vakarais, prieš miegą, nepamiršta vartoti vaistų. Su broliais sutaria gerai, retsykiais pasipyksta, tačiau nesimuša. Anksčiau jis buvo įsidarbinęs siuvėju, bet jis neišmano šios profesijos, todėl išėjo iš šio darbo. Šiuo metu jis nėra registruotas Užimtumo tarnyboje ir darbo neieško, bet ateityje pagalvos apie įsidarbinimą.

6. Teismo posėdžio metu prokurorė ir gynėjas siūlė teikimą tenkinti.