Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus, lėmusius neteisėtų sprendimų priėmimą. Priešingai negu nurodo teismai, nei kiekvienas įrodymas atskirai, nei jų visuma nepatvirtina, kad L. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaltinantys duomenys yra subjektyvūs ir nepatikimi, nusistačiusių prieš nuteistąjį, mažamečių nukentėjusiųjų ir mažamečio liudytojo parodymai, taip pat kitų liudytojų parodymai. Nors apeliaciniame skunde ir buvo pasisakyta apie esminius įrodymų prieštaravimus ir jų trūkumus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, savo išvadas dėl nuteistojo kaltės taip pat grindė nepašalintais prieštaravimais ir prielaidomis, vertindamas įrodymus, nesivadovavo in dubio pro reo principu.

Pasak kasatoriaus, nuteistojo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. L. B. žodžiu sudrausmino A. Š. ir paėmė už ausies, tačiau fizinio skausmo sukelti negalėjo, nes ausies nespaudė ir nesuko. Nuteistojo veiksmuose nėra tyčios – tikslas buvo tik sudrausminti vaiką dėl netinkamo elgesio, o ne sukelti fizinį skausmą. Kad mergaitė neverkė ir ausies pasukimo žymių neliko, patvirtino liudytoja S. M., kiti liudytojai įvykio nematė. Išvada apie L. B. kaltumą grindžiama tik prielaidomis ir netiesioginiais duomenimis, o ne neginčijamais kaltės įrodymais. Be to, byloje nėra nustatytos šio įvykio konkrečios aplinkybės, t. y. data ir laikas, taip pat už kokios ausies (kairės ar dešinės) buvo paimta ir ar ausis tikrai buvo paraudusi.