Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjusi Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Timonio skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą, kuris kartu su bylos medžiaga perduotas Šiaulių apylinkės teismui.

Byloje kaltinimai A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 str. 3 d. pareikšti dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandžio 8 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ Šiaulių skyriuje, adresu Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įkalbėdama palenkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Šiaulių skyriaus turto vertintoją L. S. surašyti nekilnojamo turto – buto, esančio Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nevykstant į Radviliškio rajoną, (duomenys neskelbtini) kaimą ir tiesiogiai neapžiūrint buto, o tik apžiūrėjus jos pateiktas buto nuotraukas, ir pateikė L. S. nežinant kito, žymiai geresnės būklės buto nuotraukas, žinodama ir suprasdama, kad pagal jos pateiktas buto nuotraukas, nekilnojamo turto ataskaita bus suklastota įrašant realios tikrovės neatitinkančius duomenis ir nekilnojamas turtas bus įvertintas žymiai didesne rinkos kaina, 2008 m. balandžio 8 d. L. S. surašius nekilnojamo turto – buto, esančio Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šią žinomai suklastotą nekilnojamo turto vertinimo ataskaitą realizavo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandžio 21 d. perduodama ją D. R., kuri suklastotą dokumentą ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2008-04-21, pateikė Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, adresu J. Urbšio g. 1 Panevėžyje ir 2008-04-21 gavo 58000 Lt kreditą, kurį bankui padengė Uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ ir dėl to bendrovė „Būsto paskolų draudimas patyrė didelę 58000 Lt turtinę žalą.

Be to, A. J. kaltinama pagal BK 182 str. 2 d. tuo, kad ji, turėdama išankstinį tikslą parduoti nekilnojamą turtą už žymiai didesnę, nei reali rinkos kainą, pasinaudojusi pažintimi su L. S. ir jį įkalbėjusi realiai neapžiūrėti buto, ir taip suklastojusi, bei realizavusi aukščiau nurodytą oficialų dokumentą – turto vertinimo ataskaitą, ją pateikdama D. R., kuri nežinodama apie tai, kad ataskaita suklastota pateikus ją Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, adresu J. Urbšio g. 1, Panevėžyje, ir 2008-04-21 gavus 58 000 Lt kreditą, apgaule parduodama nuosavybės teise jai priklausantį butą, esantį Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), D. R. už 58 000 Lt, t. y. žymiai brangiau negu vidutinė ir reali rinkos vertė, savo naudai įgijo svetimus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, ir D. R., kaip kredito gavėjai priklausančius 58000 Lt.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pagal BK 229 str. pareikšti ir L. S. dėl to, kad jis, versdamasis turto vertintojo profesine veikla ir teikdamas viešąsias paslaugas, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu netinkamai atliko savo pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12 straipsnyje, kad turto vertintojas privalo „vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais..., sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą", dėl to juridinis asmuo patyrė didelės žalos, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)" Šiaulių skyriuje, 2008-04-08, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nesustatytu laiku, savo darbo vietoje, esančioje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad dokumentas bus pateiktas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui kreditui gauti įkeičiant turtą, įkalbėtas A. J., privalėdamas, bet realiai neatlikęs nekilnojamo turto, t. y. buto, esančio Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), apžiūros, o apžiūrėjęs tik A. J. pateiktas buto nuotraukas, surašė patvirtintos formos turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią įrašė buto rinkos vertę remdamasis nuotraukomis tokiu būdu pažeidė 1996 m. vasario 14 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos" 18 punktą, kad vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis surašomas apžiūrėjus turtą, o apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas), po ko A. J. turto vertinimo ataskaitą perdavė D. R., o ši pateikė Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, adresu J. Urbšio g. 1 Panevėžyje ir 2008-04-21 gavo 58000 Lt kreditą, kurį bankui padengė Uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas" ir dėl to bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ patyrė didelę 58000 Lt turtinę žalą.

Prokuroras skunde deklaruoja abejones dėl to, kad nagrinėjant bylą beveik 8 mėnesius naujų esminių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau iki šiol nereiškęs jokių pastabų dėl kaltinimo, advokatas M. Bakanas 2013-01-24 pateikė prašymą, kurį teisėja J. Kolyčienė iškart patenkino. Prokuroras pažymi, kad posėdžio metu advokatui pareiškus prašymą, teisėja nebeleido prašymo reikšti prokurorui ir išėjo priimti nutartį. Dėl to prokuroras mano, kad teisėja jau turėjo išankstinę nuomonę ir buvo galimas išankstinis susitarimas su advokatu. Pasak prokuroro, tokią prielaidą patvirtina ta aplinkybė, kad advokato prašymas iš 3 lapų, nutarties apimtis 4 lapai, argumentus reikėjo išsamiai apsvarstyti, motyvuoti, aprašyti, bet teisėja visą tai atliko vos per pusvalandį. Prokuroras teigia, kad tai taip pat rodo, jog jau buvo žinomas teisėjos sprendimas, ir kad prokuroro prašymo nebereikės svarstyti. Įtarimus dėl galimo susitarimo tarp teisėjos ir advokato sustiprina ir tas faktas, kad po ankstesnių teismo posėdžių teisėja ne vieną kartą prokurorui buvo apie tai užsiminusi ir bandė įteigti savo nuomonę. Prokurorui kategoriškai paprieštaravus, galimai buvo rastas sukalbamesnis proceso dalyvis – advokatas M. Bakanas, pareiškęs minimą prašymą. Taip manyti prokurorui leidžia tai, kad, nors teisėja buvo nurodžiusi, jog nutartį skelbs maždaug po pusvalandžio – 15 val., tačiau nei teisėjos, nei advokato M. Bakano nurodytu laiku teismo posėdžių salėje nei prie jos nebuvo. Advokatas į posėdžių salę (Nr. 5) atėjo prieš pat ateinant teisėjai. Toks sutapimas, pasak prokuroro, visų aplinkybių kontekste kelia abejonių dėl jo atsitiktinumo, juolab, kad advokatas atėjo iš tos pastato dalies (priestato 3 aukšto), kur yra teisėjos kabinetas.

Be to, prokuroras pažymi, kad ne visi argumentai ir motyvai nurodyti advokato prašyme ir teisėjos nutartyje sutampa, t. y. kai kurie advokato argumentai ir motyvai net nesvarstyti, kas, prokuroro nuomone, taip pat parodo teisėjos šališkumą ir išankstinės nuomonės turėjimą, panaudojant advokato prašymą tik kaip pretekstą.

Skunde nurodoma, kad D. R. ir L. Ž. 2010 m. rugsėjo 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais, tačiau jie yra pripažinti kaltais dėl kitų veikų, t. y. dėl neteisėto teisės į paskolas gavimo, bet tai nereiškia, kad jie patys negalėjo nukentėti nuo kito nusikaltimo. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad A. J. būtent dėl to ir sumanė šį nusikaltimą, nes pagrįstai tikėjosi, kad patys nusikaltimus darantys asmenys nebus tokie atidūs ir atsargūs. Pasak prokuroro, byloje nėra jokių duomenų, kad D. R. ar L. Ž. būtų padarę L. S. ir A. J. inkriminuotas veikas, priešingai, nustatyta, kad D. R. buvo tiesiog apgauta. Teigiama, kad po nusikaltimo padarymo A. J. atiteko pinigai, o D. R. liko atsakinga už paskolą – ji priversta grąžinti pinigus. Prokurorui akivaizdu, kad nusikaltimas D. R. nenaudingas, todėl teigti, jog ji yra bendrininkė, negalima, nes jokio susitarimo byloje nenustatyta. Tvirtinama, kad D. R. negali būti bendrininke, nes ji butą tiesiog nusipirko ir už jį yra priversta mokėti paskolą. Taip pat prokuroras pažymi, kad D. R. neteisėtai įgijo teisę į paskolą, nes neturėjo teisės jos gauti, už ką ir yra nuteista, tačiau sukčiavimas yra tiesiogiai nesusijęs su D. R. padarytomis veikomis, tai jau tolimesni veiksmai – A. J. sugalvotas ir įvykdytas nusikaltimas, su kuriuo D. R. nėra susijusi kaip vykdytoja ar bendrininkė.

Skunde prokuroras atkreipia dėmesį ir į kitą teisėjos motyvą – tiksliai nenustatytą buto vertę. Dėl to skunde pažymima, kad yra nustatyta tiksli žala – 58000 Lt, kuriuos užvaldė A. J.. Nurodoma, kad byloje yra prieštaringų buto vertės vertinimų, tačiau nėra kalbama apie dar didesnes sumas, kas reiškia, kad kaltinamųjų kaltė negali būti pasunkinta, o lengvinti kaltę, mažinant padarytos žalos dydį, teismui yra leidžiama, kaip ir tikslinti šią sumą.

Be to, skunde prokuroras deklaruoja nuomonę, kad teismas, pasisakydamas dėl galimo D. R. ir L. Ž. bendrininkavimo ir grąžindamas bylą tyrimui papildyti, nesilaikė LR BPK 255 str. numatytų reikalavimų ir išėjo už kaltinimo ribų, nes šioje normoje aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kad byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymi, kad LR BPK 257 str. numato, jog teismui kilus abejonių dėl kitų asmenų galbūt padarytų nusikaltimų, tas abejones teismas turi išdėstyti atskirojoje nutartyje, pranešant apie tai prokurorui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į deklaratyvius prokuroro argumentus apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, išankstinį nusistatymą, teisėjos susitarimą su advokatu ir pan., nors iki skundžiamos nutarties priėmimo prokurorui nekilo abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Deklaruojamą tokią poziciją prokuroras grindžia išskirtinai tik savo spėjimais, prielaidomis ir kitokiais subjektyviais išmastymais. Nei skundžiamos nutarties surašymo laikas ir paskelbimo aplinkybės, nei advokato M. Bakano prašymo ir priimtos teismo nutarties apimtis, nei tai, kada ir iš kur į nutarties paskelbimą atėjo teisėja ir advokatas, savaime nepatvirtina prokuroro teiginių apie nutartį priėmusios teisėjos ir prašymą pateikusio advokato išankstinį susitarimą, iš anksto suderintą nutarties turinį ir kt. Pats prokuroras, prieštaraudamas savo teiginiams, skunde pažymi, kad ne visi argumentai ir motyvai, nurodyti advokato prašyme ir teisėjos nutartyje, sutampa.

Be to, kas paminėta, prokuroras apeliuoja ir į baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuomet teismas jam nesuteikė galimybės pareikšti prašymą. Kaip matyti iš 2013 m. sausio 24 d. teisiamojo posėdžio protokolo (3 t., 42–43 b. l.), posėdžio metu kaltinamojo L. S. gynėjas advokatas M. Bakanas pateikė prašymą grąžinti nagrinėjamą bylą prokurorui, teisėja prašymą pagarsino ir suteikė galimybę proceso dalyviams, tarp jų ir prokurorui, pasisakyti dėl prašymo. Teisėjai paskelbus, kad išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, prokuroras pareiškė taip pat turįs prašymą. Šiuo atveju teisėja pagrįstai pasiūlė prokurorui jo prašymą nagrinėti vėliau, kadangi tuo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl advokato pateikto prašymo. Teismui nutarus bylą grąžinti prokurorui, svarstyti prokuroro prašymą nebebuvo galimybės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismas šiuo atveju pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 254 str. 3 d. aiškiai nurodyta, kada baudžiamoji byla gali būti perduota prokurorui. Minėtas baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja: ,,Jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą“.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu apklausus kaltinamuosius A. J. ir L. S., nukentėjusiąją D. R., L. Ž. bei Būsto paskolų draudimo bendrovės atstovą nustatyta, jog šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta D. R. ir liudytoju apklaustas L. Ž. dėl apgaule įgytos paskolos yra nuteisti 2010 m. rugsėjo 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-632/2010. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo nuomone, nepagrįstai D. R. šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja, o L. Ž. pakviestas liudyti liudytoju, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jie nuteisti dėl kreditinio sukčiavimo ir galimai šioje byloje jų procesinė padėtis turėtų būti kaip bendrininkų. Dėl to skundžiamoje nutartyje daroma išvada, kad kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka 2010 m. rugsėjo 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-632/2010 nustatytų aplinkybių, jog D. R., veikdama kartu su L. Ž., apgaule įgijo 58000 Lt kreditą. Tai apylinkės teismas laiko esminiu proceso pažeidimu, trukdančiu nagrinėti baudžiamąją bylą.

Iš tikrųjų, remiantis bylos duomenimis D. R. ir L. Ž. yra tiesiogiai susiję su įvykiais, kurie prokuroro kaltinamuoju aktu inkriminuojami šioje byloje A. J., tačiau D. R. ir L. Ž. 2010 m. rugsėjo 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl kitų veikų, t. y. dėl neteisėto teisės į paskolas gavimo, ir byloje nėra jokių duomenų, kad D. R. ar L. Ž. būtų padarę nagrinėjamoje byloje L. S. ir A. J. inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pritartina prokuroro skunde išdėstytiems argumentams, kad D. R. buvo tiesiog apgauta, nes po A. J. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo pastarajai atiteko pinigai, o D. R. liko atsakinga už paskolą, tai rodo, kad A. J. inkriminuojamas sukčiavimas D. R. nebuvo naudingas, ir todėl laikyti jas bendrininkėmis, remiantis šiuo metu byloje esančiais duomenimis, nėra pagrindo.

Atkreipiamas dėmesys, kad remiantis BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas, vadovaudamasis BPK 257 str., apie tai praneša prokurorui motyvuota nutartimi. Tačiau apie kito asmens padarytą nusikalstamą veiką turi būti konkrečių duomenų. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu D. R. buvo apklausta kaip liudytoja ir pripažinta nukentėjusiąja, o L. Ž. apklaustas kaip liudytojas, tačiau jiems įtarimai nebuvo pareikšti. Teismas neturi vykdyti prokuroro funkcijų, negali grąžinti teisiamajame posėdyje nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir pavesti prokurorui spręsti klausimą dėl kito asmens, kuriam nagrinėjamoje byloje kaltinimai nebuvo pareikšti, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nes pagal BPK 164 str. 1 d. ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris ir priima sprendimus dėl įtarimų pareiškimo.

Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, jog nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu padarytas esminis proceso pažeidimas, trukdantis nagrinėti baudžiamąją bylą, nes, apylinkės teismo nuomone, kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka 2010 m. rugsėjo 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-632/2010 nustatytų aplinkybių.

Apylinkės teismo nuomone, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 3 p. nurodytų reikalavimų dar ir dėl to, kad byloje nėra apskaičiuotas konkretus galimai padarytos žalos dydis kaltinime A. J. pagal BK 300 str. 3 d. ir kaltinime L. S. pagal BK 229 str., kurių esminis požymis yra didelės žalos kriterijus, to negalėjo nurodyti ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovai. Skundžiamoje nutartyje teigiama, kad teismas pats negali įvertinti tikros padarytos žalos dydžio, todėl baudžiamoji byla turi būti grąžinama prokurorui.

Negalima sutikti su tokiais apylinkės teismo argumentais. Jeigu teisminio nagrinėjimo metu bus nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta kitokio dydžio žala nei nurodyta kaltinamajame akte, prokuroras gali patikslinti kaltinimą, o jei jis nesikeičia į sunkesnį, tą gali padaryti ir pats teismas. Dėl to nebūtina bylą perduoti prokurorui.

Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, bylą nagrinėjantis teismas privalo būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikantis BPK 255 str. ir BPK 256 str. reikalavimų nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nepakanka duomenų kaltinamajame akte nurodytoms aplinkybėms patikrinti, turi galimybę pasinaudoti BPK 287 str. numatytomis teisėmis, t. y. bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį procesinį veiksmą, o jeigu tokių veiksmų atlikimas teisme dėl kokių nors priežasčių yra neįmanomas arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui.

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla, kurioje A. J. kaltinama pagal BK 300 str. 3 d., 182 str. 2 d., L. S. kaltinamas pagal BK 229 str., grąžinta prokurorui, neatitinka BPK 254 str. 3 d. nustatytų reikalavimų.

Dėl to, kas paminėta, sprendžiama, kad skundžiama Šiaulių apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 2 p.,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį, kuria byla grąžinta prokurorui, panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.